Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-304-280/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-02
Bylos Nr.: e2A-304-280/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-14-3-00288-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas: K. Š., P. B., V. B.
Atsakovas: L. V., T. B.
Trečiasis asmuo: A. P., V. P., V. L., L. Z., A. B., Ž. B., D. T., N. N., Nacionalinė žemės tarnyba

Civilinė byla Nr. e2A-304-280-2020 Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00288-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.5.1.1.; 2.1.6.3.; 2.4.2.4.; 2.5.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. Š. ir P. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2180-913/2019 pagal ieškovų K. Š., P. B. ir V. B. patikslintą ieškinį atsakovams L. V., T. B. – G. ir Anykščių rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, administracinių aktų panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys A. P., V. P., V. L., L. Z., A. P., A. B., Ž. B., D. T., Ž. B., N. N., Nacionalinė žemės tarnyba,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad T. B. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, tvartą, klojimą, malkinę, pirtis, kiemo rūsį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti 2012 m. lapkričio 15 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos pažymą Nr. GP-95(1.16); paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovai priėmė palikimą po T. B. mirties (duomenys neskelbtini), pradėdami jį faktiškai valdyti; panaikinti 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkį Nr. 69p-v ir 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimą Nr. 69-4280; pripažinti niekine 2013 m. rugsėjo 11 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. II-1918; priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovai bei atsakovė L. V. yra L. B. ir T. B. vaikai. L. B. ir T. B. turėjo dar keturis vaikus, kurie jau mirę. Iki savo mirties tėvai gyveno (duomenys neskelbtini) ir nuosavybės teise valdė minėtus pastatus. Anykščių rajono Skiemonių apylinkės Geležinės kaimo 1986 m. - 1989 m. ūkinėje knygoje nurodyta, kad šeimos galva buvo registruotas L. B., šeimos nariais nurodyti T. B. (žmona), L. B. (dukra), T. B. (anūkė). Pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, turima nuosavybė buvo registruota kaip kolūkiečio kiemo nuosavybė. L. B. mirė (duomenys neskelbtini), tada šeimos galvos statusą perėmė jo sutuoktinė T. B. ir visas ūkis buvo perrašytas jos vardu (asmeninė sąskaita Nr. 579). Turtą ji valdė iki mirties nuosavybės teise. Kadangi, įrašai ūkinėse knygose apie T. B. nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su ūkio statiniais padaryti iki 1991 m. liepos 25 d., pagal teismų praktiką įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas. Todėl prašė pripažinti, kad T. B. iki savo mirties asmeninės nuosavybės teise valdė nurodytą nekilnojamąjį turtą.

3. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė T. B., ieškovai yra įstatyminiai palikėjos T. B. įpėdiniai. Po palikėjos mirties liko įvairaus turto: įvairūs namų ir ūkio apyvokos daiktai, baldai, drabužiai, gyvenamasis namas su priklausiniais. Niekas po palikėjos mirties į notarų biurą nesikreipė, tačiau įgyta subjektine paveldėjimo teise pasinaudojo, savo valią išreiškė palikimą priimdami pradėję jį faktiškai valdyti - po savo mamos T. B. mirties, tuo metu dar visi 8 jos vaikai sutarė, kad turtą valdys bendrai. Tokį susitarimą lėmė tiek tai, kad tai buvo jų tėviškė, tiek tai, kad ir iki motinos mirties visi pagal savo galimybes gerino šio turto būklę. Kadangi atsakovė neturėjo jokio nekilnojamojo turto, visi leido jai gyventi ir naudotis šiuo nekilnojamuoju turtu. Visi buvo įsitikinę, kad žemės sklypas priklauso jų motinai, todėl kiekvienas pagal savo poreikius sodino, sėjo ir atliko kitus žemės ūkio darbus (ardavo, akėjo, sėdavo javus, sodino bulves ir įvairias kitas daržoves). Beveik kiekvieną savaitę atvykdavo ir nuolat naudojosi visais namų ūkio daiktais, baldais. Nuolat naudojosi, prižiūrėjo ir remontavo nekilnojamąjį turtą: atliko remonto darbus, bendrai statė priestatą prie gyvenamojo namo, rūpinosi krosnies sumūrijimu, tvarkė grindis.

4. Nurodė, kad ieškovams iš atsakovės L. V. 2019 m. balandžio 15 d. atsiliepimo ir jo priedų paaiškėjo, jog nekilnojamasis turtas yra registruotas kaip asmeninė atsakovės L. V. nuosavybė 2012 m. lapkričio 15 d. seniūnijos pažymėjimo Nr. GP-95(1.16) pagrindu. 3,5600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) registruotas kaip asmeninė atsakovės L. V. nuosavybė 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkio Nr. 69p-v ir 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimo Nr. 69-4280 pagrindu. Su 2012 m. lapkričio 15 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos pažyma Nr. GP-95(1.16), kuri neteisėta, ieškovai susipažino 2019 m. gegužės 17 d., todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra praleistas. Pažymoje nurodyta, jog L. V. nuosavybės teisėmis įrašyta 2003-2007 m. ūkinėje knygoje Nr. 8, namų ūkis Nr. 547 gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir kiemo įrenginiai. Tačiau tik iki 1991 m. liepos 21 d. padaryti įrašai ūkinėse knygose yra laikomi nuosavybės teisės įgijimo įrodymais. 2019 m. gegužės 17 d. rašte Nr. S6-26(1.12) Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnija pripažįsta, kad duomenų, kokiu nuosavybės teisės pagrindu buvo perrašytas ūkis, seniūnija neturi, pirmi įrašai apie atsakovės nuosavybės teisę atsirado 1998 m. 1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 1996 m. rugpjūčio 23 d.) buvo pripažinta netekusi galios Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo tvarka. Atsakovė L. V. nebuvo kolūkietė (dirbo sarge Utenos nežinybinėje apsaugoje), todėl negalėjo būti ir kolūkinio kiemo narė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė L. V. kaip kolūkiečio ūkio nario šeimos narys būtų pasinaudojusi 1990 m. lapkričio 27 d. Įstatymo dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės Nr. 1-806 4 straipsnio 2 dalimi. Po T. B. mirties niekas į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, atsakovė nesikreipė į teismą ir dėl palikimo priėmimo pradėjus jį faktiškai valdyti.

