Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-760-460/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-27
Bylos Nr.: e2A-760-460/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Giedrė Seselskytė
Atsakovas: J. G.
Ieškovas: A. J.

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-760-460/2022Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00311-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.10.5.2.1.; 2.6.10.2.4.1.; 3.1.7.6.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. G. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei J. G. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą su ieškiniu juo prašė iš atsakovės J. G. priteisti 10 940 Eur nuostolių atlyginimo, 600 Eur už UAB „Lovertus“ atliktą gyvenamojo namo nusidėvėjimo vertinimą, 50 Eur už UAB „Capital Group“ atliktą nuomos vertinimą, bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad Tauragės apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu patenkino J. G. ieškinį ir pripažino negaliojančia 2017 m. balandžio 4 d. J. G. ir A. J., atstovaujamo B. J., sudarytą namo, (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo namas), pirkimo – pardavimo sutartį, taikė restituciją, iš A. J. J. G. priteisė 10 500 Eur sumą ir bylinėjimosi išlaidas, A. J. ir B. J. priešieškinį atmetė. 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas minėtą sprendimą iš dalies pakeitė t. y. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2017 m. balandžio 4 d. Ginčo namo pirkimo - pardavimo sutartis, taikyta restitucija, priteisiant iš A. J. 10 500 Eur J. G., panaikino, ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei J. G. iš atsakovo A. J. priteisė 10 500 Eur negrąžinto avanso. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vadovaudamasis tuo, kad Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta Ginčo namo preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, kuri nebuvo tinkamai įvykdyta dėl J. G. kaltės t. y. jai atsisakius įsigyti Ginčo namą su priklausiniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu, prašo iš atsakovės priteisti 10 940 Eur nuostolių atlyginimo, taip pat išlaidas, susijusias su Ginčo namo vertinimu nusidėvėjimo ir galimos nuomos aspektu. Nuostolių sumą argumentuoja tuo, kad atsakovė nuo preliminarios sutarties sudarymo iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo t. y. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. (42 mėnesius) naudojosi ginčo namu, o ieškovas faktiškai negalėjo disponuoti gyvenamuoju namu, jo išnuomoti, ir ryšium su tuo, kad atsakovė atsisakė tinkamai vykdyti preliminarią sutartį, patyrė nuomos nuostolių. Pažymėjo, kad UAB „Capital Group“ nekilnojamojo turto vertintojui atlikus gyvenamųjų namų rinkos analizę buvo nustatyta, jog Ginčo namo galima vieno mėnesio nuomos kaina būtų 150 Eur, kas iš viso, už 42 mėnesių laikotarpį sudarytų 6 300 Eur sumą. Iš UAB „Pamario jungtis“ šalto ir šilto vandens sistemos ir mechanizmų defektavimo akto matyti, kad norint atkurti šalto ir šilto vandens tiekimą ir mechanizmo veikimą yra būtina atlikti remonto darbus t. y. pakeisti vamzdyną bei pažeistus mechanizmus, taip pat atlikti apdailos darbus po atlikto remonto. Nustatyta preliminari medžiagų ir darbų atlikimo kaina – 1 980 Eur. UAB „Lovertus“ atlikus Ginčo namo nusidėvėjimo vertinimą, nustatė, kad Ginčo namo nusidėvėjimas per laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. gegužės 11 d. sudarė 2 660 Eur. Pabrėžė, kad be nurodytų nuostolių taip pat patyrė netiesiogines išlaidas t. y. už namo nusidėvėjimo vertinimą sumokėjo 600 Eur, už nuomos rinkos kainą paskaičiavimą sumokėjo 50 Eur. Mano, kad nagrinėjamu atveju sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino nėra praleidęs, kadangi laiko, kad senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2021 m. balandžio 1 d., kuomet Klaipėdos apygardos teismas priimta nutartimi iš dalies pakeitė Tauragės apylinkės teismo Šilalės 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Paaiškino, kad iki 2021 m. balandžio 1 d. nutarties priėmimo ieškovas buvo įsitikinęs, kad Ginčo namo pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti ir tuo vadovaudamasis, reiškė priešieškinį reikalaudamas 2017 m. balandžio 4 d. sutartį laikyti galiojančia, vėliau analogišką poziciją išreiškė ir apeliaciniame skunde. Dėl atsakovės neigiamų civilinės atsakomybės sąlygų nurodė, kad po 2021 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimo yra neginčytinai konstatuota, kad 2017 m. balandžio 4 d. tarp šalių sudaryta sutartis buvo preliminari Ginčo namo pirkimo – pardavimo sutartis, o pagrindinė Ginčo namo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo dėl atsakovės kaltės. Mano, kad šiuo teisiniu aspektu aplinkybė, ar atsakovė naudojosi ar nesinaudojo Ginčo namu, teisinės reikšmės neturi.

