- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-15
- Bylos Nr.
- e2A-179-577/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01039-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Dalia Kačinskienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- N. M., O. M.
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,WePower“ ir atsakovo N. M. (N. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „WePower“ ieškinį atsakovams O. M. (O. M.) ir N. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „WePower“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia atsakovų N. M. ir O. M. 2021 m. spalio 30 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartis) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi LUAB „WePower“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta O. P.. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. gegužės 2 d. 2023 m. rugpjūčio 22 d. O. M. ir UAB „Kegi“ kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu patvirtinti jų finansinius reikalavimus bendrovės bankroto byloje. Susipažinusi su dokumentais, nemokumo administratorė nustatė, kad 2021 m. spalio 30 d. N. M. ir O. M. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria N. M. pardavė, o O. M. nusipirko reikalavimo teisę į 922 845 Eur LUAB „WePower“ skolą. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, kad reikalavimas kilo iš dešimties N. M. ir bendrovės paskolų sutarčių.
3. Ieškovė reikalavimą dėl sandorio (Reikalavimo perleidimo sutarties) pripažinimo negaliojančiu grindė tuo, kad: 1) nėra duomenų apie tai, jog O. M. sumokėjo už perkamą reikalavimo teisę, 2) nemokumo administratorei nepateikti duomenys, kad atsakovas N. M. būtų suteikęs paskolas ieškovei LUAB „WePower“, t. y., kad perleista reikalavimo teisė yra galiojanti.
4. Ieškovė teigė, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.3 straipsnio 4 dalis), sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas, todėl 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškovės LUAB „WePower“ ieškinį patenkino iš dalies: pripažino N. M. ir O. M. 2021 m. spalio 30 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dalį dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur paskolos, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos, pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos, negaliojančia; priteisė atsakovui N. M. iš ieškovės 1 170,60 Eur. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Remdamasis atsakovų atsiliepime nurodyta aplinkybe, kad atsakovas O. M., atlikdamas tarpusavio skolų įskaitymą, sumokėjo atsakovui N. M. 151 650,27 Eur, teismas atmetė ieškovės argumentą, jog už reikalavimo teisių perleidimą atsakovas O. M. nebuvo atsiskaitęs. Pažymėjo, kad atsakovas O. M. pateikė įrodymus, jog jis ir jo sutuoktinė buvo suteikę paskolas atsakovui N. M.; iš šių paskolų sutarčių kilo atsakovo N. M. įsiskolinimas atsakovui O. M.. Teismas nurodė, kad ieškovė šių atsikirtimo argumentų nepaneigė.
7. Procesiniais sprendimais dėl UAB „WePower“ bankroto pripažinimo tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2479-794/2024, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-790-854/2024) nustatytą faktą, kad atsakovas N. M. perdavė nemokumo administratorei dalį bendrovės buhalterinių dokumentų, laikė prejudiciniu nagrinėjamoje byloje.
8. Atsižvelgdamas į virtualių valiutų iššūkius, pripažįstamus teisinėje doktrinoje (didesnis sandorių dėl virtualių valiutų anonimiškumas, centrinio administratoriaus nebuvimas, nepakankamas teisinis reguliavimas), teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai turi pareigą įrodyti, jog ieškovei paskolų dalykas – virtualieji ir realūs pinigai, buvo perduoti.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas N. M. perdavė nemokumo administratorei įrodymus, patvirtinančius, jog į ieškovės kriptovaliutos piniginę (duomenys neskelbtini) buvo pervesta: 2 946,77 eterių (toliau – ir ETH, ETH valiuta, „Ethereum“) (vertė pervedimo momentu 11 106 317,15 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD); 583,5 ETH (vertė pervedimo momentu 2 208 924,55 USD); 321 855 ETH (vertė pervedimo momentu 1 231 760,50 USD); 173 093 ETH (vertė pervedimo momentu 662 438,43 USD); 468 ETH (vertė pervedimo momentu 1 792 917,83 USD); 77 642 ETH (vertė pervedimo momentu 297 122,20 USD). Atsakovas paaiškino, kad ETH valiutą pervesdavo iš savo kriptovaliutos piniginės į UAB „Bitmarket“ kriptovaliutos piniginę; UAB „Bitmarket“ išgrynindavo ETH ir pervesdavo atitinkamą sumą eurais į ieškovės banko sąskaitą. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina ieškovės gautų paskolų ETH valiuta pakeitimą į eurus ir pervedimą į ieškovės sąskaitą iš kriptovaliutų keityklos sąskaitos. Atsakovas negavo įrodymų iš UAB „Bitmarket“ apie pinigų konvertavimą ir pervedimą į ieškovės banko sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog negali pateikti savo banko sąskaitos išrašų apie 291 700 Eur paskolos suteikimą, nes jo sąskaita banke AB Swedbank.
10. Teismo vertinimu, atsakovas N. M. įrodė, kad paskolos kriptovaliuta buvo suteiktos bendrovei. Atsakovas pateikė įrodymus apie kriptovaliutos ETH pervedimą iš savo kriptovaliutos piniginės. Pažymėjo, kad ieškovės atstovas pripažino, jog nemokumo administratorė netikrino bendrovės kriptovaliutos piniginės turinio. Ieškovei nepaneigus argumentų apie kriptovaliutos pervedimą į ieškovės kriptovaliutos piniginę, teismas laikė, kad paskolų, suteiktų kriptovaliuta, dalyko perdavimas įrodytas.
