- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-2345-855/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24769-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- M. M., A. M., E. M.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, J. M.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. (J. M.) ieškinį atsakovei M. M. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, pagal atsakovės M. M. priešieškinį ieškovui J. M. dėl santuokos nutraukimo, taip pat ieškovui ir atsakovams A. M. ir E. M. dėl statytojo pakeitimo, dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, J. M., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei M. M., prašydamas (i) nutraukti tarp šalių (duomenys neskelbtini), sudarytą ir (duomenys neskelbtini) įregistruotą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) santuoką dėl atsakovės M. M. kaltės; (ii) nepriteisti nei vienam iš jų tarpusavio išlaikymo; (iii) nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.; (iv) nustatyti nepilnametės dukters K. M., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamąją vietą su atsakove; (v) priteisti iš ieškovo nepilnametės dukters K. M., gim. (duomenys neskelbtini)., išlaikymui po 250 Eur mėnesines įmokas, mokamas nuo ieškinio patiekimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant atsakovę; (vi) nustatyti jo bendravimo su nepilnamete dukterimi K. M. tvarką; (vii) ieškovui palikti pavardę „M.“, atsakovei palikti jos pageidaujamą pavardę; (viii) šalių skolinius įsipareigojimus kreditoriui J. M., atsiradusius pagal 2017 m. liepos 31 d. sudarytą Paskolos sutartį Nr. 01 ir pagal 2017 m. liepos 31 d. Paprastąjį vekselį, pripažinti solidariomis abiejų sutuoktinių prievolėmis; (ix) priteisti ieškovui iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovas kartu su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini), ir jų santuoka (duomenys neskelbtini). įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokos metu (duomenys neskelbtini). susilaukė nepilnametės dukters K. M.. Santuokiniame gyvenime iš esmės viskas klostėsi gerai, tarpusavio santykiai būdavo geri, ieškovas visas savo, kaip sutuoktinio pareigas, vykdė tinkamai, veikė šeimos interesais, stengdavosi dėl šeimos materialinės gerovės, uždirbdavo didžiąją dalį pinigų, tinkamai rūpinosi atsakove bei vaiko išlaikymu, tačiau dėl nešeimyniško atsakovės požiūrio į santuoką bei į šeimą, nuo 2018 m. rugsėjo mėn. jų tarpusavio santykiai pasidarė įtempti ir jie pradėjo vis dažniau konfliktuoti bei atskirai vesti bendrą ūkį. Būtent šios priežastys ir atsakovės nelojalumas bei nepagarba ieškovui, kaip sutuoktiniui, galiausiai nulėmė tai, jog jų šeima iširo. Iškart po laikino apsigyvenimo Ispanijoje (2018 m. rugsėjį) atsakovė pradėjo aktyviai ieškoti naujų kontaktų su vyrais, tokiu būdu pažeisdama savo santuokinės ištikimybės pareigą ieškovo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2018 metų rugsėjo mėnesio 1 d. negyvena santuokinio gyvenimo ir neveda bendro ūkio, prašo nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.
2.2. Ieškovas nereikalauja iš ieškovės išlaikymo jam, nes yra darbingas, jo pajamos padengia būtiniausius jo poreikius, o atsakovei išlaikymas iš ieškovo nepriteistinas, nes ji pripažintina kalta dėl iširusios santuokos, be to, ji yra darbingo amžiaus, sveika ir turi visas galimybes pati savarankiškai pasirūpinti savo poreikiais.
Šalies argumentai
2.3. Ieškovas neprieštarauja ir prašo, kad jų nepilnametės dukters gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove. Dukters gyvenamąją vietą nustačius su atsakove, ieškovas sutinka dukters išlaikymui iki jos pilnametystės mokėti po 250 Eur/mėn. išmokas.
2.4. Šiuo metu nėra ginčo dėl bendravimo su vaiku tvarkos, tačiau siekiant užtikrinti ieškovo galimybes maksimaliai bendrauti su nepilnamečiu vaiku ir maksimaliai dalyvauti jo gyvenime, prašo teismo nustatyti bendravimo su dukra tvarką, kuri padės užtikrinti ieškovo ir nepilnametės dukters tarpusavio ryšį bei padės išvengti galimų konfliktų su atsakove ateityje.
2.5. Santuokoje įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančio nekilnojamojo turto nėra. Visas ieškovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra įgytas iki santuokos sudarymo arba santuokos metu, tačiau dovanojimo sandorio pagrindu, todėl priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise ir šioje byloje jo padalinimo klausimai nespręstini. Santuokoje įgytų bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančių transporto priemonių nėra. Ieškovo vardu esančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo įgytos dar iki santuokos sudarymo arba santuokos metu, tačiau dovanojimo sandorių pagrindu, todėl priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis ir šioje byloje jų padalinimo klausimai nespręstini.
2.6. Šalys turi bendrų skolinių įsipareigojimų kreditoriui J. M. pagal 2007 m. liepos 31 d. sudarytą Paskolos sutartį Nr. 01 ir 2017 m. liepos 31 d. Paprastąjį vekselį, kuris buvo išduotas vekselio davėjo J. M. ir laiduotojos M. M., kaip nurodytos paskolos sutarties užtikrinimo priemonė, bei kurių pagrindu kreditorius sutuoktiniams paskolino 24 000 Eur sumą, ją 2021 m. liepos 31 d. pervesdamas į J. M. sąskaitą, bei kuri visa vėliau buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Šiai dienai šalys nėra grąžinusios kreditoriui visos pasiskolintos sumos. Atsižvelgiant į tai, jog nurodyta suma buvo paskolinta šeimos poreikiams tenkinti, apie suteiktą paskolą atsakovė neabejotinai žinojo, nes pati laidavo už vekselio davėją, todėl sutuoktinių prievolė kreditoriui yra solidari. Jokių kitų bendrų skolinių įsipareigojimų šalys kreditoriams neturi, ieškovas kitų asmeninių skolinių įsipareigojimų neturi.
Atsiliepimas
2. Atsakovė M. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškovo ieškiniu nesutiko. Atsiliepimą į ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pagrindinė santuokos iširimo priežastis ta, kad ieškovas naudojo prieš sutuoktinę fizinį smurtą, atsakovė buvo ieškovo stipriai sumušta per atostogas Majamyje, ieškovas buvo neištikimas, išsiuntė sutuoktinę gyventi į Ispaniją, o pats susitikinėjo su kitomis moterimis. Sutuoktinė su vaiku iš šeimos namų (duomenys neskelbtini), buvo iškraustyta per prievartą, name liko jos, vaiko drabužiai.
Šalies argumentai
3.2. Ieškovo teiginiai apie sutuoktinės kaltę, neištikimybę, turi būti įrodyti (ar buvo kiti vyrai, su kuriais atsakovė artimai bendravo, kada toks bendravimas vyko). Atsakovė buvo ieškovo sprendimu ir praktiškai jo priversta apsigyventi Ispanijoje ir stengėsi palaikyti su ieškovu normalius šeimyninius santykius, kai tuo tarpu ieškovas su kita moterimi poilsiavo Italijoje. Yra duomenys, kad šiuo metu ieškovas gyvena su kita moterimi. Ieškovas ne tik buvo neištikimas, bet ir naudojo smurtą prieš sutuoktinę (atsakovę), tas yra užfiksuota nuotraukose, atsakovei buvo subjaurotas veidas, ji buvo pastumta šeimos namuose nuo laiptų, matant dukrai.
3.3. Ypatingas pyktis ieškovą apimdavo tada, kai atsakovė pradėdavo aiškintis šeimos verslo pinigais pastatyto gyvenamojo namo teisinį statusą. Atsakovė buvo įtikinėjama, kad namas yra jos ir sutuoktinio turtas, buvo rodoma gyvenamosios vietos deklaravimo pažyma. Ji įrenginėjo bendrą šeimos būstą, pati kūrė namo interjerą, parinko sienų spalvas, būsto išplanavimą, organizavo baldų, interjero įrengimą. Ji neplanavo gyventi nei Ispanijoje, nei Estijoje, jos išvykimas į šias šalis buvo ieškovo (sutuoktinio) iniciatyva, prisidengiant noru leisti dukrą į brangią prestižinę mokyklą. Prie šeimos iširimo prisidėjo ir sutuoktinės bandymas išsiaiškinti, kam visgi priklauso santuokos metu pastatytas namas.
3.4. Ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra, tačiau yra ginčas dėl siūlomo išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio, nes siūloma 250 Eur suma neatitinka vaiko poreikių. Vaiko tėvas (ieškovas) turi pelningai veikiančių įmonių akcijų, atsakovės duomenimis, jam priklauso patalpos Estijoje ir Latvijoje, kur galimai yra įkurtos atskiros ieškovo valdomos įmonės. Ieškovo nurodomas darbo užmokestis - 813 Eur neatitinka tikrovės, ką puikiai patvirtina ieškovo išlaidavimo mastai bei tokie teiginiai, kad jis turi išlaikyti 500 kv. m. ploto prabangų gyvenamąjį namą bei pats pragyventi. Ieškovas turėtų ieškoti papildomo uždarbio, jei jo dabartinių pajamų neužtenka vaiko poreikių patenkinimui. Kadangi ieškovas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir vienintelis akcininkas, savo darbo užmokestį jis gali nusistatyti kokį tik nori ir vykdo verslą, neatskleisdamas tikrųjų savo pajamų. Įvertinus tėvo turtinę padėtį ir vaiko poreikius, atsakovė prašo priteisti nepilnametės dukters išlaikymui periodinę išmoką po 600 Eur į mėnesį. Turi būti įvertina, kad atsakovė šiuo metu yra priversta nuomotis būstą, įsidarbinti pilna darbo diena ji negali, nes yra ribojama pareigos auklėti dukrą ir užtikrinti jos mokymąsi.
3. Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Tarnyba) išvadoje nurodė, kad tarnybos atstovai, vykdydami teismo pavedimą, apsilankė ieškovo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo gyvenamasis būstas tvarkingas, švarus, nepilnametei dukrai yra skirtas atskiras kambarys, kuriame yra visi jai reikiami baldai, žaislai, ugdymosi priemonės, vaikui yra skirtas atskiras vonios kambarys. Bendraujant su ieškovu, jis nurodė, jog yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jo gaunamos mėnesio pajamos sudaro apie 900 Eur. Vyras pasakojo, jog su atsakove atskirai gyvena nuo 2018 m. rugsėjo mėn., kai ji su dukra išvyko į Ispaniją, o vėliau išvažiavo gyventi į Estiją. Ieškovas pažymėjo, jog visada išlaikydavo atsakovę ir dukrą, pervesdavo apie 2000 Eur/mėn. joms pragyventi bei apmokėti mokslus privačioje mokykloje. Šiuo metu, pasak vyro, jis dukrai teikia teismo nustatytą laikiną 250 Eur/mėn. dydžio išlaikymą, pažymėjo, jog su dukra jam neleidžiama bendrauti, jos telefonas yra išjungtas, vaikas galimai yra nuteikinėjamas prieš tėvą. Tarnybai neturint galimybių ištirti atsakovės šeimos aplinkos sąlygų, išklausyti tiesiogiai nepilnamečio vaiko, pateikti objektyvios ir pagrįstos išvados byloje dėl ginčo, susijusio su vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo, nepilnamečiui vaikui priteisimo, negali, tačiau pažymi, jog tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra neginčijama. Ši šeima Tarnybai dėl geriausių nepilnametės teisių ir interesų pažeidimų nėra žinoma.
