Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darvilė“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo ribas.

Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo

21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Dėl nurodytos proceso teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

23. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

24. Ieškovės nemokumo administratorė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo įrodymus, kuriais papildomai pagrindžiamas byloje esančio VMI 2020 m. balandžio mėn. rašto originalumas bei jo pateikimo aplinkybės.

25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujai teikiamais įrodymais, pažymi, kad naujų, pirmosios instancijos teisme nevertintų aplinkybių, jie neatskleidžia ir nepagrindžia, be to, byloje nėra ginčo dėl VMI 2020 m. balandžio mėn. pažymos tikrumo, todėl teisėjų kolegija papildomai teikiamus įrodymus, kaip neturinčius esminės reikšmės šalių ginčo išsprendimui, atsisako priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

26. Nagrinėjamoje byloje keliami atsakovo civilinės atsakomybės taikymo ir neteisėtais veiksmais (neveikimu) ieškovei padarytos žalos atlyginimo klausimai.

27. Nustatyta, kad UAB „Darvilė“ buvo įregistruota 2011 m. birželio 23 d. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2228-273/2018, UAB „Darvilė“ iškelta bankroto byla, teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. JAR duomenimis, atsakovas buvo BUAB „Darvilė“ vadovu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.

28. Ieškovės nemokumo administratorė, susipažinusi su bendrovės finansiniais dokumentais, nustatė, kad 2016 m. sutriko bendrovės atsiskaitymai su kreditoriais. 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Darvilė“ pradelstos skolos sudarė 9 028,20 Eur. Ieškovės teigimu, bendrovė neturėjo turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti (jos turtą sudarė tik 16 metų senumo automobilis), todėl atsakovas privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Šios pareigos atsakovas laiku neįvykdė, bendrovės skolos išaugo, todėl su ieškiniu kreiptasi į teismą dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo ir jo neteisėtu neveikimu padarytos žalos atlyginimo.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatyto bendrovės nemokumo atsiradimo momento, tačiau nesutinka, kad būtent jam kilo pareiga inicijuoti bendrovei bankroto bylą, jog jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu susidarė priteista atlyginti žala. Skunde taip pat keliamas klausimas dėl proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumo. Apeliantas pažymi, kad ieškinys, pateiktas šioje civilinėje byloje, yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-968-273/2020, todėl ši civilinė byla pagal ieškovės ieškinį negalėjo būti pradėta, o ją pradėjus – turėjo būti nutraukta.

31. Neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir remdamasi jo argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti bei ar teisėtai nusprendė, kad neegzistuoja CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas civilinės bylos nutraukimo pagrindas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl sąlygų įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo

32. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai įmonės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog įmonės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. įmonės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 14 punktas).

33. Siekiant taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovė įrodė atsakovo veiksmų neteisėtumą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

34. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė nevykdymu pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Darvilė“ iškėlimo, kuomet 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė tapo nemoki.

35. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios ĮBĮ normos (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

36. ĮBĮ normos taip pat nustatė, kad laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

37. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą atsakomybė pirmiausiai kyla vadovui. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 22 punktas).

38. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, nustatė, kad UAB „Darvilė“ nemoki buvo nuo 2016 m. gruodžio 31 d., todėl vėliausiai 2017 m. vasario 10 d. jos vadovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Tuo laikotarpiu bendrovės vadovu buvo atsakovas A. B., iš kurio teismas priteisė žalos atlyginimą. Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, aiškina, kad jis nevadovavo bendrovei jos skolų kreditoriams susidarymo laikotarpiu, jis nežinojo apie esamą bendrovės skolą, todėl jam nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

39. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytus atsakovo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes jie prieštarauja viešai skelbiamiems JAR duomenims, kuriais vienareikšmiškai patvirtinta, kad UAB „Darvilė“ vadovu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo atsakovas.

40. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022 27 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui, kaip bendrovės vadovui, buvo prieinami ir žinomi visi bendrovės buhalteriniai dokumentai, todėl neabejotina, kad 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovui buvo (turėjo būti) žinoma ir suprantama, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, kad bendrovės turto nepakanka pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, dėl ko kyla pareiga inicijuoti bendrovei bankroto bylos iškėlimą

41. Nors apeliantas teigia, kad UAB „Darvilė“ nemokia pripažinta jam nebesant bendrovės vadovu (bankroto byla ieškovei iškelta 2018 m. spalio 12 d., atsakovas A. B. 2017 m. rugsėjo 8 d. bendrovę perleido A. O.), tačiau ši aplinkybė nevertintina kaip teisiškai reikšminga, kadangi remiantis bylos duomenimis konstatuota, jog bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, todėl tuo momentu jos vadovui, kuriuo buvo apeliantas, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

42. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas ir po 2017 m. rugsėjo 8 d. įvykusio UAB „Darvilė“ akcijų perleidimo A. O., išliko jos faktiniu vadovu. Atsakovo į bylą pateiktas įgaliojimas, kuriuo naujasis bendrovės direktorius pavedė atsakovui atstovauti UAB „Darvilė“ valstybės įmonėje „Registrų centras“ (atsiliepimo į ieškinį priedas), liudija, kad atsakovui buvo suteikti platūs įgaliojimai veikti bendrovės vardu ir interesais. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus duomenimis, A. O. neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje (DOK-11903 priedas), todėl akivaizdu, kad jis neturėjo galimybių betarpiškai dalyvauti bendrovės veikloje bei ją atstovauti.

43. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad byloje esą nėra įrodyta, jog atsakovas žinojo apie bendrovės skolas, jog ieškovei priteista atlyginti žala (kurią sudaro išaugusios skolos kreditoriams) susidarė atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Visų pirma, bendrovės vadovas turi plačius įgaliojimus bendrovės veikloje, jis ne tik ją atstovauja, atsako už tinkamą jos buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ir organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis). Šių teisių įgyvendinimui bendrovės vadovas naudojasi visa informacija apie bendrovės vykdomą veiklą, sąskaitas, buhalterinę apskaitą ir pan., todėl tai, kad atsakovas nesinaudojo įstatymu jam suteiktomis teisėmis ir nesidomėjo bendrovės finansiniais reikalais (įsipareigojimais), nesudaro pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės taikymo. Antra, byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, turėjo informacijos apie bendrovės įsiskolinimus: Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo ginčų komisijos sprendimuose pažymima, kad UAB „Darvilė“ apie darbo ginčų nagrinėjimą buvo informuota (ieškinio priedai Nr. 15, 18, 19); apie UAB „Aleksata“ ieškinio atsakovei UAB „Darvilė“ pateikimą buvo pranešta CPK nustatyta tvarka (ieškinio priedas Nr. 5.1). Trečia, įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 34 punktas). Viena iš sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigų tinkamas atlikimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Darvilė“ 2017 m. rugsėjo mėn. turėjo vykdytiną mokestinę prievolę (8 526,29 Eur mokestinės nepriemokos ir 465,92 Eur delspinigių), kuri susidarė atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu, t. y. per 2017 m. rugpjūčio mėn. mokestinį laikotarpį. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, turėjo užtikrinti, kad mokestinės prievolės būtų vykdomos laiku (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo skundo argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie bendrovės skolas ir jam nekilo pareiga inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, nėra pagrįsti ir nesukuria prielaidų nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis atsakovo veiksmų teisinio vertinimo išvadomis.

44. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl apelianto skundo argumento, kad teismas nepagrįstai atsisakė remtis atsakovo pateiktais įrodymais. Nustatyta, kad VMI 2020 m. vasario mėn. pažyma atsakovas įrodinėjo, jog UAB „Darvilė“ valstybės biudžetui 2017 m. rugsėjo 1 d. (iki atsakovas perleido bendrovę) buvo skolinga 0,02 Eur. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui išaugo jau nebe atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, pateikdamas nurodytą VMI raštą, atsakovas nepridėjo paklausimo, į kurį buvo atsakyta VMI 2020 m. vasario mėn. raštu. Iš to rašto turinio matyti, kad paklausimas buvo formuojamas taip, jog būtų pateikti tik duomenys apie UAB „Darvilė“ skolą biudžetui iki 2017 m. rugsėjo mėn., nenurodant mokestinio laikotarpio, už kurį ji atsirado. Vėlesnis – 2020 m. balandžio mėn. VMI raštas (patikslinto ieškinio priedas Nr. 15.3), kuriuo remiantis UAB „Darvilė“ bankroto byloje buvo patvirtintas VMI 28 038,72 Eur kreditorinis reikalavimas, patvirtina, kad bendrovės mokestinė nepriemoka atsirado už 2017 m. rugpjūčio mėn. mokestinį laikotarpį, t. y. atsakovo vadovavimo bendrovei metu.

45. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl jo neteisėtų veiksmų nebuvimo, kadangi pirmiau nurodytas įstatyminis reguliavimas ir byloje esantys įrodymai įgalina pripažinti, kad įstatyme nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo kilo atsakovui, o šios pareigos laiku neįvykdžius, atsakovo veiksmai (šiuo atveju – neveikimas) laikytini neteisėtais.

46. Kaip minėta pirmiau, nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šios prezumpcijos apeliantas nepaneigė, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis konstatuota, kad dėl neteisėto apelianto neveikimo ieškovės ir jo kreditorių patirtą žalą sudaro 37 435,29 Eur, t. y. suma, kuria padidėjo UAB „Darvilė“ kreditorių finansiniai reikalavimai nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

47. Apeliaciniame skunde atsakovas ginčija teismo sprendimu ieškovei priteistos atlyginti žalos faktą ir dydį. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios grupės skundo argumentų, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino UAB „Darvilė“ skolų kreditoriams susidarymo aplinkybes, išskyrė kiekvieno kreditoriaus reikalavimo bendrovei susidarymo laikotarpį, bei pagrįstai konstatavo, jog 2016 m. gruodžio 31 d. (nemokumo atsiradimo momentu) bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 9 028 Eur. Kadangi atsakovas laiku neinicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jos buvę finansiniai įsipareigojimai toliau augo bei atsirado nauji skoliniai įsipareigojimai. UAB „Darvilė“ bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma sudaro 46 463,29 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BUAB „Darvilė“ bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų bendrą sumą ir iš jos atėmęs finansinių reikalavimų, kurie buvo pradelsti dar iki 2016 m. gruodžio 31 d., sumą (9 028 Eur), konstatavo, kad skirtumas tarp šių sumų – 37 435,29 Eur sudaro dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bendrovės ir jos kreditorių patirtą žalą, kurios atlyginimą pagrįstai priteisė iš atsakovo.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog egzistuoja visos sąlygos taikyti atsakovo civilinei atsakomybei dėl pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Dėl ieškinių tapatumo

49. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl civilinės bylos, kurioje buvo priimtas skundžiamas sprendimas, ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtos kitos civilinės bylos Nr. e2-968-273/2020 tapatumo. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pateiktas ieškinys, analogiškas pateiktam išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-968-273/2020.

50. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šį procesinį klausimą analizuoja vertindama ieškinių tapatumo nustatymo kriterijus (ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą).

51. Susipažinus su nagrinėjamos civilinės bylos ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-968-273/2020 medžiaga, akivaizdžiai matyti, kad civilinės bylos, kurioje yra priimtas skundžiamas sprendimas, ir civilinės bylos Nr. e2-968-273/2020 ginčo šalys yra tapačios – ieškovė BUAB „Darvilė“, atstovaujama nemokumo administratorės, ir atsakovas A. B., tad abejonių dėl ginčo šalių tapatumo nekyla.