11. Teismo vertinimu, atsakovo sąskaitos išraše atsakovo paryškintas įrašas apie 2019 m. gegužės 13 d. 10 000 Eur paskolos suteikimą gali būti siejamas su pinigų perdavimu pagal 2019 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį. Kiti atsakovo paryškinti įrašai neatskleidžia, kad pinigų pervedimo paskirtis buvo paskolos suteikimas. Duomenų apie ieškovės banko sąskaitas negauta.
12. Teismas nusprendė, kad nebuvo perduotas paskolos dalykas (pinigai eurais) pagal 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur paskolos suteikimo, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos suteikimo; pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos suteikimo, todėl pripažino paskolos sutartis nesudarytomis bei ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia iš dalies – dėl 281 600 Eur (25 900+18 000+237 800).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Ieškovė LUAB „WePower“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, taip pat priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina ieškovės gautų paskolų ETH valiuta pavertimą eurais ir pervedimą į ieškovės sąskaitą iš kriptovaliutų keityklos sąskaitos, UAB „Bitmarket“ atliktus pervedimus ieškovei, taip pat tai, jog atsakovas negavo įrodymų iš UAB „Bitmarket“ apie pinigų konvertavimą ir pervedimą į ieškovės banko sąskaitą, tačiau, ieškovės teigimu, neaišku, kuo remdamasis teismas nusprendė, kad tokie įrodymai yra byloje. Vienintelis dokumentas, kuriame minima UAB „Bitmarket“, yra nepasirašytas UAB „WePower“ ir UAB „Bitmarket“ 2019 m. vasario 15 d. sutarties priedas. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad kriptovaliutų piniginių adresai įgaliojime ir paskolų sutartyse skiriasi. Nėra įrodymų, kokiam subjektui priklausė konkrečios kriptovaliutos piniginės.
13.2. Teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus ir pasisakė dėl įrodymų, kurių byloje nėra. Nė vienoje civilinėje byloje nėra įrodymų, kad atsakovas N. M. pervedė paskolą kriptovaliuta į ieškovės kriptovaliutos piniginę iš savo kriptovaliutos piniginės. Atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad kriptovaliutos piniginė (duomenys neskelbtini) (adresas, nurodytas paskolų sutartyse), iš kurios buvo atliktos transakcijos, priklauso atsakovui. Teismas negali perkelti ieškovei pareigos įrodyti, kad ji paskolą gavo iš konkretaus asmens.
13.3. Teismo išvada, kad nemokumo administratorė netikrino bendrovės kriptovaliutos piniginės turinio, ir kad atsakovai teigė, jog nemokumo administratorė gali tai padaryti, yra klaidinga. Atsakovas nurodė, kad, suteikus paskolas, kriptovaliuta buvo konvertuojama ir pervedama į bendrovės banko sąskaitas, tačiau ieškovei surinkus informaciją iš visų atsakovo nurodytų bankų, įskaitant ir UAB „MisterTango“ (dabartinis pavadinimas UAB „Secure Nordic Payments“), paaiškėjo, jog sumos, panašios į paskolos sutartyse nurodytas sumas, į banko sąskaitas pervestos nebuvo, todėl bylos nagrinėjimo metu atsakovas iškėlė versiją, kad suteiktų paskolų kriptovaliuta yra UAB „Bitmarket“ administruojamoje kriptovaliutos sąskaitoje. Tai prieštarauja anksčiau pateiktiems atsakovo argumentams ir byloje esantiems įrodymams.
13.4. Teismo sprendime padaryta prielaida, kad atsakovo 10 000 Eur pavedimas gali būti siejamas su pinigų perdavimo pagal 2019 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį yra be argumentų, kurie pagrįstų pinigų pervedimo sąsajumą su paskolos sutartimis. Iš bankų sąskaitų išrašų matyti, kad piniginių pavedimų tarp atsakovo N. M. yra labai daug ir negalima daryti išvados, kad būtent tas pavedimas yra pagal paskolos sutartį.
13.5. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas N. M. suteikė paskolas pagal paskolų sutartis: 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį dėl 2 946 ETH paskolos, 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutartį dėl 583,47 ETH paskolos, 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutartį dėl 321,69 ETH paskolos, 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutartį dėl 173,09 ETH paskolos, 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutartį dėl 468,99 ETH paskolos, 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutartį dėl 76,65 ETH paskolos, 2019 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį dėl 10 000 Eur paskolos suteikimo.
2. Atsakovai N. M. ir O. M. atsiliepime į ieškovės LUAB „WePower“ apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir patenkinti atsakovo N. M. apeliacinį skundą, atsakovams priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
14.1. Atsakovas N. M. ir ieškovė pasirašė paskolos sutartis, pagal kurias N. M. iniciavo pavedimą ETH valiuta. Toks iniciavimas vyko atsakovo N. M. turimoje kriptovaliutų platformoje, kurioje yra asmens turimo kriptovaliutų portfelio vaizdinė išraiška, t. y. kriptopiniginė. Kadangi ieškovė paskolas gauna ETH valiuta, tačiau apskaitoje turi nurodyti eurus, kaip oficialią valiutą Lietuvoje, ieškovė turėjo sąskaitą kriptovaliutų keitykloje UAB „MisterTango“. UAB „MisterTango“ atlikdavo ieškovės gautos kriptovaliutos keitimą iš ETH į eurus.
