- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-11
- Bylos Nr.
- e2A-1198-779/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11446-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- D. G., J. L.
- Kategorijos
- 2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. G., J. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 1 022,85 Eur žalai atlyginti.
2. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 17 d. Panevėžio r., kelio Vilnius – Panevėžys 131 km. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis BMW 7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas trečiojo asmens D. G., atsitrenkė į tą pačią kryptimi tiesiai važiavusios trečiojo asmens J. L. vairuojamo autobuso Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų trečiasis asmuo J. L. buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. spalio 4 d. Ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui buvo pateikti trečiojo asmens J. L. nedarbingumo pažymėjimai dėl nelaimingo atsitikimo darbe 2019 m. rugpjūčio 17 d. už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. spalio 4 d. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 4 ir 11 punktais, 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu „Dėl J. L. nelaimingo atsitikimo darbe“ Nr. VPA_SP5-9940, pripažino J. L. 2019 m. rugpjūčio 17 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykių. Ieškovas už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. spalio 14 d. paskyrė J. L. 1 022,85 Eur ligos išmoką. Tokiu būdu, ieškovui buvo padaryta 1 022,85 Eur dydžio žala.
3. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius 2019 m. rugsėjo 6 d. raštu informavo ieškovą, kad minėtas eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens D. G. kaltės, kuris vairuodamas automobilį BMW 7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio. Automobilis BMW 7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas atsakovės draudimo bendrovėje. Ieškovas 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškė atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ pretenziją dėl 1 022,85 Eur žalos atlyginimo. Atsakovė 2020 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo ieškovą, jog įvertinusi medicininius dokumentus bei policijos įstaigų pateiktą informaciją, nustatė, kad J. L. gydymas ir nedarbingumas nėra siejami su 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykiu, todėl atsisako atlyginti padarytą žalą.
Atsiliepimas
4. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad jai nekyla pareiga kompensuoti ieškovo išmokėtų išmokų, nes trečiajam asmeniui J. L. ligos pašalpa buvo išmokėta ne dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Ieškovo reikalavimas grindžiamas nedarbingumo pažymėjimų išdavimu aukščiau minėtu laikotarpiu, ligos pašalpos už nedarbingumo laikotarpiu išmokėjimo faktu ir įrašais medicininiuose dokumentuose. Atkreipė dėmesį, jog svarbus ne tik ligos pašalpos išmokėjimo, nedarbingumo pažymėjimų išdavimas, bet ir šių veiksmų pagrįstumo aspektas. Nurodė, kad vien nedarbingumo pažymėjimų išdavimas pagal vienokį ar kitokį ligos kodą bei aplinkybė, kad nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti po eismo įvykio, savaime neįrodo, kad buvo gydomi būtent eismo įvykio metu padaryti sužalojimai. Teigė, kad tarp transporto priemonės valdytojo neteisėtų veiksmų ir ieškovo prašomos žalos, kuri, pagal ieškovą, atsirado dėl ligos pašalpos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. spalio 4 d., nėra priežastinio ryšio, nes tai nėra eismo įvykio pasekmė.
5. Atsakovė savo atsisakyme mokėti išmoką ieškovui nurodė, kad J. L. gydymas ir nedarbingumas nesiejamas su eismo įvykiu, atsisakymą grindė šiais rašytiniais įrodymais: 1) Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2019 m. spalio 28 d. specialisto išvadoje Nr. G 1231/2019 (05), į klausimus (I) kokie kūno sužalojimai padaryti J. L., kokia jų lokalizacija, (II) koks kūno sužalojimų mechanizmas, (III) koks sveikatos sutrikdymo mastas, ekspertė S. M. nurodė, kad objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nėra, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas. Sveikatos sužalojimo faktas turi būti pagrįstas ne tik paties eismo įvykio dalyvio subjektyviu įsitikinimu, bet ir objektyviais įrodymais. Nurodė, kad objektyvių duomenų, kurie leistų konstatuoti sveikatos sutrikdymo mastą ar sužalojimo faktą, nėra; 2) AB „Lietuvos draudimas“ gydytoja ekspertė J. Š., įvertinusi medicininius J. L. dokumentus, padarė išvadą, kad: „Sodrai nekompensuojama, nes įvertinus medicininius dokumentus, atliktus tyrimus, remiantis PK pateikta informacija, kad objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nenustatyta, tolesnis gydymas nesiejamas su 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykiu ir nepagrįstas objektyviais duomenimis apie sužalojimą“; 3) Iš medicininių dokumentų turinio matyti, kad J. L. nėra aprašyti jokie išoriniai sužalojimai, trauminiai pakitimai, įrašai medicininėje dokumentacijoje yra pagrįsti tik subjektyviais nusiskundimais. Civilinės atsakomybės sąlygų asmens sveikatos sužalojimo situacijose egzistavimas negali būti grindžiamas iš esmės tik nukentėjusio asmens subjektyviais skundais, kurių nebūtų galima patikrinti objektyviais medicininiais tyrimais. Priešingas aiškinimas iškreiptų nukentėjusio ir už žalą galimai atsakingo asmens interesų pusiausvyrą, sudarytų prielaidas nukentėjusiam asmeniui piktnaudžiausi savo padėtimi, o kitai pusei apribotų galimybę gintis nuo galimai nesąžiningų ir (ar) neproporcingų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovas visiškai nepagrįstai reikalauja iš atsakovės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį atmesti.
7. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo J. L. laikino nedarbingumo, jam išmokėtų ligos išmokų ir 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ne tik civilinėje byloje atlikta teismo medicinos ekspertizė, kurioje teismo ekspertas P. P. pateikė vienareikšmišką išvadą, jog J. L. eismo įvykio sužalojimų nepatyrė, bet ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2019 m. spalio 28 d. specialisto išvada Nr. G 1231/2019 (05), kurioje taip pat pateikta išvada, kad J. L. medicininėje dokumentacijoje objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nėra, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas; bei 2020 m. gegužės 13 d. atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ gydytojos ekspertės J. Š. išvada, kurioje nurodyta, jog objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nenustatyta, tolesnis gydymas nesiejamas su 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykiu ir nepagrįstas objektyviais duomenimis apie sužalojimą.
8. Teismas vertino, kad teismo eksperto išvada yra išsami, aiški, neprieštaringa, ieškovas jos neginčijo ir neprašė skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, todėl teigė, kad ieškovas sutiko su teismo eksperto padarytomis išvadomis. 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykis nenulėmė nukentėjusiojo J. L. nedarbingumo laikotarpio nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. spalio 4 d., dėl ko laikytina, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos nėra susiję su 2019 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio pasekmėmis ir draudikas (atsakovė AB „Lietuvos draudimas“) neturi jų atlyginti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį dėl 1022,85 Eur žalos priteisimo iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. VSDFV Kauno skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė 2020-04-08 J. L. medicinos dokumentų patikrinimo pažymoje Nr. VPA_P5-1318 konstatavo, kad pagal įrašus medicininiuose dokumentuose J. L. buvo gydytas, pripažintas laikinai nedarbingu ir elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiu nuo 2019-08-19 iki 2019-10-04 išduoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe (autoįvykio), įvykusio 2019-08-17, liekamųjų padarinių (pasekmių), vadovaujantis Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių reikalavimais. Iki eismo įvykio J. L. buvo darbingas, o nedarbingas tapo po eismo įvykio, įvykusio 2019-08-17, kurio metu automobilis „BMW7“, vairuojamas D. G., atsitrenkė į ta pačia kryptimi tiesiai važiavusio J. L. vairuojamo autobuso „Mercedes Benz“, galinę dalį. Remiantis VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2019-08-29 pažyma apie pakenkimo sveikatai sunkumą Nr. S-3402, nukentėjęs J. L. į VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių buvo atvežtas 2019-08-18, 00:35 val. Vadovaujantis Sunkių pakenkimų sveikatai klasifikacinių požymių sąrašu, jam diagnozuotas krūtinės sumušimas pagal pavojingumą gyvybei nepriskiriamas prie sunkių. Minėta diagnozė buvo nustatyta betarpiškai apžiūrėjus J. L. praėjus vos kelioms valandoms po autoįvykio, todėl šiuo atveju laikytina objektyviausia. Be to, dėl nedarbingumo pažymėjimuose nurodytų diagnozių pagal TLK-10 kodą – S20.0 (krūties sumušimas) bei S20.2 (krūtinės ląstos sumušimas) jis buvo gydomas visą nedarbingumo laikotarpį, todėl 2019-08-17 eismo įvykis betarpiškai siejasi su J. L. patirtais sužalojimais jo metu. Nesant įrodymų apie tai, kad J. L. sužalojimai galėjo kilti kitomis nei 2019-08-17 patirtas eismo įvykis aplinkybėmis, byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog nukentėjusiojo patirti negalavimai ir dėl jų turėtas laikinojo nedarbingumo laikotarpis yra 2019-08-17 eismo įvykio pasekmė. Vertinant ne atskirus byloje esančius įrodymus, o byloje esančių įrodymų visumą, nekyla abejonių, jog nukentėjusiojo sveikatos problemos atsirado 2019-08-17, po tą pačią dieną įvykusio eismo įvykio, todėl minėtas eismo įvykis turi tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiojo nedarbingumu.
