Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme, ir A. V. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio A. V. sulaikymo dienos vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 58,24 Eur (penkiasdešimt aštuoni eurai ir dvidešimt keturi euro centai) nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei be pagrindo nenustatė būtinosios ginties situacijos.

8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo A. V. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka, o nuteistojo A. V. atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį M. B. pagrįstai nepripažinti būtinąja gintimi.

12. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o ginčijamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų (ne)taikymo

13. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčo (to iš esmės neginčija ir apeliantas), kad A. V. 2023 m. liepos 15 d., apie 17.00 val., daugiaaukščio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. B. į veido sritį, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – muštinę žaizdą apatinėje lūpoje. Nuteistojo A. V. apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties sąlygų. Viso proceso metu A. V. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs, nuteistasis tvirtino, kad nenorėdamas, jog pokalbį girdėtų kiti asmenys, pasikvietė M. B. pasikalbėti nuošaliau, tačiau jiems nuėjus pasikalbėti, nukentėjusysis M. B. griebė nuteistajam už striukės. Nukentėjusysis yra didesnis ir stambesnis už apeliantą, laikymą už striukės A. V. suvokė kaip realų pavojų savo sveikatai, nes buvo įsitikinęs, kad M. B. pradės jį mušti ir, kad nesiėmus jokių veiksmų, jis gali būti sužalotas, todėl vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veido sritį. Dėl patirto smūgio į veidą, iš netikėtumo M. B. paleido A. V., o to apeliantas ir siekė, dėl to konfliktas neperaugo į muštynes. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamo įvykio metu jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir šia teise pasinaudojo neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

14. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Nagrinėjamos bylos pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą kontekste svarbu akcentuoti, kad tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

15. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nenukrypdamas nuo pirmiau nurodytų teismų praktikos išaiškinimų bei remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos. Teismas nustatė, kad A. V. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam M. B. į veido sritį, po tai, kai pats jį pasikvietė pasikalbėti nuošaliau, nukentėjusiajam grasinimų ar fizinio smurto veiksmų neatlikus, t. y. nesant jokiam realiam ar akivaizdžiam kėsinimuisi į nuteistojo sveikatą. Tai, kad nuteistasis A. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai: nukentėjusiojo M. B. parodymai (jog jam nuėjus dviese pasikalbėti su A. V., pokalbio metu A. V. jam sudavė smūgį. Nukentėjusysis prieš A. V. jokių smurto veiksmų nenaudojo, jo rankos buvo nuleistos, grasinimų neišsakė. Dėl suduoto smūgio nukentėjusiajam bėgo kraujas, patyrė fizinį skausmą), liudytojos J. T. parodymai (jog, kai A. V. su M. B. kalbėjosi, A. V. kaire ranka trenkė M. B. į veido sritį. M. B. jokių veiksmų prieš A. V. neatliko. Sudavęs smūgį, A. V. nuėjo, o jie važiavo į ligoninę), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2023 m. liepos 18 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (kuria nustatytas M. B. padarytas sužalojimas), Daiktų apžiūros protokolas (apžiūrėti vaizdo įrašai, kurie buvo atlikti BODYCAM atliekant įvykio vietos apžiūrą, iš kurių matyti, kad M. B. sužalota lūpa, jis teigia, kad iškart vyko į ligoninę), Daiktų apžiūros protokolas (apžiūrėtas garso įrašas, gautas iš BPC. Įraše girdėti, kaip nukentėjusysis praneša, kad buvo sumuštas draugo A. V., pats pranešėjas su praskelta lūpa vyksta į ligoninę). Nors A. V. teigė, kad bijojo M. B., kuris už jį yra neva dvigubai stambesnis, tokie apelianto teiginiai yra paneigti byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog būtent A. V. iniciatyva apeliantas ir nukentėjusysis nuėjo pasikalbėti nuošaliau nuo kartu buvusių asmenų. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo bei liudytojos J. T. parodymų patikimumo, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis M. B. bei liudytoja J. T. galėjo apkalbėti nuteistąjį A. V., apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Be to, jų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Vertinant nukentėjusiojo elgesį, o taip pat ir jo parodymų patikimumą, svarbu ir tai, kad M. B. net ir gavęs smūgį į veidą, jokių atsakomųjų smurto veiksmų prieš apeliantą nenaudojo, dėl įvykio pats kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

16. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su liudytojų O. E. ir R. P. parodymais, sutiktina su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad vertinant šių liudytojų parodymų patikimumą, būtina įvertinti tiek jų santykius su nuteistuoju, tiek ir jų parodymų nuoseklumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad liudytojų O. E. ir R. P. parodymai teisme bei duoti ikiteisminio tyrimo metu nebuvo visiškai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu O. E. teigė, kad nukentėjusiajam ir nuteistajam nuėjus pasišnekėti, jie pradėjo stumdytis, tačiau kuris pirmas kurį pradėjo stumdyti nematė. Teisme šis liudytojas jau parodė, kad matė, kaip A. V. buvo suduotas smūgis arba griebimas į kairį petį. R. P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė, jog A. V. ir nukentėjusysis stumdėsi, bet kaip tiksliai stumdėsi, neatsimena. Tuo tarpu teisme šis liudytojas teigė, jog matė, kad M. B. laikė A. V. už marškinėlių. Nei vienas šių liudytojų negalėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų nenuoseklumo, nors akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti praėjus mažesniam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio ir geriau galėjo prisiminti visas aplinkybes, nei jas prisiminė teisme. Be to, svarbu ir tai, kad nei vienas jų neparodė, jog matė A. V. suduotą smūgį nukentėjusiajam M. B., nors konfliktą matė ir buvo netoliese. Atsižvelgiant į tai, taip pat aplinkybę, jog minėti liudytojai yra nuteistojo draugai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai liudytojų O. E. ir R. P. parodymus toje dalyje, kurioje jie nesutapo su nukentėjusiojo M. B. ir liudytojos J. T. parodymais, vertino kritiškai ir jais nesivadovavo.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo M. B. kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam sužalojimus A. V. padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o atlikdamas puolimo veiksmą – kumščiu suduodamas akivaizdžiai sužaloti galintį smūgį į itin jautrią žmogaus kūno dalį - galvą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas nuteistojo A. V. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog A. V. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Dėl A. V. paskirtos bausmės

18. Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmių nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Individualizuodamas bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, teismas atsižvelgė į tai, kad A. V. tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino, jog nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo A. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis – (duomenys neskelbtini) amžiaus, nevedęs, dirbantis, anksčiau 7 kartus teistas už įvairias nusikalstamas veikas – vagystes, sukčiavimus, plėšimus, trauktas atsakomybėn užsienio valstybėse (t. 1, b. l. 143-161), daug kartų baustas administracine tvarka, ne visos baudos yra sumokėtos (t. 1, b. l. 163-184), nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, t. y. laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, A. V. paskirtos bausmės pagrindo keisti nėra. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog A. V. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirtos 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, nuteistajam paskirtą skundžiamu nuosprendžiu bausmę pagrįstai, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės dalį (šiuo atveju pridėta minimali bausmės dalis, t. y. 3 mėnesiai laisvės atėmimo) ir nustatė galutinę subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismo nustatytos galutinės subendrintos bausmės dydis proporcingas nuteistojo padarytų veikų, asmenybės pavojingumui, todėl teigti, jog galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ar pažeidžiančia teisingumo bei proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs galimybę A. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pagrindo šias nuostatas taikyti nėra. Akcentuotina, jog nuteistajam praeityje bausmės vykdymo atidėjimo institutas buvo taikytas net tris kartus, tačiau A. V. jam teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, todėl visiškai akivaizdu, jog atidedant paskirtos bausmės vykdymą bausmės tikslai šiuo atveju nebus pasiekti. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu A. V. paskira bausmė laikytina teisinga, proporcinga, paskirta tinkamai vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, dėl to nešvelnintina.

Dėl civilinio ieškinio

20. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).

21. Baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės 58,24 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (t. 1., b. l. 113-115). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį visiškai, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl A. V. nusikalstamų veikų M. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl ko jam buvo suteikiamos gydymo paslaugos, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išspręsdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį, BPK 112-113, 115 straipsnių nuostatų nepažeidė, priteisto civilinio ieškinio dydį dėl turtinės žalos atlyginimo patvirtina ir bylos duomenys.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

23. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 79,17 Eur už A. V. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. V. turtinė padėtis nėra gera, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 79,17 Eur iš nuteistojo A. V. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.