Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-71-370/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-02-10
Bylos Nr.: e2A-71-370/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01751-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
Ieškovas: D. K.
Atsakovas: J. P.

Kategorijos

2.1.2.3Sąlyginis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-71-370/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01751-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.3.; 2.6.8.11.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. K., atstovaujamo bankroto administratoriaus M. T., ir atsakovės J. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21-258/2021 pagal ieškovo D. K., atstovaujamo bankroto administratoriaus M. T., ieškinį atsakovei J. P. dėl restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. K., atstovaujamas bankroto administratoriaus M. T., toliau – ir ieškovas) 2019 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė:

1.1. pripažinti atsakovę J. P. (toliau – ir atsakovė) 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą iš ieškovo gavus neteisėtai ar per klaidą ir taikyti restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovės 144 810 Eur (500 000 Lt);

1.2. teismui pripažinus, kad vienašalė restitucija ginčo atveju netaikytina, priteisti ieškovui iš atsakovės 144 810 Eur sumą kaip be pagrindo įgytą turtą;

1.3. priteisti ieškovui iš atsakovės 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4. tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas ieškinio pareiškimui dėl restitucijos taikymo, atnaujinti terminą ieškovo ieškiniui paduoti;

1.5. priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė ir L. V., atstovaujama atsakovės, ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vespera“, atstovaujama ieškovo, 2007 m. birželio 14 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – preliminari sutartis), kurios pagrindu šalys įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad žemės sklypo kaina bus – 1 680 000 Lt (486 561,63 Eur), taip pat susitarė, jog 600 000 Lt (173 772,01 Eur), turės būti sumokėta atsakovei iki sudarant pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Sudarius pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį ir UAB „Vespera“ bankui pervedus didesnę sumą nei 1 080 000 Lt (312 789,62 Eur), atsakovė įsipareigojo pervesti susidariusią permoką į UAB „Vespera“ banko sąskaitą.

3. Nurodė, kad UAB „Vespera Real Estate“, kurios akcininkas buvo ieškovas, ir atsakovė ir L. V., atstovaujama atsakovės, 2007 m. liepos 11 d. sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Vespera Real Estate“ už 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur) iš atsakovės ir L. V. nupirko žemės sklypą. UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Vespera Real Estate“ 2007 m. liepos 30 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kurios pagrindu 2007 m. rugpjūčio 7 d. pervedė į atsakovės asmeninę sąskaitą 1 544 422,50 Lt (447 295,67 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodant: „UAB Vespera Real Estate įsiskolinimui p/g 2007-07-11 sutartį Nr. 4096 dengti“. Atsakovė, pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, gavusi didesnę nei 1 080 000 Lt (312 789,62 Eur) sumą, 2007 m. rugpjūčio 7 d. pervedė ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur). Taip pat, ieškovas ir atsakovė 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė susitarimą (toliau – susitarimas), kurio 2.1 papunktyje buvo numatyta, kad prievolė ieškovui grąžinti pervestą 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) sumą atsiranda tik tuomet, kai UAB „Vespera Real Estate“ parduos žemės sklypą. 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą mokėjimo paskirtyje nurodant: „GRĄŽINIMAS PAGAL SUSITARIMĄ“.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-35794-910/2017 ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirtas M. T.. Atsakovė 2017 m. gruodžio 22 d. pateikė bankroto administratoriui prašymą dėl 168 529,88 Eur (581 900 Lt) finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovo bankroto byloje, tačiau ieškovo bankroto administratorius su šiuo reikalavimu nesutiko, nes atsakovė nepateikė duomenų, ar žemės sklypas buvo parduotas.

Šalies argumentai

5. Ieškovas bankroto administratoriui 2018 m. kovo 5 d. nurodė, kad 2007 m. gruodžio 29 d. nepagrįstai pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur), nes 2017 metais tvarkydamas popierius rado susitarimo originalą. Nurodė, kad susitarimo 1.2 papunkčio sąlyga, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur), nebuvo įvykdyta, todėl sudarytas susitarimas neteko teisinio pagrindo ir nesukūrė šalims teisių ir pareigų, o ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovės to, ką įvykdė pagal sąlyginį sandorį iki atidedamosios sąlygos atsiradimo.

6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi buvo UAB „Vespera“, tačiau ji žemės sklypo nepirko ir pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. 2007 m. liepos 11 d. notarinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su kitu juridiniu asmeniu (UAB „Vespera Real Estate“) ir kitomis sąlygomis. Atsakovė 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) sumą paskolino ieškovui ir susitarimą paruošė ieškovas. Atsakovei nebuvo pagrindo abejoti susitarimo 2.1 papunkčio sąlyga, nes atsakovė 2007 m. liepos 11 d. buvo pardavusi tą patį žemės sklypą UAB „Vespera Real Estate“ ir negalėjo numanyti, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Vespera Real Estate“ šį žemės sklypą perparduos. Nurodė, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo sudaryta, tačiau ieškovas 2007 m. gruodžio 29 d. atsakovei grąžino 500 000 Lt (144 810 Eur), o likusios 581 900 Lt (168 529,89 Eur) sumos negrąžino.