2. Atsakovė J. G. su ieškiniu nesutiko, prašo taikyti senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra ne tik nepagrįstas bet ir nesavalaikis, kadangi ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nuo 2018 m. balandžio mėnesio žinojo (turėjo žinoti), kad atsakovė nepirks namo. Pažymėjo, kad šį faktą patvirtina Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų civilinėje byloje Nr. e2-466-999/2020 esantis susirašinėjimas SMS žinutėmis tarp J. G. ir B. J. (ieškovo atstovo). Iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovės atsisakymas pirkti ginčo namą yra aiškiai išreikštas pastarosios SMS žinutėse. Akcentavo, kad jau 2018 m. balandžio 21 d. atsakovės žinutėse buvo prašoma grąžinti ieškovui už Ginčo namą sumokėtus pinigus, t. y. ieškovas (jo atstovas) buvo informuotas, kad atsakovė nepirks namo. Pažymėjo, kad ieškovas žinodamas, kad atsakovė nepirks namo, laikydamas, kad dėl to patyrė nuostolių, nereiškė jokių reikalavimų atlyginti nuostolius. Vadovaudamasis Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutarties 24 punkte išdėstytomis aplinkybėmis, t. y. kad „iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai (nagrinėjamu atveju Ieškovas) nuostolių dydžio iš esmės neįrodinėjo“, mano, kad ieškovas žinodamas apie nuostolius, tokio reikalavimo nagrinėtoje civilinėje byloje nereiškė. Pažymėjo, kad ieškovas teigdamas, kad dėl atsakovės kaltės pablogėjo namo būklė, nepateikė jokių įrodymų kurie patvirtintų pastarąją aplinkybę, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kokia Ginčo namo būklė buvo prieš sudarant preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, pabrėžė, kad namas net nėra baigtas statyti. Taip pat nesutinka ir su žalos dalimi, kuri apskaičiuota dėl negautos nuomos. Pabrėžė, kad atsakovė Ginčo namu niekuomet nesinaudojo, jame negyveno dėl prastos būklės, jo neįrengimo, todėl mano, jog tokios būklės pastato ieškovas net nebūtų išnuomojęs. Tuo labiau, ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog išvis būtų ketinęs išnuomoti ginčo namą ar būtų turėjęs/radęs nuomininkų. Mano, kad bylos aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovas ginčo namą siekė parduoti, o ne nuomoti. Pažymėjo, kad negana to, ieškovas turėjo visas galimybes ir sąlygas siekti, kad ginčo namas būtų išnuomotas, tačiau tokių veiksmų neatliko. Nesutinka ir su UAB „Capital Group“ išvada dėl vidutinės Ginčo namo nuomos kainos nustatymo, kadangi namo būklė vertinta nebuvo, remiamasi tik skelbimais, kuriuose asmenys ieškojo išsinuomoti tvarkingą gyvenamąjį namą, o ir iš pačio ieškovo pateiktų duomenų t. y. defektinio akto matyti, kad namas netvarkingas, reikalinga atlikti vamzdynų remontą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl nekilnojamojo turto būklės iki preliminarios sutarties su atsakove sudarymo, teigdamas, jog ginčo name atsirado gedimai, nepateikė jokių įrodymų kuriuo laikotarpiu jie atsirado ir dėl kieno tyčinių veiksmų, todėl ir dėl šių priežasčių, teiginiai dėl patirtų nuostolių ginčo namo remontui yra visiškai nepagrįsti. Mano, jog nagrinėjamu atveju yra neabejotinai įrodyta, kad namas nebaigtas statyti, namo baigtumas yra 61 proc., statybos pradžios ir pabaigos metai 2008 m., preliminari sutartis dėl namo pardavimo su atsakove buvo sudaryta 2017 m. balandžio 4 d., namas yra be vidaus apdailos, netinkamas gyventi, o ir atsakovė name negyveno ir juo nesinaudojo, todėl papildomai įvertinus šiai dienai ženkliai padidėjusias nekilnojamojo turto kainas, mano, kad visos šios įvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad ginčo namas nuvertėjo 2 660 Eur suma, juolab, ieškovas nuo 2018 m. balandžio mėn. žinojo (turėjo žinoti), kad atsakovė nepirks ginčo namo, todėl galėjo dėti visas pastangas jį pardavinėti, išnuomoti ar kitaip su juo pasielgti siekiant išvengti tariamo nuvertėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš J. G. 6 300 Eur nuostolių atlyginimo A. J. naudai, likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš J. G. 406,78 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo A. J. naudai ir 110 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Pagrindiniai teismo argumentai:

