Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-130-790/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-13
Bylos Nr.: e2A-130-790/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00283-2018-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Antanas Rudzinskas, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,TURKMĖNLITA“
Atsakovas: B. B., A. P.

Kategorijos

2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Civilinė byla Nr. e2A-130-790/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00283-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TURKMĖNLITA“ ir atsakovo B. B. (B. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TURKMĖNLITA“ ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TURKMĖNLITA“ ir atsakovui B. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, vekselio ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, permokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „TURKMĖNLITA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. P. 297 069,72 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad B. B. ir A. P. 2014 m. kovo 19 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 14/03/19, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 202 734,01 Eur (700 000 Lt) dydžio paskola, kitą dieną atsakovė pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį šios paskolos sumai. Šalys susitarė, kad atsakovė suteiktą paskolą grąžins iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat sumokės 3 procentų dydžio metines palūkanas. Tačiau atsakovė grąžino tik dalį paskolos ir liko skolinga pagal šią sutartį.

3. Ieškovė UAB „TURKMĖNLITA“ su B. B. 2016 m. lapkričio 11 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 16/11/11-1, pagal kurią paskolos davėjas B. B. perleido ieškovei visas teises, kylančias iš 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties Nr. 14/03/19.

4. Ieškovė 2014 m. spalio 3 d. suteikė atsakovei 22 879,98 Eur (79 000 Lt) dydžio paskolą, pervesdama šią pinigų sumą bankiniu mokėjimo pavedimu, mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskola pagal sutartį“. Ieškovė pažymėjo, kad dėl šios paskolos nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau jos suteikimą patvirtina bankinis mokėjimo nurodymas. Ieškovė 2014 m. spalio 20 d. pareiškė reikalavimą atsakovei dėl paskolos grąžinimo, taigi terminas paskolos grąžinimui suėjo 2014 m. lapkričio 19 d. – po 30 dienų po reikalavimo pateikimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 2 dalis). Šalys nesusitarė dėl palūkanų dydžio, todėl jis nustatomas pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

5. Ieškovės teigimu, atsakovės mokėtos įmokos buvo paskirstytos pirma dengiant mokėtinas palūkanas, o paskui – pagrindinę prievolę. Ieškovė nurodė, kad pagal pirmąją paskolos sutartį atsakovė yra sumokėjusi iš viso 15 600 Eur. Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kai pirmoji paskola turėjo būti grąžinta, apskaičiuotos 4 804,79 Eur dydžio palūkanos, 2015 ir 2016 metais apskaičiuota po 6 082,02 Eur palūkanų, o 2017 metais – 2 615,27 Eur dydžio palūkanos. Kadangi atsakovės sumokėta suma – 15 600 Eur – yra mažesnė už apskaičiuotas palūkanas, atsakovė liko skolinga pagal pirmąją paskolos sutartį 202 734,01 Eur paskolos sumą, 3 948,10 Eur palūkanas, taip pat palūkanas už laikotarpį nuo paskutinio mokėjimo atlikimo (2017 m. birželio 7 d.) iki ieškinio pateikimo dienos (2018 m. vasario 20 d.), kurios sudaro 4 318,23 Eur. Ieškovė pagal pirmąją paskolą apskaičiavo ir 75 011,58 Eur dydžio delspinigius.

6. Ieškovė nurodė, kad pagal antrąją paskolos sutartį atsakovė ieškovei sumokėjo iš viso 13 376,83 Eur. Ieškovės teigimu, pagal antrąją paskolos sutartį atsakovė yra skolinga 10 181,40 Eur pagrindinės skolos dalį, 585,86 Eur palūkanas ir 254,54 Eur delspinigius (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

7. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartis su B. B. sudaryta nebuvo, kadangi nebuvo perduotas paskolos dalykas – pinigai. Atsakovė rėmėsi tuo, kad pagal paskolos sutartį pinigai turėjo būti perduodami po hipotekos įregistravimo išmokant juos grynaisiais pinigais, tačiau hipotekos sandoris sudarytas nebuvo, pinigai neperduoti, todėl paskolos sutartis taip ir liko nesudaryta. Atitinkamai negalima perleisti negaliojančios, neegzistuojančios reikalavimo teisės. Atsakovė pažymėjo, kad pagal antrąją paskolos sutartį yra susidariusi permoka.

8. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį nesudaryta, pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 20 d. paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį, sudarytą prievolės pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį užtikrinimui, kuriuo atsakovė įsipareigojo B. B. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti 700 000 Lt, pripažinti negaliojančia 2016 m. lapkričio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/11/11-1, sudarytą tarp B. B. ir ieškovės, priteisti atsakovei iš ieškovės 5 196,85 Eur dydžio permoką, priteisti atsakovei iš ieškovės 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies, pripažino 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį nesudaryta, pripažino negaliojančiu 2014 m. kovo 20 d. paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį ir 2016 m. lapkričio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/11/11-1, likusią priešieškinio dalį atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodoma 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartis turėjo būti užtikrinta įkeičiant paskolos davėjui atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2398-0454, esantį Ignalinos r. sav., Tverečiaus sen., Erzvėto km. Teismas nustatė, kad hipoteka sutartyje minimam sklypui nebuvo įregistruota, nes tokio sklypo atsakovė neįsigijo. Teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad paskolos suma – 700 000 Lt – realiai buvo perduoti atsakovei. Teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, liudytojų parodymus ir kitus duomenis, taip pat tai, kad D. K., UAB „TURKMĖNLITA“ atstovas, kuris dalyvavo neva skolinant pinigus atsakovei, yra verslo patirtį turintis asmuo, o B. B. buvo ilgametis užsienio bedrovės atstovybės Lietuvoje atsakingas darbuotojas, sprendė, jog mažai tikėtina, kad šie asmenys būtų perdavę stambią 700 000 Lt sumą grynaisiais pinigais ir nepasirūpinę tinkamu įforminimu, nesurašę pinigų priėmimo – perdavimo akto ar tiesiog nepaprašę paskolos gavėjos pasirašyti, kad ji pinigus gavo. Teismas atsižvelgė į tai, kad sutartyje buvo numatytos net dvi paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės, o tai, teismo vertinimu, rodo, jog D. K. ir B. B. nebuvo linkę vien pasitikėti atsakove. Taigi pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio dalį dėl to, kad nebuvo įrodytas paskolos objekto perdavimo faktas.

11. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti, yra tenkinamas priešieškinio reikalavimas pripažinti 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį nesudaryta, taip pat reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovės 2014 m. kovo 20 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, sudarytą 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties užtikrinimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog minėtas vekselis buvo išduotas atsakovės įsipareigojimams pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį užtikrinti. Kad vekselis buvo viena iš atsakovės prievolių pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, patvirtina ir paskolos sutarties 3 straipsnio 6 punkto nuostata. Pripažinęs, kad nebuvo sudaryta pagrindinė paskolos sutartis, teismas sprendė, jog vekselis, išduotas neegzistuojančios prievolės įvykdymui užtikrinti, apyvartoje yra atsiradęs be teisėto pagrindo.

12. Teismas, nustatęs, kad 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes paskolos suma nebuvo perduota paskolos gavėjai, konstatavo, jog kreditorius B. B. perleido reikalavimo teises, kurių jis pats neturėjo, todėl toks reikalavimų perleidimas prieštarauja CK 6.102 straipsnio 1 dalyje numatytam draudimui perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Pirmosios instancijos teismas tenkino priešieškinio reikalavimą dėl reikalavimų perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

13. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad atsakovė skolos padengimui pervedė 19 926,83 Eur ir 2 600 Eur palūkanų dengimui, atsakovės broliai už seserį pervedė 8 150 Eur, neįvardindami pervedamų sumų paskirties. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nurodė, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis, pagal kurią šalys susitarė tik dėl 2 600 Eur palūkanų. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sutarta dėl 2 600 Eur fiksuotos palūkanų sumos. Atsakovė neįrodinėjo brolių pervestų sumų paskirties. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, negalima atmesti galimybės, kad atsakovės brolių dalis piniginių lėšų buvo pervestos kaip palūkanos ir netesybos, nes antrosios paskolos grąžinimas dalimis užtruko beveik 3 metus – nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2017 m. liepos 21 d. Todėl priešieškinio reikalavimą dėl 5 196,85 Eur permokos priteisimo teismas atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „TURKMĖNLITA“ ir atsakovas pagal priešieškinį B. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį lėšos atsakovei nebuvo perduotos. Paskolos sutarties tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad jos vykdymas yra užtikrinamas paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, jog pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šią esminę aplinkybę neatsižvelgė. Teismas tiesiog laikė, kad nesant atsakovės patvirtinimo apie lėšų gavimą, lėšos neva nėra perduotos. Tokia išvada yra neteisinga, nes pats vekselio pasirašymas būtent ir reiškia patvirtinimą apie piniginių lėšų perdavimą.

