Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei B. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl negrąžintos paskolos (vartojimo kredito) dalies priteisimo

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „General Financing“ ir atsakovė B. Z. 2019 m. birželio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 900097779290002 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 5000 Eur vartojimo kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas 2023 m. gruodžio 5 d., metinė palūkanų norma 18 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma 28,6 proc., mėnesinis tvarkymo mokestis 10,50 Eur (0,21 proc.), o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą dalimis, mokėti Sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas bei sutarties tvarkymo mokestį pagal grafiką Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (e.b.l. 32-35). Ieškovės pateiktais duomenimis atsakovė sumokėjo Sutartyje nustatytas 1–47 įmokas visiškai ir dalį 48 įmokos, iš viso – 7260,40 EUR. Minėta atsakovės sumokėta suma paskirstyta 3822,05 EUR paskolos dengimui, 2504,68 EUR palūkanoms, 461,17 EUR sandorio sudarymo mokesčiui ir 472,50 EUR tvarkymo mokesčiui. Kadangi atsakovė nemokėjo kredito grąžinimo ir kitų įmokų Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, pradinė kreditorė nuo 2023 m. spalio 7 d. vienašališkai nutraukė Sutartį.

Tarp pradinės kreditorės UAB „General Financing“ ir ieškovės UAB ,,Legal Balance“ 2020 m. lapkričio 25 d. sudaryta periodine reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-10/03 pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingų asmenų skolas, tarp jų ir į atsakovės skolą (e.b.l. 15-24). Reikalavimo perleidimo į atsakovo skolos faktą patvirtina prie ieškinio pridėtas skolų priėmimo – perdavimo aktas (e.b.l. 37).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalis). Pranešimas apie kreditorės pasikeitimą atsakovei buvo siųstas 2023 m. spalio 18 d. (e.b.l. 27), be to cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Pradinės kreditorės UAB „General Financing“ ir atsakovės B. Z. vartojimo kredito sutarties Nr. 900097779290002 sąlygų visuma patvirtina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Atsakovė liko negrąžinusi ieškovei 1177,95 Eur kredito dalies (5000,00 Eur – 3822,05 Eur = 1177,95 Eur). Kadangi atsakovė Sutartyje nustatytu terminu negrąžino kredito, o nutraukus Sutartį, visų atsakovės prievolių pagal sutartį vykdymo terminai laikomi pasibaigusiais, 1177,95 Eur negrąžinto kredito dalis priteisiama iš atsakovės ieškovei.

Dėl mokėjimo palūkanų

Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 59,65 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų iki Sutarties nutraukimo dienos 2023 m. spalio 7 d.

Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Atsakovė Sutartimi už suteiktą kreditą įsipareigojo mokėti Sutartyje nustatyto dydžio (18 proc.) mokėjimo (pelno) palūkanas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė sumokėjo 2504,68 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (1–47 įmokos). Iki Sutarties nutraukimo dienos 2023 m. spalio 7 d. susidarė 59,80 Eur mokėjimo palūkanų skola. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 59,80 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų tenkinamas.

Pradinio kreditoriaus ir atsakovės 2019 m. birželio 5 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 900097779290002 specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 18 proc. dydžio palūkanų normos. Visa palūkanų suma per 54 mėnesių laikotarpį sudaro 2593,20 Eur. Bendra kredito kainos metinė norma sudaro 28,60 proc. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223, 6.228 straipsniai ir kt., tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 yra išaiškinęs, kad vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.

Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros; 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų įstatymo reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Aiškinant minėtas įstatymo normas dėl pagrindų teismui mažinti vartojimo kredito kainą sistemiškai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėmis, darytina išvada, jog vartojimo kredito kainai viršijant vartojimo kredito sumą, pagrindą mažinti mokėjimo palūkanas ir įrodyti, jog reikalaujama vartojimo kredito kaina atitinka įstatymo reikalavimus, privalo įrodyti kredito davėjas, t. y. jis privalo paneigti Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją. Visus kitus palūkanų mažinimo pagrindus privalo įrodyti kredito gavėjas.

Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kaina neviršija suteikto kredito sumos. Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 28,6 proc. (3451,77 Eur), kai vartojimo kredito suma – 5000,00 EUR. Todėl teismas daro išvadą, jog šalių sutartyje numatyta vartojimo kredito kaina neprieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Atsakovė, sudarydama vartojimo kredito sutartį, sutiko su vartojimo kredito sąlygomis, žinojo, kokio dydžio palūkanos bus taikomos, jas mokėjo ir tam neprieštaravo. Vartojimo kredito įstatymo normos neriboja mokėjimo palūkanų dydžio Lietuvos banko pateikiamoje statistinėje informacijoje nurodyta vidutine vartojimo paskolų norma ir nedraudžia šalims susitarti dėl didesnio dydžio palūkanų.

Vartojimo kredito sutarties sąlyga, apibrėžianti mokėjimo palūkanas, yra aiškiai gramatiškai apibrėžta, aiškiai nurodytas fiksuotas palūkanų dydis ir aiškus laikotarpis, per kurį reikės mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Nagrinėjamu atveju nebuvo taikomos jokios palūkanų apskaičiavimo formulės. Sąvoka „palūkanos“ yra kasdieninio vartojimo, todėl turi būti gana lengvai suprantama vidutiniam vartotojui kaip užmokestis už pinigų skolinimą. Byloje nenustatyta, kad Paskolos sutartyje būtų prieštaravimų tarp sutarties sąlygos, apibrėžiančios mokėjimo palūkanas, ir kitų sutarties sąlygų. Sutarties sąlyga, apibrėžianti mokėjimo palūkanas, tiek gramatiniu, tiek turinio atžvilgiu turi būti suprantama vidutiniam vartotojui.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2023 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023, yra išaiškinęs, kad kredito įstaigos veiksmai netinkamai vertinant vartotojo kreditingumą, gali sąlygoti civilinę atsakomybę ir sudaryti pagrindą atleisti vartotoją nuo pareigos mokėti palūkanas, tokiu būdu atlyginant dėl atsakingo skolinimosi principo pažeidimo vartotojui padarytą žalą. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė reikalavimo mažinti palūkanas ar atleisti atsakovę nuo palūkanų mokėjimo negrindė sąžiningo skolinimosi principo pažeidimu. Teismas, įvertinęs Sutarties sąlygas dėl vartojimo kredito kainos, taip pat tai, jog byloje yra pateikti įrodymai, jog pradinis kreditorius, prieš suteikdamas vartojimo kreditą įvertino atsakovės kreditingumą (e.b.l. 10), kredito davėjo veiksmų, vertinant vartotojo kreditingumą, teisėtumo atsakovė neginčijo, atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti palūkanų dydį ar atleisti atsakovę nuo palūkanų mokėjimo.

Dėl sandorio sudarymo ir draudimo mokesčio

Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 1. punktu „Sandorio sudarymo mokestis – Kliento Bankui mokamas Sandoryje nustatyto dydžio mokestis už Kliento asmens duomenų surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, gautų duomenų apdorojimą, taip pat trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, būtinas Sandoriui sudaryti, įskaitant Sandorio sudarymo išlaidas. Šis mokestis įskaičiuojamas į Įmoką. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkte nurodoma, kad Vartojimo kredito gavėjui išreiškus pageidavimą, bankas Kliento įsipareigojimų Bankui vykdymo rizikos valdymo tikslu apdraus Kliento gyvybę, sveikatą bei darbo netekimą, kiek tai susiję su įsipareigojimu mokėti Bankui įmokas pagal Sandorį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimas taip pat neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-46-254/2022, 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021, 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2645-392/2021, 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2492-392/2021, 2022 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-718-933/2022; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-961-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-50-803/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-365-577/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-529-661/2022 ir kt., Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. e2A-939-779/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis byloje Nr. e2A-2819-864/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. e2A-938-852/2022). Kadangi sutarties sudarymo mokestis yra vienkartinis mokestis, skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant sutartį, byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad <...> dydžio išlaidų pradinis kreditorius patyrė dėl sutarties sudarymo (CPK 178 straipsnis.), šis mokestis neskirtas pradinio kreditoriaus patirtiems nuostoliams kompensuoti, kai tų nuostolių atsirado dėl netinkamo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo, sutartis nutraukta anksčiau termino, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavimo dėl sutarties sudarymo mokesčio nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos netenkino visa apimtimi, nes tam nebuvo teisinio pagrindo (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. e2A-1922-779/2022).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėjamu atveju Sutartis buvo nutraukta 2023 m. spalio 7 d. Nutraukus Sutartį, šalių nesieja prievoliniai, sutartiniai santykiai, sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo Sutarties vykdymo, todėl ieškovės teisėtas lūkestis apima sutarties sudarymo mokestį, skaičiuotiną tik iki Sutarties nutraukimo, t. y. iki 2023 m. spalio 7 d. imtinai.

Sutartyje numatyta ir draudimo mokesčio paskirtis – draudimo apsauga, už kurią nustatytas mokestis, yra taikoma tiek, kiek tai susiję su kliento įsipareigojimu mokėti bankui įmokas pagal sandorį. Nutraukus sutartį prieš terminą, pasibaigė kliento prievolė mokėti bankui įmokas pagal sandorį, o tuo pačiu ir draudimo apsauga, taikoma šios prievolės vykdymo užtikrinimui. Pagal aukščiau nurodytas Sutarties sąlygas draudimo mokestis yra įskaičiuotas į sandorio sudarymo mokestį. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių draudimo įmokų mokėjimą po Sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovės reikalavimas priteisti 92,73 Eur sutarties sudarymo ir draudimo mokesčio tenkinamas iš dalies. Iki Sutarties nutraukimo 2023 m. spalio 7 d. atsakovė pagal grafiką turėjo sumokėti 533,52 EUR Sutarties sudarymo mokesčio (52 įmokos po 10,26 EUR), į kurį įskaičiuotas ir draudimo mokestis. Sutarties specialiose sąlygose nurodyta, kad sandorio sudarymo mokestis sudaro 25 EUR, o draudimo mokestis – 528,90 EUR (e.b.l. 32). Iš atsakovės sumokėtų įmokų įskaityta 461,17 EUR Sutarties sudarymo mokesčio. Likusi atsakovės nesumokėta Sutarties sudarymo mokesčio dalis iki Sutarties nutraukimo 2023 m. spalio 7 d. – 72,35 EUR, priteisiama iš atsakovės ieškovei. Ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio po sutarties nutraukimo priteisimo atmetamas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 42,70 Eur sutarties tvarkymo mokesčio, paskaičiuoto iki Sutarties nutraukimo dienos (2023 m. spalio 7 d.). Sutarties bendrųjų sąlygų 1 punkte nurodoma, kad mėnesinis tvarkymo mokestis – Kliento Bankui mokamas mokestis už Sandorio priežiūrą, Įmokos surinkimą bei paskirstymą, skaičiuojamas nuo Bendros vartojimo kredito sumos. Šis mokestis įskaičiuojamos į Įmoką. Šalys sutartimi susitarė dėl 10,50 Eur fiksuotos mėnesinio tvarkymo mokesčio sumos, kuri nurodyta Sutartyje bei mokėjimų grafike. Atsakovė yra sumokėjusi 472,50 Eur sutarties tvarkymo mokesčio. Už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo dienos (2023 m. spalio 7 d.) atsakovė liko nesumokėjusi 42,70 Eur sutarties tvarkymo mokesčio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 42,70 Eur sutarties tvarkymo mokesčio tenkinamas.

Dėl nuostolių (negautų pajamų)

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 28,87 Eur negautų pajamų, kurias sudaro pelno palūkanos už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos 2023 m. spalio 7 d. iki Sutarties termino pasibaigimo dienos 2024 m. kovo 5 d., sudedant nepadengtas mokėjimo palūkanų dalis pagal anuiteto metodu sudarytą Sutarties grafiką.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Naujai formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).

CK 6.249 str. 1 d. nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. CK 6.256 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Taigi paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Tokiu atveju kredito davėjui nėra užkertamas kelias reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (jeigu numatytos), įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad ieškovė už sutartą mokestį (mokėjimo palūkanas) paskolinusi atsakovei pinigus ir dėl jos neteisėtų veiksmų nutraukė vienašališkai Sutartį, tačiau iki šiol nėra atgavusi nei paskolintų pinigų (1177,95 Eur), nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma 18 proc.), todėl tai sudaro prielaidas išvadai, jog ieškovės negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktas yra įrodytas. Dėl (CK 6.247 str.) atsakovės neteisėto neveikimo (CK 6.246 str. 1 d.) nevykdant prievolių pagal Sutartį ieškovė patyrė nuostolių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. negavo mokėjimo palūkanų, kurias gautų atsakovei tinkamai vykdant Sutartį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ieškovė turi teisę reikalauti priteisti kaip negautas pajamas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei Sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą Sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų (nuostolių), atlyginimo. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 28,87 Eur negautų pajamų už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo iki Sutarties termino pabaigos, tenkinamas.

Atsakovė nepagrįstai ieškovės reikalaujamas priteisti negautas pajamas vertina kaip netesybas. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą kreditorius turi teisę reikalauti tiek netesybų, tiek nuostolių atlyginimo, tokiu atveju netesybos įskaitomos į nuostolių sumą, jeigu kreditoriaus reikalaujamo nuostoliai viršija netesybų sumą. Nagrinėjamu atveju kreditorius reikalauja nuostolių atlyginimo negautų pajamų forma, reikalavimo dėl netesybų nereiškia. Todėl atsakovės argumentai dėl netesybų dydžio nesusiję su ieškovės atsakovei pareikštu reikalavimu priteisti 28,87 Eur negautas pajamas metinių palūkanų forma.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesumokėjo skolos, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu už akių priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 32 Eur už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis ir 242,00 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismui patenkinus ieškinį iš dalies (patenkinta 98,55 procentai reikalavimų), iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 270,03 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str. 1 d. 1 p., CPK 80 straipsnio 7 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (4,32 Eur), neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos (8,00 Eur), todėl nėra priteisiamos valstybės naudai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 96 straipsnio 1, 6 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės B. Z. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ naudai 1177,95 Eur negrąžinto kredito, 59,65 Eur mokėjimo palūkanų, 72,35 Eur sandorio sudarymo ir draudimo mokesčio, 42,70 Eur mėnesinio tvarkymo mokesčio ir 28,87 Eur negautų pajamų, iš viso – 1381,52 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt septynis eurus dešimt euro centų).

Priteisti iš atsakovės B. Z. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1381,52 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės B. Z. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ naudai 270,03 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.