9.2. Nukentėjusiojo medicininių dokumentų tyrimas buvo atliekamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriuje, specialistui pavedant užduotį atsakyti į klausimus, kokie eismo įvykio metu sužalojimai buvo padaryti J. L., kokia jų lokalizacija, padarymo mechanizmas ir sveikatos sutrikdymo mastas. Tyrimas buvo atliekamas vertinant būtent medicininiuose dokumentuose padarytus įrašus. Tiriamojoje dalyje yra nurodyta, kad J. L.. buvo diagnozuotas krūtinės sumušimas. Pačioje išvadoje nurodoma, kad nenustačius kūne objektyvių sužalojimų, sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas, tačiau išvada nepaneigia aplinkybės, jog J. L. sveikata buvo sutrikdyta, nes objektyviai konstatuota, jog gydytojui čiuopiant yra skausminga J. L. priekinė krūtinės ląstos dalis.
9.3. Įrašai medicininiuose dokumentuose rodo, kad po minėto 2019-08-17 eismo įvykio nukentėjusysis išsakė daug nusiskundimų sveikatos atžvilgiu. Jį vargino krūtinės skausmai, judinant dešinę ranką, atminties sutrikimai, skausmingas dešinys petys, galvos skausmas, svaigimas, pykinimas, bendras silpnumas, skausmingi ir riboti liemens judesiai, ypač į dešinę pusę, lygsvaros bei eisenos sutrikimai. Minėti nusiskundimai vargino J. L. ir paskutinių kelių metų laike, bet savijauta ypač pablogėjo po 2019-08-17 autoįvykio metu patirtos traumos, kuomet susitrenkė galvą, krūtinę, buvo be sąmonės. Suintensyvėjus minėtiems negalavimams nukentėjusiajam teko iš naujo atlikti tyrimus ir taikyti gydymą, siekiant, kad normaliai funkcionuotų ir būtų apramintas atsinaujinęs jautrumas bei skausmas paveiktose kūno dalyse. Skausmo suintensyvėjimas, anksčiau turėtų ligų paūmėjimas, nurodytas nukentėjusiojo ligos istorijoje, betarpiškai siejamas su autoįvykyje patirta trauma.
Atsiliepimas
10. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo su apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Tokio pobūdžio bylose yra susiformavusi teismų praktika, kur nurodoma, kad socialinio draudimo įstaigų reikalavimai dėl išmokėtų socialinio draudimo išmokų grąžinimo gali būti tenkinami tik nustačius, jog nukentėjusio asmens netekto darbingumo bei laikinojo nedarbingumo laikotarpiai, kurių pagrindu ieškovas apskaičiavo ir išmokėjo netekto darbingumo kompensaciją už numatytus laikotarpius – autoįvykio metu patirtų traumų pasekmės. Be to, teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, jog siekiant nustatyti asmens nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nėra pagrindo vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų išduotais nedarbingumo pažymėjimais. Ieškovas ignoravo aptartą teismų suformuotą praktiką, neįrodė savo teiginių.
10.2. Atsakovo vertinimu, svarbiausia yra įvertinti, ar žala, kurią patyrė ieškovas, išmokėdamas išmokas, priežastiniu ryšiu yra susijusi su eismo įvykio kaltininko, kurio atsakomybė buvo apdrausta, veiksmais. O tai, ar formaliai teisingai užpildyti nedarbingumo pažymėjimai, ar gydytojai laikėsi nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkos, šioje byloje nėra taip svarbu.