Šalies argumentai
4. Atsakovė M. M. pateikė (patikslintą) priešieškinį, kuriuo prašė (i) nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinio J. M. kaltės; (ii) palikti sutuoktinei M. M. pavardę „M.“; (iii) nepilnametės dukters K. M. gyvenamąją vietą nustatyti su motina M. M.; (iv) priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnametei dukrai periodine išmoka po 600 Eur per mėnesį, mokamą nuo priešieškinio padavimo dienos iki dukters pilnametystės; (v) pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 16 d. išduotame leidime statyti naują statinį (rekonstruoti statinį) statytoją, pripažįstant, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statytojas yra J. M.; pakeisti 2015 m. gruodžio 10 d. deklaracijoje apie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą namo statytoją, pripažįstant, kad namo statytojas ir savininkas yra J. M.; (vi) pripažinti tarp J. M., iš vienos pusės, ir A. M. bei E. M., iš kitos pusės, 2016 m. vasario 2 d. sudarytą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, negaliojančia; (vii) pripažinti gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių M. M. ir J. M. nuosavybe ir padalinti šį turtą tokiu būdu: gyvenamąjį namą priteisti natūra J. M., už ½ dalį šio turto priteisiant M. M. piniginę 200 000 Eur kompensaciją; (viii) priteisti iš ieškovo J. M. santuokos metu įmonei (duomenys neskelbtini) sutuoktinių paskolintos ir 2019 m. jam grąžintos paskolos ½ dalį, iš viso 19 270 Eur; (ix) priteisti iš ieškovo J. M. 36 741 Eur kompensaciją atsakovės M. M. naudai už santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
5. Priešieškinį be atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų grindė šiais papildomais argumentais:
6.1. Atsakovė su ieškovu kartu pradėjo gyventi iki santuokos registravimo. Žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), pirko 2007 m. gegužės 14 d., šis žemės sklypas buvo įformintas ieškovo vardu, atsakovė juo pasitikėjo, nes ieškovas jai visą laiką aiškino, kad tai jų ateities kūrimas. (duomenys neskelbtini)įvyko prabangios vestuvės, kuriose dalyvavo 120 svečių, visas vestuvių išlaidas apmokėjo atsakovės tėvai. Iš svečių dovanų buvo surinkta labai didelė pinigų suma, nes svečiai buvo pasiturintys žmonės, tačiau jau pirmąją naktį po vestuvių sutuoktinis (ieškovas) pasiėmė šiuos pinigus, net nepasakęs atsakovei, kokia tiksli suma buvo padovanota, paaiškino, kad šias lėšas panaudos jų namo statybai. Namas buvo statomas etapais, reikėdavo uždirbti lėšų naujam statybos etapui, atsiskaitymui už darbus, medžiagas. Mokėdavo tik ieškovas. Namo statybą atsakovė ir ieškovas finansavo iš sėkmingo verslo – įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukuriamo pelno. Apie 80 proc. lėšų buvo mokama už darbus grynaisiais, likę – pervedama per banką. Namo statybos metu šeima turėjo pakankamai lėšų, galėjo sau leisti poilsiauti po du kartus per metus prabangiuose kurortuose. Sutuoktinis namuose turėjo seifą, kuriame laikė pinigus, taip pat ir ginklą. Aplinkybę, kad nebuvo poreikio skolintis lėšų namo statybai ir to nedarė, patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. lapkričio 10 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ieškovas J. M. 2013-2017 m. laikotarpyje nedeklaravo jam suteiktų paskolų, tai paneigia A. M. teiginius, kad turtas buvo padovanotas sūnui už negrąžintas skolas. Atsakovė laikosi nuoseklios pozicijos, kad gyvenamasis namas buvo statytas jų abiejų šeimai ir sutuoktinių lėšomis. Šiame name gyveno jų šeima, jau statant namą buvo suplanuotas ir įrenginėjamas vaiko kambarys. Buvo susitarta, kad visą namo interjerą, išplanavimą kurs atsakovė, kuri rinko interjero spalvas, baldus, jai padėjo dizaineris R. Š., su juo palaikė nuolatinį kontaktą ir aptarinėjo, kaip įrenginėjamas namas. Namo projektas buvo užsakytas dar 2011 m. Sutuoktinio tėvai apie tai nieko nežinojo ir nesidomėjo. Atsakovė tiesiog buvo apgauta ir nežinojo, kaip yra forminama statyba, kad statybos leidimas yra išduotas jos uošvio vardu. A. M. (ieškovo tėvas) netgi neturėjo žemės sklypo gyvenamojo namo statybai, todėl siekiant įforminti namo statybos leidimą A. M. vardu, 2012 m. gegužės 31 d. sudaryta tariama žemės sklypo panaudos sutartis. Tačiau statybą vykdė, ją kontroliavo ieškovas ir atsakovė. 2015 m. gruodžio 18 d. A. M. vardu buvo užpildyta deklaracija apie statybos užbaigimą A. M. vardu, tokiu pagrindu sukurto naujo daikto savininku pripažintas A. M., nors tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo jo sūnus (ieškovas) J. M.. A. M. gyvenamojo namo statyba visiškai nesidomėjo, neorganizavo nei namo projektavimo, nei jo statybos, įrengimo darbų. Pateiktame ieškovo susirašinėjime garso žinutėmis su nepilnamete dukra pats atsakovas pripažįsta, kad jis (tėtis) pastatė namą.
6.2. Iš karto po namo statybos pridavimo buvo sudaryta 2016 m. vasario 2 d. dovanojimo sutartis tarp A. M. bei E. M. ir J. M., kuria namas padovanotas ieškovui. Šis sandoris yra tariamas, sudarytas tik dėl akių, siekiant, kad namo nuosavybė būtų asmeninė sutuoktinio nuosavybė, šis turtas nebūtų laikomas įgytu santuokos metu abiejų sutuoktinių. Nuo sutuoktinės (atsakovės) buvo slepiama, kad namas yra statomas A. M. vardu ir įregistruotas po sudaryto dovanojimo sandorio kaip asmeninis ieškovo turtas. Atsakovė atsitiktinai rado šių sandorių dokumentus tarp sutuoktinio (ieškovo) dokumentų. A. M. ir E. M. tikrasis ketinimas būtų savo vardu pasistatyti gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), jie nebūtų iš karto po namo pridavimo sudarę 2016 m. vasario 2 d. dovanojimo sutarties. A. M. ir E. M. jau turėjo sau pasistatytą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ir šiuo metu gyvena.
6.3. Pagal UAB „Krivita“ parengtą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 21-1-049, atlikus turto apžiūrą nustatyta, kad vertinamo 0,1800 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklypo, naudojimo būdas – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir bendro ploto 463,53 kv. m. pastato-vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 438 000 Eur. Atsakovė prašo priteisti jai piniginę kompensaciją už ½ dalį gyvenamojo namo, t. y. 200 000 Eur. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vertė yra 38 000 Eur, šią žemę ieškovas pirko iki santuokos, tai yra jo asmeninė nuosavybė.
6.4. Jokių kilnojamųjų daiktų, baldų iš gyvenamojo namo atsakovė nepasiėmė, name liko net asmeniniai atsakovės daiktai, todėl atsakovė prašė priteisti jai piniginę 36 741 Eur kompensaciją už santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus. Be to, iki santuokos atsakovė turėjo automobilį kabrioletą, kurį sutuoktinis iš karto pardavė ir nupirkęs naują automobilį jį įregistravo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsakovės su sutuoktiniu verslas.
6.5. Grąžinta paskolos suma, 38 540 Eur, kuri buvo suteikta iš bendrų sutuoktinių lėšų, sutuoktinei (atsakovei), buvo išleisti ne šeimos reikmėms, todėl atsakovei priteistina 19 270 Eur suma.
6. Ieškovas J. M. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo iš dalies sutiko su atsakovės priešieškiniu. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais reikalavimais:
7.1. Sutinka, jog būtų padalintas santuokos metu abiejų įgytas kilnojamasis turtas, tačiau ne pagal atsakovės nurodytą tvarką ir verčių paskaičiavimus, bet pagal ieškovo nurodytą tvarką.
7.2. Reikalavimas dėl statytojo pakeitimo niekuo nepagrįstas. Atsakovės teiginiai, kad neva ieškovas dukrai pripažino pastatęs namą - tik subjektyvi jos nuomonė. Ieškovo teigimu, šio pokalbio metu norėjo dukrai pasakyti, kad tėtis rūpinasi namu, jį tvarko, prižiūri, kuria namo aplinką, taiso, kas name sugenda, ir visa tai apibendrintai įvardijo kaip statymą, nes taip vaikui suprantamiau. Tokia, vien iš konteksto ištraukta pokalbio ištrauka, atsakovės interpretuota subjektyviai - taip, kaip būtų palanku pačiai atsakovei, nėra ir negali būti įrodymas, patvirtinantis faktines su namo statybomis susijusias aplinkybes.
7.3. Atsakovės teiginiai, kad ieškovo vardu registruotas namas buvo statytas santuokos metu sutuoktinių šeimai, tik fiktyviai buvo įformintas jo tėvo vardu bei vėliau padovanotas ieškovui - neatitinka tikrovės, jie niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. Žemės sklypas priklausė ieškovui dar iki santuokos sudarymo. Nors atsakovė teigia, kad neva kartu gyveno iki sklypo įsigijimo ir kartu pirko žemės sklypą, kuris buvo įformintas ieškovo vardu, tačiau 2007 m. sklypo įsigijimo metu (2007 m. gegužės 14 d.) ieškovą su atsakove siejo tik draugiški santykiai, tuo metu šalys nevedė bendro ūkio, nebuvo nei sužadėtiniai, nei juo labiau neplanavo šeimos ar bendro turto įsigijimo. Atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kad kartu gyveno bei kad kartu įsigijo sklypą, ar kad jis buvo skirtas bendriems šeimos tikslams. Name niekada ir neplanavo gyventi ieškovo tėtis su mama, nes jų tikslas buvo šį namą pastatyti ir padovanoti ieškovui, todėl ir namo interjero, išplanavimo detalėmis iš dalies rūpinosi ne tėvai, bet tai buvo patikėta daryti ieškovui. Atsakovė teigia, kad neva buvo apgauta, kad nuo jos buvo slepiami namo dovanojimo sandorio dokumentai, kad nežinojo, kaip yra forminama statyba; nežinojo kad statybos leidimas išduotas mano tėčio vardu ir t. t. Visi su namu susiję dokumentai (įskaitant ir namo dovanojimo sutartį) buvo name, niekados nebuvo slepiami. Pastačius namą, jis nuo 2015 m. gruodžio 18 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis priklausė ieškovo tėvams - A. M. ir E. M., kurie, kaip ir buvo žadėję, 2016 m. vasario 2 d. namą padovanojo tik ieškovui, o ne jo šeimai, kaip bando įrodyti atsakovė. Namo statyboms nei ieškovas, nei juo labiau atsakovė, neturėjo lėšų ir negalėjo tuo metų jų turėti fiziškai. Už namo statybas nei ieškovas, nei atsakovė nemokėdavo, namo statyba nebuvo finansuojama iš sėkmingo verslo - įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukuriamo pelno. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno/nuostolių balansas 2011-2018 m. laikotarpį yra artimas nuliui. Šis namas yra asmeninė ieškovo nuosavybė ir šioje byloje negali būti dalijamas, toks reikalavimas atmestinas.
7.4. Atsakovė teigia, kad vestuvių metu buvo surinkta labai didelė pinigų suma, tačiau jos neįvardina. Iš vestuvių svečių gautų dovanų bendra suma galėjo būti ne didesnė kaip 7 000 Eur, kuri panaudota po vestuvių šeimos poreikiams (kelionei ir kt.). Iš šių lėšų buvo finansuotas bendrovės OU „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimas atsakovės motinos vardu (išlaidos apie 2 000 Eur). Po vestuvių 2010 m. atsakovė siekė dalyvauti „Eurovizijos“ dainų konkurse. Šiems atsakovės įgeidžiams ir veiklai taip pat buvo skirta daug iš vestuvių dovanų gautų lėšų.
7.5. 2013 metais 41 519 Eur paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovas skyrė iš asmeninių savo lėšų. Ieškovas buvo gavęs per kelis kartus dovanų iš savo močiutės J. V. grynais pinigais (ne mažiau kaip 10 000 Lt) ir pavedimu. Šias lėšas močiutė ieškovui skyrė po to, kai ji pardavė savo turėtą nekilnojamąjį turtą Turniškėse ir Grigiškėse. 2005-2007 m. laikotarpiu iš tėvo buvo gavęs dovanų grynais pinigais ne mažiau kaip 45 000 Eur sumai. 38 540 Eur lėšos, kurias sugrąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m., jau yra panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.