5. Nurodė, kad prašomais panaikinti 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiu Nr. 69p-v ir 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimu Nr. 69-4280 žemės sklypas, užimtas T. B. priklausančia sodyba, buvo atkurtas atsakovei, nors pagal 1991 m. birželio 18 d. Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1-1454 12 str. 1 d. 3 p. nuostatas, į namų valdą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ne sodybos savininkei. Šių ginčijamų aktų pagrindu buvo įregistruota žemės sklypo nuosavybė atsakovės vardu. Jei bus tenkinta ieškinio dalis dėl ginčo pastatų, ieškovai įgis teisę reikalauti, kad jiems kaip ginčo pastatų savininkams būtų suformuotas ir parduotas namų valdos žemės sklypas. Namų valda užimta žemė yra priskirta valstybės išperkamai, todėl Anykščių rajono savivaldybės administracija pirmiausia turėjo suformuoti namų valdos žemės sklypą apie sodybą ir tik tada spręsti dėl likusios žemės atstatymo. 2013 m. rugsėjo 11 d. dovanojimo sutartimi atsakovė L. V. neteisėtai 75/89 dalis 3,5600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) padovanojo T. B. (po santuokos B-G). Nebūdama teisėta žemės sklypo savininkė, atsakovė L. V. negalėjo perleisti nuosavybės teisės dovanojimo sutarties pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovų ieškinys atmestas. Teismas priteisė iš ieškovų po 157,71 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidų bei po 320,66 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu atsakovėms, valstybės naudai, panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

7. Teismas nustatė, kad ieškovai bei atsakovė L. V. yra L. B. ir T. B. vaikai (tomas 1, b. l. 7-10, 170). L. B. mirė (duomenys neskelbtini), T. B. mirė (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b. l. 11, 12). Iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos 2019-03-01 pažymos Nr. P6-10(1.16) „Apie T. B. pastatus“ nustatė, kad T. B., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis įrašyta 1991-1996 metų „Ūkinė knyga“ Nr. 10, namų ūkis Nr. 579, gyvenamas namas, ūkio pastatai ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b. l. 13), tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ji nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi (tomas 1, b. l. 14). Iš Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro pažymos nustatė, kad po T. B. mirties (duomenys neskelbtini) į Anykščių rajono savivaldybės 1-ąjį notarų biurą niekas nesikreipė (tomas 1, b. l. 15). Žemės sklypas bei ginčo pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso L. V., o dalis žemės sklypo – ir T. B. – G. (tomas 1, b. l. 22-24). Iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos 2012-11-15 pažymos Nr. GP-95 (1.16) „Apie L. V. pastatus“ nustatė, kad L. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis įrašyta 2003-2007 metų „Ūkinė knyga“ Nr. 8, namų ūkis Nr. 547, gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b. l. 52).

8. Pažymėjo, kad ieškovų reikalavimo teisė į jų pareikštus materialinius teisinius reikalavimus bei galimą jų teisių pažeidimą bus įgyvendintina tik tuomet, jei bus patenkintas ieškovų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatyta, kad jie priėmė palikimą po T. B. mirties (duomenys neskelbtini), pradėdami jį faktiškai valdyti. Tokiu atveju tai reikš, jog ieškovai faktiniu valdymu priėmė palikimą į turtą, likusį po T. B. mirties, ir tuomet jie įgis teisę į savo kaip įpėdinių pažeistų teisių gynimą. Teismas vadovavosi 1964-07-07 Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Atsižvelgė į tai, kad ieškovai teigė priėmę palikimą faktiškai pradėję valdyti turtą, po motinos mirties atvykdavo į sodybą, ją prižiūrėdavo, tvarkydavo, sodindavo ir sėdavo, atliko kitus žemės ūkio darbus. Taip pat byloje nebuvo ginčo, kad 1987 metais į šiuos namus gyventi atvyko atsakovė L. V. su dukra, ji 1995 metais ištekėjo, su vyru ir dukra T. liko gyventi tuose pačiuose namuose kartu su T. B..

Šalies argumentai

9. Nustatė, kad dar 1991 metais atsakovė L. V. (tuo metu B.), Anykščių rajono Skiemonių apylinkės agrarinei tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B. F. Utenos apskrities Skiemonių valsčiaus Geležinės kaime valdytą žemę bei giminystės dokumentus. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės dokumentus taip pat pateikė kitas pretendentas A. B.. Pagal 1992 m. patvirtintą susitarimą L. B. priklausė atkurti nuosavybės teises į 3,56 ha žemės natūra Geležinės kaime. Todėl Anykščių rajono valdybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 69-4280, 1995 m. kovo 16 potvarkiu Nr. 69p-v L. B. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir po ginčo statiniais, kurie buvo teisiškai neregistruoti. T. B. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir neperleido teisės į nuosavybės teisių atkūrimą L. V. (B.) (tomas 1, b. l. 48-49, 55-58, 166-167, 168-169, 170, 171). Teismas laikė reikšminga aplinkybe, kad dar iki T. B. mirties žemė po ginčo statiniais, t. y. iš viso 3,56 ha, tame tarpe ir namų valda, priklausė atsakovei L. V.. Pažymėjo, kad ieškovai neįrodinėjo, kad jiems nebuvo žinoma apie nuosavybės teisės atkūrimą natūra į senelio žemę, sprendė, kad ieškovai tai žinojo. Todėl ieškovai turėjo žinoti ir suvokti, kad jų motina T. B. nėra ginčo žemės sklypo savininkė ir niekuomet ja nebuvo. Pažymėjo, kad ir ieškovai turėjo teisę ir galimybę įgyvendinti savo subjektinę teisę kreiptis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į senelio valdytą žemę, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismas darė išvadą, kad ieškovai kaip įpėdiniai po T. B. mirties negalėjo pretenduoti į turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise jau priklausė L. V., o būtent į 3,56 ha ploto žemės sklypą, kuriame buvo teisiškai neregistruoti statiniai, namų valda, sodas ir daržas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Kadangi žemė nuosavybės teise T. B. mirties dienai priklausė L. V., teismas pripažino, kad bet kokie ieškovų veiksmai, atlikti šioje žemėje ją dirbant, šienaujant, nuimant derlių ir t. t., tampa neaktualiais, kadangi šie veiksmai neįrodo, jog jie buvo atlikti siekiant priimti palikimą, atsiradusį po T. B. mirties, faktiniu valdymu. Pažymėjo, kad ginčo statiniai, kurie T. B. mirties dienai buvo teisiškai neregistruoti, nuo 1987 metų buvo atsakovės L. V. namai, o nuo 1995 metų – ir jos šeimos namai, nes tais metais ji sukūrė šeimą su V. V.. Ieškovai šiuose namuose negyveno, nes visi jau buvo sukūrę savo šeimas ir turėjo savus namus. Po T. B. mirties tuose namuose liko gyventi L. V. su šeima. Teismas vertino liudytojo M. V. paaiškinimus, kad jis taip pat gyveno šiuose namuose kartu su L. V. šeima 1998-1999 metais. Teismas pažymėjo, kad visi apklausti asmenys patvirtino, kad savaitgaliais į šiuos namus atvažiuodavo ir ieškovai, tačiau vien tai, jog jie atvažiuodavo ir užsiimdavo žemės ūkio darbais, nereiškia, kad jie atliko tokius veiksmus, kurie reikštų, kad jie rūpinosi nekilnojamuoju turtu kaip savo. Ieškovai nemokėjo jokių mokesčių, neatliko remonto darbų, ten negyveno. Dar iki T. B. mirties L. V. su vyru buvo tapę faktiniais tų namų šeimininkais. Jų šeima nuolatos gyveno tuose namuose, turėjo ūkį, ir rūpinosi jais kaip savo, mokėjo mokesčius. Konkretūs darbai, skirti namui prižiūrėti ir išlaikyti buvo atlikti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po T. B. mirties, ir tuos darbus atliko ne ieškovai, o atsakovė L. V.. Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, kad statiniai remontuoti buvo pradėti 2007 – 2010 metais atsakovės L. V. lėšomis ir jos šeimos darbu. Nei vienas ieškovas prie šių darbų neprisidėjo. Todėl teismas sprendė, kad byloje nepakanka duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovai atliko aktyvius veiksmus, kurie įrodytų, kad jie priėmė palikimą po T. B. mirties faktiniu valdymu.