10.3. Gydytojai, pas kuriuos atvyksta pacientas, netiria įvykio, netikrina eismo įvykio aplinkybių, mechanizmo. Jei į gydymo įstaigą atvyksta asmuo, kuris nurodo, kad jis nukentėjo eismo įvykio metu, gydytojas tai ir pažymi, tačiau informacijos, ar tikrai asmuo pakliuvo į eismo įvykį ir kokio pobūdžio tai buvo įvykis, netikrina, tačiau, esant paciento prašymui, nedarbingumo pažymėjimus išduoda.
10.4. Transporto priemonės valdytojo (jo draudiko) atsakomybei kilti neturėtų pakakti tik asmens nuomonės apie tai, skauda jam ar neskauda. Civilinės atsakomybės sąlygų asmens sveikatos sužalojimo situacijose egzistavimas negali būti grindžiamas iš esmės tik nukentėjusio asmens subjektyviais skundais, kurių nebūtų galima patikrinti objektyviais medicininiais tyrimais. Priešingas aiškinimas iškreiptų nukentėjusio ir už žalą galimai atsakingo asmens interesų pusiausvyrą, sudarytų prielaidas nukentėjusiam asmeniui piktnaudžiausi savo padėtimi, o kitai pusei apribotų galimybę gintis nuo galimai nesąžiningų ir (ar) neproporcingų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
12. Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios asmeniui ligos išmoką, teisę regreso tvarka atgauti išmokos sumą iš draudiko, aiškinimo ir taikymo klausimai.
13. Pagal civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019-08-17, apie 22:04 val., Panevėžio r., kelio Vilnius – Panevėžys 131 km. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis BMW 7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas trečiojo asmens D. G., atsitrenkė į ta pačia kryptimi tiesiai važiavusio trečiojo asmens J. L. vairuojamo autobuso Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį.
15. 2019-08-19 trečiajam asmeniui J. L. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, Serija EF Nr. 5630933 laikotarpiui nuo 2019-08-19 iki 2019-08-23. Nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas darbe, kelyje į (iš) darbą (-o), diagnozės kodas: S20.0 (krūties sumušimas).
Žemesnės instancijos teismas
16. Pagal 2019-08-23 nedarbingumo pažymėjimą Serija EF Nr. 5661174, 2019-08-30 nedarbingumo pažymėjimą Serija EF Nr. 5701756, 2019-09-16 nedarbingumo pažymėjimą Serija EF Nr. 5799631, 2019-09-30 nedarbingumo pažymėjimą Serija EF Nr. 5902311 J. L. pratęstas nedarbingumo laikotarpis atitinkamai iki 2019-08-30, 2019-09-13, 2019-09-16, 2019-09-30, 2019-10-04. Nedarbingumo priežastimi nurodytas nelaimingas atsitikimas darbe, kelyje į (iš) darbą (-o), diagnozės kodas: S20.0 (krūties sumušimas).
17. Pagal VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ 2019-08-29 pažymą apie pakenkimo sveikatai sunkumą Nr. S-3402, J. L. buvo diagnozuotas krūtinės sumušimas, nurodant, kad pakenkimas sveikatai pagal pavojingumą gyvybei nepriskiriamas prie sunkių.
18. 2019-11-19 ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą dėl J. L. nelaimingo atsitikimo darbe Nr. VPA_SO5-9940, kuriuo pripažino J. L. 2019-08-17 įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu.
Žemesnės instancijos teismas
19. 2019-09-24, 2019-10-03, 2019-10-10, 2019-12-03, ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimus Nr. VPA_SP1-206084, Nr. VPA_SP1-212760, Nr. VPA_SP1-218391, Nr. VPA_SP1-258988, Nr. VPA_SP1-258990, Nr. VPA_SP1-258992, kuriais J. L. paskyrė iš viso 1 022,85 Eur ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2019-08-19 iki 2019-10-04.
20. 2019-12-13 ieškovas su pretenzija dėl žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, atlyginimo nukentėjus J. L., Nr. (8.5E) DV_S-76454, kreipėsi į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, reikalaudamas atlyginti ieškovui padarytą 1 022,85 Eur žalą. Atsakovė 2020-03-17 raštu nurodė, kad neturi pagrindo mokėti draudimo išmokos kompensuojant už J. L. išmokėtą ligos išmoką, kadangi žalos administravimo byloje buvo nustatyta, jog J. L. gydymas ir nedarbingumas nesiejamas su eismo įvykiu.