7. Nurodė, kad ieškinys turėtų būti atmestas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes ieškovas savo teisės ginčyti 2007 m. gruodžio 29 d. pinigų pervedimo teisėtumo įstatymo nustatytais terminais neįgyvendino, o į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 26 d. t. y. praėjus 12 metų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 75 026,10 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir 1 937,52 Eur bylinėjimo išlaidas.

9. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors atsakovė nurodė, jog ji paskolino ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur), tačiau šalių pasirašytame 2007 m. rugpjūčio 7 d. susitarime dėl sąlyginės prievolės atsiradimo, vykdymo ir bendradarbiavimo apie paskolos teisinius santykius nebuvo susitarta.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad susitarimo 1.1 papunktyje buvo susitarta, kad „Šalys nuo šio susitarimo pasirašymo dienos pradeda tarpusavio bendradarbiavimą, siekdamos įgyvendinti tarpusavio atsiskaitymą dėl žemės sklypo pardavimo“, o susitarimo 2.1 papunktyje susitarė, kad prievolė ieškovui grąžinti pervestą 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) sumą atsiranda tik tuomet, kai UAB „Vespera Real Estate“ parduos žemės sklypą. Taip pat nustatė, kad susitarime numatyta sąlyga neįvyko, nes 2010 m. gegužės 25 d. UAB „Vespera Real Estate“ buvo iškelta bankroto byla ir UAB „Hansa lizingas“ nutraukęs išperkamosios nuomos sutartį su UAB „Vespera Real Estate“ perėmė žemės sklypą. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog susitarimu dėl atsiskaitymo už tarpininkavimo paslaugas buvo tikimasi uždirbti pelną UAB „Vespera Real Estate“ pardavus žemės sklypą, tačiau toks tikslas nebuvo pasiektas, nes UAB „Vespera Real Estate“ nepardavė žemės sklypo.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, pardavusi žemės sklypą ir gavusi 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur), 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) pervedė ieškovui, t. y. atsakovei už parduotą žemės sklypą liko 1 440 950 Lt (417 327,96 Eur), nors atsakovei pagal susitarimą turėjo likti 1 681 900 Lt (487 111,90 Eur). Taip pat nustatė, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 29 d. mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą, todėl padarė išvadą, kad atsakovė iš ieškovo nepagrįstai gavo 259 050 Lt (1 440 950 Lt + 500 000 Lt = 1 940 950 Lt-259 050 Lt =1 681 900 Lt) (75 026,10 Eur).

12. Teismas nustatė, kad ieškovui atstovaujantis bankroto administratorius ieškinį teismui pateikė 2019 m. gruodžio 2 d., taip pat nustatė, kad bankroto administratoriui 2018 m. kovo 5 d. tapo žinomos ieškovo kreditorių interesus pažeidžiančios aplinkybės, todėl padarė išvadą, jog bankrutuojančio asmens nemokumo administratoriaus ieškinys teismui pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 66.6 straipsnio 1 dalis).

13. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas 2017 metais kreipėsi į atsakovę dėl 500 000 Lt (144 810 Eur) grąžinimo, padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo ieškovui pasikreipus į atsakovę dėl 500 000 Lt (144 810 Eur) grąžinimo (CK 1.127 straipsnis, 1.130 straipsnio 1 dalis).

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą, tokiu būdu paneigdamas ieškovo nuosavybės teisę į jo gautus pinigus, kurių jis neturėjo pareigos pervesti atsakovei. Teismas objektyviai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas per klaidą pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur), nors to daryti neturėjo, ieškovui turėjo būti priteista visa atsakovės nesąžiningais veiksmais įgyta suma, kurios pastaroji neturėjo gauti, nes susitarime numatyta atidedamoji sąlyga taip niekuomet ir neįvyko.

14.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistinos sumos, neturėjo vertinti aplinkybių, susijusių su atsakovės gautomis pajamomis už žemės sklypo pardavimą, nes atsakovė ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) pervedė kaip investiciją į projektą (atsakovė investavo pinigines lėšas, o ieškovas – patirtį bei darbą) ir šios investicijos ji negalėjo atgauti neįgyvendinus projekto.

15. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti preliminariosios sutarties 4.1.2 papunkčio, numačiusio, kad sudarius pagrindinę sutartį ir bankui pervedus didesnę sumą nei 1 080 000 Lt (313 339,90 Eur), atsakovė įsipareigoja pervesti susidariusią permoką į UAB „Vespera“ banko sąskaitą, o taip pat ir pačios preliminariosios sutarties, nes: 1) žemės sklypas buvo parduotas ne UAB „Vespera“, o UAB „Vespera Real Estate“, 2) 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) ieškovas gavo susitarimo pagrindu, o ne preliminariosios sutarties, kurios šalimi jis nebuvo, pagrindu, 3) tarp žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudariusių šalių (atsakovės bei UAB „Vespera Real Eesate“) nebuvo susitarimo dėl kainos skirtumo, kurį perves banko įstaiga, grąžinimo pirkėjui, 4) žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi šalys susitarė dėl naujos žemės sklypo kainos – 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur) ir jos apmokėjimo tvarkos, 5) nustačius, kad atsakovė turėjo grąžinti pirkėjui pinigų sumą, kuri viršija 1 080 000 Lt (312 789,62 Eur), skirtumo suma sudarė 464 422,50 Lt (134 506,05 Eur), bet ne 1 081 900 Lt (312 789,62 Eur), kurie faktiškai buvo pervesti ieškovui.