11. Ieškovams neįrodžius, kad jie priėmė palikimą faktiniu valdymu po T. B. mirties, t. y. neįrodžius, kad jie yra jos įpėdiniai, teismas sprendė, kad jie neturi teisės reikalauti pripažinti, jog T. B. iki savo mirties asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namų su ūkio statiniais. Teismas šį ieškovų reikalavimą atmetė kaip pareikštą asmenų, kurie neįrodė, kad turi teisinį interesą dėl šio ginčo ir kad jie turi tam teisę (CPK 5 str.). Analogiškai sprendė ir dėl reikalavimo panaikinti 2012 m. lapkričio 15 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos pažymą Nr. GP-95(1.16) (tomas 1, b. l. 52).

Šalies argumentai

12. Nustatė, kad tuo metu, kai 1991 metais L. V. (B.) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo (tomas 1, b. l. 168-169), bei kai buvo priimti ginčijami 1995 metų sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo į 3,56 ha žemės sklypą Geležinės kaime, šiame žemės sklype esantys pastatai neturėjo teisinės registracijos. Duomenų apie tai, jog ieškovai nebūtų žinoję, jog turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į senelio F. B. valdytą žemę, nėra, ir tokios aplinkybės byloje ieškovai neįrodinėjo. Kad šia teise pasinaudojo L. V., ieškovams taip pat buvo žinoma.

13. Ieškovai teigė, jog su 1995 m, kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiu Nr. 69p-v ir jo turiniu susipažino tik 2019 m. gegužės 17 d., kuomet jį gavo iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo (tomas 1, b. l. 53-54, 55), todėl nėra praleidę 1999 m. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino skundui dėl šio akto paduoti. Atsakovės L. V. ir T. B. – G. bei tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė teismo taikyti ieškininę senatį reikalavimui dėl 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkio Nr. 69p-v ir 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimo Nr. 69-4280 panaikinimo, nes atsakovių ir trečiojo asmens atstovės nuomone ieškovai šį terminą yra praleidę. Teismas pažymėjo, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 1995 metais, tuo tarpu įstatymas, nustatatantis administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių nagrinėjimo tvarką buvo priimtas 1999 metais ir jis negali būti taikytinas tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado dar iki šio įstatymo priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas sprendė, jog ginčui taikytini civiliniame kodekse įtvirtinti ieškininės senaties terminai. Ginčijami aktai priimti 1995 metais, t. y. galiojant 1964 m. CK, todėl ieškinio senaties termino taikymo klausimas sprendžiamas taikant 1964 m. CK normas. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Kada tiksliai ieškovai sužinojo apie tai, kad 1995 metais L. V. buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 3,56 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Tačiau jiems buvo žinoma, kad L. V. deklaruoja žemę ir už tai gauna išmokas, kad 2013 metais dalį žemės padovanojo savo dukrai T. B. – G. Todėl sprendė, kad nuo pat Anykščių rajono valdybos sprendimo 1995 m. kovo 16 d. priėmimo ir Anykščių rajono valdybos 1995 m. kovo 16 d. potvarkio priėmimo ieškovai žinojo apie tai, jog atsakovei L. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės. Ieškovų patikslintas ieškinys teisme buvo priimtas 2019-07-01, tai yra praėjus 24 metams nuo to termino, kurį teismas įvertino kaip momentą, kuomet ieškovai sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, todėl patikslinto ieškinio pateikimo dienai senaties terminas yra praleistas ir reikalavimas panaikinti ginčijamus aktus atmestas kaip reiškiamas praleidus ieškininės senaties terminą. Atitinkamai teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo pripažinti niekine 2013-09-11 dovanojimo sutartį, kuria atsakovė L. V. padovanojo savo dukrai T. B. – G. 75/89 dalis 3,56 ha žemės sklypo.

15. Atmetęs ieškovų ieškinį teismas iš jų priteisė į valstybės biudžetą priteistinas žyminis mokestis – iš kiekvieno ieškovo po 117 Eur žyminio mokesčio bei po 320,66 Eur už atsakovėms suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu ieškovai K. Š. ir P. B. prašo panaikinti 2019 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti pilnai arba panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, kad teismas neanalizavo nei 1995 m. metais galiojusių teisės aktų, kurie reglamentavo nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nei 1995 m. metais galiojusių teisės aktų, kurie reglamentavo nuosavybės teisių įgijimą į namų valdos žemės sklypą. Ginčą teismas turėjo spręsti pagal viešosios teisės normas (1991 m. birželio 18 d. Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą 1-1454 ir 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymą Nr. 1-1607), kurios reglamentuoja klausimus, į kokius žemės sklypus negali būti atkurta nuosavybės teisė, kokia tvarka įgyjami žemės sklypai, užimti statiniais. T. B. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė ginčo statinius, kurie užėmė namų valdos žemės sklypą. Nuosavybės teisės atsakovei L. V. buvo atkurtos taip, kad į grąžintos žemės plotą pateko ir žemė, faktiškai užimta T. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Apeliantai byloje neginčijo atsakovės L. V. teisės atkurti nuosavybės teises į senelio F. B. žemę, o ginčijo atsakovės nuosavybės teisės atkūrimo būdą, t.y., kad dalis atkurtos žemės buvo suformuota po kitam asmeniui priklausančiais statiniais. Tai, kad ieškovams buvo žinoma, jog atsakovė L. V. atkūrė nuosavybės teises į senelio žemę niekaip negalėjo lemti suvokimo, kad žemė užimta motinai priklausančiais statiniais jai nepriklauso dėl to, kad L. V. atkūrė nuosavybės teises į senelio žemę.