21. 2020-04-08 ieškovas surašė J. L. medicinos dokumentų patikrinimo pažymą Nr. VPA_P5-1318, kurioje konstatavo, kad pagal įrašus medicinos dokumentuose J. L. buvo gydytas, pripažintas laikinai nedarbingu ir elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiu nuo 2019-08-19 iki 2019-10-04 išduoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe (eismo įvykio), įvykusio 2019-08-17, liekamųjų padarinių (pasekmių), vadovaujantis Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių reikalavimais.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
22. Ieškovas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigdamas, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog eismo įvykis nėra susijęs priežastiniu ryšiu su trečiojo asmens J. L. negalavimais, pasireiškusiais po eismo įvykio.
23. Civilinis procesas remiasi rungimosi principu, pagal kurį šalis besiremianti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis turi procesinę pareigą šias faktines aplinkybes įrodyti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
24. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
25. Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle, pagal kurią teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-416/2007).
26. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios asmeniui ligos išmoką, teisę regreso tvarka atgauti išmokos sumą iš draudiko, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio civilinėse byloje.
27. Remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui (ar jo draudikui) ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014).
28. Šalys neginčija ieškovo patirtos žalos mokant trečiajam asmeniui ligos išmokas, dydžio, tačiau skirtingai vertina aplinkybes, susijusias su priežastiniu ryšiu tarp ieškovo patirtos žalos ir asmens, kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, veiksmų. Ieškovo manymu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo patirta žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su asmens, kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, veiksmais. Tuo tarpu atsakovė nesutinka, kad tarp nurodytų faktų egzistuoja priežastinis ryšys.
29. Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais yra pagrindas neatsirasti asmens pareigai atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).
30. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad netiesioginis priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos- Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).
31. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiajam asmeniui nuo 2019-08-19 iki 2019-10-04 buvo tęsiamas nedarbingumo laikotarpis, 2019-08-18, 2019-08-19, 2019-08-27, 2019-08-30 vykusių gydytojų (šeimos gydytojo, traumatologo) konsultacijų metu trečiasis asmuo nurodydavo, jog jaučia skausmą krūtinės srityje, gydytojai konsultacijų bei tyrimų metu trečiajam asmeniui išorinių sužalojimų nenustatė.
32. Iš 2019-09-04 – 2019-09-13 trečiojo asmens medicinos išrašo matyti, kad 2019-09-04 trečiasis asmuo J. L. kreipėsi į šeimos gydytoją dėl galvos skausmo, svaigimo, pykinimo, skausmo dešinėje krūtinės pusėje, dusulio, bendro silpnumo, lygsvaros bei eisenos sutrikimo, skausmingų bei ribotų juosmens judesių, nurodė, kad galvos svaigimo, skausmo, pykinimo, lygsvaros sutrikimo epizodai trečiąjį asmenį pavargina kelių metų laike, tačiau savijauta ypač pablogėjo po 2019-08-17 eismo įvykio metu patirtos traumos. Trečiajam asmeniui diagnozuota dešinio peties lėtinė sąnario artrozė, vertebrobazilinės arterijos sindromas, nepatikslinta ataksija, juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimas sergant tarpslankstelinio disko sutrikimais.
33. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo dėl 2019-08-17 eismo įvykio išorinių sužalojimų nepatyrė. Objektyvių (t. y. nuo asmens subjektyvių pojūčių nepriklausomų) duomenų apie trečiojo asmens negalavimus (kurie nebuvo lėtiniai, varginę trečiąjį asmenį dar iki eismo įvykio), atsiradusius po eismo įvykio, į bylą nebuvo pateikta (CPK 178 str.). Trečiojo asmens J. L. medicinos dokumentuose nėra užfiksuota, jog trečiojo asmens jaustas skausmas krūtinės srityje buvo pagrįstas trauminio pobūdžio pakitimais (CPK 178 str.).
34. Nėra pagrindo laikotarpiu nuo 2019-09-04 iki 2019-09-13 trečiajam asmeniui diagnozuotų sveikatos sutrikimų laikyti 2019-08-17 įvykusio eismo įvykio pasekme, kadangi, kaip matyti iš 2019-09-04 – 2019-09-13 trečiojo asmens medicinos išrašo, negalavimai, dėl kurių 2019-09-04 trečiasis asmuo kreipėsi į gydytoją, J. L. buvo atsiradę ir tęsėsi jau keletą metų dar iki įvykstant eismo įvykiui. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad trečiojo asmens savijauta pablogėjo būtent dėl 2019-08-17 eismo įvykio (CPK 178 str.). Vien trečiojo asmens pateiktas subjektyvus vertinimas, jog jo savijauta pablogėjo dėl 2019-08-17 eismo įvykio, nesant byloje kitų tokį vertinimą pagrindžiančių įrodymų, nelaikytinas tokias aplinkybes įrodančiu. Byloje nenustatyta objektyvių medicininių požymių, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad eismo įvykio metu trečiasis asmuo patyrė sužalojimų, dėl kurių galėjo paūmėti jo ankstesnės lėtinės ligos.
35. Aukščiau nurodytas išvadas patvirtina ir byloje atlikta teismo ekspertizė. 2021-01-06 ekspertizės akte Nr. 0001/21 teismo ekspertas P. P. pateikė išvadas: 1) J. L. dėl 2019-08-17 eismo įvykio sužalojimų nepatyrė, nes medicininėje dokumentacijoje objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus nėra; 2) J. L. laikotarpiu nuo 2019-08-07 iki 2019-10-04 išduotas nedarbingumas nesusijęs su 2019-08-17 eismo įvykio padariniais. Teismo ekspertas nurodė, kad J. L. dėl 2019-08-17 eismo įvykio buvo tirtas iš karto VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ bei VšĮ „Kėdainių ligoninė“ ir objektyvių traumos požymių nebuvo nustatyta, bei traumatologai neišdavė nedarbingumo pažymų. Šeimos gydytoja išdavė nedarbingumo pažymas, remdamasi subjektyviu požymiu – skausmu krūtinėje ir dešiniame petyje. Tolimesnio gydymo metu sužalojimų nebuvo nustatyta, buvo nustatyta dešinio peties lėtiniai degeneraciniai pakitimai – sąnario artrozė, bei neurologas nustatė lėtinius senus pakitimus – vertebrobazilinės (smegenų kamieno) arterijos sindromas, ataksija nepatikslinta, juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimas sergant tarpslankstelinio disko sutrikimais.
36. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tačiau tokiu atveju tie kiti įrodymai turi sudaryti pagrindą spręsti priešingai tuo pačiu klausimu, kuriuo duota eksperto išvada (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017).
37. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, ekspertizės akto turinio prieštaringumas, išvadų neišplaukimas iš tyrimo eigos, išvadų pateikimas dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).
39. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visetu ir jų reikšme vertinant konkrečių aplinkybių (ne)egzistavimą, sprendžia, kad ekspertizės išvados atitinka bylos medžiagą, yra nuoseklios, neprieštaringos, paremtos medicinos dokumentuose atliktų įrašų, medicininių tyrimų rezultatų duomenų analize. Pagrindo abejoti ekspertizę atlikusio teismo eksperto kompetencija ir/ar objektyvumu taip pat nenustatyta (CPK 178 str.).
40. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis civiliniame procese taikytina tikėtinumo taisykle, sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad 2019-08-17 eismo įvykis, už kurį atsakingo asmens civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovės, priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo patirta žala, išmokant trečiajam asmeniui ligos pašalpą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai byloje taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad 2019-08-17 eismo įvykis nenulėmė trečiojo asmens J. L. nedarbingumo laikotarpiu nuo 2019-08-17 iki 2019-10-04, dėl ko laikytina, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos nėra susiję su 2019-08-17 eismo įvykio pasekmėmis.
41. Kaip minėta, neįrodžius asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti civilinę atsakomybę, privalomosios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra pagrindo pripažinti egzistuojant civilinės atsakomybės prievolei. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė privalomosios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra pagrindo tenkinti ieškovo civilinės atsakomybės prievolės pagrindu pareikšto ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
42. Dėl kitų atsakovo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
43. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios asmeniui ligos išmoką, teisę regreso tvarka atgauti išmokos sumą iš draudiko, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
45. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovė nenurodė patyrusi bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, jų priteisti neprašė, šalims bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo momento.