7.6. Atsakovės teiginiai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo abiejų sutuoktinių verslas, neatitinka tikrovės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovas įsteigė 2007 m. rugsėjo 11 d., t. y. beveik prieš dvejus metus iki santuokos sudarymo. Iki santuokos sudarymo jokio atsakovės dalyvavimo verslo organizavime arba investicijų į verslą nebuvo. Tam tikru laikotarpiu atsakovė buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja.
7. Atsakovai pagal priešieškinį A. M. ir E. M. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašė atsakovės priešieškinį jų atžvilgiu atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Ieškovas yra atsakovų (pagal priešieškinį) sūnus, kuriam atsakovai 2007 m. gegužės 14 d. padovanojo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2012 m. liepos 16 d. A. M. buvo išduotas Statybos leidimas, pagal kurį A. M. įgijo teisę statyti namą sklype. Namo statyba buvo užbaigta 2015 metais, surašant deklaraciją apie namo statybos užbaigimą, kurios pagrindu namo nuosavybės teisė buvo įregistruota atsakovų (pagal priešieškinį) vardu. 2016 m. vasario 2 d. Dovanojimo sutartimi atsakovai (pagal priešieškinį) namo nuosavybės teisę perleido ieškovui, t. y. savo sūnui. Atsakovė Dovanojimo sutarties tariamumo priešieškiniu nepagrindė. Ieškovas dovaną iš savo tėvų priėmė, savo vardu viešame registre įregistravo nuosavybės teisę į namą, be to, name gyveno ir tebegyvena. Taigi Dovanojimo sutartis buvo įvykdyta ne tik de jure, bet ir de facto. Nuosavybės teisės perleidimas Dovanojimo sutartimi nebuvo formalus, t.y. atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas.
8.2. Atsakovai (pagal priešieškinį) suprasdami, jog santuokos pakankamai dažnai išyra, o skyrybų procesai būna sudėtingi, priėmė sprendimą, jog būsimas namas bus dovanojamas išimtinai sūnui. Būsimas namas turėjo būti skirtas išimtinai sūnui po santuokos sudarymo. Statybos leidimas A. M. vardu buvo gautas dėl to, jog namo statybą finansavo atsakovai (pagal priešieškinį), o jau nuo pat pradžių buvo susiformavusi jų valia, jog jie sūnui padovanos būtent namą, o ne pinigus. Namo statybomis rūpinosi A. M., jis sudarė sutartį ir su statybos rangovu UAB „Alstuva“. Už statybos darbus PVM sąskaitos-faktūros ir atliktų darbų aktai taip pat buvo išrašomi A. M. vardu. Namo statyba kainavo 202 520 Lt (58 653,85 Eur), t. y. ženkliai mažiau nei atsakovų (pagal priešieškinį) finansinės galimybės. Atsakovai (pagal priešieškinį) galėjo finansuoti ir tolimesnį namo įrengimą. Nors atsakovė teigia, jog atsakovai (pagal priešieškinį) negalėjo statyti namo, kadangi jie jau turi namą (duomenys neskelbtini), todėl jiems antras namas nebuvo reikalingas, šie atsakovės teiginiai netenka prasmės, kadangi atsakovai (pagal priešieškinį) ir neturėjo tikslo namo statyti sau. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta iš karto po namo pridavimo – tokiu būdu buvo realizuota iš anksto susiformavusi atsakovų (pagal priešieškinį) valia. Visą namo statybos laikotarpį šeimos rate, kuriame dalyvavo ir atsakovė, buvo kalbama apie tai, jog tai yra atsakovų (pagal priešieškinį) iš anksto pažadėta dovana savo sūnui.
8. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi bylos dalis dėl priešieškinio reikalavimų padalinti kilnojamąjį turtą ir priteisti kompensaciją buvo nutraukta, patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovo J. M. ir atsakovės M. M. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), įregistruotą (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.; ieškovui J. M. paliko pavardę „M.“, atsakovei M. M. – santuokinę pavardę ,,M.“; nustatė nepilnamečio vaiko K. M., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamąją vietą su motina M. M.; priteisė iš ieškovo J. M. išlaikymą dukrai K. M. po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2021 m. sausio 6 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; pavedė nepilnamečio vaiko K. M. motinai M. M. tvarkyti vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas uzufrukto teise; nustatė ieškovo J. M. bendravimo su dukra K. M. tvarką; priteisė iš ieškovo J. M. atsakovei M. M. 19 270 Eur piniginę kompensaciją; pripažino prievolę kreditoriui J. M. pagal 2017 m. liepos 31 d. Paskolos sutartį ir 2017 m. liepos 31 d. vekselį po santuokos nutraukimo solidaria abiejų sutuoktinių – ieškovo J. M. ir atsakovės M. M., prievole; kitą ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalių paaiškinimai dėl šeimos iširimo aplinkybių, priežasčių yra prieštaringi, tačiau įvertinęs šalių paaiškinimus bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad nei ieškovas, nei atsakovė teismui nurodytų teiginių apie šeimos iširimo priežastis neįrodė, t. y. ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė buvo neištikima, netinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinės, pareigas; atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovas buvo neištikimas, naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Tokiu būdu teismas konstatavo, jog abu sutuoktiniai pažeidė savo šeimynines pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas, tad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
12. Teismas, nustatęs, kad kad šalys pradėjo gyventi skyrium nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., kai atsakovė su dukra išsikėlė gyventi į Ispaniją, o ieškovas liko gyventi name, pripažino, kad šalių santuokos nutraukimas jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.
13. Šalių prašymu teismas po santuokos nutraukimo ieškovui paliko pavardę „M.“, atsakovei – turimą pavardę „M.“.
14. Kadangi šalys išlaikymo sau iš kito sutuoktinio neprašė, teismas šio klausimo neaptarinėjo.
15. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad šalys prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su atsakove, į tai, kad šalių dukra šiuo metu gyvena su atsakove, į išvadą teikiančios institucijos nurodytus duomenis, kad šeima Tarnybai dėl geriausių vaiko teisių ir interesų pažeidimų nėra žinoma, šalių nepilnametės dukters K. M. gyvenamąją vietą nustatė kartu su atsakove.
16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad 2021 m. sausio 8 d. nutartimi jau buvo sustatyta laikinoji ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarka, tai, kad ieškovas prašė palikti nustatytą bendravimo tvarką, išbraukiant pirmo punkto nuostatas dėl atsakovės dalyvavimo bendravime, ir į tai, kad atsakovė teismo posėdžio metu su šiuo reikalavimu sutiko, teismas tenkino ieškovo prašymą ir nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamete šalių dukra, kuri buvo nustatyta 2021 m. sausio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, išbraukiant pirmo punkto nuostatas dėl atsakovės dalyvavimo bendravime.
17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, taip pat į nepilnamečio vaiko amžių (9,5 metai), įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą – įrodymus apie vaiko poreikius, ieškovo ir atsakovės turtinę padėtį, turimą turtą (atsakovė neturi asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto; ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ 48 proc. akcijų), gaunamas pajamas (atsakovė šiuo metu nedirba, iki tol jos darbo užmokestis buvo 1 000 Eur; ieškovas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jo darbo užmokestis sudaro apie 860 Eur per mėnesį, atskaičius mokesčius), išlaikytinių skaičių (šalys turi tik vieną nepilnametį vaiką), kitas aplinkybes, reikalavimą dėl išlaikymo dukrai priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo 400 Eur dydžio išlaikymą nepilnametei dukrai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad paskolos sutartis, kuria trečiasis asmuo J. M. paskolino ieškovui 24 000 Eur, sudaryta ir vekselis išduotas santuokos metu (2017 m. liepos 31 d.), šalims vedant bendrą ūkį, esant sutuoktinės sutikimui ir jai asmeniškai laiduojant pagal vekselį; tai, kad atsakovė patvirtino, kad ji pasirašė vekselį; teismo posėdžio metu duotus šalių, trečiojo asmens paaiškinimus dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ir tai, kad paskola šiuo metu nėra grąžinta, sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą ir pripažinti, kad prievolė kreditoriui J. M. pagal 2017 m. liepos 31 d. Paskolos sutartį ir 2017 m. liepos 31 d. vekselį po santuokos nutraukimo lieka solidaria abiejų sutuoktinių prievole. Teismas nurodė, jog nors šalių paaiškinimai dėl paskolos panaudojimo tikslų skiriasi - ieškovo teigimu, lėšos panaudotos einamiesiems, kasdieniams šeimos poreikiams tenkinti, vaiko mokyklai, kelionėms, namų apyvokos daiktų, baldų įsigijimui, o, pasak atsakovės, pinigai panaudoti ofisui Taline įsigyti, nurodomos šalių aplinkybės ir pozicijos neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar sutuoktinių prievolė solidari, nes šiam sandoriui yra atsakovės sutikimas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad prievolę patvirtinantys dokumentai – paskolos sutartis, vekselis, nėra ginčijami. Nors atsakovė nurodė, kad paskola buvo grąžinta per metus, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.
19. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 16 d. išduotame leidime statyti naują statinį (rekonstruoti statinį) statytoją, pripažįstant, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statytojas yra J. M.; bei pakeisti 2015 m. gruodžio 10 d. deklaracijoje apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą namo statytoją, pripažįstant, kad namo statytojas ir savininkas yra J. M., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ginčo gyvenamasis namas buvo sukurtas (pastatytas) santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų. Visų pirma teismas nurodė, kad sprendžiant, kas buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytojas, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kas pastatytame name ketino gyventi, kadangi atsakovai pagal priešieškinį iš karto laikėsi pozicijos, kad minėtą namą statė su tikslu jį padovanoti sūnui (ieškovui). Antra, atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad namas buvo statytas iš sutuoktinių bendrų lėšų. Teismas nurodė, kad nors atsakovė teikė paaiškinimus, kad namas pastatytas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai neapskaitytų pajamų, tačiau šių abstrakčių ir deklaratyvių teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, o atsakovės paaiškinimai, susiję su šalių santaupomis grynaisiais pinigais, yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Ieškovo banko sąskaitų išrašai paneigia atsakovės teiginius, kad ieškovas į asmeninę sąskaitą įnešdavo grynuosius pinigus didelėmis sumomis. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, kad ieškovas ar atsakovė atsiskaitinėjo su rangovais. Atsakovės argumentus, jog ieškovas „Citadele” banko sąskaitose turėjo apie 100 000 Eur indėlių, laikė deklaratyviais ir nepagrįstais. Taip pat nepagrįstais jokiais įrodymais teismas laikė atsakovės argumentus, jog ieškovas duodavo A. M. grynaisiais pinigais ar įnešdavo į jo sąskaitą ieškovo pinigus. Teismas pažymėjo, kad atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti pastarosios nurodomas aplinkybes, jog ieškovas bendravo su rangovu UAB „Alstuva“, atsiskaitydavo už rangos darbus grynaisiais ar pavedimu. Teismo vertinimu, byloje pateikti sąskaitų išrašai šių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Priešingai, byloje pateikti įrodymai (2011 m. lapkričio 24 d. Statybos rangos sutartis Nr. 11-08, UAB „Alstuva“ sąskaitos-faktūros, išrašytos užsakovui A. M. už darbus pagal Statybos rangos sutartį Nr. 11-08, UAB „Alstuva“ atliktų darbų aktai, pasirašyti rangovo ir užsakovo A. M., mokėjimo kvitai pagal Statybos rangos sutartį) patvirtina, kad būtent atsakovas A. M. rūpinosi namo statybomis, jis sudarė sutartį su statybos rangovu UAB „Alstuva“, už statybos darbus PVM sąskaitos-faktūros ir atliktų darbų aktai taip pat buvo išrašomi A. M. vardu, už darbus atsiskaitė atsakovas A. M.. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, jog atsakovė bendravo su interjero dizaineriu, rinko baldus, užuolaidas, jog name gyveno šalių šeima, savaime nepatvirtina, kad namas pastatytas šalių lėšomis, nesukuria nuosavybės teisių į namą. Garso žinutė, kur ieškovas bendrauja su dukra ir kurioje ieškovas nurodo, kad jis pastatė namą, taip pat susirašinėjimai elektroniniu paštu, kur ieškovas nurodo statantis namą, siekį pabaigti namo statybas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, negali patvirtinti fakto, kad ginčo namas pastatytas šalių lėšomis. Teismas nurodė, kad rūpestis dėl namo statybų, kuriame ketino gyventi ieškovo šeima, negali būti prilyginamas statybų finansavimui.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad ieškovas dovaną iš savo tėvų priėmė, savo vardu viešame registre įregistravo nuosavybės teisę į namą, name gyveno ir tebegyvena; taip pat atsakovų pagal priešieškinį nuoseklią poziciją, kad jų valia buvo padovanoti gyvenamąjį namą sūnui (ieškovui), o ne šalims kaip sutuoktiniams, nes ketinimas dovanoti sūnui namą atsirado gerokai anksčiau iki ieškovui sudarant santuoką (ką patvirtina sudaryta Dovanojimo sutartis, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad gyvenamasis namas dovanojamas sūnui J. M.) konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčo Dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl šį priešieškinio reikalavimą atmetė.