18. Nurodo, kad kaip T. B. turėjo teisę valdyti žemės sklypą, užimtą asmeninės nuosavybės teise jai priklausančiais pastatais, taip ir apeliantai kaip jos įpėdiniai turėjo teisę valdyti žemės sklypą, užimtą motinai priklausiusiais statiniais. Apeliantai paaiškino, jog po motinos mirties naudojosi gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, prižiūrėjo ir remontavo juos, prižiūrėjo sodą, naudojosi jo vaisiais, kiekvieno šeima turėjo atskirą daržą, kurį tvarkė savo nuožiūra, atsakovė irgi patvirtino, kad ilgą laiką po mamos mirties visu likusiu turtu naudojosi bendrai. Šių aplinkybių teismas nevertino, formaliai nurodė, jog darbai, kuriuos dirbdavo ieškovai atvykę į tėviškę, buvo susiję su žemės ūkio darbais. Teismo akcentavimas, jog būtent atsakovė L. V. po motinos mirties liko gyventi ir naudojosi ginčo pastatais teisinės reikšmės šioje byloje neturi, nes ji nuosavybės teises į ginčo statinius įgijo ne paveldėjimo būdu, bet seniūnijos pažymos pagrindu. Jeigu sutikti, kad faktinis turto valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties, įpėdiniai, nuosavybės teise turintys savo būstus, turėtų kraustytis į paveldimą gyvenamąjį namą, kad būtų pagrindas vertinimui, jog palikimas priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti. Tokia teismo pozicija neatitinka nei CK 5.50 straipsnio reikalavimų, nei teisingumo, nei sąžiningumo ir protingumo principų. Byloje surinktais įrodymais (šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais) nustatyta, jog už sunaudotą elektros energiją mokėjo atsakovė L. V. kaip nuolat gyvenanti, tačiau apeliantai pasirūpindavo malkomis. Kiekvieną savaitgalį ir visų atostogų metu gyveno ginčo name, naudojosi visais jame esančiais buitiniais ir namų apyvokos daiktais, kitais statiniais. Atvykus kiekvieną savaitgalį visas turtas buvo prižiūrimas, remontuojamas, gerinama jo būklė: apeliantai atliko įvairius smulkaus remonto darbus, bendrai su atsakove statė priestatą prie gyvenamojo namo (vieni prisidėjo prie statybos darbų, kiti palaikė švarą, nešiojo daiktus), pasirūpino krosnies sumūrijimu, tvarkė gyvenamojo namo grindis. Apeliantai nuo pat savo motinos mirties su paveldėtu turtu elgėsi kaip šeimininkai. Tai, kad kitas įpėdinis gyvena paveldimame turte negali paneigti kito įpėdinio teisės būtent savo nuožiūra naudotis paveldėtu turtu.

19. Nurodo, kad nuo pat bylos pradžios pirmosios instancijos teismas elgėsi tendencingai, įrodinėjimas buvo apsunkintas, ieškinį buvo nepagrįstai atsisakyta priimti, parengiamųjų teismo posėdžių metu jokie pasirengimo bylai veiksmai nebuvo atliekami. Teismo elgesys neatitiko proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų. Teismo posėdžio metu apeliantams duodant paaiškinimus, teismas juos pertraukinėjo, nurodydamas kalbėti tik apie 6 mėnesių laikotarpį po palikėjos mirties, teko priminti kasacinio teismo praktiką, jog tokio pobūdžio bylose svarbus ir įpėdinių elgesys, praėjus 6 mėnesių laikotarpiui kaip patvirtinantis nuoseklų naudojimąsi paveldėtu turtu.

Atsiliepimas

20. Atsakovė Anykščių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

21. Nurodo, kad 2019 m. gegužės 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus raštu paaiškinta, jog prašymus (taip pat giminystės dokumentus) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio F. B. Utenos apskrities Skiemonių valsčiaus Geležinės kaime valdytą žemę pateikė tik du pretendentai - L. V. ir A. B.. T. B. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir neperleido teisės į nuosavybės teisių atkūrimą L. V.. 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiu Nr. 69p-v „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ir mišką“ bei 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimu Nr. 69-4280 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo“ atsakovei L. V. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Žemė ir po ginčo statiniais (tuo metu nebuvo teisiškai įregistruoti), kartu ir namų valda, priklausė L. V.. Tai, kad L. V. yra atkūrusi natūra savo vardu nuosavybės teises į senelio žemę, kad ieškovų motina nėra ginčo žemės sklypo savininkė bei niekada tokia nebuvo, žinojo ir visi ieškovai. Ieškovams buvo žinoma, kad atsakovė deklaravo žemę, gavo už tai pinigus, dėl šios aplinkybės, ieškovai net ir nesistengė patys mokėti jokių mokesčių. Žemės sklypas iki T. B. mirties nuosavybės teise priklausė L. V., dėl ko ieškovai kaip įpėdiniai po savo motinos mirties negalėjo net pretenduoti į šį turtą. Be to, reikalavimas dėl aukščiau minėtų aktų panaikinimo keliamas praėjusius net 24 metams nuo termino, kada ieškovai sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 1995 m. kovo 16 d. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. Civilinį kodeksą, tokiems reikalavimams buvo taikoma bendras trejų metų ieškinio senaties terminas.

22. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovai atliko aktyvius veiksmus, kuriais priėmė palikimą po T. B. mirties faktiniu valdymu, ginčo statiniais visada rūpinosi L. V.. Kaip aktyvius veiksmus, kuriais priimtas palikimas ieškovai akcentavo žemės ūkio darbus, sodo prižiūrėjimą, daržovių sau auginimą, atvykimą pasisvečiuoti. Kadangi žemės sklypas T. B. mirties dienai priklausė L. V., todėl ir šioje žemėje atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip aktyvūs veiksmai, kuriais siekta priimti palikimą po T. B. mirties. Konkrečių veiksmų, kuriais būtų prisidėta prie ginčo statinio pagerinimo, išlaikymo, bendro gero stovio palaikymo, nei vienas ieškovas konkrečiai negalėjo įvardinti, negalėjo nurodyti ir konkretaus tų veiksmų atlikimo laiko. Konkrečius darbus, skirtus prižiūrėti namui bei jį tvarkyti, išlaikyti atliko būtent atsakovė L. V., likusi gyventi tėviškėje, ji savo lėšomis įdėjo name naujus langus, pastatė priestatą, išbetonavo supuvusias grindis, sumūrijo pečių, tvarkė ir namo pamatus, apskardino namo stogą, įsirengė rūsį, visą laiką draudė sodybą, mokėjo mokesčius.