3.1. Teismas remdamasis pateiktu šalių susirašinėjimu atmetė atsakovės argumentą dėl senaties termino taikymo. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2021 m birželio 28 d., o faktinis ginčo namo pardavėjas B. J. būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, neturėdamas teisinių išsilavinimo ir žinių, anksčiausiai apie atsakovės ketinimus toliau nebevykdyti sutartinių įsipareigojimų, galėjo suvokti nuo 2018 m. rugsėjo 20 d., kuomet atsakovė nurodė, kad įdėjo skelbimą dėl ginčo namo pardavimo ir tikisi sulaukti pirkėjų, nors vėliau atsakovės siųstose žinutėse išdėstytos mintys gali leisti susidaryti nuomonę, kad vis dėl to, atsakovė iki sutarties termino pabaigos t. y. 2020 m. balandžio 4 d. prisiimtus įsipareigojimus įvykdys. Todėl konkrečios ir neginčytinos datos nuo kada galėtų būti skaičiuojama senaties termino pradžia nustatyti neina, tačiau teismas remdamasis išdėstytų aplinkybių visetu padarė išvadą, kad apie teisių pažeidimą ieškovas, ieškovo atstovas pagal įgaliojimą sužinojo ne anksčiau nei nuo 2018 m. rugsėjo 20 d.

3.2. Įvertinęs faktines aplinkybes, nustatė, jog esminė priežastis, kodėl preliminari ginčo namo pirkimo pardavimo sutartis nebuvo vykdoma tinkamai – atsakovė neturėjo pakankamai lėšų ginčo namo įsigijimui. Tačiau šią aplinkybę t. y. savo finansines išgales prisiimti 50 000 Eur dydžio sutartinį įsipareigojimą atsakovė turėjo itin atsakingai ir objektyviai įvertinti prieš pasirašydama sutartį. Atsakovės elgesys ieškovo atžvilgiu buvo itin nesąžiningas ieškovui suteikiant nepagrįstą lūkestį dėl namo pardavimo. Todėl teismas laikė, kad šiuo atveju egzistuoja dvi civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovės kaltė ir neteisėti veiksmai.

3.3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jeigu ieškovas nebūtų sudaręs su atsakove preliminarios sutarties, ginčo namas būtų parduotas kitam asmeniui. Kitu atveju užsitęsus namo pardavimui, galimai ir nuomojamas, kadangi abiejų sandorių tikslas pagal savo esmę yra pajamų gavimas. Tačiau dėl atsakovės kintančio elgesio (nuomonės keitimo neapsisprendžiant pirks ar ne, objektyvaus savo finansinės padėties neįvertinimo, teiktų prielaidų dėl kredito gavimo) galiausiai atsisakymo vykdyti preliminarią sutartį, ieškovas neturėjo objektyvių galimybių nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. faktiškai naudotis Ginčo namu, kadangi preliminarios sutarties pagrindu buvo įsipareigojęs ginčo namą parduoti atsakovei, ir gauti iš jo (namo kaip aktyvo) pajamų.

3.4. Byloje nebuvo nustatyta, kad bylos šalys preliminaria sutartimi būtų aptarę nuomos santykių galimybę, t. y. kad per laikotarpį, kol preliminari sutartis bus įvykdyta, ieškovas turės teisę išnuomoti ginčo namą, todėl atsakovės teiginys, kad ieškovas turėjo visas galimybes ir sąlygas dėti pastangas siekiant nuomos santykių, laikytinas nepagrįstu.