21. Atmetęs priešieškinio reikalavimą pakeisti statytoją, pripažinti Dovanojimo sandorį negaliojančiu, teismas atmetė ir reikalavimą gyvenamąjį namą pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe.
22. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, o būtent – kad į „Citadele“ banko sąskaitą pinigai įnešti 2009 m. lapkričio 12 d., 2009 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gegužės 20 d., t. y. santuokos metu; duomenų, kad į sąskaitas būtų įnešti pinigai iki santuokos, byloje nėra; byloje nėra duomenų, kad iki santuokos ieškovas buvo sukaupęs nurodomo dydžio santaupas, ir kad 2009-2010 metais ieškovo padėti indėliai yra tos pačios sumos (t. y. nėra įrodymų, kad tai asmeninė ieškovo nuosavybė), pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 metais paskolintas lėšas laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą ir priteisti atsakovei iš ieškovo 19 270 Eur piniginę kompensaciją, t. y. ½ dalį ieškovui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sugrąžintos santokos metu suteiktos paskolos.
23. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 28 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės M. M. ieškovui J. M. 2 651,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui A. M. iš atsakovės M. M. - 2 660 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybės naudai iš ieškovo J. M. priteisė 1 737,87 Eur, o iš atsakovės M. M. 1 187,61 Eur bylinėjimosi išlaidų.
24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais domenimis, nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš viso – 4 347,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė prašo priteisti iš viso – 2 441,77 Eur; ir atsakovai pagal priešieškinį prašo priteisti 2 660 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į ieškinio bei priešieškinio reikalavimų sudėtingumą, bylos apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę (nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d.), teismo posėdžių skaičių, jų trukmę, įrodinėjimo sudėtingumą, darė išvadą, kad šalių nurodytos išlaidos už advokatų, advokato padėjėjo teisinę pagalbą neviršija 2004 m. gegužės 2 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos, todėl ieškovo, atsakovės ir atsakovų pagal priešieškinį prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidas pripažino pagrįstomis.
25. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 512,23 Eur vertimo išlaidas. Tuo tarpu atsakovė, prašydama priteisti jos patirtas 390,05 Eur vertimų išlaidas, nepateikė sąskaitų, dėl ko nėra galimybės nustatyti, ar pateikti mokėjimo pavedimai yra susiję su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, teismas šių atsakovės prašomų priteisti vertimo išlaidų nepriteisė. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė, prašydama į priteistinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį įtraukti jos turėtas kelionės į teismo posėdžius išlaidas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių kelionės išlaidų dydį ir šių išlaidų sąsajumą su nagrinėjama byla, dėl ko teismas šių išlaidų nepripažino būtinomis ir pagrįstomis rašytiniais įrodymais išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu.
26. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrindžiančius šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, bei atsižvelgęs į tai, kad buvo patenkinta 88 proc. ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų ir 52 proc. atsakovės priešieškinio reikalavimų (atitinkamai atmesta 12 proc. ieškinio ir 48 proc. priešieškinio reikalavimų), teismas iš atsakovės ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio ir atmestų priešieškinio reikalavimų daliai (68 procentai ((88+12)/2)) priteisė 2 905,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovei proporcingai patenkintų priešieškinio ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (32 procentai ((52+12)/2) – 320 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims priteistinų patirtų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 2 585,12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į šios bylos galutinį procesinį rezultatą, teismas priteisė iš atsakovės ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai 66 Eur žyminio mokesčio (iš viso iš atsakovės ieškovui priteisė 2 651,12 Eur bylinėjimosi išlaidų). Kadangi atsakovų pagal priešieškinį atžvilgiu priešieškinio reikalavimai atmesti visiškai, teismas iš atsakovės priteisė 2 660 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias apmokėjo atsakovas A. M..
27. Teismas nurodė, kad už patikslintą priešieškinį (galutinį) mokėtinas žyminis mokestis yra 3 039 Eur (minusavus pagal taikos sutartį grąžintiną žyminio mokesčio dalį). Atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų priešieškinio reikalavimų dalį, taip pat į atsakovės sumokėtą 300 Eur žyminio mokesčio dalį, iš ieškovo valstybei priteisė 1 580,28 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį; iš atsakovės valstybei – 1 158,72 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį (1458,72 - 300).
28. Teismas sprendė, kad kadangi priešieškinio reikalavimas priteisti išlaikymą vaikui patenkintas iš dalies, o nuo žyminio mokesčio už priešieškinio reikalavimą priteisti išlaikymą vaikui atsakovė yra atleista, į valstybės biudžetą iš ieškovo teismas priteisė 144 Eur žyminio mokesčio.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
29. Apeliantė (atsakovė) M. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo iš dalies nesutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. priimtu sprendimu bei 2022 m. birželio 28 d. papildomu sprendimu ir prašė (i) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. spendimą dalyje dėl prievolės kreditoriui J. M. pagal 2017 m. liepos 31 d. Paskolos sutartį ir 2017 m. liepos 31 d. vekselį prievolės pripažinimo po santuokos nutraukimo solidaria abiejų sutuoktinių prievole ir ieškinį šioje dalyje atmesti; (ii) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. spendimą dalyje dėl atsakovės priešieškinio dėl statytojo pakeitimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat pripažinimo, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statytojais buvo sutuoktiniai J. M. ir M. M., atmetimo bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį šioje dalyje patenkinti pilna apimtimi; (iii) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. papildomą spendimą ir priimti naują sprendimą – sumažinti iš atsakovės M. M. ieškovo J. M. ir atsakovų pagal priešieškinį A. M. ir E. M. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, žyminio mokesčio už priešieškinį klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
31.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog statant gyvenamąjį namą buvo panaudotos pajamos iš šeimos verslo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu ir akcininku buvo atsakovės sutuoktinis (ieškovas) J. M.. Teismas nevertino, kad už statybas pagrinde buvo atsiskaitoma sutuoktinio J. M. grynaisiais pinigais, kad piniginės lėšos buvo imamos ne tik iš sąskaitos „Swedbank“ banke, bet ir iš seifo, kuris buvo laikomas sutuoktinių namuose ir buvo sutuoktinio J. M. žinioje. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovės parodymai teisme buvo abstaraktūs ir deklaratyvūs bei nenuoseklūs:
Atsiliepimas
31.1.1. Atsakovė nuosekliai paaiškino, kaip buvo vykdoma namo statyba, kuri truko 5 metus, nes sutuoktiniai neturėjo pakankamai lėšų. Statyboms buvo panaudoti per vestuves padovanoti pinigai, namo apdailos darbus dirbo atsakovės brolis, už atliktus darbus mokėjo sutuoktinis.
31.1.2. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kur ir kaip buvo laikomi grynieji pinigai, uždirbti iš šeimos verslo – įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo ir pati atsakovė. Įmonėje 80 proc. atvejų klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, nes tokiu atveju jiems buvo pasiūlomos nuolaidos. Gauti grynieji pinigai buvo laikomi sutuoktinių namų seife, nes įnešti šiuos pinigus į įmonės sąskaitą nebuvo buhalterinio ir teisinio pagrindo. Visgi, konkrečios seife laikomos pinigų sumos atsakovė negalėjo žinoti, kadangi pinigai buvo jos sutuoktinio (ieškovo) žinioje.
31.1.3. Už statybos darbus įprastai buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, buvo samdomi privatūs darbininkai, darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Iš „Swedbank“ sąskaitos išrašo matyti, kad į sąskaitą įkrisdavo ne tik atlyginimas, tačiau ir kiti, gana stambių sumų, mokėjimai. Taip pat yra tikimybė, kad pinigai buvo įnešami į atsakovo pagal priešieškinį A. M. sąskaitą banke, kad jis vėliau galėtų atlikti atsiskaitymus už namo statybas.
31.1.4. Atsakovė prašė išduoti teismo liudijimą dėl įrodymų gavimo iš banko įstaigų namo statybų laikotarpiu, kokias pinigines lėšas banko sąskaitose turėjo A. M. ir E. M., tuo siekdama įrodyti, ar atsakovai pagal priešieškinį turėjo lėšų namo statybai bei iš kokių šaltinių įplaukdavo lėšos į sąskaitą, kurios buvo naudojamos statybose. Teismas nurodytą atsakovės prašymą atmetė, tokiu būdu apribodamas atsakovei tinkamai pasinaudoti rungimosi principu.
31.1.5. Apeliaciniame skunde atlikti skaičiavimai dėl atsakovų A. M. ir E. M. turėtų išlaidų ir pajamų aiškiai paneigia teismo išvadą apie atsakovų pagal priešieškinį galimybes finansuoti statybas. Sutuoktiniai J. M. ir M. M. ginčo namą statėsi iš savo lėšų, o sudarytas dovanojimo sandoris tarp ieškovo ir jo tėvo buvo tariamas sandoris, siekiant gyvenamąjį namą įregistruoti kaip ieškovo asmeninę nuosavybę.
31.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė turėjo žinoti, kieno vardu yra išduotas statybos leidimas, kas yra namo statytojas. Statybos leidimo turėjimas prie savęs nėra būtinas statybos proceso metu, statytojams reikalingas tik patvirtintas statybos techninis projektas. Byloje yra pateikti įrodymai, kad su specialistais, stačiusiais ir įrenginėjusiais ginčo namą, bendraudavo tiek ieškovas, tiek atsakovė, kas reiškia, kad būtent ieškovas ir atsakovė buvo laikomi šio namo statytojais.
31.3. Visa eilė įrodymų (paaiškinimai ir pareiškimai procesiniuose dokumentuose, Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas, kuriame nurodyta, kad ieškovas 2013-2017 metų laikotarpiu neturėjo paskolų) patvirtina aplinkybę, kad skolos trečiajam asmeniui – ieškovo dėdei J. M., nebuvo. Pasinaudojant giminystės faktu buvo įformintas fiktyvus paskolos sandoris. Be to, trečiojo asmens J. M. paskola nebuvo panaudota šeimos poreikiams, tą teismas pripažino, tačiau paskolos iš viso nebuvo – tai buvo tik fiktyvus pinigų judėjimo įforminimas.