14.2. Byloje yra nustatyta, kad atsakovė yra iš dalies įvykdžiusi 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį, tai yra grąžinusi 13 000 Eur bankiniais pavedimais, kurių paskirtyje nurodė „PASKOLOS GRĄŽINIMAS PAGAL VEKSELĮ 2014.03.20“ ir „Skolos grąžinimas pagal vekselį data 2014 03 20“. Šie įrodymai taip pat patvirtina, kad lėšos pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį atsakovei buvo perduotos.

14.3. Visi atsakovės bankiniai pavedimai buvo atlikti ieškovei UAB „TURKMĖNLITA“, todėl atsakovė buvo informuota apie kreditoriaus pasikeitimą prievolėje, tačiau ilgą laiką nereiškė pretenzijų dėl reikalavimo perleidimo ir dėl 2014 m. kovo 20 d. vekselio galiojimo bei paskolos suteikimo. Priešingai, pripažindama skolos suteikimo faktą ir visus minėtus susitarimus, ji iš dalies įvykdė savo prievolę, grąžindama skolą mokėjimo pavedimais į naujojo kreditoriaus UAB „TURKMĖNLITA“ banko sąskaitą ir nurodydama skolos grąžinimo pagal vekselį paskirtį.

14.4. 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties 2 straipsnio 1 punktas nustatė, kad paskolos lėšos atsakovei turėjo būti suteiktos ne vėliau kaip per 7 dienas po hipotekos žemės sklypui, esančiam Ignalinos r. sav., Tverečiaus sen., Erzvėto k., įregistravimo dienos. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad atsakovė šio žemės sklypo taip ir neįgijo, todėl neįregistravo hipotekos, tačiau ši aplinkybė nepagrįstai įvertinta kaip paneigianti paskolos dalyko perdavimą atsakovei. Teismas neteisingai įvertino šią faktinę aplinkybę, kadangi ji įrodo ne pinigų neperdavimo faktą, o atvirkščiai – atsakovės nesąžiningumą ir galimai išankstinį planą negrąžinti paskolos.

14.5. 2018 m. lapkričio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovė, atsakydama į teismo klausimus, paaiškino, kad neva bankinio nurodymo paskirtį, jog moka pagal vekselį, nurodė paprašyta motinos, kuriai taip liepdavo ieškovės vadovas D. K.. Atsakovė neva bijojo, jai buvo grasinama kalėjimu. Toks atsakovės paaiškinimas yra nelogiškas, nepagrįstas ir deklaratyvus.

14.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mokėjimus pagal vekselį siejo su antrosios paskolos mokėjimais. Akcentavo, kad antroji paskola jokių užtikrinimo priemonių neturėjo.

Žemesnės instancijos teismas

14.7. Pirmosios instancijos teismas palūkanų ir delspinigių dydį nustatė tiesiog spėjimo būdu, deklaratyviai nurodydamas, jog „negalima atmesti galimybės, kad dalis šių sumų pervesta kaip palūkanos ir netesybos“. Laiko, kad palūkanų ir delspinigių klausimas pirmosios instancijos teismo sprendime išspręstas nepagrįstai ir neteisėtai. Ši klaida turėtų būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, priimant naują sprendimą – tenkinant ieškinį ir atmetant priešieškinį.

14.8. Atsakovei bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai, nes jas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikimo metu sąskaita už teisines paslaugas nebuvo realiai apmokėta, o pinigų priėmimo kvitas pateiktas tik 2019 m. vasario 14 d., kada bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pasibaigęs. Pinigų priėmimo kvitas (dokumento numeris DOK-7584) net nėra bylos medžiagos dalis. Į bylą jis niekuomet nebuvo priimtas, o ir negalėjo būti priimtas neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės CPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka.

14.9. Atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai priteistos iš buvusio kreditoriaus B. B.. Bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš ieškovės UAB „TURKMĖNLITA“. B. B. į bylą buvo įtrauktas tik kaip atsakovas pagal A. P. priešieškinį ir tik todėl, kad priešieškiniu buvo ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios šalimi jis yra. Nors priešieškinis skundžiamu sprendimu buvo patenkintas, tačiau jis buvo pareikštas būtent ieškovės UAB „TURKMĖNLITA“ atžvilgiu.

Atsiliepimas

15. Atsakovė A. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

15.1. Ieškovė ir atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-65-916/2018, Nr. 3K-3-171/2013 ir Nr. 3K-3-82/2014, kadangi skiriasi nagrinėjamos civilinės bylos ir kasacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju vekselis buvo išduotas kaip 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties užtikrinimo priemonė ir ieškovė savo reikalavimus kildino ne iš vekselio, o iš 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties. Ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kad paskolos dalykas – 700 000 Lt – buvo perduotas atsakovei. B. B. pats patvirtino, kad realiai pinigų A. P. jis neperdavė, o 700 000 Lt atidavė D. K. grynais pinigais, A. P. jis niekada sutikęs nebuvo.