15.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad preliminariojoje sutartyje bei pagrindinėje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje sandorių šalys yra skirtingos, t. y. sutampa tik pardavėjos, o pirkėjai – du skirtingi juridiniai asmenys (UAB „Vespera“ ir UAB „Vespera Real Estate“). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ne kaip fizinis asmuo, o kaip juridinio asmens atstovas, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškovas veikė savo vardu ir dėl to jam kilo kokios nors teisės ir pareigos.

15.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, pasirašydama susitarimą, buvo įsitikinusi, jog pasirašo susitarimą, kuris prilyginamas paskolos sutarčiai, o susitarimo 2.1 papunktis reiškia, kad ieškovas paskolintus pinigus grąžins, kai turės pakankamai lėšų, t. y. kai bus parduotas ieškovo įmonei priklausantis žemės sklypas.

15.4. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad ieškovas niekada neketino įvykdyti susitarimo sąlygos, nes į susitarimą įtraukdamas nuostatą dėl sąlygos, kuriai atsiradus ieškovas turi grąžinti atsakovei pervestas lėšas, žinojo, kad jo įmonė žemės sklypo jau neturi, nes dar iki susitarimo sudarymo UAB „Vespera Real Estate“ 2007 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3552 pagrindu jau buvo perleidusi žemės sklypą UAB „Swedbank lizingas“. Tai, kad atsakovei sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį buvo žinoma, kad žemės sklypas bus įkeistas, šiuo atveju teisiškai nereikšminga, kadangi atsakovė negalėjo numatyti, kad žemės sklypas bus įkeistas tokiu būdu, jog bus prarasta galimybė juo disponuoti.

15.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atliko skaičiavimą dėl ieškovui priteistinos sumos, nes šalys neįrodinėjo savo atsikirtimų jokiais skaičiavimais. Be to, atliktas skaičiavimas yra neteisingas – už žemės sklypą atsakovei buvo pervesta 1 544 422,50 Lt (447 295,67 Eur), o ne 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur). Teismas taip pat ignoravo tai, kad žemės sklypo kaina turėjo būti padalyta lygiomis dalimis atsakovei bei L. V..

15.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė atsakovės teisę gauti už parduotą žemės sklypą dalį lėšų – teismas neįvertino, kad L. V. buvo perduota 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avansas bei 816 000 Lt (236 329,93 Eur), kuriuos atsakovė perdavė tik gavusi paskolą ir įkeitusi turtą.

Žemesnės instancijos teismas

15.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį. Nors ieškovas nurodė, kad apie susitarimą prisiminė 2017 metais, kai tvarkydamas dokumentus rado susitarimo originalą, tačiau dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo į teismą nesikreipė. Be to, atsakovė kaip kreditorė finansinį reikalavimą ieškovo bankroto administratoriui pateikė 2017 m. gruodžio 22 d., todėl ieškovui dar iki sueinant senaties terminui jau buvo žinoma ir apie atsakovės reiškiamą reikalavimą, tačiau ieškovas ir tada nesikreipė į teismą dėl savo galimų teisių pažeidimų. 2018 m. kovo 5 d. Ieškovas pripažino faktą, kad 2017 metų spalio mėnesį, dar iki sueinant senaties terminui, t. y. 2017 m. gruodžio 29 d., reikalauti grąžinti pervestą 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą, ieškovui jau buvo žinoma apie galbūt jo pažeistas teises, taip pat, kad su atsakove jau vyksta nesutarimai, be to, ieškovas jau buvo nemokumo būsenoje, todėl nesuprantama, dėl kokių aplinkybių ieškovas nesikreipė į teismą dėl pinigų išreikalavimo, jo manymu, pervestų neteisėtai ar per klaidą.

15.8. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinį byloje pareiškė ieškovo bankroto administratorius M. T., kuris yra advokatas, dirbantis advokatų profesinėje bendrijoje TRINITI JUREX, su kuria ieškovas pasirašė teisinių paslaugų sutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teisininkė M. Š., kaip bankroto administratoriaus atstovė, teikė teismui duomenis, susijusius su bylos nagrinėjimu, taip pat ji yra advokato padėjėja, kurios praktikos vadovas yra advokatas M. T.. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius yra toje pačioje advokatų profesinėje bendrijoje dirbantis advokatas, o jo padėjėja tiek vykdant bankroto procedūras, tiek bylą nagrinėjant teisme atstovauja ieškovui, prašomos priteisti teismo priteistos išlaidos privalo būti žymiai mažinamos, kadangi nėra objektyvių galimybių nustatyti, kas faktiškai rengė procesinius dokumentus teismui, ar realiai tokios paslaugos buvo suteiktos, dėl kurių patirtos išlaidos.