Šalies argumentai
31.4. Atsakovė, pateikdama priešieškinį teismui, prašė atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodama tuo, kad jos turtinė padėtis neleidžia mokėti tokio dydžio žyminį mokestį, tačiau šiuo klausimu rašytinė teismo nutartis iš viso nebuvo priimta. Jeigu teismas būtų priėmęs rašytinę nutartį, kuria būtų nusprendęs netenkinti atsakovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, ji būtų skundusi šią nutartį aukštesnės instancijos teismui. Šiuo atveju, priimtame papildomame sprendime teismui nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl priešieškinio priėmimo metu nebuvo išspręstas atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio klausimas, teismas akivaizdžiai pažeidė procesines normas. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma įvertinti, ar nebuvo pažeistos civilinio proceso teisės normos sprendžiant už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio klausimą, nes priimant priešieškinį, pirmosios instancijos teismas užkirto atsakovei M. M. teisę apskųsti nepalankią jai teismo nutartį dėl už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio.
31.5. Prašo peržiūrėti iš atsakovės M. M. papildomu teismo sprendimu priteistų ieškovo J. M. ir atsakovų pagal priešieškinį A. M. ir E. M. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes šios išlaidos yra ženkliai užkeltos. Be to, ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovę kalta dėl santuokos nutraukimo nebuvo patenkintas, išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis priteistas ne po 250 Eur į mėnesį, bet po 400 Eur, taigi, šioje dalyje ieškovo ieškinys nebuvo patenkintas. Dėl įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolintų ieškovo lėšų teismas priėmė sprendimą šias lėšas pripažinti bendra sutuoktinių nuosavybę, dalį jų natūra priteisė atsakovei. Taip pat ieškovas kategoriškai nenorėjo dalinti kilnojamojo turto, o taikos sutartis buvo sudaryta gerokai įpusėjus teismo procesui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo prašymo atmesti šiuos reikalavimus, skaičiuodamas ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.
Atsiliepimas
31. Ieškovas J. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistus pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 6 d. priimtą sprendimą ir 2022 m. birželio 28 d. priimtą papildomą sprendimą; priteisti ieškovo naudai iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
32.1. Apeliantės pozicija skundžiamu klausimu dėl solidarios prievolės kreditoriui J. M. visiškai nenuosekli, be to, visi dėstomi argumentai yra viso labo apeliantės daromos prielaidos, kurios neatitinka tikrovės ir kurias paneigė tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ieškovo bei kreditoriaus – trečiojo asmens J. M. žodiniai paaiškinimai:
32.1.1. Priešingai nei teigia, apeliantė, tai, kad J. M. 2013-2017 metais neva nedeklaravo nurodytos paskolos, jokiu būdu nepaneigia fakto, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, bei kad apeliantė vekseliu laidavo trečiajam asmeniui. Bet kuriuo atveju, net jei J. M., turėdamas pareigą, nustatyta tvarka nedeklaravo suteiktos paskolos, tai paskolos suteikimo fakto nedeklaravimas savaime neeliminuoja paties sandorio egzistavimo fakto, o tuo pačiu ir neturi didesnės teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju deklaravimas atliktų tik sandorio išviešinimo funkciją. Be to, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl ši paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo 2017 m. liepos 31 d. (24 000 Eur sumos pervedimo ieškovui momento), o paskolos nedeklaravimas neturi jokios įtakos sprendžiant paskolos sutarties egzistavimo faktą.
32.1.2. Apeliantės argumentas, kad šios sutuoktinių prievolės kreditoriui J. M. išvis nebuvo, nes pradiniame ieškinyje ieškovas nebuvo nurodęs šių skolinių įsipareigojimų kreditoriui, taip pat visiškai nepagrįstas. Įstatymas nedraudžia bylos nagrinėjimo metu tikslinti ieškinį (keisti ieškinio dalyką, pagrindą), pildyti bylos medžiagą papildomais dokumentais, ką būtent bylos nagrinėjimo eigoje ir atliko ieškovas, t. y. tik vėliau, bylos nagrinėjimo metu 2021 m. supratęs, kad byloje privaloma nurodyti ir aptarti visų skolinių įsipareigojimų pasidalijimo klausimus, 2021 m. birželio mėn. patikslino ieškinį, įtraukdamas minėtą reikalavimą, įstatymų numatyta tvarka informuodamas kreditorių apie iškeltą bylą ir įtraukdamas jį suinteresuotu asmeniu. Teismas ieškovo patikslintą ieškinį priėmė. Negana to, pati apeliantė nagrinėjant bylą aiškiai pripažino, kad vekselį pasirašė ji pati.
32.1.3. Viena vertus, apeliantė teigia, kad paskolos išvis nebuvo, ir kad pinigai net nebuvo perduoti, bei kad nebuvo grąžinti, kita vertus, teigia, kad paskolos santykiai egzistavo, tačiau kad jais neva buvo gauta paskola dėl ofiso Taline pirkimo (nors siekdama tokias aplinkybes įrodyti apeliantė jokių įrodymų net ir nepateikė), o bylos nagrinėjimo metu teigė, kad paskola buvo grąžinta per metus. Visa tai tik patvirtina, kad apeliantės pozicija nenuosekli, teiginiai prieštaringi jos pačios samprotavimams, bei yra niekuo nepagrįsti.
32.2. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovas ir apeliantė turėjo finansinių galimybių statyti namą, kad faktiškai namo statybas (ar bent dalį jų) finansavo ieškovas ir/ar apeliantė, kad ieškovas ir apeliantė kažkokiu kitu nei finansiniu, reikšmingu būdu, indėliu, prisidėjo prie namo statybų ir jų finansavimo; kad ieškovo tėvų valia buvo dovanoti namą ne sūnui, bet šeimai. Priešingai, byloje yra pakankamai ir svarių, nenuginčytų įrodymų, kuriais ir rėmėsi teismas, kad ieškovo tėvai turėjo pakankamas galimybes finansuoti visas namo statybas ir jas faktiškai finansavo, bei kad ieškovo tėvų valia buvo namą padovanoti sūnui, kurią tėvai palaipsniui ir įgyvendino. Dėl šių priežasčių, tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde atkartojami tie patys vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai, paremti prielaidomis, spėjimais, nepagrįstais įtarinėjimais, tikrovės neatitinkančiais teiginiais - negali paneigti faktinių byloje esančių duomenų apie šalių turtinę padėtį, bei negali būti pagrindas į nuosavybės teisių jai atsiradimą. Nekilnojamasis turtas nebuvo sukurtas šalių lėšomis, kad dovanojimo sandoris nebuvo sudarytas tik dėl akių, kaip nepagrįstai mano apeliantė, todėl jos apeliacinio skundo reikalavimas (dėl statytojo pakeitimo, dovanojimo sandorio nuginčijimo, namo pripažinimo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe) – teismo buvo teisingai įvertinti kritiškai ir atmesti pilna apimtimi.
32.3. Apeliantė nenurodo ir neįvardija, už kurias konkrečias ieškovo ir atsakovų pagal priešieškinį atstovų suteiktas teisines paslaugas ieškovo ir atsakovų patirtos išlaidos jos manymu yra nepagrįstai didelės, „užkeltos“, ir kokios gi jos turėtų būti jos manymu, jeigu būtų teisingo dydžio. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė plačiau net nepasisakė ir net nekvestionavo nei ieškovo, nei atsakovų pateiktų bylinėjimosi išlaidų, nereiškė jokių prieštaravimų nei dėl jų dydžio, nei dėl pagrįstumo. Be to, apeliantė nepagrįstai neatkreipė dėmesio, kad bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos ne vien dėl procesinių dokumentų surašymo ir ne vien dėl neva formalaus atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose, tačiau ir dėl klientų konsultavimo bei pasirengimo teismo posėdžiams bei kitų suteiktų teisinių paslaugų. Be to, įvertinus bylos apimtį (byla nagrinėjama nuo 2019 m., bylą sudaro 7 tomai medžiagos), jos metu vykusių teismo posėdžių kiekį, jų trukmę, yra akivaizdu, kad visiškai nepriklausomai nuo to, kaip aktyviai kiekviename posėdyje elgiasi atitinkamas atstovas, tačiau jo dalyvavimas teismo posėdžiuose reikalauja tokių pačių laiko teismo posėdyje bei kelionės į teismą / iš jo sąnaudų, nepaisant to, ar posėdžio metu atstovas elgiasi aktyviai ar pasyviai, o išlaidos, susijusios su atstovavimu teismo posėdžiuose, iš esmės ir yra susijusios su atitinkamo posėdžio trukme, o ne atstovo elgesiu (aktyvumu) jame.
32.4. Kiti apeliantės argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimais, t. y. kad neva jei teismas būtų priėmęs nutartį dėl jos atleidimo nuo žyminio mokesčio, tai neva ji tokia nutartį būtų skundusi, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas būtų priėmęs sprendimą dėl jos atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio, viso labo hipotetinio pobūdžio, paremti spėliojimais, todėl teisiškai nepagrįsti.
Šalies argumentai
32.5. Ieškovas visiškai nesutinka su apeliantės prašymu apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių būtų būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Be to, bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka lemtų kur kas didesnes visų šalių bylinėjimosi išlaidas, kas, nesant būtinybės tokiam procesui, prieštarautų bylos nagrinėjimo ekonomiškumo principui.
Atsiliepimas
32. Atsakovai pagal priešieškinį A. M. ir E. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti apeliacinio skundo prašymus dėl teismo liudijimo išdavimo bei bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka; nepriimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus; atmesti patį apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės atsakovų naudai pastarųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
33.1. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek nuoseklūs ir neprieštaringi ieškovo ir atsakovų pagal priešieškinį paaiškinimai patvirtino tikrąsias ginčo namo statybos ir jo finansavimo aplinkybes, o atsakovė jų nepaneigė nei teisme, nei apeliaciniu skundu:
33.1.1. Atsakovė apeliaciniu skundu tik deklaratyviai ginčija teismo išvadą dėl atsakovės paaiškinimų nenuoseklumo, tačiau niekaip nepaneigia teismo išvados, kad jos parodymai yra deklaratyvūs, t. y. nepagrįsti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, bei abstraktūs, nors viso proceso metu atsakovė teikė bendro pobūdžio paaiškinimus, negalėdama paaiškinti konkrečių ir tikslių faktinių aplinkybių.
Šalies argumentai
33.1.2. Apeliaciniame skunde atsakovė visiškai deklaratyviai nurodo, jog per vestuves surinkti pinigai buvo panaudoti ginčo namo pamatų įrengimui, o ne kelionei į Tailandą, apdailos darbus vykdė jos brolis iš Estijos, kurio apsistojimui buvo užsakytas viešbutis. Tačiau atsakovė nenurodo nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų tokius jos teiginius. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina po vestuvių buvus kelionę į Tailandą (kelionės fakto neneigė ir pati atsakovė).
Atsiliepimas
33.1.3. Atsakovės apeliacinio skundo teiginiai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ grynųjų pinigų laikymą namuose seife taip pat yra neįrodyti ir nepagrįsti. Viena vertus, atsakovė teigia, kad neva šiais pinigais buvo atsiskaitoma už namo statybos darbus, tačiau kartu atsakovė net negali įvardinti, kokia suma buvo laikoma seife, t. y. nėra jokios galimybės patikrinti, ar tokių pinigų (net ir nevertinant atsakovės pareigos įrodyti tokių „juodų pinigų“ buvimo faktą ir jų laikymą seife) būtų užtekę namo statyboms finansuoti.
33.1.4. Atsakovės pozicijos ir paaiškinimų nenuoseklumo nepaneigia ir jos teiginys, jog ji paaiškinimus teismui davė nuotoliniu būdu. Atsakovei buvo užtikrinta teisė į paaiškinimų davimą jai suprantama ir priimtina rusų kalba, ji neprašė užtikrinti vertimą į kokią nors kitą kalbą. Be to, atsakovė buvo atstovaujama viso proceso metu advokatės, kuri taip pat nereiškė teismui jokių pastabų dėl apsunkinimo atsakovei teikti paaiškinimus. Be to, atsakovė neprašė teismo sudaryti sąlygų dalyvauti teismo posėdžiuose gyvai (į vieną iš teismo posėdžių atsakovė buvo atvykusi, kas rodo, jog jai nebuvo kliudoma atvykti į teismo posėdžius, o paaiškinimų davimas nuotoliniu būdu buvo pačios atsakovės sąmoningas pasirinkimas).
