- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- e2S-2414-854/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02825-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rifėjas“
- Atsakovas
- D. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Rifėjas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rifėjas“ ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rifėjas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. K. 41 000 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinį grindė šioms aplinkybėmis ir argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Vilniaus apygardos teismo nutartimi 2022 m. sausio 17 d. nutartimi UAB „Domus Estate Retail“ iškelta bankroto byla; nemokumo administratoriumi paskirtas Algimantas Zajankauskas. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 26 d.
2.2. UAB „Domus Estate Retail“ vadovu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo D. K. UAB „Domus Estate Retail“ vienintelė akcininkė (duomenys neskelbtini), kuriai Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 29 d.
2.3. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nutartimi BUAB „Domus Estate Retail“ bankroto byloje patvirtintas UAB „Rifėjas“ 41 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas.
2.4. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2211-340/2023 UAB „Domus Estate Retail“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugpjūčio 31 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-858-933/2023). Teismas konstatavo, kad bendrovę prie bankroto privedė sąmoningai blogas įmonės valdymas, nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarinėjant įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis), apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis). Tokiais veiksmais bendrovės vadovas mažino bendrovės turtą, kartu ir galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Teismas sprendė, kad atsakingas už minėtus veiksmus (neveikimą) yra būtent įmonės vadovas D. K. ir tai lemia jo atsakomybę dėl tyčinio bankroto (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).
2.5. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.
2.6. Pripažinus bankrotą tyčiniu, įsigalioja prezumpcija, kad atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas).
2.7. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės 41 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas UAB „Domus Estate Retail“ bankroto byloje. Nemokumo administratorius 2023 m. rugpjūčio 31 d. el. pranešimu informavo UAB „Domus Estate Retail“ kreditorius apie tai, „kad bankroto proceso metu nenumatoma atsiskaityti su kreditoriais, gautų realizavus turtą ir kitų lėšų nepakaks padengti administravimo išlaidoms. Tokiu atveju kreditoriai įgyja teisę reikšti tiesioginius ieškinius buvusiam vadovui dėl kreditorinio reikalavimo dydžio žalos atlyginimo“. Dėl to, ieškovės patirta 41 000 Eur žala už atliktus ir neatsiskaitytus vidaus santechnikos darbus nėra ir nebus padengta bendrovės bankroto proceso metu.
2.8. Atsakovo veiksmai (savalaikis bankroto bylos bendorvei neinicijavimas, tolimesnis tyčinis jos finansinės padėties bloginimas, nuostolingų sandorių sudarymas, buhalterinės apskaitos apgaulingas ir aplaidus tvarkymas) lėmė tai, kad ieškovė neatgavo ir neatgaus 41 000 Eur iš bendrovės, taigi egizstuoja ir priežastinis ryšys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
4. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-487-340/2023 UAB „Domus Estate Retail“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Algimantas Zajankauskas. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nutartimi patvirtintas UAB „Rifėjas“ 41 000 Eur finansinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2211-340/2023 UAB „Domus Estate Retail“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugpjūčio 31 d. Sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos nepriimtas.
5. Teismas pastebėjo, kad ieškovė, argumentuodama savo teisę paduoti tiesioginį ieškinį bankrutavusios bendrovės vadovui, kai bendrovė bankrutavo tyčia, remiasi kasacinio teismo išaiškinimu, kuriuo aiškinamos jau negaliojančios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos.
6. Teismas iš ieškinio turinio nustatė, kad ieškovė žalą grindžia tokiais vadovo veiksmais, kuriais bendrovė buvo priversta prie bankroto tyčia ir taip nuostoliai padaryti visiems, įskaitant ieškovę, kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, jog vadovo veiksmai buvo nukreipti į konkrečiai jos teisių pažeidimą, t. y. kad vadovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai, tik jos vienos atžvilgiu. Tuo tarpu sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos nepriimtas.
7. Teismo vertinimu, tokiu atveju kreditorių susirinkimas sprendžia kreipimosi į teismą dėl kreditorių patirtos žalos, kuri atsirado dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nustatytų juridinio asmens vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, atlyginimo klausimą (JANĮ 44 straipsnio 10 punktas).