Atsiliepimas

16. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisė dalį lėšų ieškovui. Šiuo atveju ji 500 000 Lt (144 810 Eur) gavo pagrįstai ir teisėtai, kadangi ieškovas vykdė šalių susitarimą ir grąžino atsakovei dalį jos paskolintų jam lėšų.

16.2. Ieškovas ignoruoja faktą, kad už parduotą žemės sklypą pinigines lėšas gavo ne tik atsakovė, tačiau ir L. V., kuri yra tiek 2007 m. birželio 14 d., tiek ir 2007 m. liepos 11 d. sutarčių viena iš šalių – pardavėja, todėl dalis sumos už parduotą žemės sklypą jai priklausė teisėtai.

16.3. Ieškovas visos civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas ir atsakovė buvo susitarę vykdyti investicinį projektą. Jeigu ieškovas ir atsakovė būtų susitarę vykdyti investicinį projektą, susitarime būtų tai nurodyta. Be to, susitarimo 1.1 papunktyje nurodyta, kad šalys nuo šio susitarimo pasirašymo dienos pradeda tarpusavio bendradarbiavimą, siekdamos įgyvendinti tarpusavio atsiskaitymą dėl žemės sklypo pardavimo, t. y. vartojamas žodis „atsiskaitymas“ patvirtina aplinkybę, kad ieškovas liko skolingas atsakovei ir įsipareigojo grąžinti lėšas už atsakovės parduotą sklypą.

17. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatė (atskleidė) ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino įrodymus, kuriais vėliau grindė savo išvadas, glaustai, bet aiškiai nurodė ieškinio tenkinimo iš dalies motyvus.

17.2. Atsakovė iš esmės kvestionuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą bei tyrimą todėl, kad Sprendime liko neįvertinta atsakovės pozicija dėl to, kad atsakovė ieškovui 1 081 900 Lt (312 789,62 Eur) pervedė kaip paskolą, o ne kaip indėlį į investicinį projektą. Tokia atsakovės pozicija, kuri vienareikšmiškai prieštaravo byloje esantiems įrodymams, bylos nagrinėjimo metu buvo grindžiama tik pačios atsakovės paaiškinimais bei ta aplinkybe, kad atsakovė, pervedusi ieškovui pinigus, pati skolinosi lėšas iš trečiųjų asmenų tam, kad galėtų atsiskaityti su žemės sklypo bendraturte.

17.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei šalių pateiktus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog susitarimo pagrindu lėšos buvo pervestos kaip investicija siekiant gauti pelną. Byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo spręsti, jog susitarimo pagrindu lėšos ieškovui buvo pervestos kaip paskola. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau atsakovei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino atsakovės pateiktų argumentų.

17.4. Nors žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė jau kita ieškovo įmonė, o pinigai buvo pervesti ne ieškovo įmonei, o pačiam ieškovui, tai nereiškia, kad žemės sklypo įsigijimo sandoriai yra nereikšmingi, o preliminarioji sutartis netgi tapo negaliojančia. Pagrindinė sutartis su kita ieškovo įmone buvo sudaryta vien dėl tos priežasties, kad šiai ieškovo įmonei pagal finansinius rodiklius kredito įstaigos davė didesnę paskolą nei įmonei, su kuria buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Kadangi pagrindinė sutartis buvo sudaryta iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino ir iš esmės tapačiomis sąlygomis kaip buvo nurodyta preliminarioje sutartyje, nėra jokio pagrindo vadovautis atsakovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu dėl preliminariosios sutarties negaliojimo.

17.5. Priešingai nei nurodo atsakovė, lėšų, gautų už žemės sklypo pardavimą, paskirstymo tarp atsakovės ir L. V. aplinkybė nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas turėjo sprendime dėl šios aplinkybės pasisakyti.

17.6. Atsakovės nurodomi argumentai, kuriais ši kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino, nepaneigia teismo išvados teisingumo. Ieškovas apie tai, kad 500 000 Lt (144 810 Eur) nurodytą pinigų sumą pervedė atsakovei per klaidą, sužinojo tik 2017 m., kai tvarkydamas popierius (rengiantis teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo), rado jo ir atsakovės 2007 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo originalą, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

17.7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsakovė nėra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl atsakovės apeliaciniam skundui turi būti nustatyti trūkumai – sumokėti žyminį mokestį.

17.8. Atsakovė nepagrįstai kvestionuoja ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidas. Nei atsakovė, nei jos atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiui neprieštaravo, nenurodė jokių pastabų, nesutikimų nei dėl pateiktos teisinių paslaugų suvestinės, nei dėl jos turinio. Taigi, apeliaciniame skunde atsakovė dėsto visiškai naujus, ankščiau nenurodytus, nesutikimo su ieškovo prašytomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis argumentus ir aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinys dėl restitucijos taikymo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė bei L. V., atstovaujama atsakovės, ir UAB „Vespera“, atstovaujama ieškovo, 2007 m. birželio 14 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį šiomis sąlygomis:

20.1. Žemės sklypo kaina bus lygi 1 680 000 Lt (486 561,63 Eur) (Preliminariosios sutarties 4.1.1 papunktis);

20.2. Žemės sklypo kainos dalis, lygi 600 000 Lt (173 772,01 Eur), turės būti sumokėta atsakovei iki sudarant pagrindinę sutartį (Preliminariosios sutarties 4.1.1 papunktis);

20.3. sudarius pagrindinę sutartį ir UAB „Vespera“ bankui pervedus didesnę sumą nei 1 080 000 Lt (312 789,62 Eur), atsakovė įsipareigoja pervesti susidariusią permoką į UAB „Vespera“ banko sąskaitą (Preliminariosios sutarties 4.1.2 papunktis).