33.1.5. Taip pat sunkiai suprantama atsakovės argumentacija dėl AB „Swedbank“ sąskaitos išrašų. Kaip minėta, dėl šio įrodymo atsakovės argumentacija yra logiškai klaidinga. Kita vertus, atsakovė nepateikia nė vieno pavyzdžio iš sąskaitos išrašų, kurie patvirtintų mokėjimus už namo statybas (kokia tai suma, kada ji sumokėta, kokiam gavėjui, kodėl tai yra būtent mokėjimas už namo statybą ir pan.).
33.2. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, jog atsakovai pagal priešieškinį M. neturėjo finansinių galimybių apmokėti už ginčo namo statybas. Teismas vertino ne tik M. pajamas, bet ir atsakovės teismui nurodytas išlaidas, kas savaime paneigia atsakovės teiginį, kad teismas neatliko balanso skaičiavimų. Kita vertus, atsakovės dėstomi teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir nepaneigia M pateiktų įrodymų apie gautas pajamas atitinkamu laikotarpiu. Net ir tuo atveju, jei teismas laikytų, kad M pajamos nebuvo pakankamos namo statybai finansuoti, tai savaime nepatvirtina (neįrodo), kad tokių pajamų turėjo ieškovas ir atsakovė. Statybos leidimas ir namo nuosavybės teisė užbaigus statybos darbus buvo įregistruota M vardu, kas iš esmės leidžia preziumuoti šiuos asmenis esant namo statytojais. Vis dėlto, atsakovė byloje apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais apie tariamus UAB „(duomenys neskelbtini)“ „juodus pinigus“, kas nėra pakankama priešieškinio reikalavimams pagrįsti.
33.3. Papildomas teismo sprendimas yra motyvuotas, išsamus ir pagrįstas. Teismas įvertino bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nustatantį reglamentavimą, atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, be to, nustatė ir įvertino atstovų suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, atsižvelgė į bylos trukmę bei sudėtingumą. M. teiktų procesinių dokumentų (prašymų) turinio analizė aiškiai rodo, kad jų parengimas reikalavo realių laiko sąnaudų, juose teikiami įvairūs paaiškinimai ir argumentai. Lyginant su Teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis matyti, kad prašomos priteisti sumos yra ženkliai mažesnės nei maksimalūs priteisini dydžiai. Teiginiui, kad M. išlaidos yra ženkliai užkeltos, pagrįsti atsakovė nepateikė jokios analizės, neįvardino, kurios konkrečiai išlaidos ar visos yra užkeltos, kodėl jos laikytinos užkeltomis, kokios išlaidos nebūtų laikomos užkeltomis ir pan. Atsakovės deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai dėl Papildomo sprendimo nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Papildomo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir šioje apimtyje.
33.4. Atsakovė nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovė neįvardina, dėl kokios konkrečios sprendimo dalies (nustatytų faktų ar motyvų) kilo toks poreikis. Teismas byloje įvertino visus esančius rašytinius įrodymus, o M. turtinę padėtį vertino ne tik pagal nekilnojamojo turto sandorius, bet ir pagal kitas M. pajamas. Kita vertus, šiuos įrodymus atsakovė galėjo ir privalėjo teikti pirmosios instancijos teismui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentai už 2013-2014 metus buvo viešai prieinami iš Juridinių asmenų registro viso bylos nagrinėjimo metu. Tačiau atsakovė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, dėl kokių objektyvių kliūčių ji negalėjo šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, šia aplinkybe, t.y. M. paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktu, atsakovė negrindė priešieškinio, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovės su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai neturėtų būti prijungiami prie bylos, o net ir prijungus šiuos įrodymus, jais negalėtų būti vadovaujamasi kaip išeinančiais už pareikšto priešieškinio faktinio pagrindo ribų.
33.5. Nors atsakovė ir kritikuoja teismą dėl teismo liudijimo neišdavimo, tačiau apeliaciniame skunde savarankiško prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo apeliacinės instancijos teisme nesuformulavo, todėl laikytina, kad atsakovė tokio prašymo apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusi. Kita vertus, tokiu savo prašymu atsakovė siekia surinkti įrodymus apie M. asmeninį gyvenimą. Atsakovė dėl teismo liudijimo pasisako itin abstrakčiai ir nėra aišku, kokius konkrečiai duomenis atsakovė siekia surinkti pagal teismo liudijimą – iš atsakovės pozicijos visiškai neaišku, už kokį konkretų laikotarpį siekiama surinkti duomenis, iš kokių konkrečių bankų, kokius duomenis siekia surinkti (ar absoliučiai visus banko sąskaitų duomenis ar išfiltruotus pagal tam tikrus kriterijus ir pan.). Taigi, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo išduoti teismo liudijimo. Be to, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišdavė teismo liudijimo, pati savaime nesudaro pagrindo išduoti teismo liudijimą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė privalo savarankiškai įrodyti teismo liudijimo išdavimo pagrindą sudarančias aplinkybes bei nurodyti atitinkamus teisinius argumentus, tačiau tokios pareigos atsakovė neįvykdė ir neįrodė, kad egzistuoja objektyvus pagrindas dėl teismo liudijimo išdavimo. Taigi, nėra pagrindo išduoti atsakovei teismo liudijimą.
33.6. Nesutiktina su atsakovės prašymu bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovės teiginys, jog reikia išsamiai įvertinti įrodymus, dalį jų tirti iš naujo, yra deklaratyvus (nepaaiškina, kokius įrodymus reikia ištirti iš naujo, dėl kokių priežasčių ir pan.) ir nepagrindžia jokių išimtinių aplinkybių dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o savo pozicijas dėl priimto sprendimo ir jį papildančio papildomo sprendimo byloje dalyvaujantys asmenys yra išdėstę apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį. Dėl nurodyto atsakovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka yra atmestinas.
33. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 18 d. buvo užpildyta deklaracija apie statybos užbaigimą, šiuo pagrindu sukurto naujo daikto savininku pripažintas statytojas A. M.. Atsižvelgiant į tai, kad pastatas yra pastatytas ir surašytas statybos užbaigimo aktas, t. y. statyba užbaigta, todėl šiuo atveju statybos užbaigimo akto galiojimą ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimą ir įregistravimą bei statytoją galima panaikinti tik teismo sprendimu, įvertinus visas bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
34. Apeliantė (atsakovė) M. M. apeliaciniu skundu prašo prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 – 2014 metų finansinių atskaitomybių aiškinamuosius raštus, kurie, anot apeliantės, įrodo, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų ir įmonė skolinosi iš vadovo A. M.. Nurodo, jog šių naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame teismas vertino ieškovo turtinę padėtį tik pagal jo sudarytus nekilnojamojo turto sandorius.
35. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
36. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.).
37. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 – 2014 metų finansinių atskaitomybių dokumentai (aiškinamieji raštai) egzistavo ir buvo viešai prieinami viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl atsakovė turėjo galimybę, esant poreikiui, įrodinėdama savo poziciją, juos pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Apeliantė nenurodė jokių kliūčių bei nepateikė objektyvių argumentų, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, laikytina deklaratyvia, kadangi atsakovė, juo labiau viso proceso metu būdama atstovaujama advokatės, turėjo įvertinti kiekvieno leistino įrodymo įrodomąją vertę bei jo pateikimo būtinumą, o ne teikti juos apeliacinės instancijos teismui jau bylą išnagrinėjus iš esmės. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus, nes tokie rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
38. Atsakovė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, jog būtina išsamiai įvertinti įrodymus, dalį jų tirti iš naujo.
39. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
40. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymo nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantė ir jos atstovė dalyvavo, jai buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės papildomai įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantė neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, netenkina apeliantės prašymo.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
43. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
44. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
45. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro (i) pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė priešieškinio reikalavimus (a) pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 6 d. išduotame leidime statyti naują statinį (rekonstruoti) statytoją į ieškovą J. M.; (b) pakeisti 2015 m. gruodžio 10 d. deklaracijoje apie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą namo statytoją ir jo savininką į ieškovą J. M.; (c) pripažinti negaliojančia J. M., iš vienos pusės, ir A. M. bei E. M., iš kitos pusės, 2016 m. vasario 2 d. sudarytą gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį; (ii) pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo dalis, kuria teismas prievolę kreditoriui J. M. pagal 2017 m. liepos 31 d. Paskolos sutartį ir 2017 m. liepos 31 d. vekselį pripažino solidaria abiejų sutuoktinių prievole ir (iii) pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 28 d. papildomo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovui, atsakovams pagal priešieškinį bei valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas J. M. ir atsakovė M. M. susituokė (duomenys neskelbtini); jų santuoka (duomenys neskelbtini) įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokos metu šalims (duomenys neskelbtini). gimė dukra K. M..
47. Pirmosios instancijos teismas nutraukė tarp šalių sudarytą santuoka, spręsdamas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatydamas, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Taip pat teismas sprendimu išsprendė dėl santuokos nutraukimo su šalių nepilnamečiu vaiku susijusius klausimus: nepilnametės šalių dukros K. M. gyvenamąją vietą nustatė su motina – atsakove M. M.; priteisė iš ieškovo J. M. išlaikimą dukrai K. M. po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nustatydamas, kad ieškovė M. M. tvarkys vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas uzufrukto teise; nustatė ieškovo su dukra bendravimo tvarką. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 19 270 Eur kompensaciją už UAB „(duomenys neskelbtini)“ sugrąžintą skolą. Pažymėtina, kad nors šioje dalyje teismas iš dalies tenkino tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimus, tačiau dėl šios sprendimo dalies ginčo tarp šalių nėra.
48. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl, visų pirma, prievolės kreditoriui J. M. pripažinimo solidaria abiejų sutuoktinių prievole; antra, nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), teisinio statuso: apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje atmestas priešieškinio reikalavimas šį nekilnojamąjį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai pakeisti namo statytoją bei pripažinti ginčo namo dovanojimo sutartį negaliojančia). Taip pat apeliaciniu skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 28 d. papildomo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovui bei atsakovams pagal priešieškinį priteistinos bylinėjimosi (advokato) išlaidos, bei iš iš atsakovės valstybės naudai priteistas žyminis mokestis.
Dėl prievolės kreditoriui J. M. pobūdžio
49. Bylos duomenimis nustatyta, kad santuokos metu ieškovas J. M. su trečiuoju asmeniu J. M. 2017 m. liepos 31 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 1, kuria trečiasis asmuo paskolino 24 000 Eur. Pinigų perdavimo faktą patvirtina 2017 m. liepos 31 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad trečiasis asmuo ieškovui pervedė 24 000 Eur. Prievolė užtikrinta 2017 m. liepos 31 d. vekseliu, kurį pasirašė ieškovas, kaip vekselio davėjas, ir atsakovė, kaip laiduotoja. Vekselis pasirašytas notarų biure.
50. Atsakovė iš esmės neginčija, kad vekselį ji pasirašė, tačiau nesutikdama su tuo, kad paskola būtų pripažinta solidaria ieškovo ir atsakovo prievole, nurodo, jog šis sandoris buvo tik fiktyvus pinigų judėjimas ir kad pinigai nebuvo skirti bei panaudoti šeimos poreikiams, tuo pačiu nurodydama, jog paskolinti pinigai kreditoriui buvo grąžinti.
51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.109 straipsniu. Šiuo atveju atsižvelgiant į sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles reglamentavimą ir jo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad, nenustačius prievolės pobūdžio, negali būti sprendžiamas sutuoktinių atsakomybės už prievoles klausimas. Prievolės pobūdžiui konstatuoti būtina nustatyti prievolės, dėl kurios vyksta ginčas, atsiradimo pagrindą, t. y. teisinius santykius, iš kurių kyla prievolė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis, nustatant prievolės subjektus, jos dydį. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę –– vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006; kt.).