23. Nurodo, kad ieškovai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir teisės prašyti panaikinti 2012 m. lapkričio 15 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos pažymą Nr. GP-95(1.16), nes panaikinus ją jie negautų teisinio rezultato, kurio siekia, kadangi neįrodė esantys T. B. įpėdiniai. Seniūno pažyma yra tik antrinis, išvestinis šaltinis, nurodantis konkrečius faktus. Duomenys yra perkelti iš ūkinių knygų, pagrįsti jose esančia informacija. 2012 m. seniūno pažyma neprieštaravo ūkinėse knygose pateiktiems duomenims, jog L. V. nuosavybės teisėmis 2003-2007 metų „Ūkinė knyga“ Nr. 8 įrašytas gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini).

24. Atsakovė L. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad nors teismas sprendė, kad ginčyti 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiui ir sprendimui atkurti nuosavybės teises, ieškovai galėjo per trejų metų ieškinio senaties terminą, mano, kad pagal tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo galėjo būti apskųsti teismui per 20 dienų. Apeliantai turėjo dvidešimt ketverius metus pasidomėti 1995 m. kovo 16 d. administracinių aktų turiniu, kad įvertinti, ar tie aktai galbūt pažeidžia jų teises, bet tokia galimybe nepasinaudojo. Net ir darant prielaidą, kad atsakovei nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant nuosavybe sklypą, kurio tam tikra dalis buvo užimta T. B. priklausiusiais pastatais, pažymėtina, kad ieškovai negalėjo ginti T. B. esą pažeistų teisių. Suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta tik jo paties, o ne kieno nors kito, pažeista ar ginčijama teisė. Ieškovai motinos palikimo nepriėmė ir faktiniu valdymu, todėl jie yra ne tik yra praleidę terminą ginčyti Anykščių rajono valdybos 1995 m. kovo 16 d. aktus, bet ir nėra tie subjektai, kurie būtų galėję juos ginčyti.

25. Nurodo, kad sprendžiant dėl T. B. palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, aktualus yra tik šešių mėnesių laikotarpis po jos mirties. Apeliantai nepagrindžia, kaip konkrečiai jie, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) priėmė motinos palikimą. Krosnies mūrijimas, grindų taisymas ir t.t., kas nebuvo atlikta praėjus daugiau nei pusmečiui nuo T. B. mirties, nėra palikimo priėmimas faktiniu valdymu. Kadangi apeliantai nepriėmė palikimo, teismas pagrįstai iš esmės nenagrinėjo reikalavimų dėl 2012 m. lapkričio 15 d. Skiemonių seniūnijos pažymos nuginčijimo; pripažinimo, kad motina iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais. Kadangi apeliantai yra praleidę terminą ginčyti sprendimus, kuriais atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir neturėjo teisės jų ginčyti, jų teisių ir pareigų apimčiai neturi įtakos kaip ji toliau disponavo šiuo sklypu.

26. Atsakovė T. B. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo sprendimą palikti nepakeistu, sutinka su teismo išvadomis. Papildomai pažymi, kad atsakovei L. V. nuosavybės teisė natūra į 3,56 ha žemės atkurta laikantis įstatymų reikalavimų. Kad T. B. nėra ginčo žemės sklypo savininkė bei niekada tokia nebuvo žinojo visi ieškovai, ką jie bei liudytojai patvirtino teisme, teigdami, kad L. V. deklaruodavo žemę, gaudavo išmokas ir mokėdavo mokesčius. Žemės sklypas dar iki T. B. mirties priklausė L. V., todėl ieškovai negalėjo pretenduoti į šį turtą. Ginčo statiniais visada rūpinosi ir prižiūrėjo, juos remontavo atsakovė L. V.. Ieškovai, kol T. B. buvo gyva, atvažiuodavo tik į svečius, uogauti, grybauti, pavasaroti, kartais padėti ūkio darbuose, tačiau pastoviai ten niekada negyveno. Nei vienas iš ieškovų namų neremontavo, prie jų priežiūros neprisidėjo, pinigų jų remontui neskyrė. Ieškovai turėjo daržą valstybinėje žemėje. Ieškovai po T. B. mirties atvažiuodavo labai retai, o vėliau ir visai nebeatvažiuodavo. Liudytojas M. V. teismui nurodė, kad ieškovai į tuos namus atvykdavo epizodiškai, jais nesirūpino, neprižiūrėjo, mokesčių nemokėjo, jų neremontavo ir juose negyveno, ieškovai iki T. B. mirties jau žinojo, kad L. V. yra faktinė namų savininkė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tik L. V. 2007-2010 ginčo statinius remontavo iš savo lėšų ir su savo šeimos narių pagalba, nei vienas ieškovas prie šių darbų neprisidėjo. Teismas nustatė, kad ieškovai faktiniu valdymu nepriėmė palikimo po T. B. mirties, todėl reikalauti pripažinti, kad T. B. iki savo mirties nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais neturi teisės. Ieškovai apie senelio valdytą žemę žinojo ir dėl jos grąžinimo patys nesikreipė per įstatyme nurodytus terminus, kad šia teise susigrąžinti senelio žemę pasinaudojo L. V. ir A. B. žinojo nuo jos susigrąžinimo momento. Jai mama L. V. 2013-09-11 padovanojo 75/89 dalis 3,56 ha žemės sklypo, kuris teisėtai jai priklausė, prašymas pripažinti dovanojimo sutartį niekine yra nepagrįstas.

27. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, sutinka su teismo išvadomis.

Šalies argumentai

28. Nurodo, kad atsakovei ir A. B. pateikus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal 1992 m. patvirtintą susitarimą atsakovei priklausė atkurti nuosavybės teises į 3,56 ha žemės natūra Geležinės kaime. Anykščių rajono valdybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 69-4280, 1995 m. kovo 16 potvarkiu Nr. 69p-v L. B. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). T. B. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir neperleido teisės į nuosavybės teisių atkūrimą L. V. (B.). Nors nebuvo nustatyta, kada tiksliai ieškovai sužinojo ape tai, kad 1995 m. L. V. atkurta žemė natūra, tačiau ieškovai žinojo, kad L. V. deklaruoja žemę ir už tai gauna išmokas, kad 2013 m. dalį žemės padovanojo savo dukrai. Teismas teisingai padarė išvadą, kad nuo pat aktų priėmimo ieškovai žinojo apie tai, jog L. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės. Teismas teisingai skaičiavo trejų metų ieškinio senaties terminą ir konstatavo, kad jis praleistas reiškiant reikalavimus dėl Anykščių rajono valdybos sprendimo ir potvarkio panaikinimo. Skunde nurodoma, kad kiekvieno iš ieškovų šeima turėjo atskirą daržą. Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad žemės sklypo plotą (3,56 ha) sudaro: žemės ūkio naudmenos — 1,10 ha (iš jų ariama žemė 0,09 ha, sodas 0,20 ha, pievos ir natūralios ganyklos 0,81 ha), miško plotas - 2,06 ha). Taigi, ieškovai naudojosi žemės sklypu (atskirais daržais) ir nesidomėjo, kurią žemės sklypo dalį užima, jų manymu, motinai priklausančių pastatų užimama namų valda, o kur prasideda L. V. priklausantis žemės sklypas. Ieškovai, žinodami, kad L. V. atkurtos nuosavybės teises natūra, turėjo pareigą pasidomėti, kur yra namų valdos užimama žemė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