15.2. 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties 3 straipsnio 6 punkte aiškiai nurodyta, kad paskolos gavėjos prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas užtikrinimas paprastuoju (neprotestuotinu) vekseliu. Taigi šalys buvo sutarusios, kad vekselis yra išduodamas kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė, o ne kaip paskolos dalyko perdavimo patvirtinimas. Šalys nebuvo sutarusios, kad išduotas vekselis laikytinas paskolos dalyko perdavimo patvirtinimu, priešingai, 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartyje aiškiai susitarta, kad vekselis išduodamas ne kaip pinigų perdavimo faktą patvirtinantis dokumentas, o kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl interpretacijos, kad pats vekselio surašymas ir reiškė patvirtinimą apie piniginių lėšų gavimą, yra nepagrįstos ir prieštarauja 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties nuostatoms.

15.3. Kadangi ieškovės reikalavimas yra kildinamas ne iš vekselio, o iš rašytinės paskolos sutarties, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, o būtent, kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui.

15.4. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paskola turėjo būti suteikta grynais pinigais po to, kai bus įkeistas žemės sklypas. Tai, kad žemės sklypas nebuvo nupirktas ir įkeistas, patvirtina, kad paskolos sutartis iš tiesų nebuvo sudaryta ir jos nevykdė abi pusės, B. B. neperdavė pinigų, o A. P. hipoteka neįkeitė žemės sklypo.

Žemesnės instancijos teismas

15.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visos pinigų sumos buvo pervedamos bankiniais pavedimais pagal antrąją paskolą. UAB „TURKMĖNLITA“ direktorius D. K. patvirtino, kad nurodydavo, ką rašyti mokėjimo paskirtyje.

15.6. A. P. ir UAB „TURKMĖNLITA“ nebuvo pasirašiusios rašytinės sutarties dėl 79 000 Lt paskolos suteikimo, todėl tarp šalių nebuvo nustatytas paskolos grąžinimo terminas, palūkanos bei delspinigiai. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, A. P. pasiskolino 79 000 Lt (22 879,98 Eur), tačiau buvo grąžinta 30 676,83 Eur suma, 7 796,95 Eur didesnė, nei pasiskolinta. Nors realiai šalys žodžiu buvo sutarusios tik dėl 2 600 Eur palūkanų, tačiau atsakovė sutinka su teismo išvada, kad negalima atmesti galimybės, jog dalis šių sumų pervesta kaip palūkanos ir netesybos, nes paskolos gražinimas dalimis užtruko beveik 3 metus. Atsakovės teigimu, papildomai permokėta 5 196,85 Eur suma visiškai atlygina bet kokius UAB „TURKMĖNLITA“ galimai patirtus nepatogumus dėl A. P. 2014 m. spalio 3 d. suteiktos paskolos, kurią ji pilnai grąžino 2017 m. liepos 21 d.

15.7. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas atsakovei priteisė pagrįstai, kadangi pinigų priėmimo kvitas Nr. 773577, patvirtinantis sąskaitos apmokėjimą, į bylą pateiktas 2019 m. vasario 13 d., iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Atsakovės A. P. priešieškinis buvo pareikštas UAB „TURKMĖNLITA“ ir B. B. atžvilgiu, todėl UAB „TURKMĖNLITA“ ieškinį atmetus pilna apimtimi, o A. P. priešieškinį tenkinus didžiąja dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo pagal priešieškinį B. B., kadangi būtent jis reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „TURKMĖNLITA“ reikalavimo teises, kurių pats neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodinėjimo pareigų paskirstymo

17. Ieškovė ir atsakovas pagal priešieškinį B. B. (toliau kartu – ir apeliantai) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties dalykas atsakovei nebuvo perduotas ir paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantai apeliaciniame skunde remiasi argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas, nes paskolos sutarties vykdymą užtikrinus vekseliu, būtent paskolos davėja (atsakovė) privalėjo pateikti įrodymus, paneigiančius pinigų pagal vekselį gavimo faktą. Apeliantai apeliaciniame skunde remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018 19 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendriausios įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartimi paskolintą ir negrąžintą paskolos sumą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties pasirašymo metu galiojusi CK 6.871 straipsnio 1 dalis numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

20. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklių ypatumus bylose dėl paskolos grąžinimo, yra nurodęs, kad šiose bylose į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai) (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir kt.).

21. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovei teko pareiga įrodyti, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti atsakovei ir kad ji įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui pasiskolintą pinigų sumą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių nekeičia aplinkybė, kad atsakovė įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti 2014 m. kovo 20 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbi ta aplinkybė, kad atsakovės išduotas vekselis yra netekęs savo kaip vertybinio popieriaus teisinio statuso, kadangi yra praleisti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) nustatyti terminai jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį, vekselyje nėra padarytas notaro vykdomasis įrašas (ĮPVĮ 40, 45, 50, 55, 79, 81 ir kiti straipsniai).

22. Kasacinis teismas, siekdamas suvienodinti praktiką dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019 32 punktas).

23. Apeliantai apeliaciniame skunde, remdamiesi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018 19 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika), neatsižvelgia į tai, kad šie išaiškinimai suformuoti kitokio pobūdžio bylose, vekselių davėjams ginčijant vertybinių popierių savybių nepraradusius vekselius, pagal kuriuos išduoti notarų vykdomieji įrašai.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir pagrįstai sprendė, kad būtent ieškovė turi įrodyti paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjos nuosavybėn aplinkybę, o 2014 m. kovo 20 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis yra vienas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, dėl kurio įrodomosios reikšmė spręstina pagal byloje surinktų įrodymų visumą.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių (ne)pažeidimo

25. Apeliantai apeliaciniame skunde, nesutikdami su apskųstuoju pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes neatsižvelgė į tai, jog pats vekselio pasirašymas patvirtina piniginių lėšų pagal paskolos sutartį perdavimą, be to, paskolinių santykių egzistavimą patvirtina atsakovės atlikti bankiniai pavedimai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodytas paskolos grąžinimas pagal 2014 m. kovo 20 d. vekselį. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

26. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Kasacinis teismas bylose dėl paskolos grąžinimo formuoja teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią aplinkybės dėl paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn gali būti nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

28. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovė neįrodė paskolos dalyko pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį perdavimo, nepažeidė aptartų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantai, nesutikdami su šia išvada, remiasi tik jiems palankiomis aplinkybėmis dėl vekselio išdavimo ir bankiniuose pavedimuose nurodytos mokėjimų paskirties, tačiau jie neatsižvelgia į byloje surinktų įrodymų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, surinktų įrodymų visuma nėra pakankama pripažinti paskolos dalyko perdavimo aplinkybę įrodyta.

29. Iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, liudytojos, atsakovės motinos J. P., parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad atsakovės motina J. P. kreipėsi į ieškovės vadovą D. K., kurį ji pažinojo iš ankstesnių teisinių santykių, dėl pinigų suteikimo jos dukros (atsakovės) ketinamam vystyti projektui, susijusiam su žemės sklypo įsigijimu ir jo užsodinimu mišku. Kadangi D. K. negalėjo suteikti pinigų, jis atsakovės motinai nurodė, kad paskolą gali suteikti B. B.. Iš minėtų asmenų paaiškinimų galima nustatyti, kad atsakovas B. B. buvo susitikęs su atsakovės motina J. P. ir nusprendė paskolinti pinigus projekto vystymui. B. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis 2014 m. kovo 19 d. pasirašė paskolos sutartį, pinigus grynais pinigais perdavė D. K.. Ieškovės vadovas D. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad tai jis parengė paskolos sutarties, vekselio projektus, paėmė B. B. parašą paskolos sutartyje, grynuosius pinigus, o kitą dieną susitiko su atsakove ir jos motina jų namuose, Kauno mieste, kur buvo pasirašyta paskolos sutartis, vekselis ir kur jis perdavė paskolos sutarties dalyką – grynuosius pinigus. Tuo tarpu atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad ji paskolos sutartį ir vekselį pasirašė Vilniuje, kur studijavo, susitikusi su D. K. ir savo motina, tačiau paskolos pinigai tuomet nebuvo perduoti, o buvo pasakyta, kad jie bus perduoti vėliau. Liudytoja J. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė parodymus, kad ji dalyvavo jos dukrai pasirašant paskolos sutartį, vekselį, tačiau pinigai tuo metu nebuvo perduoti, D. K. sakė, kad paskolos sutartį nuveš B. B., tada jis duos pinigus. Liudytojos teigimu, D. K. teigė, kad pinigai bus už dviejų mėnesių, be to, turėjo būti įkeistas žemės sklypas, kurį atsakovė ketino pirkti.