52. Nagrinėjamu atveju Paskolos sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens J. M. sudaryta ir ją užtikrinantis vekselis išduotas 2017 m. liepos 31 d., t. y. dar tuo metu, kai sutuoktiniai vedė bendrą ūkį ir gyveno šeimyninį gyvenimą, nes kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendimu ir kaip nekvestionavo nei viena iš ginčo šalių, sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyrium tik nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.
53. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė teismo proceso metu viena vertus teigė, jog paskolos išvis nebuvo ir kad pinigai nebuvo nei perduoti, nei grąžinti, kita vertus, atsakovė teigė, jog paskolos santykiai egzistavo, tačiau gauta paskola buvo panaudota ofisui Taline įsigijimui, o galiausiai buvo grąžinta per metus laiko. Taigi, pačios atsakovės pozicija ginčo prievolės aspektu nėra nuosekli ir yra prieštaringa. Vis dėlto, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai, kurie nėra atsakovės kaip nors paneigti (nepaisant prieštaringų paaiškinimų, tačiau nepateikiant nei vieno objektyvaus įrodymo), patvirtina realų pinigų – 24 000 Eur – gavimo pagal paskolos sutartį faktą: 2017 m. liepos 31 d. Paskolos sutartis Nr. 1, 2017 m. liepos 31 d. vekselis, kurį pasirašė ieškovas kaip vekselio davėjas, ir atsakovė, kaip laiduotoja, 2017 m. liepos 31 d. mokėjimo nurodymas, iš kurių matyti, kad trečiasis asmuo ieškovui iš tikrųjų pervedė 24 000 Eur. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, kad 2017 metais į jį kreipėsi ieškovas su prašymu paskolinti pinigų ir kadangi trečiasis asmuo tuo metu turėjo pinigų, sutiko ieškovui paskolinti pastarojo prašomą sumą; trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad paskola nėra net iš dalies grąžinta (t. y. priešingai nei teigia apeliantė, kad paskola per metus buvo grąžinta).
54. Pažymėtina, jog 2017 m. liepos 31 d. vekselis, kuris, kaip nekvestionavo šalys, buvo būtent minėtos paskolos užtikrinimo priemonė, yra pasirašytas pačios atsakovės, kaip laiduotojos; vekselis pasirašytas notarų biure; vekselis, kaip vienašalis sandoris, niekada nebuvo atsakovės ginčijamas ir nėra nuginčytas, tad yra galiojantis; pati atsakovė teismo proceso metu patvirtino, kad pasirašė vekselį, jokių valios trūkumų nenurodė. Atsakovė taip pat niekada neginčijo ir pačios paskolos sutarties, kurios pagrindu buvo išduotas vekselis.
55. Tokiu būdu nagrinėjamu atveju esant paskolos sutarčiai sudarytai vieno sutuoktinio – ieškovo – vardu, bei esant kito sutuoktinio – atsakovės – sutikimui dėl tokio sandorio, aiškiai išreikštam raštu pasirašant vekselį ir tokiu būdu sutinkant laiduoti pagal skolinę prievolę kreditoriui, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą, expresis verbis (liet. tiesiogiai), įtvirtintą CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tokią turtinę prievolę laikyti bendra abiejų sutuoktinių prievole, vykdytina iš bendro sutuoktinių turto.
56. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis J. M., kaip kreditorius, nedeklaravo jokių paskolų 2013-2017 m. laikotarpiu, nei paneigia, nei patvirtina kokias nors nagrinėjamoje situacijoje teisiškai reikšmingas paskolinės prievolės pobūdžio (asmeninė / bendra) nustatymui aplinkybes, kadangi yra susijusi su kreditoriaus galimai mokestinių ar kitų administracinės teisės reguliuojamų pareigų (ne)vykdymu, tačiau ne su civilinio pobūdžio teisiniais santykiais, susiklosčiusiais tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo / gavėjų bei prievolių pagal paskolos sutartį (ne)vykdymu.
57. Kaip visiškai pagrįstai savo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra teisiškai reikšminga ir aplinkybė dėl suteiktos bei gautos paskolos panaudojimo tikslo (šeimos kasdienių poreikių ar verslo poreikių tenkinimas), kadangi šiuo atveju prievolė pripažintina bendrąja sutuoktinių prievole ne pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 - 3 punktus ar pagal 4 dalį, kaip prievolė iš sandorio, kuriam kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis buvo sudarytas šeimos interesais, bet pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 dalį – kaip prievolė iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio bei kito sutuoktinio vėliau patvirtinto.
58. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ir laidavimą, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, reglamentuojančiomis bendrosiomis civilinės teisės normomis - CK 6.77 straipsniu bei jį aiškinančia teismų praktiką, pagal kurią bent kuriuo atveju vekselio davėjo ir laiduotojo pagal vekselį (nepriklausomai nuo to, kokie dar santykiai juos sieja) atsakomybė prieš kreditorių yra solidari.
59. Pažymėtina, kad prašydama panaikinti šioje dalyje teismo sprendimą, apeliantė nurodo, jog paskolos sandoris buvo sudarytas siekiant įteisinti lėšas dėl ofiso patalpų pirkimo Taline, t. y. kaip fiktyvus sandoris ir pan., t. y. pati apeliantė nurodo galimai neteisėtą sandorio, kuriame betarpiškai pati ir dalyvavo kaip laiduotoja, sudarymo tikslą ir sandoryje dalyvavusių asmenų neteisėtus veiksmus. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovė niekada nei šioje byloje, nei atskiro proceso tvarka neginčijo paskolos sandorio ir vekselio, kaip sudarytų tik dėl akių, ar kitais sandorių negaliojimo pagrindais, neneigė pinigų gavimo mokėjimo nurodymo fakto. Minėta, kad byloje pateiktas mokėjimo nurodymas, patvirtinantis realų pinigų perdavimo iš paskolos davėjo pusės faktą, kas rodo realinio sandorio sudarymą CK 6.870 straipsnio 2 dalies prasme.
60. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl prievolės kreditoriui J. M. nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl skundžiamo sprendimo dalies (prievolės pripažinimo solidaria abiejų sutuoktinių) nepagrįstumo ar neteisėtumo. Priešingai – byloje esantys įrodymai patvirtina tiek apeliantės sutikimą paskolai, tiek paskolos suteikimo faktą, tiek paskolos negrąžinimo faktą, todėl šiuo atveju nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo modifikuoti šią solidarią sutuoktinių prievolę į asmeninę ieškovo prievolę, t. y. pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl prievolės kreditoriui J. M. solidarumo negali būti paneigta apeliantės apeliaciniame skunde nurodytomis, nepagrįstomis įrodymais, prielaidomis.
Dėl nekilnojamojo turto (ne)pripažinimo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe
61. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ant kuriuo pastatytas ginčo namas, ieškovo buvo įgytas 2007 m. gegužės 14 d. Ieškovas 2012 m. kovo 27 d. Sutikimu dėl užstatymo teisės leido tėvui - atsakovui pagal priešieškinį A. M., savo vardu gauti statybos leidimą vykdyti statybos darbus ieškovui nuosavybės teise priklausančiame minėtame žemės sklype, taip pat sutiko, kad statiniai būtų įregistruoti statytojo vardu. 2012 m. liepos 16 d. A. M. buvo išduotas Leidimas statyti naują statinį/ rekonstruoti statinį/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą, pagal kurį A. M. įgijo teisę statyti naują gyvenamosios paskirties namą. 2015 m. gruodžio 18 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu atsakovams A. M. ir E. M. buvo įregistruota bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į vienbutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovai A. M. ir E. M. 2016 m. vasario 2 d. Dovanojimo sutartimi ginčo namą padovanojo ieškovui.
62. Atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo ieškovas J. M., kad namas buvo statytas jų abiejų šeimai ir sutuoktinių lėšomis, atsakovas pagal priešieškinį A. M. gyvenamojo namo statybos neorganizavo, nevykdė namo įrengimo darbų, anot apeliantės, atsakovai neturėjo piniginių lėšų dar vieno gyvenamojo namo statybai. Tuo tarpu tiek ieškovas, tiek atsakovai pagal priešieškinį laikėsi pozicijos (taip pat ir atsikirsdami į apeliacinio skundo argumentus), jog gyvenamąjį namą statė ir namo statybomis rūpinosi išimtinai ieškovo tėvas (atsakovas A. M.), kuris, kartu su ieškovo mama, buvo iš anksto nusprendę, kad namą pastatys savo lėšomis ir jį padovanos sūnui, t. y. ieškovui.
63. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai ir dėl statytojo pakeitimo, dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu), įvertinęs teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką, padarė išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad ginčo namas buvo statytas ne atsakovų pagal priešieškinį - ieškovo tėvų A. ir E. M., o būtent pačių sutuoktinių ir iš jų lėšų. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina atsakovės nurodomų aplinkybių apie tai, kad ginčo gyvenamasis namas buvo sukurtas (pastatytas) santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, t. y. kad ieškovas būtų organizavęs namo statybas, mokėjęs už jas grynais pinigais, pinigais (santaupomis iš seifo, galimai neapskaitytomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamomis ir pan.), kad atsakovė kokiu nors būdu ir forma būtų prisidėjusi prie gyvenamojo namo sukūrimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.
64. Kaip matyti iš byloje surintų rašytinių įrodymų, kuriuos itin detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, ginčo gyvenamasis namas, į kuriuo nuosavybės teisių pripažinimo priešieškiniu pareikštais reikalavimais dėl statytojo pakeitimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia iš esmės siekia apeliantė, pastatytas ant ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio, dar gerokai iki santuokos su atsakove sudarymo įsigyto žemės sklypo, ir byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad šis žemės sklypas būtų buvęs įsigytas sutuoktinių bendrai, bendromis lėšomis, pastangomis, atsakovė nereiškė byloje reikalavimo pripažinti patį žemės sklypą bendrąja jungtine / daline sutuoktinių nuosavybe.
65. Apeliantės paaiškinimai apie tai, kad ginčo namas buvo statomas iš bendrų šeimos lėšų – abiejų sutuoktinių pajamų, ieškovui atsiskaitant už namo statybas grynais pinigais, mokėjimo pavedimais ir pan. – iš tikrųjų nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle ir kitais įrodinėjimo principais civiliniame procese, turėjo pagrindą išvadai, kad vien subjektyūs atsakovės paaiškinimai savaime nėra pakankami atsakovės nurodomoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti ir įrodyti, juo labiau įvertinant jų nenuoseklumą ir prieštaringumą, kuris detaliai aptartas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, taip pat įvertinant, kad siekiama įrodyti net daugiau nei 300 000 Eur, kaip teigiama, bendrų šeimos santaupų investavimą į naujo gyvanomojo namo sukūrimą.
66. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
67. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pateikė išsamią kasacinio teismo praktikos apžvalgą aptariamu įrodymų vertinimo klausimu, vykdydamas jam tenkančią įrodymų vertinimo pareigą, tinkamai ir išsamiai įvertino atsakovės paaiškinimus ir visiškai pagrįstai sprendime konstatavo, jog atsakovės paaiškinimai tik deklaratyvūs, o pozicija nenuosekli, kad atsakovės paaiškinimų nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai.
68. Kaip matyti, apeliantė savo poziciją dėl panaudotų namo statyboms lėšų, jų kilmės, pobūdžio, sumų ir pan. grindžia tik savo paaiškinimais, tačiau taip ir nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti objektyvią ir pakankamai tikėtiną išvadą apie nurodomų aplinkybių egzistavimo realumą. Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie paneigia atsakovės paaiškinimus – pvz., ieškovo banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, ir ką detaliai skundžiamame sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas, jog aktualiu laikotarpiu iš ieškovo banko sąskaitų nebuvo atliekami jokie su statybomis galintys būti susiję mokėjimai (pvz., už statybines medžiagas, rangos darbus, projektavimo paslaugas ir pan.) ar kad būtų reguliariai / periodiškai įnešamos / išimamos grynųjų pinigų sumos, kurias būtų galima vertinti kaip finansuojančias statybas lėšas. Nesant nei vieno objektyvaus įrodymo (pvz., fotonuotraukų, sutarčių, čekių, kvitų, projektų, liudytojų parodymų ar pan.) apie kokius nors ieškovo ar pačios apeliantės atliktus su namo statyba susijusius mokėjimus, išlaidas (pvz., statybinėms medžiagoms, rangos darbams, baldams ir pan.) ar jų atliktus su statyba susijusius veiksmus (darbo, intelekto investicijas ir pan.), nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas ir atsakovė būtų finansavę arba kažkuria ženklia finansine dalimi arba kažkokiu kitu nei finansiniu būdu arba indeliu būtų prisidėję prie namo statybų.