14.2. Kitaip nei šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, numatantis, kad prisijungiant prie kriptovaliutų piniginių Europos Sąjungos teritorijoje privaloma autentifikuoti kiekvieną konkretų vartotoją, 2019 metais tokio reguliavimo nebuvo. Tai reiškia, kad bet kas galėjo susieti savo kreditinę kortelę su bet kokia kriptovaliutos pinigine ir nusipirkti kriptovaliutą. Egzistuoja (egzistavo) kriptovaliutos neatsekamumo principas, reiškiantis, kad praktiškai nebuvo įmanoma nustatyti, kas yra kiekvienos kriptovaliutos piniginės savininkas tol, kol pats savininkas neišviešina. Aptariama situacija susiklostė ir N. M. bei ieškovės santykiuose. Kriptovaliutos pervedimo kodai gali skirtis priklausomai nuo naudojamų platformų, kriptovaliutos piniginių ar pavedimams naudojamų kriptovaliutų. Dažnais atvejais kriptovaliutų kodai (pavedimo adresai) kisdavo, nes adresai yra blokų grandinės skaitmeninė išraiška.
14.3. Šios civilinės bylos dalykas nėra paskolų ieškovei suteikimas. Atsakovas N. M. patvirtino, kad suteikė paskolas ETH valiuta ieškovei. Paskolų suteikimas buvo atspindėtas ir ieškovės finansinėje atskaitomybėje. Ieškovės pozicija reiškia, kad ji nepripažįsta ieškovės balanso duomenų, nors jais remiasi kitose nagrinėjamose bylose.
14.4. Atsakovas N. M. perdavė ieškovei bendrovės buhalterinius dokumentus, įrodymus, pagrindžiančius ieškovės ūkines komercines operacijas. Balanso duomenys atspindi faktinę situaciją, kad atsakovas N. M. suteikė paskolas ieškovei ETH valiuta, kuri buvo konvertuota į eurus. Byloje nėra įrodymų, kurie galėtų paneigti, kad ETH valiutos ieškovė negavo.
3. Atsakovas N. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties dalis (dėl 281 600 Eur) pripažinta negaliojančia, ir ieškinį atmesti, atsakovui N. M. priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Atsakovas N. M. 2024 m. kovo 12 d. pateikė įrodymus ne tik apie kriptovaliuta suteiktas paskolas ieškovei, bet ir įrodymus apie jo suteiktas paskolas ieškovei eurais. Tai patvirtina įrašai LUAB „WePower“ didžiojoje knygoje.
15.2. Pavedimų datos sutampa su atsakovo N. M. ir LUAB „WePower“ pasirašytomis paskolos sutartimis. Didžiosios knygos įrašai 6005–6008 sutampa su 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartimi. Kiti įrašai sutampa su faktu, kad 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant patvirtinti atsakovo N. M. suteiktų paskolų LUAB „WePower“ 2020 metais faktus.
15.3. Nors nėra išrašų iš ieškovės banko sąskaitų, paskolų suteikimo faktai patvirtinami antriniais įrodymais. Egzistuoja pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties dalis dėl 281 600 Eur pripažintina negaliojančia.
4. Ieškovė LUAB „WePower“ atsiliepime į atsakovo N. M. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. apskųstą sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo N. M. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
16.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodyta, jog perduotas paskolos dalykas pagal 2020 m. spalio 12 d. (25 900 Eur), 2020 m. spalio 19 d. (18 000 Eur) ir 2021 m. sausio 11 d. (237 800 Eur) paskolų sutartis.
16.2. Tokios formos didžioji knyga, kokios fragmentai yra įterpti į apeliacinį skundą, nebuvo pateikta. Didžioji knyga pateikta „pdf“ formatu, kuriame duomenų lentelės buvo išsikraipę ir duomenų prasmės nebuvo galima suprasti. Šis faktas konstatuotas bylos nagrinėjimo metu, kai buvo tiriami bylos įrodymai.
16.3. Buhalteriniai įrašai, nesant kitų įrodymų apie realų lėšų perdavimą, negali patvirtinti paskolos suteikimo fakto.
16.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie realų pinigų perdavimą pagal ginčijamas paskolų sutartis. Byloje buvo surinkti bendrovės visų bankų, kuriuos nurodė buvęs vadovas, sąskaitų išrašai, tačiau juose nebuvo atsakovo nurodomų paskolų pavedimų, patvirtinančių pinigų pervedimą ieškovei. Nepateikti pinigų priėmimo–perdavimo aktai ar kiti dokumentai, patvirtinantys grynųjų pinigų perdavimą.
16.5. Kadangi nebuvo įrodytas paskolos dalyko perdavimas, teismas pagrįstai pripažino, kad paskolų sutartys nebuvo sudarytos, todėl reikalavimo perleidimo sutarties dalis dėl šių reikalavimų yra negaliojanti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
6. Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 30 d. N. M. (kreditorius) ir O. M. (naujasis kreditorius) sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria naujasis kreditorius nusipirko iš kreditoriaus visas ir bet kokias reikalavimo teises į skolą (922 845 Eur), kylančią iš paskolos sutarčių (2019 m. vasario 14 d. paskolos sutarties dėl 2 946 ETH paskolos, 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutarties dėl 583,47 ETH paskolos, 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutarties dėl 321,69 ETH paskolos, 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutarties dėl 173,09 ETH paskolos, 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutarties 468,99 ETH paskolos, 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutarties dėl 76,65 ETH paskolos, 2019 m. gegužės 15 d. paskolos sutarties dėl 10 000 Eur paskolos, 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutarties dėl 25 900 Eur paskolos, 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutarties dėl 18 000 Eur paskolos, 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutarties dėl 237 800 Eur paskolos suteikimo skolininkei LUAB „WePower“). Šalys susitarė, kad reikalavimo teisė perleidžiama už kainą, nurodytą Sutarties priede Nr. 11 (Reikalavimo perleidimo sutarties 1.1–1.3 papunkčiai).
7. Atsakovai pateikė ieškovės UAB „WePower“, atstovaujamos generalinio direktoriaus N. M., ir atsakovo N. M. pasirašytas paskolos sutartis. 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos davėjas (N. M., turintis kriptovaliutų sąskaitą adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir piniginė Nr. 1)) perduoda paskolos gavėjai (UAB „WePower“, turinčiai kriptovaliutų sąskaitą adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir piniginė Nr. 2)) 2 946,63 ETH, o paskolos gavėja įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą ETH valiuta arba ekvivalentu eurais, vertinant pagal paskolos davimo dieną perduotos sumos vertę, nurodytą adresu <https://etherscan.io/chart/etherprice>, grąžinti paskolos davėjui. Paskolos davėjas įsipareigojo paskolą pervesti į paskolos gavėjos nurodytą sąskaitą per 3 darbo dienas; sutartyje taip pat nustatyta, kad paskola suteikiama 24 mėnesių laikotarpiui nuo paskolos suteikimo dienos. Už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėja įsipareigojo mokėti 3,25 proc. metinių palūkanų (1–4 punktai).
8. 2021 m. vasario 12 d. sudarytas 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutarties priedas Nr. 1, kuriame susitarta pakeisti paskolos sutarties 3 punktą, nustatant, kad pagrindinė paskolos suma su priskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis ir visi kiti mokesčiai turi būti sumokėti iki 2022 m. birželio 1 d. arba anksčiau.
9. Taip pat šalys pasirašė iš esmės analogiško turinio paskolos sutartis: 2019 m. kovo 6 d. dėl 583,47 ETH paskolos, 2019 m. kovo 7 d. – dėl 321,69 ETH, 2019 m. kovo 13 d. – dėl 173,09 ETH paskolos, 2019 m. kovo 19 d. dėl 468,99 ETH paskolos, 2019 m. kovo 25 d. dėl 76,65 ETH paskolos. Sudaryti priedai prie šių sutarčių: 2021 m. kovo 5 d. priedas prie 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutarties, 2021 m. kovo 5 d. priedas prie 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutarties, 2021 m. kovo 12 d. priedas prie 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutarties, 2021 m. kovo 19 d. priedas prie 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutarties, 2021 m. kovo 25 d. priedas prie 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutarties. Šiuose prieduose paskolos sutarčių terminas pratęstas iki 2022 m. birželio 1 d.
10. 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutartimi UAB „WePower“ (paskolos gavėja) už gautą vertę įsipareigojo sumokėti N. M. 10 000 Eur iki 2021 m. gegužės 13 d. arba anksčiau. Nustatoma 3,25 proc. metinė palūkanų norma už negrąžintą paskolą. 2021 m. gegužės 13 d. pasirašytas 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutarties priedas Nr. 1, kuriuo susitarta, kad pagrindinė šios paskolos suma su paskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis ir visi kiti mokesčiai ir išlaidos turi būti sumokėti iki 2022 m. birželio 1 d. arba anksčiau.
11. 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartimi UAB „WePower“ (paskolos gavėja) už gautą vertę įsipareigojo sumokėti N. M. 43 900 Eur pagrindinę sumą. Sutartyje numatyta, kad pagrindinė suma paskolos gavėjai bus išmokėta dalimis: 2020 m. spalio 12 d. – 25 900 Eur; 2020 m. spalio 19 d. – 18 000 Eur. Nustatyta, kad paskolos pagrindinė suma su sukauptomis ir nesumokėtomis palūkanomis bei visais kitais mokesčiais ir išlaidomis turi būti sumokėta iki 2022 m. spalio 12 d. arba anksčiau; nustatoma 3,25 proc. metinė palūkanų norma už negrąžintą paskolą. 2020 m. lapkričio 12 d. sudarytame 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutarties priede Nr. 1 susitarta, kad pagrindinė šios paskolos suma su paskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis ir visi kiti mokesčiai ir išlaidos turi būti sumokėti iki 2022 m. birželio 1 d. arba anksčiau.
12. 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad už gautą vertę UAB „WePower“ įsipareigojo sumokėti N. M. 237 800 Eur. Pagrindinė suma paskolos gavėjui išmokama dalimis: 2021 m. sausio 50 000 Eur, 2021 m. sausio 14 d. 10 000 Eur, 2021 m. vasario 3 d. 33 000 Eur, 2021 m. vasario 10 d. 46 000 Eur, 2021 m. vasario 22 d. – 8 000 Eur, 2021 m. kovo 10 d. – 2 800 Eur, 2021 m. kovo 18 d. – 88 000 Eur. Numatyta, kad paskola su sukauptomis ir nesumokėtomis palūkanomis bei visais mokesčiais ir išlaidomis turi būti sumokėta iki 2023 m. sausio 11 d. arba anksčiau; sutartyje taip pat nustatyta 3,25 proc. metinė palūkanų norma už negrąžintą paskolą. Prie šios sutarties 2021 m. vasario 11 d. taip pat sudarytas 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutarties priedas Nr. 1, numatantis paskolos sumos su palūkanomis bei mokesčiais ir išlaidomis sumokėjimą iki 2022 m. birželio 1 d.
13. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi UAB „WePower“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta O. P.. 2023 m. rugpjūčio 22 d. O. M. ir UAB „Kegi“ kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu patvirtinti jų finansinius reikalavimus bendrovės bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 13 d. nutartimi nutarė patvirtinti UAB „Kegi“ finansinį reikalavimą LUAB „WePower“ bankroto byloje ir sustabdyti civilinės bylos dėl O. M. finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą iki kol įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2848-340/2023 (pagal ieškovės LUAB „WePower“ ieškinį atsakovams O. M. ir N. M. dėl 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, vėlesnis numeris e2-1055-340/2024).
14. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1055-340/2024 (t. y. nagrinėjamoje byloje) ieškovės LUAB „WePower“ ieškinį patenkino iš dalies: pripažino N. M. ir O. M. 2021 m. spalio 30 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dalį dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur paskolos, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos, pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos, negaliojančia, o kitą ieškinio dalį atmetė. Tiek ieškovė LUAB „WePower“, tiek atsakovas N. M. pateikė apeliacinius skundus.
Dėl teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos
15. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri teisės doktrinoje vadinama cesijos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014).
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo perleidimas (cesija) nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009).
17. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Tokia reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2023).
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pradinio kreditoriaus (atsakovo N. M.) reikalavimo teisės, kuri kildinama iš paskolos sutarčių, galiojimo.
19. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018).
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).
22. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025).
23. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 37 punktą). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).
24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 37 punktas; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 35 punktas).
Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos ieškinio reikalavimai pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ( t. y. jos dalį dėl reikalavimų pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį dėl 2 946 ETH paskolos, pagal 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutartį dėl 583,47 ETH paskolos, pagal 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutartį dėl 321,69 ETH paskolos, pagal 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutartį dėl 173,09 ETH paskolos; pagal 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutartį dėl 468,99 ETH paskolos, pagal 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutartį dėl 76,65 ETH paskolos, pagal 2019 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį dėl 10 000 Eur paskolos). Ieškovė teigia, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas N. M. iš savo kriptovaliutos piniginės pervedė paskolą kriptovaliuta į ieškovės kriptovaliutos piniginę.
26. Virtualioji valiuta – skaitmeninė vertę turinti, bet teisinio valiutos ar pinigų statuso neturinti priemonė, kurios neleidžia ar už kurią nelaiduoja centrinis bankas ar kita valstybės institucija ir kuri nėra būtinai susieta su valiuta, tačiau kurią fiziniai ar juridiniai asmenys pripažįsta kaip mainų priemonę ir kuri gali būti elektroninėmis priemonėmis pervedama, saugoma, parduodama, keičiama, investuojama ir naudojama atsiskaitymams (Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 22² dalis).
27. Lietuvos teisės doktrinoje, analizuojant civilinių bylų, susijusių su bitkoinais, nagrinėjimo probleminius aspektus, kurie aktualūs ir šiuo atveju sprendžiant ginčą, susijusį su kriptovaliuta – „Ethereum“, pažymėta, kad esminiai bitkoino požymiai, kurie kelia problemų, siekiant įgyvendinti teisminę gynybą civilinėse bylose, yra decentralizavimas ir anonimiškumas. Decentralizavimui būdinga tai, kad jokia centralizuota institucija neprižiūri ir nekontroliuoja bitkoinų mokėjimo sistemoje atliktų operacijų, kurios yra negrįžtamos. Anonimiškumui būdinga tai, kad blokų grandinėje fiksuojamos operacijos yra anoniminės, tačiau jos yra matomos ir registruojamos bei yra anoniminės tik tiek, kiek privačiojo rakto savininkas nežinomas. <...> Vieninteliai identifikaciniai duomenys yra bitkoino turėtojo viešasis adresas ir privatusis kriptografinis raktas. Kaip asmens banko sąskaitos numeris identifikuojamas pagal skaičių seriją, asmens bitkoino (šiuo atveju eterio) „sąskaitos numeris“ identifikuojamas kaip skaičių ir raidžių serija. Ši raidinė ir skaitmeninė eilutė žinoma kaip viešasis adresas. Jis vadinamas viešuoju, nes kiekvienas, turintis prieigą prie operacijų knygos, gali peržiūrėti adreso likutį, taip pat visas operacijas, įeinančias į adresą ir iš jo. Tai, kas leidžia asmeniui turėti tam tikrą viešąjį adresą, yra jo privataus rakto nuosavybė. Jei asmuo turi privatųjį raktą, jis taip pat gali padaryti transakciją. Privatusis raktas – tai skaičių seka, simbolizuojanti asmens paskyrą, kurios parašas bus patvirtintas atitinkamu viešuoju raktu. <...> Pagrindinis skiriamasis požymis, apibūdinantis nuosavybės teisę į bitkoiną, yra privačiojo rakto nuosavybė. <...> Jeigu kas nors kitas turės prieigą prie jo, jis turės prieigą prie bitkoinų viešajame adrese ir todėl galės juos išleisti (Doržinkevič, A. Kai kurie civilinių bylų, susijusių su bitkoinais, nagrinėjimo probleminiai aspektai. Jurisprudencija, 2022, 29 (2), p. 253–254, 263).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad kriptovaliutų decentralizavimo ir anonimiškumo požymiai lemia apsunkintą kriptovaliutos sąskaitos priklausymo konkrečiam asmeniui (šiuo atveju atsakovui N. M.) nustatymą, neatleidžia šalių nuo civiliniame procese nustatytų įrodinėjimo pareigų ir nereiškia, kad dėl anonimiškumo atsakovas neturi įrodyti paskolos dalyko (ETH valiutos) perdavimo fakto.
29. Pažymėtina, kad 2024 m. spalio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas patikslino šalių įrodinėjimo pareigą, išaiškino, kad nagrinėjamu atveju ir atsakovai turi pareigą įrodinėti jog paskolos dalykas buvo perduotas ieškovei. Apskųstame sprendime, atsižvelgęs į virtualių valiutų iššūkius, pripažįstamus teisinėje doktrinoje, tokius kaip didesnis sandorių dėl virtualių valiutų anonimiškumas, centrinio administratoriaus nebuvimas, nepakankamas teisinis reguliavimas, teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai turėjo pareigą įrodyti, jog ieškovei paskolų dalykas – virtualieji ir realūs pinigai buvo perduoti į ieškovės sąskaitą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokiais byloje esančiais duomenimis paremta išvada, kad atsakovas N. M. pateikė įrodymus apie kriptovaliutos (ETH) pervedimą iš savo kriptovaliutos piniginės. Teismo nurodyta aplinkybė, kad nemokumo administratorė nepatikrino bendrovės kriptovaliutos piniginės turinio, savaime nepanaikina atsakovo N. M. pareigos įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą.
30. Siekdami įrodyti, kad ieškovei paskolos kriptovaliuta buvo suteiktos, atsakovai iš „Etherscan“ (blokų naršyklės, leidžiančios peržiūrėti viešuosius duomenis apie sandorius) pateikė sandorių ETH valiuta, kurie vyko 2019 m. vasario 15 d. (2 946,77 ETH), 2019 m. kovo 7 d. (583,5 ETH), 2019 m. kovo 12 d. (321,855 ETH), 2019 m. kovo 14 d. (173,093 ETH), 2019 m. kovo 20 d. (468 ETH), 2019 m. kovo 26 d. (77,642 ETH) duomenis (pirmojo sandorio atveju iš piniginės, kurios adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir piniginė Nr. 3), kitais atvejais – iš piniginės Nr. 2 į piniginę, kurios adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir piniginė Nr. 4). Minėta, kad paskolos sutartyse nurodyta atsakovo N. M. turima piniginė Nr. 1, o ieškovės – Nr. 2. Atsakovai 2024 m. kovo 12 d. prašyme nurodė, kad piniginė Nr. 4 yra ieškovės kriptopiniginė. Šios nutarties 19 punkte nurodyti paskolos sutartyse esantys duomenys leidžia daryti prielaidą, kad piniginė Nr. 2 taip pat priklauso ieškovei. Iš šios sąskaitos (piniginės) atliekami pervedimai į kitą savo sąskaitą (piniginę) galėtų atskleisti, kad tokį kriptovaliutos kiekį ieškovė turėjo, tačiau ne jos gavimo aplinkybes, t. y., kad šį kriptovaliutos kiekį perdavė (paskolino) atsakovas N. M.. Minėta, kad paskolų sutartyse nurodytas N. M. kriptovaliutų sąskaitos adresas (piniginės numeris), tačiau įrodymų, kad kriptovaliuta į piniginę, kuri paskolos sutartyje nurodyta kaip ieškovės piniginė, pateko būtent iš atsakovui N. M. priklausančios sąskaitos (piniginės), nėra. Duomenų, kam priklauso piniginė Nr. 3, byloje taip pat nėra. Atsakovės pateiktame nepasirašytame 2019 m. vasario 15 d. pavedimo sutarties priede įgaliotoja (UAB „WePower“) įsipareigojo į savo elektroninę piniginę Nr. 4 atsiųsti kriptovaliutą „Ethereum“, kurią ji turėjo pervesti iš elektroninės piniginės (duomenys neskelbtini). Ieškovės įsipareigojimas pervesti kriptovaliutą iš konkrečios kriptopiniginės leidžia daryti išvadą, kad ir ši sąskaita (piniginė) yra ne atsakovo. Pažymėtina, kad pagal paskolos sutartyse nurodytame interneto puslapyje https://etherscan.io/chart/etherprice esančius duomenis, pavyzdžiui, 2019 m. vasario 15 d., t. y. kuomet atliktas 2 946,77 ETH pavedimas (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pavedimas atliktas ne iš pavedimo sutarties priede nurodytos piniginės), ETH valiutos vieneto kaina buvo 122,02 USD, t. y. bendra jų vertė –359 470,92 USD. Iš UAB „WePower“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „MisterTango“, išrašo matyti, kad iš UAB „Bitmarket“ (pavedimo sutarties priede įsipareigojusios pervestą kriptovaliutą pakeisti kriptovaliutų keitykloje į eurus ir pervesti į įgaliotojos sąskaitą, esančią su įgaliotiniu susijusioje UAB „MisterTango“) – pervesta 311 675,22 Eur; 2019 m. vasario 15 d. iš šios sąskaitos atliktas 10 902 Eur pavedimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o 2019 m. vasario 17 d. – 300 000 Eur pavedimas į ieškovės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią „AS Citadele banka“ Lietuvos filiale. Taigi, nors duomenų iš UAB „Bitmarket“ apie jai pervestą kriptovaliutą į bylą nepateikta, o pervedamų lėšų dydžio atitikimo paskolos sutartyje nurodytam ETH valiutos kiekiui atsakovai iš esmės neįrodinėjo, vieno iš ETH pervedimo tolesnė analizė leidžia daryti prielaidą apie pateiktame „Etherscan“ išraše nurodytų sąskaitų (piniginių) priklausymą bendrovei. Tačiau įrodymai apie vėlesnius ETH pervedimus, konvertavimą į eurus ir pan., nesusiję su atsakovo veiksmais, t. y. paskolos dalyko perdavimu.
31. Teisėjų kolegija, vertindama šioje byloje pateiktų įrodymų, kuriais įrodinėjamas paskolos dalyko perdavimas, pakankamumą, reikšminga aplinkybe laiko tai, kad atsakovas N. M. ginčui aktualias paskolos sutartis pasirašė tiek savo kaip fizinio asmens (paskolos davėjo), tiek bendrovės (paskolos gavėjos) vardu, t. y. paskolos davėjas ir paskolos gavėjo (ieškovės) atstovas (bendrovės vadovas) yra tas pats asmuo. Pažymėtina, kad bendrovės vadovas gali turėti ne tik savo (kaip fizinio asmens), bet ir bendrovės piniginės privatųjį raktą (piniginių privačiuosius raktus) bei atlikti pavedimus iš jų (iš vienos į kitą). Taigi piniginės privataus rakto turėjimas suteikia galimybę atlikti atitinkamą operaciją, tačiau nesudaro pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad piniginės savininkas yra būtent rakto turėtojas. Nagrinėjamu atveju net pripažinus, kad netiesioginių įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, jog kriptovaliutos piniginės, iš kurių (į kurias) vyko pavedimai (pagal atsakovų pateiktus „Etherscan“ duomenis) yra ieškovės, įrodymų apie N. M. priklausančią kriptovaliutos piniginę byloje nėra. Atsakovas N. M. iš esmės nenurodo, kad negali (ir dėl kokių priežasčių) pateikti duomenų apie konkretaus kiekio ETH pervedimą ieškovei iš jo nurodomos kriptovaliutos piniginės, nepateikė įrodymų, kad atitinkama piniginė priklauso būtent jam ir kad jis atliko pavedimus kaip atitinkamos piniginės savininkas, o ne kaip bendrovės vadovas.
32. Atsakovai, siekdami pagrįsti paskolų suteikimo faktą, pateikė ir bendrovės didžiosios knygos kopiją „pdf“ formatu, tačiau nenurodė, kokie įrašai joje patvirtina įrodinėjamas aplinkybes apie bendrovei perduotas paskolas kriptovaliuta. Iš pateiktame dokumente esančių įrašų matyti, kad 2019 m. vasario 15 d. fiksuota 317 115,11 Eur, 2019 m. kovo 7 d. – 71 272,27 Eur, 2019 m. kovo 8 d. – 38 238,04 Eur, 2019 m. kovo 14 d. – 20 227,34 Eur, 2019 m. kovo 20 d. – 57 077,17 Eur, 2019 m. kovo 26 d. – 33 187,31 Eur operacija, galimai susijusi su atsakovu N. M. (didžiosios knygos 172–173, 176–177 psl.). Tačiau pateikta nekokybiška dokumento kopija (stulpeliuose esantys įrašai yra nepilni, o eilutėse – nevientisi, t. y. perkelti į atskirus lapus), iš kurios nėra galimybės nustatyti konkrečios didžiojoje knygoje esančios informacijos. Be to, esami įrašai yra neinformatyvūs, juose nėra nurodyta, kad atitinkamos sumos yra N. M. suteiktos paskolos. Pažymėtina, kad, N. M., būdamas bendrovės vadovu, kuris pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį yra atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, turėjo užtikrinti, jog duomenys didžiojoje knygoje būtų informatyvūs. Minėta, kad pagal pateiktus įrodymus nėra galimybės identifikuoti įrašų, atitinkančių paskolų sutartyse nurodytus duomenis. Pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis. Atsakovai, būdami informuoti apie įrodinėjimo pareigą, taip pat žinodami apie ETH valiutos anonimiškumo požymį, prisiėmė riziką, kad netiesioginiai įrodymai gali būti laikomi nepakankamais paskolos dalyko perdavimo faktui įrodyti.
33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas įrodė, kad paskolos kriptovaliuta buvo suteiktos bendrovei. Neįrodžius paskolos dalyko (kriptovaliutos) perdavimo pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį dėl 2 946,63 ETH, 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutartį dėl 583,47 ETH, 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutartį dėl 321,69 ETH, 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutartį dėl 173,09 ETH, 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutartį dėl 468,99 ETH, 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutartį dėl 76,65 ETH, yra pagrindas pripažinti šias paskolos sutartis nesudarytomis ir Reikalavimo perleidimo sutartį dėl reikalavimų pagal nurodytas paskolos sutartis perleidimo pripažinti negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.870 straipsnio 1,2 dalys, 6.102 straipsnio 1 dalis).
34. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo N. M. atsakovui O. M. perleisto reikalavimo pagal 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį dėl 10 000 Eur paskolos suteikimo bendrovei. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sąskaitos išrašo įrašas apie 2019 m. gegužės 13 d. 10 000 Eur paskolos suteikimą gali būti siejamas su pinigų perdavimu pagal 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad tokia teismo prielaida yra be argumentų. Pasak ieškovės, pavedimų, susijusių su atsakovu N. M., yra labai daug ir negalima daryti išvados, kad būtent paminėtas pavedimas yra pagal paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį ieškovės apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.