30. Taigi dalyvaujantys byloje asmenys skirtingai aiškino paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, šie paaiškinimai prieštaringi ir nėra pakankami daryti išvadai dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovei. Tačiau šalių sudarytos 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties tekstas ir kitos bylos aplinkybės įgalina kaip teisingais remtis atsakovės ir liudytojos J. P. paaiškinimais, kad sutarties pasirašymo metu pinigai nebuvo perduoti. Pastebėtina, kad paskolos sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra padarytas joks įrašas, įgalinantis spręsti, kad paskolos sutarties dalykas atsakovei buvo perduotas. Priešingai, paskolos sutarties 2 straipsnio 1 punkte apibrėžtas momentas, kada paskola suteikiama – po hipotekos, pagal kurią įkeičiamas paskolos gavėjui priklausantis žemės sklypas, esantis Ignalinos raj., Tverečiaus sen., Erzvėto k., įregistravimo hipotekos registre dienos, t. y. ne vėliau kaip per 7 dienas nuo įregistruoto hipotekos lakšto kartu su hipotekos pažymėjimu gavimo dienos. Nekyla ginčo, kad atsakovė paskolos sutartyje minimo žemės sklypo neįsigijo ir jo B. B. naudai siekdama užtikrinti paskolos grąžinimą neįkeitė, todėl yra tikėtina atsakovės ir liudytojos J. P. nurodyta aplinkybė, kad prievolių pagal paskolos sutartį neužtikrinus hipoteka, paskolos pinigai nebuvo perduoti.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbi ir ta aplinkybė, kad ieškovė jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties dalyko perdavimą (mokėjimo pavedimų, raštelių, pakvitavimų, kitokių rašytinių įrašų) į bylą nepateikė. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pats vekselio pasirašymas patvirtina piniginių lėšų pagal paskolos sutartį perdavimą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties 3 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjo prievolių pagal šią sutartį tinkamas įvykdymas užtikrinamas paprastuoju (neprotestuotinu) vekseliu. Taigi šalys paskolos sutartyje sutarė, kad atsakovės išduotas vekselis atliks prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo, bet ne paskolos sutarties sudarymo ar pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo fiksavimo funkciją. Todėl atsakovė, išduodama vekselį, negalėjo tikėtis, kad šiuo dokumentu bus įrodomas pinigų perdavimo faktas. Pastebėtina, kad pačiame vekselyje nėra jokių įrašų, patvirtinančių paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovei.

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal individualias ieškovės vadovo D. K. ir B. B. savybes (D. K. yra verslo patirtį turintis asmuo, B. B. buvo ilgametis užsienio bedrovės atstovybės Lietuvoje atsakingas darbuotojas), nėra tikėtina, kad šie asmenys, skolindami pakankamai ženklią pinigų sumą (700 000 Lt) jauno amžiaus atsakovei, su kuria jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai, ir paskolos sutartyje numatę dvi prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (žemės sklypo hipoteką ir vekselį), būtų perdavę tokią pinigų sumą tinkamai neįforminę pinigų perdavimo fakto ir nesant vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių (hipotekos). Šios aplinkybės papildomai paneigia pinigų perdavimo atsakovei faktą.

33. Apeliantai paskolinių santykių egzistavimą grindžia ta aplinkybe, kad atsakovė 2017 m. kovo 23 d. pervedė ieškovei 11 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „PASKOLOS GRĄŽINIMAS PAGAL VEKSELĮ“, o 2017 m. birželio 7 d. pervedė ieškovei 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Skolos grąžinimas pagal vekselį data 2014 03 20“. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Nors įprastai įrodymai apie sutarties vykdymą galėtų patvirtinti paskolos suteikimą, nagrinėjamos bylos atveju negalima spręsti, kad atsakovė aptariamais mokėjimo pavedimais iš tiesų siekė grąžinti būtent pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį pasiskolintus pinigus. Atsakovė byloje neginčijo aplinkybių, kad ji iš ieškovės 2014 m. spalio 3 d. buvo pasiskolinusi 79 000 Lt (22 879,98 Eur). Nors tarp šalių rašytinės paskolos sutarties nebuvo sudaryta, paskolos suteikimą patvirtina ieškovės į bylą pateiktas 2014 m. spalio 3 d. mokėjimo pavedimas, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai paskola pagal sutartį. Iki aptariamų 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. birželio 7 d. mokėjimų atlikimo atsakovė nebuvo grąžinusi visos šios paskolos (atsakovė ieškovei iki 2017 m. kovo 23 d. buvo sumokėjusi 9 476,83 Eur, o iki 2017 m. birželio 7 d. buvo sumokėjusi 21 376,83 Eur, neskaitant mokėjimų, kurių paskirtyje yra nurodyta, kad mokamos palūkanos).

34. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino bankinių mokėjimų ieškovei aplinkybes, teigė, kad tai, ką įrašyti mokėjimų paskirtyje, jai nurodė jos motina J. K., o pastarajai nurodė D. K.. Liudytoja J. P. teigė, kad D. K. dažnai jai skambindavo, prašydavo pervesti pinigų, būdamas piktas liepė parašyti, kad moka už vekselį. Byloje surinkti duomenys rodo, kad atsakovė ir liudytoja J. K. jautė intensyvų D. K. spaudimą grąžinti pinigus. J. P. dėl D. K. reikalavimų padavė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame, be kita ko, nurodė, kad D. K., siekdamas ją įbauginti, reikalauja pinigų kaip B. B. atstovas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniojo tyrėjo 2018 m. sausio 15 d. nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad D. K. reikalavimai grąžinti skolą buvo neetiški, reiškiami naudojant keiksmažodžius. Kauno apygardos prokuratūros prokurorės 2018 m. vasario 13 d. nutarime atmesti skundą nurodyta, kad raginimai grąžinti skolą buvo intensyvūs ir dažni. Pats D. K. teismo posėdžio metu patvirtino rašęs daug žinučių dėl skolos grąžinimo. Šias aplinkybes patvirtina ir į nagrinėjamą bylą pateiktos D. K. elektroniniu paštu atsakovei rašytos žinutės.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad atsakovė 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. birželio 7 d. mokėjimo pavedimus atliko dar negrąžinusi 2014 m. spalio 3 d. paskolos, kad atsakovė ir liudytoja J. K. jautė intensyvų D. K. spaudimą grąžinti skolą, kad įrašytiną mokėjimų paskirtį nurodė D. K., konstatuoja, jog vien tik minėtų mokėjimų paskirtis, esant kitoms šios nutarties 30 – 32 punktuose aptartoms faktinėms aplinkybėms, nėra pakankama tam, kad patvirtintų, jog atsakovė iš tiesų pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį iš B. B. pasiskolino pakankamai ženklią 700 000 Lt sumą.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų priteisti skolą, kylančią iš 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutarties, atitinkamai pagrįstai patenkino priešieškinio reikalavimus pripažinti šią paskolos sutartį nesudaryta bei pripažinti negaliojančiais 2014 m. kovo 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2016 m. lapkričio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį.

Dėl ieškinio reikalavimų, kildinamų iš 2014 m. spalio 3 d. sutarties

37. Kaip minėta, ieškovės į bylą pateiktas 79 000 Lt (22 879,98 Eur) sumos mokėjimo pavedimas, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai paskola pagal sutartį, patvirtina, jog ieškovė suteikė atsakovei 79 000 Lt (22 879,98 Eur) paskolą. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti likusią negrąžintą 2014 m. spalio 3 d. suteiktos paskolos dalį 10 181,40 Eur, 585,86 Eur palūkanų ir 254,54 Eur delspinigių. Iš ieškinyje pateikto skolos, palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo matyti, kad ieškovė, atlikdama šį apskaičiavimą, rėmėsi aplinkybėmis, jog atsakovės 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. rugsėjo 20 d., 2016 m. rugsėjo 26 d. palūkanų mokėjimai bendrai 2 600 Eur sumai ir 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. birželio 7 d. mokėjimai bendrai 13 000 Eur sumai buvo atlikti pagal 2014 m. kovo 19 d., bet ne 2014 m. spalio 3 d., paskolos sutartį.

38. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį pagrįstai pripažino nesudaryta. Vadinasi, atsakovės mokėjimai, kuriuos ieškovė užskaitė pagal 2014 m. kovo 19 d. paskolos sutartį, iš tiesų turi būti užskaityti pagal 2014 m. spalio 3 d. sutartį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ieškinyje pateiktas skolos pagal 2014 m. spalio 3 d. paskolos sutartį apskaičiavimas nepatvirtina, kad atsakovė yra negrąžinusi dalies 2014 m. spalio 3 d. pasiskolintų pinigų. Atsakovės 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. birželio 7 d. mokėjimų bendra 13 000 Eur suma viršija ieškinyje nurodomą negrąžintos 2014 m. spalio 3 d. paskolos sutarties likutį, o atsakovės 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. rugsėjo 20 d., 2016 m. rugsėjo 26 d. palūkanų mokėjimų bendra 2 600 Eur suma taip pat viršija ieškiniu reikalaujamą priteisti palūkanų sumą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, visus atsakovės atliktus mokėjimus užskaitęs kaip atliktus pagal 2014 m. spalio 3 d. paskolos sutartį, pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl negrąžintos 2014 m. spalio 3 d. suteiktos paskolos dalies, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikia jokių apskaičiavimų, įrodančių, kad net ir visus atsakovės mokėjimus užskaičius pagal 2014 m. spalio 3 d. sutartį, dar yra likusi kokia nors negrąžinta paskolos ar apskaičiuotų palūkanų suma.