69. Priešingai, byloje yra pakankamai svarių ir nenuginčytų įrodymų (nekilnojamųjų objektų pardavimo sandoriai, pinigų dovanojimo sandoriai, metinės pajamų deklaracijos), pagrindžiančių ieškovo tėvų pakankamas galimybes finansuoti namo statybas. Taip pat byloje esantys įrodymai rodo ieškovo tėvo – atsakovo pagal priešieškinį A. M., kuriam ir buvo išduotas statybos leidimas, atliktus veiksmus, susijusius su namo statyba – rangos sutartis su statytoju dėl ginčo namo statybų buvo pasirašyta su A. M., PVM sąskaitose - faktūrose ir atliktų darbų aktuose užsakovu nurodytas taip pat A. M., kasos pajamų orderio kvitai taipogi išrašyti A. M. vardu, į bylą pateikti jų apmokėjimą iš A. M. pusės pagrindžiantys įrodymai.
70. Šie byloje esantys rašytiniai įrodymai (jų visuma), kuriuos detaliai ir itin kruopščiai įvertino pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti gana objektyvią išvadą, kad labiau tikėtina, jog ginčo namo statybas finansavo ieškovo tėvai, t. y. atsakovai pagal priešieškinį A. ir E. M., kurių vardu ir buvo išduotas statybą leidžiantys bei jos užbaigimą patvirinantys dokumentais bei kurių vardu galiausiai ir buvo įregistruota nuosavybės teisė į namą.
71. Apeliantės nurodytos aplinkybės apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį, taip pat jos sąsajumą su namo statybų rangovu UAB „Alstuva“ negali patvirtinti ar paneigti vienokias ar kitokias teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes. Byloje yra tiesioginiai rašytiniai įrodymai, kuriuos patvirtina nuoseklūs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, apie atsiskaitymą su rangovu būtent iš A. M., kaip fizinio asmens, pusės. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų sutikta su apeliantės teiginiu, jog rangovės UAB „Alstuva“ ir A. M. pateikti įrodymai dėl jų tarpusavio rangos santykių yra nepatikimi, bet kuriuo atveju tai nepaneigia fakto, jog byloje nėra įrodymų, juo labiau – pakankamų įrodymų, apie namo statybų vykdymą būtent bendromis abiejų sutuoktinių lėšomis, darbu ir pan.
72. Pagaliau, apeliantės elgesys nagrinėjamoje situacijoje, jeigu iš tikrųjų egzistavo jos nurodytos aplinkybės, negali būti vertinamas kaip bonus pater familias, t. y. neatitinka protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio tokioje situacijoje standarto, kadangi nėra aišku, kodėl per visą laikotarpį, kai, anot ieškovės, buvo pradėta galvoti apie bendro namo statybą, t. y. bendro nekilnojamojo turto sukūrimą, o vėliau ir galimai vykdyta tokia statyba, iki pat statybos užbaigimo, taip pat faktinio šeimos santykių iširimo, atsakovė nesiėmė jokių veiksmų teisiškai įforminti ir užtikrinti tarp jų faktiškai galimai susiklosčiusius santykius, surinkti ir užtikrinti įrodymus jiems pagrįsti ir pan., pvz., nesiėmė veiksmų, kad būtų padovanotas žemės sklypas / jo dalis ir jai, įformintas namo statybos baigtumas ir įregistravimas būtent ieškovo ir atsakovės vardu, sudaryti kiti sandoriai, kurie įtvirtintų ir pagrįstų atsakovės turtines teises į kuriamą nekilnojamąjį turtą, susitarimo dėl jo sukūrimo buvimą bei tokio susitarimo vykdymą.
73. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir kruopščiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėjo teisingos ir pagrįstos išvados, jog atsakovė nepagrindė savo nurodomų aplinkybių, jog būtent sutuoktiniai, ieškovas ir atsakovė, santuokos metu iš savo šeimos lėšų būtų rūpinęsi ir finansavę arba kažkokiu kitu, nei finansiniu, būdu / indeliu būtų prisidėję prie ginčo gyvenamojo namo statybų ir jų finansavimo. Apeliantė nepaneigė nustatytų aplinkybių, kad ieškovo tėvai turėjo pakankamas galimybes finansuoti namo statybas ir jas faktiškai finansavo, bei kad ieškovo tėvų valia buvo namą padovanoti sūnui asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde atkartojami tie patys deklaratyvūs atsakovės teiginiai, paremti prielaidomis ir spėjimais, tačiau, kaip ne kartą nurodyta pirmosios instancijos teismo, nepagrįsti jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais arba šalių paaiškinimais, todėl nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šioje dalyje.
Dėl papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. papildomą sprendimą apeliantė skundžia iš esmės dviem aspektais: pirma, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, priimtame papildomame sprendime nenurodydamas jokių aplinkybių, kodėl priešieškinio priėmimo metu nebuvo išspręstas atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio klausimas; antra, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas tiek ieškovui, tiek atsakovams pagal priešieškinį, neįvertino, kokį realų darbą procese atliko jų atstovai; apeliantės nuomone, iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų sumos yra ženkliai per didelės.
75. Apeliantė nurodo, jog ji, pateikdama priešieškinį teismui ir sumokėjusi tik dalį – 300 Eur – mokėtino žyminio mokesčio, prašė atleisti ją nuo kitos dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodama savo turtine padėtimi. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui neišsprendus šio klausimo rašytine nutartimi (netenkinus atsakovės prašymo atleisti ją nuo dalies mokėtino žyminio mokesčio), atsakovei buvo užkirstas kelias skųsti nutartį apeliacinės instancijos teismui. Be to, anot apeliantės, tuo atveju, jei nutartyje būtų nurodyta, kokio dydžio žyminis mokestis mokamas už kiekvieną iš reikalavimų, tuomet atsakovė galimai būtų dalį reikalavimų keitųsi arba nuo jų atsisakiusi.
76. Viena vertus, sutiktina su apeliantės nurodomomis aplinkybėmis, jog klausimas dėl žyminio mokesčio atidėjimo / atleidimo nuo jo (jo dalies) sumokėjimo, remiantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, 84 straipsniu, teismo turėjo būti išspręstas rašytine nutartimi, ko iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nėra padaręs. Kita vertus, nors teismas formaliai iš tikrųjų ir nepriėmė rašytinės nutarties atleisti ieškovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar ją atidėti, atsakovei už priešieškinį sumokėjus 300 Eur žyminį mokestį, tačiau iš procesinės bylos eigos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atidėjo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo, nes galutinai viską išsprendė būtent galutiniame procesiniame sprendime. Nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė, kuri viso proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokatės, susiklosčiusią situaciją, kuomet yra sumokėta tik dalis žyminio mokesčio (300 Eur iš 3 621 Eur), priešieškinis teismo yra priimtas (taip pat ir tikslintas), vyksta procesas, - galėjo vertinti kitaip ir tikėtis, jog jai skirtas mokėti žyminis mokestis nebus paskirstytas. Svarbu pažymėti ir tai, kad per visą teismo procesą pirmosios instancijos teisme atsakovė nekėlė daugiau šio klausimo.
77. Nepagrįstais laikytini ir apeliantės teiginiai, kad jei teismas būtų nurodęs, kokio dydžio mokestis mokamas už kiekvieną priešieškinio reikalavimą, tuomet atsakovė galimai būtų dalį reikalavimų keitusi arba nuo jų atsisakiusi. Dar kartą pabrėžiama, jog apeliantė atstovaujama advokato, todėl teikiant priešieškinį, pareiga apskaičiuoti už reiškiamus reikalavimus mokėtiną žyminį mokestį tenka pačiai apeliantei, todėl ji pati (advokatas) privalėjo paskaičiuoti, už kokį reikalavimą koks žyminis mokestis mokėtinas.
78. Pasisakant dėl antrojo aspekto, kuriame pirmosios instancijos teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pažymėtina, jog iš papildomo sprendimo turinio matyti, kad teismas nustatė ir įvertino priešingų šalių atstovų suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, atsižvelgė į bylos trūkmę ir sudėtingumą, įvertino bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nustatantį reglamentavimą bei atsižvelgė į kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotą praktiką. Papildomame sprendime teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė bei išvardino, kokiais kriterijais vadovaudamasis laikė, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos pagrįstomis bei neviršijančiomis numatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu nustatytų maksimalių dydžių (šalių reikalavimų sudėtingumas, bylos apimtis, bylos nagrinėjimo trukmė, teismo posėdžių skaičius, jų trukmė, įrodinėjimo sudėtingumas).
79. Tuo tarpu apeliantė savo nesutikimą vėlgi grindžia tik savo deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais, neatlikdama jokios patirtų bylinėjimosi išlaidų analizės, lyginant su Teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis. Taip pat apeliantė nenurodo / neįvardija / nepagrindžia, už kurias konkrečias ieškovo ir atsakovų pagal priešieškinį suteiktas teisines paslaugas išlaidos, jos manymu, yra nepagrįstai didelės ir kokios jos turėtų būti.
80. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl papildomo sprendimo nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir šioje dalyje.
Dėl bylos baigties
81. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas; taip pat paliktinas nepakeistas ir byloje priimtas papildomas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
82. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
84. Tuo tarpu iš atsakovės ieškovo J. M. naudai priteistinos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos, trečiųjų asmenų A. ir E. M. naudai priteistinos 800 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.
85. Kadangi atsakovei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 29 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (CPK 84 straipsnis), apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovės apeliacinį skundą pilna apimtimi, atidėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės į valstybės biudžetą.
86. CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad už kiekvieną neturtinį reikalavimą mokamas 100 Eur žyminis mokestis; to paties straipsnio 7 dalis nurodo, kad procesinius dokumentus pateikiant teismui elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. CPK 82 straipsnis nurodota, kad žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdamas į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110; taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios. Apeliacinio skundo padavimo metu taikytinas indeksas buvo 126,6.
87. Apeliantė M. M. pateiktu apeliaciniu skundu prašė: (i) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą 2022 m. birželio 6 d. dalyje dėl prievolės kreditoriui J. M. pagal 2017 m. liepos 31 d. paskolos sutartį ir 2017 m. liepos 31 d. vekselį pripažinimo po santuokos nutraukimo solidaria abiejų sutuoktinių – ieškovo J. M. ir atsakovės M. M. prievole, ieškinį šioje dalyje atmesti (už šį neturtinį reikalavimą mokėtinas 95 Eur žyminis mokestis); (ii) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą 2022 m. birželio 6 d. dalyje dėl atsakovės M. M. priešieškinio atmetimo dalyje dėl statytojo pakeitimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažinimo, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statytojais buvo sutuoktiniai J. M. ir M. M., bei priimti naują sprendimą – priešieškinį šioje dalyje patenkinti pilna apimtimi (už šiuos neturtinius reikalavimus mokamas 190 Eur žyminis mokestis); (iii) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo papildomą sprendimą, priimtą 2022 m. birželio 28 d. ir priimti naują sprendimą - sumažinti iš atsakovės M. M. ieškovo J. M. ir atsakovų pagal priešieškinį A. M. ir E. M. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, žyminio mokesčio už priešieškinį klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (už šį procesinį reikalavimą žyminis mokestis neskaičiuotinas). Taigi, iš viso iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 285 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1, 2 dalys, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (atsakovės) M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2022 m. birželio 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti ieškovui J. M. (J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovui pagal priešieškinį A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 285 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.