8. Teismas sprendė, kad priėmus ieškovės individualų ieškinį ir išnagrinėjus jį teisme, gali būti pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas (JANĮ 3 straipsnio 2 punktas). Todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu, numatančiu, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovė UAB „Rifėjas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams, atsakingiems už tyčinį bankrotą teismų praktikoje yra plačiai bei nuosekliai išplėtota. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).
9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „Domus Estate Retail“ dar nesant išregistruotai iš Juridinių asmenų registro ieškovė neturi teisės savo teises ginti tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
9.3. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui įrodymus, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. nemokumo administratorius el. pranešimu informavo UAB „Domus Estate Retail“ kreditorius „kad bankroto proceso metu nenumatoma atsiskaityti su kreditoriais, gautų realizavus turtą ir kitų lėšų nepakaks padengti administravimo išlaidoms. Tokiu atveju kreditoriai įgyja teisę reikšti tiesioginius ieškinius buvusiam vadovui dėl kreditorinio reikalavimo dydžio žalos atlyginimo“. Dėl to ieškovės patirta 41 000 Eur žala už atliktus ir neatsiskaitytus vidaus santechnikos darbus, nėra ir nebus padengta bendrovės bankroto proceso metu, ką patvirtino ir nemokumo administratorius. Taigi ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui šioje byloje.
9.4. Ieškovės žiniomis, kiti UAB „Domus Estate Retail“ kreditoriai taip pat yra pareiškę tiesioginius ieškinius už šios bendrovės tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui D. K., kurie yra nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme. Akivaizdu, jog analogiškose bylose teismai negali spręsti to paties klausimo skirtingai – vieno kreditoriaus ieškinį priimti ir jį nagrinėti, o kito kreditoriaus reiškiamą ieškinį tuo pačiu pagrindu atsisakyti priimti.
9.5. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog sprendžiant dėl kreditoriaus teisės paduoti tiesioginį ieškinį bankrutavusios bendrovės vadovui, kai bendrovė bankrutavo tyčia, negalima remtis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais aiškinant ĮBĮ nuostatas. Ieškovės įsitikinimu, kasacinio teismo suformuota praktika išlieka aktuali ir taikant JANĮ, tuo labiau, kad ji šiuo metu nėra pasikeitusi, o JANĮ reglamentuojamas tyčinio bankroto institutas bei visos iš to kylančios teisinės pasekmės, taip pat ir kreditoriaus teisės, nėra esmingai pakitusios nuo buvusio ĮBĮ reglamentavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinį atsisakyta priimti kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pagrindo atsisakyti priimti ieškinį (ne)buvimo
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieškovė UAB „Rifėjas“ – bankrutavusios UAB „Domus Estate Retail“ kreditorė, nesant priimtam sprendimui dėl bankrutavusio juridinio asmens pabaigos, neturi teisės kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu bankrutavusios bendrovės vadovui D. K. dėl žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė žalą grindžia tokiais vadovo veiksmais, kuriais bendrovė buvo priversta prie bankroto tyčia ir taip nuostoliai padaryti visiems, įskaitant ieškovę, kreditoriams, tačiau ieškinyje nenurodė, jog vadovo veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į ieškovės teisių pažeidimą. Teismo vertinimu, ieškovė, teikdama tiesioginį ieškinį bankrutavusios bendrovės vadovui, kai bendrovė bankrutavo tyčia, nepagrįstai remiasi ir kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, kurie pateikti aiškinant nebegaliojančio ĮBĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl žemiau nurodomų motyvų.
14. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas).
15. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).
16. Pažymėtina, kad ieškovo procesinę teisę pareikšti ieškinį (teisę į teisminę gynybą procesine prasme) būtina skirti nuo ieškovo teisės į jo pareikšto reikalavimo patenkinimą (teisės į teisminę gynybą materialiąja prasme). Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 110 punktas).
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas neturi teisės nepagrįstai varžyti asmens teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą bei formą, todėl sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą turi būti derinami teisminės gynybos prieinamumo ir teisinio tikrumo principų reikalavimai. Asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida) atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).
18. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, skundžiamos nutarties motyvus, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ginčui aktualiais aspektais, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui atsisakyti priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.
19. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo (sąlygų tam padaryti buvimo), kuriais ieškinyje remiasi ieškovė, ginčo atveju yra taikytini, ir jie, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra susieti išimtinai tik su ĮBĮ, šio įstatymo (ne)galiojimo faktu, nepriklausomai nuo to, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti dar galiojant ĮBĮ nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktika dėl tiesioginio ieškinio dėl žalos atlyginimo bankrutavusios bendrovės vadovui sąlygų, taigi ir kai bendrovė bankrutavo tyčia, nesikeitė net ir po 2020 m. sausio 1 d, t. y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), ji ir toliau yra nuosekli, kasacinio teismo plėtojama ta pačia linkme, taigi išlieka aktuali, dėl ko ja remtinasi ir ginčo atveju, sprendžiant dėl pagrindo atsisakyti priimti kreditoriaus pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo (ne)buvimo.
20. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais.
21. Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala.
22. Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 30 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 23 punktas; 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 34 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).
23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio bankrutavusios UAB „Domus Estate Retail“ vadovo D. K., nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad šios bendrovės bankroto byloje nėra priimtas sprendimas dėl jos, kaip juridinio asmens, pabaigos. Kaip jau minėta, kreditoriaus teisės pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui tokiais atvejais neriboja bankroto bylos bendrovei iškėlimo faktas ir / ar bankroto proceso stadija. Todėl aplinkybė, kad UAB „Domus Estate Retail“ bankroto procesas dar nėra pasibaigęs, savaime nėra pagrindas užkirsti kelią ieškovei – šios bendrovės kreditorei, įgyvendinti teisę į teisminę gynybą jos pasirinktu būdu – pateikti teismui tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo (CPK 5 straipsnis).
24. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo motyvai dėl to, kad ieškovė ieškinyje nenurodė to, jog bendrovės vadovo veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į ieškovės teisių pažeidimą, t. y. kad vadovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai tik jos vienos atžvilgiu, apskritai nepatenka į pagrindų, kuriems esant ieškinį būtų galima atsisakyti priimti, sąrašą (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina tai, kad aplinkybės, susijusios su galimu ieškovės teisių pažeidimu, jos patirta individualia žala, dydžiu, ar aplinkybės, susijusios su bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu faktu, yra įrodinėtinos ir vertintinos ne civilinės bylos iškėlimo stadijoje (sprendžiant dėl ieškinio priimtinumo), tačiau bylą nagrinėjant iš esmės.
25. Kaip jau minėta, remiantis kasacinio teismo praktika, ieškinio priėmimo stadijoje patikrinama tik, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau ieškovė negali būti įpareigota jau šioje stadijoje įrodyti jos reikalavimą sudarančias aplinkybes, t. y. teisę į reikalavimo patenkinimą. Teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, ar patenkinti ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.9 punktas). Taigi teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, nes pagal CPK 5 straipsnio nuostatas suinteresuotu asmeniu pripažįstamas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, t. y. tikėtinas ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019).
26. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-469/2021, 34 punktas). Tuo tarpu ieškinio dalyko ir / ar faktinio jo pagrindo nesuformulavimas, neatskleidimas, gali tik sudaryti prielaidas teismui nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tačiau ne atsisakyti priimti ieškinį, ir juolab ginčo atveju apskritai neaktualiu ir netaikytinu CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, numatančiu, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
27. Aplinkybė, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo buvusiam bankrutavusios bendrovės vadovui ir taip ginti savo galimai pažeistas teises, nepriklausomai nuo kitų bendrovės kreditorių valios, nereiškia, kad ieškinį teisme padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, t. y. netinkamas subjektas tokiam ieškiniui reikšti. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teikdama tokio pobūdžio ieškinį, teisme pasirinko veikti išimtinai savo vardu ir interesais ir dėl tokio jos ieškinio (ne)pagrįstumo teismo bus pasisakyta bylą išnagrinėjus iš esmės galutiniu teismo sprendimu.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas dėl procesinio teisinio pobūdžio prielaidų ir teisės kreiptis į teismą sąlygų buvimo, nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika dėl kreditoriaus teisės pareikšti teisme tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiam bankrutavusios bendrovės vadovui, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu, yra pagrindas ieškovės ieškinį atsisakyti priimti. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rifėjas“ atskirąjį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.