21. 2007 m. liepos 11 d. UAB „Vespera Real Estate“ ir atsakovė bei L. V., atstovaujama atsakovės, sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį šiomis esminėmis sąlygomis:

21.1. žemės sklypas yra parduodamas už 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur) (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 papunktis),

21.2. žemės sklypo kainos dalis, lygi 600 000 Lt (173 772,01 Eur), buvo sumokėta iki pasirašant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.1 ir 2.3 papunkčiai),

21.3. žemės sklypo kainos dalį, lygią 378 427,50 Lt (109 600,17 Eur), UAB „Vespera Real Estate“ įsipareigoja sumokėti į valstybės biudžetą kaip mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.2.1 papunktis),

21.4. UAB „Vespera Real Estate“ įsipareigoja sumokėti atsakovei 1 544 422,50 Lt (447 295,67 Eur) (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.2.2 papunktis),

21.5. nuosavybės teisė į žemės sklypą pereina UAB „Vespera Real Estate“ nuo žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 papunktis),

21.6. UAB „Vespera Real Estate“ atsiskaitymui su atsakove naudosis banko ar kitos kredito įstaigos suteiktos paskolos / kredito lėšomis (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 4.1.12. papunktis),

21.7. UAB „Vespera Real Estate“ suteikiama teisė įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą nuo sutarties pasirašymo momento ir įkeisti žemės sklypą bet kurio banko ar kredito įstaigos naudai tam, kad būtų tinkamai atsiskaityta su atsakove (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 5.9 papunktis),

21.8. žemės sklypo rinkos vertė 2007 m. liepos 10 d. yra 904 778 Lt (262 041,82 Eur) (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 1.3 papunktis).

21.9. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad UAB „Vespera real estate“ 2007 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (esant registruotam įsiskolinimui pagal sutartį) pardavė ginčo žemės sklypą „Swedbank lizingas“, UAB, (buv. pavadinimas „Hansa lizingas“), kuri nuosavybės teisę į žemės sklypą turėjo iki 2011 m. lapkričio 28 d., tačiau su minėta įmone 2007 m. liepos 30 d. buvo sudariusi išperkamosios nuomos sutartį, kuri iš registro išregistruota 2009 m. gruodžio 16 d.

22. 2007 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Hansa lizingas“ pervedė į atsakovės asmeninę sąskaitą 1 544 422,50 Lt (447 295,67 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodant: „UAB Vespera Real Estate įsiskolinimui p/g 2007-07-11 sutartį Nr. 4096 dengti“.

23. 2007 m. rugpjūčio 7 d. atsakovė pervedė ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,89 Eur).

24. 2007 m. rugpjūčio 7 d. atsakovė ir ieškovas pasirašė susitarimą, kurio 1.1 papunktyje numatyta, kad „Šalys nuo šio Susitarimo pasirašymo dienos pradeda tarpusavio bendradarbiavimą, siekdamos įgyvendinti tarpusavio atsiskaitymą dėl žemės sklypo pardavimo“. Susitarimo 2.1 papunktyje numatyta, kad prievolė ieškovui grąžinti pervestą 1 081 900 Lt (313 339,89 Eur) sumą atsiranda tik tuomet, kai UAB „Vespera Real Estate“ parduos žemės sklypą.

25. 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodant: „GRĄŽINIMAS PAGAL SUSITARIMĄ“.

26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-35794-910/2017 ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirtas M. T..

27. Ieškovas 2018 m. kovo 5 d. pateikė bankroto administratoriui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2007 m. gruodžio 29 d. pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) nesant tam pagrindo ir šią aplinkybę sužinojo 2017 metais, kai tvarkydamas popierius rado jo ir atsakovės 2007 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo originalą.

28. Atsakovė 2017 m. gruodžio 22 d. pateikė ieškovo bankroto administratoriui prašymą dėl 168 529,88 Eur (581 900 Lt) finansinio reikalavimo patvirtinimo, reikalavimo pagrindas – susitarimas ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. bei 2007 m. gruodžio 29 d. atlikti mokėjimų nurodymai.

29. Bankroto administratorius 2018 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į atsakovės atstovę, prašydamas patikslinti, ar 2007 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo 2.1 papunktyje nurodyta sąlyga įvyko, t. y. ar UAB „Vespera Real Estate“ pardavė žemės sklypą.

30. Atsakovės atstovė 2018 m. vasario 21 d. raštu informavo, kad atsakovė neturi duomenų apie žemės sklypo pardavimą.

31. Bankroto administratorius 2018 m. vasario 25 d. rašte, atsakydamas į gautą atsakovės atstovės raštą, nurodė neteiksiantis atsakovės finansinio reikalavimo tvirtinti teismui, nes žemės sklypas nebuvo parduotas, t. y. nebuvo įgyvendinta susitarimo 2.1 papunkčio sąlyga.