35. Pažymėtina, kad 2019 m. gegužės 13 d. atsakovo N. M. atliktas 10 000 Eur mokėjimas, kurio paskirtis „paskola įmonei“, atsispindi ne tik didžiojoje knygoje (suvestinėje), tačiau ir bendrovės sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje „AS Citadele banka“ Lietuvos filiale. Pavedimo laikas bei suma sutampa su paskolos sutartyje nurodytais duomenimis. Taigi, pirmosios instancijos teismas išvada dėl atsakovo N. M. atsakovui O. M. perleisto reikalavimo pagal 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį dėl 10 000 Eur paskolos suteikimo bendrovei, pagrįsta.
Dėl atsakovo N. M. apeliacinio skundo argumentų
36. Atsakovas N. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo perduotas paskolos dalykas (pinigai eurais) pagal 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur paskolos, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos, pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos.
37. Teiginį, kad byloje yra įrodymai apie jo suteiktą paskolą LUAB „WePower“ atsakovas N. M. grindžia didžiosios knygos įrašais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad tokie įrašai nagrinėjamu atveju yra pakankami paskolos dalyko pagal pirmiau nurodytas paskolų sutartis perdavimo faktui konstatuoti. Pažymėtina, kad ieškovė kreipėsi į atsakovo nurodytus bankus ir pateikė bendrovės sąskaitų išrašus, tačiau konkrečių paskolos dydžio pavedimų nenustatyta (tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas). Atsakovas neįrodinėjo kito paskolos perdavimo būdo, todėl akivaizdu, kad netiesioginiai įrodymai – įrašai didžiojoje knygoje, negali būti vertinami kaip turintys didesnę įrodomąją vertę, nei banko sąskaitos išrašai.
38. Abejonę dėl faktinio paskolų pagal pirmiau nurodytas paskolų sutartis (kurių dalyko perdavimo fakto teismas nepripažino įrodytu) suteikimo kelia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant patvirtinti atsakovo N. M. suteiktų paskolų LUAB „WePower“ 2020 metais faktus. Nors paskolos sutarties vėlesnis pasirašymas nėra draudžiamas, visgi, šiuo atveju 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutarties turinys neatitinka atsakovo N. M. nurodytų aplinkybių. Šioje sutartyje nurodyta, kad paskola (pagrindinė suma) paskolos gavėjai bus išmokėta pagal grafiką, t. y. ateityje. Atkreipiamas dėmesys, kad bendrovėje buvo itin daug finansinių operacijų (įskaitant atsakovo, mokėjimų), tačiau atsakovas nenurodė, kokie konkretūs atsakovo mokėjimai, jo teigimu, reiškia suteiktas paskolas pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, kokie kiti įrodymai patvirtina paskolų sumų pervedimą ir pan.
39. Taigi atsakovo N. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nebuvo perduotas paskolos dalykas (pinigai eurais) pagal 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur paskolos, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos ir pagal 2021 m. sausio 11d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų parskirstymo
40. Apibendrindama šiame procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, jog įrodytas 10 000 Eur paskolos suteikimas pagal 2019 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus apie paskolų kriptovaliuta realumą, todėl nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimo dalį dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl reikalavimų, kildinamų iš paskolos kriptovaliuta sutarčių, perleidimo. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškovės reikalavimą dėl Reikalavimo perleidimo sutarties dalies, kuria perleisti reikalavimai pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį dėl 2 946,63 ETH, 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutartį dėl 583,47 ETH, 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutartį dėl 321,69 ETH, 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutartį dėl 173,09 ETH, 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutartį dėl 468,99 ETH, 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutartį dėl 76,65 ETH, pripažinti negaliojančia tenkinti, o kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
41. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) atitinkamai perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos.
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis).
43. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkintų ieškinio reikalavimų dalis yra 90 proc., atmestų reikalavimų dalis – 10 proc. (Reikalavimo perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia dėl reikalavimų, kildinamų iš 9 paskolos sutarčių). Atsakovas N. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 3 902,26 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, todėl, atsižvelgus į atmestų reikalavimų dalį, jam iš ieškovės priteistina 390,23 Eur (3 902,26 Eur x 10 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
44. Šalys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „WePower“ ieškinį patenkinti iš dalies: pripažinti negaliojančia atsakovų N. M. (N. M.) ir O. M. (O. M.) 2021 m. spalio 30 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį dėl 2 946,63 ETH, 2019 m. kovo 6 d. paskolos sutartį dėl 583,47 ETH, 2019 m. kovo 7 d. paskolos sutartį dėl 321,69 ETH, 2019 m. kovo 13 d. paskolos sutartį dėl 173,09 ETH, 2019 m. kovo 19 d. paskolos sutartį dėl 468,99 ETH, 2019 m. kovo 25 d. paskolos sutartį dėl 76,65 ETH, 2020 m. spalio 12 d. paskolos sutartį dėl 25 900 Eur, pagal 2020 m. spalio 19 d. paskolos sutartį dėl 18 000 Eur paskolos, pagal 2021 m. sausio 11 d. paskolos sutartį dėl 237 800 Eur paskolos suteikimo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovui N. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „WePower“ (juridinio asmens kodas 304449091) 390,23 Eur (tris šimtus devyniasdešimt eurų 23 centus) bylinėjimosi išlaidų“.