30. Byloje kilo ginčas dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, paveldėtino turto sudėties. Ieškovai, teigdami, kad jie po mamos mirties faktiškai pradėdami turtą valdyti priėmė palikimą bei prašydami šį juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti, taip pat siekė pripažinti, kad jų mama iki savo mirties asmeninės nuosavybės teise valdė ginčo statinius.

31. Ieškovai taip pat prašė panaikinti 2012 m. lapkričio 15 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos pažymą Nr. GP-95(1.16), kurios pagrindu statiniai nuosavybės teise įregistruoti ieškovų sesers - atsakovės L. V. vardu, panaikinti 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkį Nr. 69p-v ir 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimą Nr. 69-4280, kurių pagrindu atsakovė L. V. yra žemės sklypo (taip pat dalies, esančios po statiniais), savininkė. Kadangi dalis žemės sklypo yra padovanota kitai atsakovei Tomai B. G., ieškovai ginčijo dovanojimo sutartį.

32. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad T. B., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis 1991-1996 metų „Ūkinė knyga“ Nr. 10, namų ūkis Nr. 579, buvo įrašyti gyvenamas namas, ūkio pastatai ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini). (tomas 1, b. l. 13). Nuosavybės teisė į šiuos statinius T. B. vardu nebuvo įregistruota. Taigi tuo metu ji negalėjo pretenduoti į namų valdos žemės sklypą.

33. Be to, nustatyta, kad T. B. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Byloje ginčijamais 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiu Nr. 69p-v „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ir mišką“ bei 1995 m. kovo 16 d. Anykščių rajono valdybos sprendimu Nr. 69-4280 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo“ atsakovei L. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Žemė po ginčo statiniais (tuo metu nebuvo teisiškai įregistruoti), kartu ir namų valda, dar iki T. B. mirties, tapo L. V. nuosavybe. Jau po T. B. mirties Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos 2012-11-15 pažymos Nr. GP-95 (1.16) „Apie L. V. pastatus“ pagrindu, atsakovės L. V. nuosavybės teisėmis buvo įregistruota nuosavybės teisės į ginčo statinius.

34. Pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybę, kad po T. B. mirties teisiškai neregistruotuose statiniuose liko gyventi L. V. su šeima, jie buvo tapę faktiniais namų šeimininkais, tik savaitgaliais į šiuos namus atvažiuodavo ieškovai, kurie užsiimdavo žemės ūkio darbais. Sprendė, kad nėra duomenų, jog ieškovai rūpinosi namais, jie nemokėjo jokių mokesčių, neatliko remonto darbų, ten negyveno. Teismas nustatė, kad ieškovų nurodomi konkretūs darbai, skirti namui prižiūrėti ir išlaikyti, buvo atlikti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po T. B. mirties (2007 – 2010) ir tuos darbus organizavo ir atliko atsakovė L. V. savo lėšomis bei šeimos darbu. Teismas pripažino, kad byloje nepakanka duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovai atliko aktyvius veiksmus, kurie patvirtintų, jog jie priėmė palikimą po T. B. mirties faktiniu valdymu.

35. Apeliantai su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad po motinos mirties naudojosi gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, prižiūrėjo ir remontavo juos, prižiūrėjo sodą, naudojosi jo vaisiais, kiekvieno šeima turėjo atskirą daržą, kurį tvarkė savo nuožiūra. Atsakovė irgi patvirtino, kad ilgą laiką po mamos mirties visu likusiu turtu naudojosi bendrai. Apeliantai pasirūpindavo malkomis, kiekvieną savaitgalį ir visų atostogų metu gyveno ginčo name, kaip šeimininkai naudojosi visais jame esančiais buitiniais ir namų apyvokos daiktais, kitais statiniais. Atvykus kiekvieną savaitgalį visas turtas buvo prižiūrimas, remontuojamas, gerinama jo būklė: apeliantai atliko įvairius smulkaus remonto darbus, bendrai su atsakove statė priestatą prie gyvenamojo namo (vieni prisidėjo prie statybos darbų, kiti palaikė švarą, nešiojo daiktus), pasirūpino krosnies sumūrijimu, tvarkė gyvenamojo namo grindis.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog T. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl remiantis 2000-07-18 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 38 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, kad civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, nagrinėjamoje byloje sprendžiant palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti palikimą sudariusį turtą klausimą taikytinos 1964 metų civilinio kodekso nuostatos. 1964 metų CK paveldėjimo teisę reglamentuojančios normos buvo įtvirtintos 49 skirsnyje, kurio 568 straipsnyje nurodyta, kad palikimas atsiranda mirus palikėjui. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 metų CK 569 straipsnio 1 dalis). 1964 metų CK 587 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios palikimo priėmimą. Įpėdinis, priėmęs palikimą, jį įgyja. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 metų CK 587 straipsnio 2 dalis). Bet kokiu atveju veiksmai, kuriais priimamas palikimas, turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 metų CK 587 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).

37. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y. ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2004; 2012 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012; kt.). Taigi, palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas, kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

38. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; kt.). Tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2010; kt.).

39. Ieškinyje ieškovai nurodė, kad kiekvienas pagal savo poreikius sodino, sėjo ir atliko kitus žemės ūkio darbus (ardavo, akėjo, sėdavo javus, sodino bulves ir įvairias kitas daržoves). Taip pat ir apeliaciniame skunde ieškovai K. Š. ir P. B. teigia, kad jie prižiūrėjo sodą, savo nuožiūra tvarkė daržus.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypas T. B. mirties dieną priklausė L. V., todėl šioje žemėje atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip aktyvūs veiksmai, kuriais siekta priimti palikimą po T. B. mirties. Šiuo atveju apeliantų argumentai, kad jie nežinojo, jog atkūrus atsakovei nuosavybės teises natūra į 3,56 ha žemės (duomenys neskelbtini) į ją pateko ir namų valda, o ja buvo naudojamasi kaip T. B. nuosavybe, nevertintini.Būdami atidūs ir rūpestingi jie turėjo žinoti, ar palikėjai priklauso nuosavybės teisėmis žemė, kai statiniai net nebuvo teisiškai įregistruoti.

41. Pažymėtina, kad tik po ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinimo, galėtų būti sprendžiama dėl kitų ieškovų pareikštų ieškiniu reikalavimų, taip pat vertinami jų argumentai, jog žemės sklypas po statiniais negalėjo patekti į atsakovei nuosavybės teise atkurtą natūra žemės sklypą, o statinius valdžiusi T. B. turėjo teisę pagal tuometinį teisinį reglamentavimą išsipirkti namų valdos sklypą. Pažymėtina, kad byloje pirmiausia buvo reikalinga įrodyti, jog ieškovai atliko aktyvius veiksmus, siekdami priimti po T. B. mirties likusį jos palikimą, o būtent, kad jie rūpinosi, naudojosi ginčo statiniais. Šiuo atveju spręstina, kokiais būtent ieškovų K. Š. ir P. B., pateikusių apeliacinį skundą, aktyviais veiksmais galėjo būti faktiškai priimtas po jų mamos atsiradęs palikimas.

42. Bylos nagrinėjimo metu į bylą nebuvo pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kurie galėtų leisti spręsti, jog apeliantai K. Š. ir P. B. prižiūrėjo, išlaikė palikėjai priklausiusius statinius. Byloje buvo vertinami šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai, dėl kurių toliau ir pasisakoma.

43. Ieškovai ieškinyje nurodė, jog po motinos mirties buvo sutarta, jog visi vaikai turtą valdys bendrai, nes tai jų tėviškė, atsakovei buvo leista ten gyventi, bet ieškovai beveik kiekvieną savaitę atvykdavo ir nuolat naudojosi visais namų ūkio daiktais, baldais, nuolat naudojosi, prižiūrėjo ir remontavo turtą, atliko remonto darbus, bendrai statė priestatą prie gyvenamojo namo, rūpinosi krosnies sumūrijimu, tvarkė grindis. Ieškovas P. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis iškasė šulinį, atvežė ritinius šuliniui, tai galėjo įvykti gal 2000 metais, o gal tėvukas dar gyvas buvo, namo stogą jie visi keitė, bet kada tai darė, negalėjo pasakyti, sodą prižiūrėjo, kelius taisė, krosnį, grindis tvarkė, priestatą restauravo. Nurodė nemokėjęs jokių mokesčių. Ieškovė K. Š. paaiškino, kad po motinos mirties ji sodindavo daržoves, bulves, jas kasdavo, tėviškėje lankydavosi dažnai, per išeigines, kai atvažiuodavo, naudodavosi tais daiktais, kurie liko po tėvų mirties, grindis tvarkė, bet negalėjo pasakyti, kada, gal prieš 10 metų, V. tvarkė, jos sūnus padėjo, mokesčių už nieką nemokėjo, nes L. deklaravo žemę, gaudavo pinigus.

44. Atsakovė nesutiko, kad ieškovai remontavo namus, kažką statė. Nurodė, kad ji savo lėšomis įdėjo name langus, nes seni langai supuvo, pastatė priestatą, išbetonavo supuvusias grindis. Priestatą statė atsakovės šeima (sutuoktinis, dukra ir sūnus) iš jų lėšų, grindis išbetonavo taip pat be pagalbos, pečių mūrijo iš savo lėšų, o mūrininką jiems surado kaimynas R. S., prie darbų prisidėjo T. Č.. Savo lėšomis ji tvarkė namo pamatus, apskardino stogą, įsirengė rūsį, remontavo pirtį, atnaujino sodą. Atsakovė visą laiką draudžia sodybą, moka mokesčius. Jau po motinos mirties praėjus keleriems metams atsakovė kreipėsi į seniūniją dėl išrašo iš ūkinių knygų gavimo, nes kai dar buvo gyva motina, jos šeima buvo įrašyta į ūkines knygas, o ji po motinos mirties buvo įrašyta kaip šeimos galva, atliko namo bei ūkio pastatų kadastrinius matavimus ir susitvarkė gyvenamojo namo nuosavybę savo vardu. Teismo posėdžio metu atsakovė neneigė, kad atvažiuodavo ieškovai pagrybauti, į talkas, padėdavo jiems su malkomis. Teigė, kad 2007 – 2010 metais ėmė paskolą, tada ir grindis betonavo, langus užsakinėjo, stogą tvarkė, pečių statė, buitinę techniką atnaujino, o vėliausiai buvo priestatas statytas. Atsakovė tvirtino, kad ieškovai nenorėjo žemės atsiimti, namų įteisinti, apie jos veiksmus žinojo, ją įteisinti statinius skatino K. Š.. Teigė, kad K. Š. daržų neturėjo, nes daržai pas ją namuose buvo, miestiečiai daržus turėjo, Petras taip pat neturėjo.

45. Taip pat atsakovė T. B. – G., dabartinė sodybos savininkė, nurodė, kad gyvenamasis namas buvo labai senas, jam buvo būtina nuolatinė priežiūra ir remontas, ką darė jos mama L. V. (kartu su savo sutuoktiniu) savo darbu ir lėšomis, vėliau prie remonto darbų lėšomis ir darbu prisidėjo ir ji, jos brolis P. Jos motina savo ir jos bei brolio lėšomis įdėjo name langus, pastatė priestatą, išbetonavo supuvusias grindis, savo lėšomis sutvarkė namo pamatus, apskardino stogą, įsirengė rūsį, remontavo pirtį, atnaujino sodą. Teisme paaiškino, kad esminiai remontai prasidėjo 2007 metais, kai mama gavo paskolą, tada buvo išgriautas virtuvėje pečius, išlupo ir išbetonavo grindis, pastatė kitą pečių, sutvarkė kambaryje pečių. Priestatas lauke buvo tvarkomas po metų. Po močiutės mirties į svečius atvažiuodavo K., V. rečiau, o P. iš viso retai, tik pabūti prie stalo, į mišką pagrybauti, o darbus jų pačių šeima pasidarydavo.