32. Ieškovas 2018 m. kovo 5 d. pateikė bankroto administratoriui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2007 m. gruodžio 29 d. nepagrįstai pervedė atsakovei 500 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

33. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-39042-925/2019 atmetė atsakovės prašymą įtraukti ją į ieškovo kreditorių sąrašą. Teismas nustatė, kad susitarimo sąlyga (2.1 papunktis) dėl pinigų sumokėjimo neįvyko, nes susitarime numatyto turto pardavimo faktas neįvyko, todėl padarė išvadą, jog atsakovė neįrodė turinti reikalavimo teisę reikšti ieškovo atžvilgiu finansinius reikalavimus jo bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-142-864/2020, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

Dėl sąlygų apeliaciniam procesui pradėti

34. Viena iš sąlygų, kurios privalo laikytis kiekvienas asmuo, kreipdamasis į teismą – sumokėti žyminį mokestį. Ieškovai procesiniuose dokumentuose teigia, kad atsakovė ir trečiasis asmuo, teikdami apeliacinius skundus dėl sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, gina savo interesus, o ne bankrutuojančios įmonės, dėl šios priežasties turi būti sumokamas žyminis mokestis tenkantis skundžiamai daliai. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Tačiau tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas numato atleidimo nuo žyminio mokesčio atvejus. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad bendrovė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kiti asmenys, turintys suinteresuotumą tokios bylos baigtimi, patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-343-943/2015).

35. Žyminio mokesčio lengvatos pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą taikymas siejamas su asmens įgytu specifiniu teisiniu statusu, t. y. ji taikoma asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba vykdoma neteisminė bankroto procedūra. Be to, siekiant užtikrinti tokiose bylose, kai byla pradedama specifinį statusą turinčio asmens iniciatyva, dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir galimybes apginti savo teises, atitinkamai dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Toks žyminio mokesčio lengvatos taikymas sietinas su tuo, jog bankrutuojantis asmuo gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio vėliau apeliacinį ar kasacinį skundą pateikusiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui yra iškelta fizinio asmens bankroto byla (nutarties 26 punktas). Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti atsakovę 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą iš ieškovo gavus neteisėtai ar per klaidą ir taikyti restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovės 144 810 Eur (500 000 Lt), todėl siekiant užtikrinti šioje byloje, kuri buvo pradėta specifinį statusą turinčio ieškovo iniciatyva, dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir galimybes apginti savo teises, žyminis mokestis šioje byloje neturi būti mokamas, todėl darytina išvada, kad atsakovė paduodama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

37. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 1) Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. vasario 13 d. nutarimą ikiteisminiame tyrime Nr. M-1-01-86821-17, 2) Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1.9-167499/2017, 3) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-698-232/2019, 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-130-790/2020.

38. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitose bylose priimti procesiniai dokumentai nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnis), todėl jų, kaip naujų įrodymų, pridėjimo prie bylos klausimas nėra aktualus. Teismai, esant poreikiui, su kitų bylų dokumentais gali susipažinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl atsakovės prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo netenkinamas.

40. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – advokatų profesinės bendrijos TRINITI JUREX 2020 m. spalio 1 d. seniūnės įgaliojimą. Nurodo, kad šis naujas įrodymas yra teikiamas teismui pakartotinai, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis įrodymas dėl techninės klaidos nebuvo pateiktas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad nėra pagrindo jį priimti pakartotinai, nes šis įrodymas buvo pateiktas kartu su 2020 m. spalio 27 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

41. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies CK 6.237 straipsnio pagrindu ir priteisė ieškovui iš atsakovės ieškiniu 75 026,10 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė, pardavus žemės sklypą ir gavus 2 522 850 Lt (730 667,86 Eur), 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) pervedė ieškovui, t. y. atsakovei už parduotą žemės sklypą liko 1 440 950 Lt (417 327,96 Eur), nors atsakovei pagal susitarimą turėjo likti 1 681 900 Lt (487 111,90 Eur). Taip pat sprendė, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 29 d. mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą, todėl padarė išvadą, kad atsakovė iš ieškovo nepagrįstai gavo 259 050 Lt (1 440 950 Lt + 500 000 Lt = 1 940 950 Lt-259 050 Lt =1 681 900 Lt) (75 026,10 Eur).

42. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas objektyviai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas per klaidą pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur), nors to daryti neturėjo, todėl ieškovui turėjo būti priteista visa atsakovės nesąžiningais veiksmais įgyta suma, kurios atsakovė neturėjo gauti, nes susitarime numatyta atidedamoji sąlyga taip niekuomet ir neįvyko.

43. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad ieškovas niekada neketino įvykdyti susitarimo sąlygos, nes, į susitarimą įtraukdamas nuostatą dėl sąlygos, kuriai atsiradus ieškovas turi grąžinti atsakovei pervestas lėšas, žinojo, kad jo įmonė žemės sklypo jau neturi, nes dar iki susitarimo sudarymo UAB „Vespera Real Estate“ 2007 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3552 pagrindu jau buvo perleidusi žemės sklypą UAB „Swedbank lizingas“. Tai, kad atsakovei sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį buvo žinoma, jog žemės sklypas bus įkeistas, šiuo atveju teisiškai nereikšminga, kadangi atsakovė negalėjo numatyti, kad žemės sklypas bus įkeistas tokiu būdu, jog bus prarasta galimybė juo disponuoti.

44. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą, taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019, 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

45. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

46. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

47. Nagrinėjamu atveju, atsakovė teigia, kad tarp atsakovės ir ieškovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku (CK 6.870 straipsnio 3 dalis). CK 6.871 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad rašytinės formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia (CK 1.93, 6.875 straipsniai), tačiau tokiu atveju neleidžiama remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sutarties sudarymą.

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad pinigų perdavimo faktą patvirtina ieškovo pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad atsakovė 2007 m. rugpjūčio 7 d. pervedė ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,89 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant: „APMOKĖJIMAS PAGAL SUSITARIMĄ“. Taip pat nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodant: „GRĄŽINIMAS PAGAL SUSITARIMĄ“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie bankiniai dokumentai (lėšų pervedimo nurodymai), yra skolos dokumentai, patvirtinantys paskolos sutarties - pinigų - perdavimą paskolos gavėjui (ieškovui). Taip pat faktą, jog ieškovą ir atsakovę siejo paskolos teisiniai santykiai patvirtina ir susitarimas, kurio pagrindu atsakovė ir pervedė ieškovui 1 081 900 Lt (313 339,89 Eur), kuris įsipareigojo šią sumą grąžinti atsakovei pagal susitarimą.

49. Pažymėtina, kad nors ieškovas neigia skolos teisinių santykių egzistavimą, teigdamas, jog 500 000 Eur bankiniu pavedimu pervedė per klaidą, tačiau jo poziciją paneigia tiek paties ieškovo, tiek atsakovės paaiškinimai. Ieškovas, atlikdamas minėtas bankines transakcijas, turėjo suklysti 3 kartus, t. y. atliekant pinigų pervedimą – klaidingai nurodyti gavėjo banko sąskaitos numerį, pavadinimą, paskirtį. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas 2013 m. liepos 9 d. elektroniniu paštu pateikė atsakovei 2013 m. liepos 4 d. pretenziją, kurioje nurodė, kad atsakovei ir L. V. negrąžinus ieškovui 253 957 Lt (73 551,03 Eur), ieškovas vienašališkai šią sumą įskaitys nuo įsiskolinimo atsakovei. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą abejoti klaidingu pinigų pervedimu.

50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus ir atsižvelgiant, be kitų aplinkybių, į jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2018 m. kovo 5 d. raštu bankroto administratoriui paaiškino, kad „2007 m. rugpjūčio 7 d. J. P. pervedė man 1 081 900 (vieną milijoną aštuoniasdešimt vieną tūkstantį devynis šimtus) litų kaip ir buvo sutarta preliminarioje sutartyje. Kad oficialiai įforminti šią transakciją buvo sudaryta paskolos sutartis ir kartu pasirašytas papildomas susitarimas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, kad skola bus laikoma tik tada, jeigu UAB „Vespera real estate“ parduos aukščiau įvardintą žemės sklypą.“. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis. Pažymėtina ir tai, kad, ieškovas 500 000 Lt (144 810 Eur) pervedė atsakovei 2007 m. gruodžio 29 d., taigi ieškovas, kuris pats atliko šių piniginių lėšų pervedimą atsakovei ir žinodamas, kad nėra jokio pagrindo pervesti šią sumą atsakovei, turėjo reikalauti, jog klaidingai pervestą pinigų sumą atsakovė grąžintų, tačiau to nepadarė, suprasdamas, kad šiuo atliktu mokėjimu jis grąžina skolą atsakovei. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

51. Kaip jau buvo pažymėta, nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti turi būti nustatytos 7 prielaidos. Konstatavus, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, kartu konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas neatitinka dviejų prielaidų: atsakovės praturtėjimui yra teisinis pagrindas – paskolos sutartis ir ieškovas gali apginti jos pažeistas teises kitais gynybos būdais, kylančiais iš paskolos teisinių santykių. Esant tokioms aplinkybėms, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės be pagrindo įgytų 144 810 Eur pinigų sumą atmestinas.

Dėl ieškinio senaties termino

52. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas 2017 metais kreipėsi į atsakovę dėl 500 000 Lt (144 810 Eur) grąžinimo, padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo ieškovui pasikreipus į atsakovę dėl 500 000 Lt (144 810 Eur) grąžinimo (CK 1.127 straipsnis, 1.130 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliaciniame skunde su šiais skundžiamo sprendimo motyvais nesutinka, iš esmės nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo argumentais, jog apie savo pažeistas teises jam tapo žinoma tik 2017 metais, kai tvarkydamas dokumentus rado susitarimo originalą. Atsakovės vertinimu, ieškovui nuo pat susitarimo pasirašymo dienos buvo žinomas jo turinys, todėl šiuo atveju, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atsakovo atlikto mokėjimo ieškovei momento (2007 m. gruodžio 29 d.).

53. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė susitarimą, kurio 2 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad prievolė ieškovui grąžinti pervestą 1 081 900 Lt (313 339,90 Eur) sumą atsiranda tik tuomet, kai UAB „Vespera Real Estate“ (įmonė) parduos žemės sklypą, tačiau jau tuo metu buvo sudaryta kita žemės sklypo perleidimo sutartis, tik neįregistruota, nors pirkėjas už perkamą žemės sklypą mokėjo atitinkamą sumą tiesiogiai atsakovei. Todėl yra pagrindas vertinti, jog ieškovas nepagrįstai nurodė susitarime žemės sklypo pardavimo sąlygą, nes jau susitarimo sudarymo metu įmonė net nebuvo žemės sklypo savininkė. Be to, 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas mokėjimo pavedimu pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą mokėjimo paskirtyje nurodant: „GRĄŽINIMAS PAGAL SUSITARIMĄ“. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kada ieškovas sužinojo apie savo pažeistą teisę, t. y. kad jis per klaidą pervedė atsakovei 500 000 Lt (144 810 Eur), atsižvelgė į tai, kad ieškovas apie tokį mokėjimo pavedimą sužinojo tik 2017 metais, kai tvarkydamas dokumentus surado susitarimo originalą, todėl padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 metų. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo argumentais neturi pagrindo sutikti.

54. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

55. CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (būtent toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje).

56. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.

57. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

58. Aplinkybę, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą suprato ne nuo susitarimo originalo atradimo 2017 metais, patvirtina jo 2013 m. liepos 9 d. elektroniniu paštu pateikta 2013 m. liepos 4 d. pretenzija dėl piniginių lėšų grąžinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, būdamas verslininkas, neabejotinai turėjo suvokti, kad būtent nuo 2007 m. gruodžio 29 d. atlikto mokėjimo pervedimo, ieškovui atsirado teisė savo teises ginti teisme pareiškiant ieškinį atsakovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju būtinybė remtis ieškinio senaties instituto normomis nusveria ginamos vertybės svarbą, kadangi pats ieškinio reikalavimo pobūdis nelaikytinas svarbesniu už civilinių santykių stabilumą, be to, byloje lieka neaišku (ieškovas nenurodė objektyvių priežasčių), kodėl jis taip ilgai delsė reikšdamas reikalavimą dėl 500 000 Lt (144 810 Eur) priteisimo. Teisėjų kolegija neturi galimybės ir pagrindo ieškinio senaties praleidimo priežastis (jų net nežinodamas) įvertinti kaip svarbias arba nesvarbias. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo veiksmai, beveik 2 metais viršijant ir taip pakankamai ilgą senaties terminą, dėl pareikštų reikalavimų, netoleruotini, nes ieškovas neprotingai ilgai delsė įgyvendinti reikalavimo teisę.

59. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią (2007 m. gruodžio 29 d.) bei pabaigą (2017 m. gruodžio 29 d.) ir nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas nepraleido šiam ginčui taikytiną 10 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

60. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

61. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

62. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.

63. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

64. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

65. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės atstovė 2017 m. gruodžio 22 d. pareiškimu kreipėsi į ieškovo bankroto administratorių, prašydama įtraukti atsakovę į ieškovo kreditorių sąrašą bankroto byloje su 168 529,88 Eur (581 900 Lt) finansiniu reikalavimu, ir nurodė tokio finansinio reikalavimo pagrindą – 2007 m. rugpjūčio 7 d. susitarimas, 2007 m. rugpjūčio 7 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 2007080700299904, 2007 m. gruodžio 29 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 2007122900494591. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas ieškinyje nurodydamas, kad ieškinio senaties praleidimo priežastis lėmė tai, jog atsakovė nereiškė pretenzijų dėl ieškovo pervestos sumos atsakovei, taip pat, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 29 d. nesuvokė, jog 500 000 Lt (144 810 Eur) atsakovei pervedė per klaidą, iš esmės nenurodė jokių objektyvių argumentų, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido beveik 2 metus, todėl praėjus tokiam laiko tarpui atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad ieškovas pretenzijų jai nereikš.

66. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų aplinkybių visuma nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą neatnaujinti ieškinio senaties termino, todėl ieškinys atmetamas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

67. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šiame sprendimo nurodytas materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

69. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Skundžiamą sprendimą panaikinus ir ieškovo ieškinį atmetus, perskirstytinos ir šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

70. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė už advokatės teisinės paslaugas pirmosios instancijos teisme (susipažinimą su byla, atsiliepimo į ieškinį parengimą, atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą, pasiruošimą bylai, atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose) patyrė iš viso 1 500 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į ginčo pobūdį, bylos apimtį ir jos sudėtingumą, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) numatytus dydžius, daro išvadą, kad atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija numatytų maksimalių dydžių, todėl jos yra priteistinos.

71. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teisme nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo D. K., atstovaujamo bankroto administratoriaus M. T., ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) administravimui skirtų išlaidų 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėAntanas RudzinskasAldona Tilindienė