Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), teistas:

1. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį 90 parų arešto;

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 30 parų arešto;

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį 60 parų arešto;

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 14 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant įpareigojimus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 7 punktais, atidėtas 2 metams, įpareigojant jį visu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu mokytis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 66 straipsniu, į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti visus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu įskaitytus laikotarpius, taip pat pagal šiuos procesinius sprendimus jau atliktų bausmių dalis;

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dvejus metus neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per 2 metus ir 8 mėnesius atlyginti ne mažiau nei 7032 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos;

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

Šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Kaltinamasis A. V. apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad sutiko M. B. su jo drauge, paprašė nukentėjusiojo padėti telefoną ir nueiti su juo pakalbėti į šoną. M. B. stvėrė jį už striukės ir jis sudavė smūgį M. B. Jis pasakė, kad smūgis buvo suduotas dėl paties nukentėjusiojo kaltės, paspaudė rankas ir draugiškai išsiskirstė. Pasielgė kvailai, nes atėjo į apklausą ir po jos nesusipažino su byla, tik padėjo parašus. Vertina blogai, kad sudavė smūgį, bet M. B. dvigubai didesnis už jį, stvėrė už striukės, laikė ranką kišenėje. Jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, nes gynėsi. Tą dieną, konflikto metu, M. B. jam nepadarė jokių sveikatos sutrikdymų, o M. B. dėl jo suduoto smūgio iš lūpos bėgo kraujas. O. ir R. yra įvykio liudytojai, iš M. B. pusės buvo jo draugė. Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį pripažįsta. Labai gailisi, kad sudavė nukentėjusiajam.

Nukentėjusysis M. B. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad ėjo su drauge ir (duomenys neskelbtini) sutiko A. V. Nuėjo į šoną pašnekėti dviese su A. V. ir šio pokalbio metu A. V. jam sudavė smūgį į veidą. Jis pats nenaudojo jokių smurtinių veiksmų A. V. atžvilgiu, konflikto metu jo rankos buvo nuleistos, grasinimų neišsakė. Po A. V. suduoto smūgio jie išsiskirstė, kartu su drauge nuvažiavo į ligoninę, nes reikėjo siūti prakirstą lūpą. Neskambino į policiją, po apsilankymo ligoninėje nuvyko į policijos komisariatą Konfliktą matė kiti žmonės, t. y. A. V. buvo su dviem draugais, be to, jo draugė matė visą konfliktą. Kaltinamojo A. V. draugai buvo 50 metrų atstumu nuo jų, buvo atsisukę. Neturi jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį A. V. Po suduoto smūgio jam bėgo kraujas, kraujo buvo gan daug. Dėl kaltinamojo A. V. veiksmų patyrė fizinį skausmą.

Liudytojas O. E. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad ėjo kartu su R. P. ir sutiko A. V. Ėjo pro (duomenys neskelbtini), iš priekio ėjo M. B. su savo panele. M. B. ir A. V. nuėjo pasišnekėti prie tolesnio suoliuko. Liko M. B. mergina prie pirmo suoliuko, jis su R. P. pradėjo eiti link parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini). Matė, kaip A. V. buvo suduotas smūgis į kairį petį, nes jis stovėjo jiems nugara, o M. B. stovėjo veidu į juos. Arba griebimas, arba smūgis buvo. Jis kartu su R. P. ėjo toliau, nes nenorėjo problemų, o A. V. juos prisivijo vėliau. Po konflikto sužeidimų ant A. V. nematė. Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsniu, perskaičius dalį liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 71-72), liudytojas O. E. parodė, kad šie parodymai yra teisingi. Jis sakė tyrėjai, kad A. V. buvo suduotas smūgis arba griebimas, nes A. V. stovėjo nugara į juos, buvo smūgis arba griebimas. Pasirašė apklausos protokolą ir su juo susipažino. Matė nubrozdinimus ant A. V. krumplių.

Liudytojas R. P. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad kartu su O. E., ėjo pavalgyti ir prie namų sutiko A. V. Ėjo per (duomenys neskelbtini) ir pamatė M. B., tuo momentu jis kalbėjo telefonu. A. V. paprašė M. B. nueiti pasikalbėti. M. B. panelė tuo metu nuėjo atsisėsti ant suoliuko. Jis su O. E. nuėjo toliau. Kol kalbėjo su O. E., išgirdo, kad A. V. ir M. B. kalbasi aukštu tonu. Matė, kad M. B. laiko A. V. už marškinėlių. Po to A. V. juos pasivijo. A. V. po konflikto pasakė, kad susimušė su M. B. Jis nematė sužalojimų ant A. V. Jis nematė konflikto metu suduotų smūgių, apklausos ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad asmenys susistumdė. Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, perskaičius dalį liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 77-78), liudytojas R. P. parodė, kad tai yra teisingi parodymai, jis nestovėjo arti, konfliktą matė iš toli, A. V. ir M. B. susistumdė. Jis pats neapžiūrinėjo A. V. žaizdos, bet žinojo, kad kažkas buvo A. V. rankai po įvykusio konflikto.

Liudytoja J. T. apklausiama teisiamajame posėdyje parodė, kad ėjo su draugu M. B. ir sutiko tris žmones, tarp jų buvo A. V., kitų asmenų ji nepažįsta. A. V. priėjo prie jų ir pasakė M. B. nueiti pasikalbėti. Jie nuėjo pasikalbėti maždaug už 50 metrų, ji liko sėdėti ant suoliuko. A. V. su M. B. kalbėjosi ir A. V. trenkė M. B. į veido sritį su kaire ranka. Tada A. V. nuėjo, o jie važiavo į ligoninę. Ji nematė, kad M. B. būtų atlikęs kokius nors veiksmus A. V. atžvilgiu. Konflikto metu M. B. rankas laikė prie savęs. Kiti du vaikinai stovėjo netoliese, tų vaikinų ji nestebėjo. Nėra priežasčių, dėl kurių norėtų nepagrįstai apkalbėti A. V. Kai buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam, buvo daug kraujo, jo veidas buvo kruvinas.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada M. B. nustatyta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, kuri padaryta kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2023 m. liepos 15 d. Sužalojimas pagal savo pobūdį vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. M. B. sužalojimo jam padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą. Sužalojimui padaryti pakako vieno trauminio poveikio. Neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu (1 t., b. l. 62).

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėti vaizdo įrašai, kurie buvo atlikti BODYCAM atliekant įvykio vietos apžiūrą, iš kurių matyti, kad M. B. sužalota lūpa, jis teigia, kad iškart vyko į ligoninę (1 t., b. l. 83-85)

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro. Įraše girdėti, kaip nukentėjusysis praneša, kad buvo sumuštas, plyšo lūpa, važiuoja į ligoninę (1 t., b. l. 88-90).

Motyvuojamoji dalis

III. Įrodymų vertinimas, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad A. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

Visų pirma, teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. V. pripažino savo kaltę iš dalies ir parodė, kad M. B. stvėrė jį už striukės, o jis sudavė smūgį M. B. Blogai, kad sudavė smūgį, bet M. B. dvigubai didesnis už jį, be to, stvėrė už striukės, laikė ranką kišenėje. Jis sudavė smūgį M. B., nes gynėsi. M. B. dėl jo suduoto smūgio iš lūpos bėgo kraujas. Visgi, kaip matyti iš jo duotų parodymų turinio, kaltinamasis A. V. pripažįsta esmines kaltinimo aplinkybes, t. y. tai, kad sudavė vieną smūgį į veido sritį nukentėjusiajam M. B., tačiau teigė, kad tai padarė gindamasis. Taigi, kaltinamasis savo veiksmus motyvavo būtinosios ginties situacija, apie kurią teismas pasisakys vėliau. A. V. parodymai iš dalies atitinka objektyvias bylos aplinkybes.

Antai, iš policijos įvykio registro išrašo matyti, kad išties buvo registruotas pranešimas apie tai, kad prieš valandą pranešėją gatvėje sumušė draugas A. V., pats pranešėjas su praskelta lūpa vyksta į priimamąjį (1 t., b. l. 25). Tokias aplinkybes patvirtina ir viso proceso metu nukentėjusiojo M. B. duoti parodymai, kurie esminėse detalėse sutapo. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. B. parodė, kad sutiko A. V., nuėjo pašnekėti dviese su A. V. ir pokalbio metu A. V. jam sudavė smūgį. Jis pats nenaudojo jokių smurto veiksmų A. V. atžvilgiu, konflikto metu jo rankos buvo nuleistos, grasinimų neišsakė. Po suduoto smūgio jam bėgo kraujas, kraujo ganėtinai daug buvo. Dėl kaltinamojo A. V. veiksmų tą dieną patyrė fizinį skausmą. Tokie nukentėjusiojo parodymai atitinka ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 36-37). Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis norėtų nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį A. V., tokių aplinkybių nenurodė ir kiti proceso dalyviai. Be to, nukentėjusiojo M. B. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: iš dalies liudytojų R. P., O. E. duoti parodymai, liudytojos J. T. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada.

Pažymėtina, kad liudytoja J. T. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad M. B. jokių veiksmų kaltinamojo A. V. atžvilgiu neatliko, būtent kaltinamasis sudavė vieną smūgį į veido sritį nukentėjusiajam. Štai teisiamajame posėdyje liudytoja J. T. parodė, kad A. V. su M. B. kalbėjosi ir A. V. trenkė M. B. į veido sritį su kaire ranka. Tada A. V. nuėjo, o jie važiavo į ligoninę. Ji nematė, kad M. B. būtų atlikęs kokius nors veiksmus A. V. atžvilgiu. Tokie jos parodymai yra nuoseklūs ir jos atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 65-66).

Teismas pažymi, kad liudytojai R. P., O. E. apklausiami teisiamajame posėdyje davė ne visai nuoseklius parodymus, atsižvelgiant į jų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Štai liudytojas O. E. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad M. B. sudavė smūgį A. V. į kairį petį, buvo arba griebimas, arba smūgis. Pastebėtina, kad tokių aplinkybių O. E. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, nors teisme pripažino, kad pasirašė apklausos protokolą ir su juo susipažino, taip pat matė nubrozdinimus ant A. V. krumplių. Liudytojas R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė, jog M. B. laikė A. V. už marškinėlių, nors tokios aplinkybės nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Svarbu tai, kad nei vienas iš šių liudytojų negalėjo įtikinamai paaiškinti duotų parodymų nenuoseklumo, be to, nei vienas neparodė, kad matė kaltinamojo A. V. suduotą smūgį nukentėjusiajam M. B., nors konfliktą stebėjo ir buvo netoliese. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad liudytojai R. P., O. E. yra kaltinamojo draugai, jų parodymai toje dalyje, kuri nesutampa su nukentėjusiojo M. B., liudytojos J. T. parodymais, vertintini kritiškai, nes, teismo vertinimu, kaltinamojo draugai tokiu būdu mėgina palengvinti A. V. teisinę padėtį.

Papildomai pastebėtina, kad nukentėjusiojo M. B. parodymus patvirtina ir kitas objektyvus duomuo, kuris teismo pripažįstamas įrodymu, t. y. specialisto išvada M. B. nustatyta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, kuri padaryta kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2023 m. liepos 15 d. Sužalojimas pagal savo pobūdį vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 62).

Įvertinus pirmiau išdėstytų įrodymų visumą konstatuotina, kad A. V. 2023 m. liepos 15 d. apie 17.00 val., daugiaaukščio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. B. į veido sritį, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – muštinę žaizdą apatinėje lūpoje. Tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamojo A. V. veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam M. B. Atsižvelgus į tai, kad A. V. suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veido sritį suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, pripažintina, kad jis veikė tiesiogine tyčia.

Nors kaltinamasis, kaip minėta aukščiau, savo veiksmus minimizavo ir motyvavo juos gynyba, t. y. iš esmės rėmėsi būtinosios ginties situacija, teismas tokius jo argumentus atmeta.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-193-648/2022). Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, kad aptariamo įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija, kurios metu kaltinamasis A. V. turėjo pagrindą ir teisę į būtinąją gintį. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo M. B. veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo sveikatai ar gyvybei.

Pastebėtina, kad kaltinamasis A. V. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam M. B. į veido sritį, kai pats nusivedė jį pasikalbėti nuošaliau, ir kai nukentėjusysis jokių grasinimų ar fizinio smurto veiksmų neatliko, t. y. nesant jokiam realiam ar akivaizdžiam kėsinimuisi į kaltinamojo sveikatą. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. B. kėlė kažkokią grėsmę kaltinamajam, byloje nėra. Be to, nors kaltinamasis A. V. teigė, kad bijojo M. B., kuris už jį yra neva dvigubai stambesnis, tokie kaltinamojo teiginiai vertintini kritiškai. Viena vertus, kaip jau aptarta aukščiau, būtent A. V. iniciatyva kaltinamasis ir nukentėjusysis nuėjo pasikalbėti nuošaliau nuo kartu buvusių asmenų. Kita vertus, teismas nustatė, kad M. B. net ir gavęs smūgį į veidą jokių atsakomųjų smurto veiksmų nenaudojo. Taigi, akivaizdu, kad kaltinamasis įvykio metu nebijojo nukentėjusiojo.

Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog policija buvo kviečiama būtent nukentėjusiojo iniciatyva. Teismas nekartoja argumentų dėl liudytojų R. P., O. E. duotų parodymų patikimumo, nes jų parodymai buvo selektyvūs ir ne visai nuoseklūs.