46. Liudytojų V. V., P. Š., A. B., B. B., M. V., T. Č. parodymais byloje nustatyta, kad po T. B. mirties jos vaikai atvažiuodavo į sodybą pasisvečiuoti, ten nakvodavo, padėdavo žemės ūkio, sodo darbus dirbti, broliai V.ir L. turėjo atskirus daržus, juos prižiūrėdavo, namuose nuolatos gyvendavo L. V. su šeima. Liudytojai V. V., atsakovės buvęs sutuoktinis, T. Č., gyvenęs nuo 2004 metų iki 2007 metų pas T. B., parodė, kad jie atliko namo remonto darbus, kartu statė pečių. V. V. paaiškino, kad jis prižiūrėjęs namus, remontavęs grindis, langus pakeitęs, koridorių išdidinęs, laikęs save iš dalies sodybos šeimininku su L., neneigė, kad kiti T. B. vaikai atvažiuodavo, dirbdavo sodyboje žemės ūkio darbus, bet jie taip pat važiuodavo ir pas L. seserį bulves kasti. T. Č. paaiškino, kad L. iniciatyva buvo daromi remontai, ji ėmė paskolą, pradėjo pečių remontuoti, grindis, prieangis įrengtas V. V..

47. Įvertinus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, galima spręsti, jog apeliantai P. B. ir K. Š. po motinos mirties (duomenys neskelbtini) atvykdavo tik pasisvečiuoti į buvusią tėviškę, pasilikdavo ten nakvoti, tuo metu naudodavosi namuose esančiais daiktais, baldais, patalyne, padėdavo nukasti bulves, prižiūrėti daržus, sodą. Nors ieškovas P. B. nurodė, kad jis iškasė šulinį, atvežė ritinius šuliniui, tačiau, abejojo, ar tai buvo 2000 metais, ar dar tėvui (miręs dar (duomenys neskelbtini)) esant gyvam, kada keitė stogą taip pat negalėjo pasakyti. Nors ieškovė teigė, jog grindis tvarkė, bet negalėjo pasakyti, kada tai buvo, gal prieš 10 metų (nors nuo motinos mirties praėjo 20 metų). Ieškovė pripažino, kad mokesčių už nieką nemokėjo, nes L. deklaravo žemę, gaudavo pinigus, P. B. teigė niekada mokesčių nemokėjęs. Pažymėtina, kad P. B. negalėjo įvardinti, kada atlikti darbai, susiję su krosnies, grindų tvarkymu, nurodė, kad galimai 2000 metais, nors liudytojų parodymais nustatyta, kad šie darbai buvo atliekami ženkliai vėliau, apeliantai nežinojo, kada keitė klojimo stogą, galimai po tėvo mirties. Ieškovai negalėjo tiksliai nurodyti konkretaus veiksmų atlikimo laiko, todėl jų pačių parodymai negali patikimai patvirtinti, jog šie veiksmai buvo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

48. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad apeliantai iš esmės nesirūpino motinos palikimą sudarančiais ginčo statiniais. Nors ieškovai ieškinyje laikėsi pozicijos, kad jie remontavo statinius, tačiau tiek atsakovių paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai leidžia spręsti, jog visi esminiai statinių pagerinimo darbai buvo atliekami po T. B. mirties praėjus beveik 10 metų L. V. iniciatyva, lėšomis, drauge su jos šeimos nariais, tuo metu jie grindis betonavo, langus užsakinėjo, stogą tvarkė, pečių statė, priestatą statė. Nors apeliantai teigia, kad bendrai su atsakove statė priestatą prie gyvenamojo namo (vieni prisidėjo prie statybos darbų, kiti palaikė švarą, nešiojo daiktus), pasirūpino krosnies sumūrijimu, tvarkė gyvenamojo namo grindis, tačiau atsakovių paaiškinimais, liudytojų T. Č., V. V. parodymais nustatyta, kad remonto darbai atlikti atsakovei pasiėmus paskolą, jos lėšomis bei praėjus po T. B. mirties maždaug 10 metų, darbus daugiausia atliko atsakovės L. V. buvęs sutuoktinis bei atsakovės T. B. draugas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati ieškovė nurodė, jog galimai grindys buvo tvarkomos prieš 10 metų, t.y. atsakovės nurodomu laikotarpiu, nuo mamos mirties praėjus beveik 10 metų. Neatmetama aplinkybė, kad apeliantai pagelbėjo atsakovei L. V., o ne tvarkė motinos palikimą.

49. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vien aplinkybės, jog apeliantai atvykdavo į tėviškę pasisvečiuoti, naudodavosi namuose esančiais daiktais, padėdavo atsakovei nuimti derlių bei dalį jo gaudavo patys, dalyvaudavo talkose, prižiūrėdavo sodą, pasilikdavo nakvoti, nesudaro pagrindo spręsti, kad jie valdė ginčo statinius kaip šeimininkai bei laikė juos savo nuosavybe. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, priėmė įpėdinis palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po turto (daiktų) paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Bylos nagrinėjimo metu apeliantai nurodė, kad šiuose namuose nuolatos gyveno jų sesuo L, jie mokesčių niekada nemokėję, daugybę metų namuose nėra buvę, o kadangi šiuo metu ten niekas negyvena, jie teisiškai įteisinti, kas irgi susiję su išlaidomis ir atitinkamais veiksmais, jie dabar pradėjo pretenduoti į tėviškę. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog apeliantai po motinos mirties statinių įteisinimu, priežiūra bei išlaikymu nesirūpino, nesikreipė į notarą dėl palikimo paveldėjimo. Esant nustatytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog P. B. ir K. Š. atliko konkrečius aktyvius veiksmus, kuriais faktiškai priėmė palikimą po T. B. mirties faktiniu valdymu.

50. Kadangi nenustatytas ieškovams T. B. palikimo priėmimo faktas, apeliantai netenka teisės į išvestinių, tik jau turint teises į palikimą, pareikštų ieškinio reikalavimų tenkinimą. Šiuo atveju jie neįgijo teisės ginčyti žemės nuosavybės teisių atkūrimo aktų, turto įregistravimo nuosavybės teisėmis atsakovės L. V. vardu, vėliau jos sudarytus sandorius.

51. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės atkartoja savo procesiniuose dokumentuose teismui išdėstytą poziciją, nekonkretizuoja, kokius įrodymus teismas vertino netinkamai, nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs.

52. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius prieštaravimus. Vien tik kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

53. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atitinkamai nepasisakytina ir dėl argumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisinio reglamentavimo, kadangi, netenkinus ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie laikytini teisiškai nereikšmingais.

54. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.

55. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, spręstina dėl 240 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu atsakovei T. B. G., atlyginimo. Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, šios išlaidos priteistinos valstybės naudai lygiomis dalimis iš apeliantų.

56. Kadangi apeliantams pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies (301 Eur) sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, netenkinus apeliacinio skundo iš apeliantų priteistina po 150,50 Eur nesumokėto žyminio mokesčio valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš apeliantų K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) P. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno, po 150,50 Eur žyminio mokesčio bei po 120 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu, valstybės naudai.

Teisėjai Laimantas MisiūnasLaimutė SankauskaitėBirutė Valiulienė