39. Nors pirmosios instancijos teismas tiksliai neapskaičiavo atsakovės galbūt permokėtų ieškovei sumų, nurodęs, jog „negalima atmesti galimybės, kad atsakovės brolių pervestų piniginių lėšų dalis buvo pervestos kaip palūkanos ir netesybos, nes antrosios paskolos grąžinimas dalimis užtruko beveik 3 metus – nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2017 m. liepos 21 d.“, atitinkamai netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl permokos grąžinimo, tačiau atsakovė dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacinio skundo nepadavė, todėl ši teismo sprendimo dalis nėra apeliacijos objektas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jos pagrįstumo ir teisėtumo klausimo nenagrinėja (CPK 320 straipsnis).

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl 2014 m. spalio 3 d. suteiktos paskolos dalies, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Apeliantai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovei buvo priteistos 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šias išlaidas patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

42. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė 2019 m. vasario 13 d. 11.20 val. pirmosios instancijos teismui padavė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė 2019 m. vasario 13 d. surašytą advokatės išlaidų pagrindimą, kuriame nurodytos advokatės suteiktos teisinės paslaugos. Pirmosios instancijos teismo posėdis, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, įvyko 2019 m. vasario 13 d., 13.15 val. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovė dokumento, patvirtinančio sumokėjimą už advokatės paslaugas, pirmosios instancijos teismui nepateikė. Toks dokumentas (2019 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvitas) buvo pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos 2019 m. vasario 14 d. 11.46 val. Tai reiškia, kad nors prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateiktas dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai iki šio momento nebuvo nepateikti.

44. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymo yra nurodyta, kad tokį reglamentavimą, kai advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, galima paaiškinti įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą, pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Kartu kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010).

45. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepagrindė, kokios reikšmingos aplinkybės sukliudė jai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. Kaip matyti iš pinigų priėmimo kvito surašymo datos, atsakovė advokatei už teisines paslaugas sumokėjo 2019 m. vasario 13 d., t. y. teismo posėdžio dieną. Vadinasi, galima spręsti, kad atsakovė, būdama rūpestinga ir apdairi, žinodama apie CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą, turėjo objektyvią galimybę pateikti išlaidas patvirtinantį įrodymą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą apribojimą ir nepriteisti atsakovei 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatės teisinei pagalbai apmokėti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas.

46. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai buvo priteistos iš buvusio kreditoriaus B. B.. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos tiek iš ieškovės UAB „TURKMĖNLITA“, tiek iš atsakovo B. B., kadangi teismo sprendimu buvo netenkintas ieškovės UAB „TURKMĖNLITA“ ieškinys dėl skolos priteisimo, tačiau buvo tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl paskolos sutarties tarp atsakovės ir B. B. pripažinimo nesudaryta, dėl vekselio, pagal kurį atsakovė buvo įsipareigojusi B. B. atžvilgiu, pripažinimo negaliojančiu, dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties tarp UAB „TURKMĖNLITA“ ir B. B., pripažinimo negaliojančia. Šiuo atveju pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiomis šalimis laikytini tiek UAB „TURKMĖNLITA“, tiek B. B.. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė vien tik iš B. B.. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat tikslintinas.

47. Kadangi apeliantų apeliacinis skundas netenkinamas, iš jų atsakovei lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme – 800 Eur už advokatės teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks išlaidų dydis racionalus ir pagrįstas, jis neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų už tokio pobūdžio teisines paslaugas, teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis išlaidų realumą.

48. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi apeliantams buvo atidėtas 3 003 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, valstybei iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinas žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, nepriteisiant atsakovės A. P. naudai iš atsakovo B. B. 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o 2 534 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo atsakovė A. P. buvo atleista paduodant priešieškinį, valstybės naudai lygiomis dalimis priteisiant iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TURKMĖNLITA“ ir atsakovo B. B..

Priteisti atsakovei A. P. lygiomis dalimis iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TURKMĖNLITA“ ir atsakovo B. B. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybės naudai lygiomis dalimis iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TURKMĖNLITA“ ir B. B. 3 003 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjai Marius BajorasAntanas RudzinskasEgidija Tamošiūnienė