Atsižvelgdamas į šias bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo A. V. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio asmuo turi teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis.

IV. Bausmės skyrimas, kiti klausimai

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. V., įvertina jo kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei stadiją – kaltinamasis padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius A. V. – (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš jo žodžių (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), dirbantis, anksčiau 7 kartus teistas už įvairias nusikalstamas veikas – vagystes, sukčiavimus, plėšimus, trauktas atsakomybėn užsienio valstybėse (1 t., b. l. 156-161), daug kartų baustas administracine tvarka, ne visos baudos yra sumokėtos (1 t., b. l. 163-184), duomenų apie gydymąsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ar VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nėra.

Teismo vertinimu, kaltinamojo A. V. neigiamas elgesys ir antivisuomeninės nuostatos ganėtinai susiformavę, padaryta veika nėra vienkartinio ar atsitiktinio pobūdžio, anksčiau paskirtos bausmės jam teigiamos įtakos nepadarė, kaip matyti, jis savo elgesio nekeitė ir toliau nusikalto. Kaip matyti iš aptartos kaltinamąjį charakterizuojančios medžiagos, priešingas teisei elgesys kaltinamajam yra įprastas ir iš esmės sistemingas, jis nuolat daro tiek nusikalstamas veikas, tiek ir šiurkščius administracinius nusižengimus.

Atsižvelgdamas į kaltinamąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam A. V. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei bausmės rūšies vidurkis (past. – vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų laisvės atėmimo), t. y. laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad A. V. yra dirbantis, jo teigimu, augina nepilnamečius vaikus, atitiks teisingumo ir protingumo kriterijus bei nebus akivaizdžiai per griežta.

Teismas atkreipia dėmesį, kad A. V. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirtos 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas atidėtas 3 metams. Taigi, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu turi būti subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės dalį (past. – šiuo atveju pridedama minimali bausmės dalis, t. y. 3 mėnesiai laisvės atėmimo), ir nustatytina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Teismas, apsvarstęs galimybę kaltinamajam A. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šias nuostatas taikyti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (BK 75 straipsnio 2 dalis). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 3 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nors A. V. atitinka formalias BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, vis tik įvertinus kaltinamojo asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Visų pirma, teismas teigiamai vertina tai, kad kaltinamasis savo kaltę pripažino iš dalies, išreiškė gailestį dėl padarytos veikos, tačiau taip pat buvo linkęs savo veiksmus minimizuoti ir savo veiksmus vertino kaip gynybą, nors teismas nustatė, jog tokia gynybinė pozicija yra nepagrįsta. Be to, kaip matyti iš byloje esančių A. V. charakterizuojančių duomenų, A. V. teisiamas ne pirmą kartą, Lietuvoje teistas 7 kartus, taip pat baustas ir užsienio valstybėse, daug kartų baustas administracine tvarka, šiuo metu yra probuojamas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Šioje vietoje svarbu akcentuoti ir tai, kad kaltinamojo atžvilgiu praeityje jau tris kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau kaltinamasis teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino ir vėl padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką. Įvertintina tai, kad kaltinamojo nusikalstamas elgesys kartojasi, ši veika nėra atsitiktinio pobūdžio, anksčiau paskirtos bausmės jam teigiamos įtakos nepadarė. Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai nebus pasiekti atidedant paskirtos bausmės vykdymą.

Kaltinamajam A. V. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

V. Dėl civilinio ieškinio, kitų klausimų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas.

Byloje pareikštas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 58,24 Eur turtinės žalos atlyginimo dėl nukentėjusiojo gydymo (1 t., b. l. 113-114).

Teismas nustatė, kad kaltinamasis A. V. atsakingas už nukentėjusiajam M. B. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, todėl pagal nurodytas BPK nuostatas jis turi atlyginti turtinę žalą, susijusią su nukentėjusiojo gydymu. Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 58,24 Eur, kurie sumokėti už nukentėjusiojo gydymą iš PSDF, atlyginimo bei prašoma priteisti 5 procentus nuo metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 113-114). Šios išlaidos atsirado dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, civilinis ieškinys tenkintinas visiškai.

Vadovaujantis BPK 94 straipsniu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmena su vaizdo ir garso įrašais, saugoma prie pirmo bylos tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme ir A. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio A. V. sulaikymo dienos vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

A. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš A. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 58,24 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus ir dvidešimt keturis euro centus) nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmeną su vaizdo ir garso įrašais, saugomą prie pirmo bylos tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3251 straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.