52. Nors abiem teismo proceso atvejais ieškovė siekė atlyginimo žalos, padarytos buvusio bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais, tačiau įvertinti, koks yra ieškinių pagrindas ir dalykas, ar jie tapatūs dviejose bylose spręstam ginčui, galima tik nustačius, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžia ieškinį ieškovė ir kokio teisinio rezultato ji siekia ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykas sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019 39 punktas). Laikoma, kad ieškinio pagrindas sutampa, jei aplinkybės, pagrindžiančios ieškinio reikalavimus, yra iš esmės tos pačios, nepriklausomai nuo tų aplinkybių teisinio kvalifikavimo. Ieškinys nelaikomas tapačiu išnagrinėtam tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

53. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu reikalavimas dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtais atsakovo veiksmais, kurie pasireiškė bankroto bylos bendrovei neinicijavimu laiku, dėl ko išaugo bendrovės skolos kreditoriams. Pažymėtina, kad šioje byloje faktinio ieškovės nemokumo atsiradimo momentas siejamas su ieškovės finansine būkle, buvusia 2016 m. gruodžio 31 d. Ieškinyje teigiama, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad ta data apibrėžtu momentu bendrovės veiklos rodikliai buvo blogi, bendrovė nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir tapo nemoki, tačiau atsakovas nevykdė įstatyminės pareigos inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Kauno apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-968-273/2020 medžiaga rodo, kad ieškinio reikalavimas atlyginti žalą taip pat buvo kildinamas iš vadovo veiksmų, neinicijavus laiku bankroto bylos iškėlimo, tačiau priešingai nei nagrinėjamoje byloje, kitoje aptariamoje civilinėje byloje ieškovės nemokumo administratorius įrodinėjo, kad bendrovės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti veiklos duomenys neatitinka faktinės situacijos (bendrovė neturėjo jokio turto, įskaitant ir balanse nurodyto 36 846 Eur vertės turto), todėl tuo pagrindu nemokumo administratorius formavo poziciją, jog bendrovė buvo nemoki dar iki 2016 m., tačiau vadovas nevykdė bankroto bylos iškėlimo inicijavimo pareigos.

54. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ir kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, matyti, kad jais siekta atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, atsakomybės už neteisėtais veiksmais bendrovei padarytą žalą, tuos veiksmus siejant su pareigos laiku inicijuoti bendrovei bankroto bylos iškėlimą nevykdymu. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas žinojo ir suprato, jog bendrovė pagal veiklos rodiklius ir finansinę būklę buvo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau įstatyminės pareigos neįvykdė, tuo tarpu išnagrinėtoje civilinėje byloje siekta įrodyti, kad viešiems registrams pateikti bendrovės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentai neatitiko tikrovės, jog bendrovė, priešingai nei nurodyta jos atskaitomybės dokumentuose, iš tiesų buvo nemoki ir jau 2015 m. jos vadovui buvo atsiradusi pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

55. Kasacinis teismas savo praktikoje yra aiškinęs, kad vien tik ieškinio faktinio pagrindo ar jo dalies sutapimas su to paties asmens kitoje byloje pareikšto kito ieškinio faktiniu pagrindu neeliminuoja pradėto proceso, t. y. vienoje byloje pareikšto ieškinio to paties faktinio pagrindo nurodymas kitose bylose pareikštuose ieškiniuose, jeigu ieškovų reikalavimai (ieškinio dalykas) skiriasi, nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ar, jei toks ieškinys buvo priimtas, nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020, 39 punktas).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi lyginamosiose bylose pareikštus ieškinio reikalavimus, ir faktines aplinkybes, kuriomis jie buvo grindžiami, bei vadovaudamasis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika laikosi nuostatos, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškinių tapačiais ir išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Pagal byloje esančius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktus duomenis atsakovui buvo suteikta iš viso 786,07 Eur vertės antrinės teisinės pagalbos paslaugų (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose). Kadangi ieškinys dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą patenkintas visiškai, o atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, byloje atsakovui suteiktų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnis, 99 straipsnio 2 dalis).

58. Ieškovė BUAB „Darvilė“ duomenų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

59. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kokiam asmeniui priteisiamas iš atsakovo žalos atlyginimas ir procesinės palūkanos, todėl sprendimo rezoliucinės dalies tekstas atitinkamai patikslinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies tekstą, nurodant kad šiuo sprendimu žalos atlyginimas ir procesinės palūkanos priteistos ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Darvilė“ (juridinio asmens kodas 302641513).