3.5. Teismas remdamasis 2021 m. birželio 14 d. UAB „Lovertus“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo konsultacine išvada Nr. 210511LCH-01, kad ginčo name yra sanitariniai mazgai, šildymas, suformuoti atskiri kambariai, juose padaryta apdaila, taip pat ieškovo teismo posėdžio metu patvirtintomis aplinkybėmis, kad nuo 2008 m. iki 2017 m. jis ginčo name gyveno, teismo posėdžio metu apklausto A. S. parodymais, kad jis šiame name laikė statybines medžiagas, taip pat naudojosi ginčo namo priklausiniais – garažu, ūkiniu pastatu, žemės sklypu ir būtų išsinuomojęs anksčiau, bet negalėjo, kadangi buvo sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, atmetė atsakovės teiginius, kad ginčo namo būklė yra prasta, todėl nebūtų atsiradę potencialių nuomininkų ir padarė išvadą, kad ginčo name faktiškai gyventi buvo galima ir tikėtina, kad būtų atsiradę norinčių ginčo namą išsinuomoti ne tik žmonių gyvenimui, tačiau ir kitais tikslais.

3.6. Teismas remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 6 300 Eur nuostolių, šį ieškinio reikalavimą tenkino.

3.7. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1 980 Eur sumos, sumokėtos už UAB „Pamario jungtis“ atliktus Ginčo namo vandentiekio remonto darbus ir reikalavimą dėl 2 660 Eur sumos dėl Ginčo namo nuvertėjimo. Pažymėjo, kad už turto būklę iki pagrindinės sutarties sudarymo yra atsakingas faktinis turto savininkas, o ieškovas neperleido savo, kaip ginčo namo savininko teisių ir pareigų atsakovei, iki pagrindinės sutarties sudarymo, todėl ieškovas privalėjo būti rūpestingas ir rūpintis vis dar jam nuosavybes teise priklausančiu turtu. Be to atsižvelgė, kad pradinė ginčo namo pardavimo kaina buvo 50 000 Eur, o praėjus 4 metų laikotarpiui, ginčo namas parduotas žymiai brangiau – už 75 000 Eur, todėl ginčo namo vertė nesumažėjo, o priešingai – padidėjo.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį dėl 6 300 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovės J. G. ieškovo A. J. naudai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dėl 6 300 Eur nuostolių atlyginimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokios kategorijos bylose. Dėl to skundžiamo sprendimo dalis dėl 6 300 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovės ieškovo naudai, yra naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys dėl 6 300 Eur nuostolių atlyginimo atmestinas.

4.2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė kalta dėl ginčo sutarties neįvykdymo, kadangi byloje nėra nustatyta atsakovės veiksmuose neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl kurių buvimo būtų pagrindas priimti skundžiamą sprendimą ir iš atsakovės priteisti 6 300 Eur sumą nuomos nuostolių atlyginimui.

4.3. Nurodo, kad ieškovo veikla nebuvo ginčo namo nuoma ir prašomos priteisti negautos nuomos pajamos (nuostoliai) yra tikėtinos pajamos, o ne neišvengiamos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. ar iki ieškinio pateikimo teismui dienos ėmėsi konkrečių veiksmų ir priemonių, kad paviešintų siekį išnuomoti Ginčo namą potencialiems nuomininkams, surasti nuomininkus ir sudaryti nuomos sutartis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo įkėlęs skelbimus ir siūlymus tam tikruose informaciniuose portaluose apie galimybę išnuomoti Ginčo namą, kad derėjosi su konkrečiais asmenimis dėl nuomos sutarčių sudarymo ir kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų potencialūs nuomininkai atsisakė nuomoti jo turimą turtą, nors tokią galimybę turėjo.

4.4. Pažymi, kad ieškovas pripažino, tai, kad atsakovė nesinaudojo turtu visu ginčo laikotarpiu, tai reiškia, kad ieškovas turėjo visas galimybes ir sąlygas dėti pastangas, jog Ginčo namas būtų išnuomotas, tačiau tokių veiksmų neatliko, o už jų neatlikimą, atsakovė negali būti atsakinga.

4.5. Atkreipė dėmesį, kad 2021 m. gruodžio 1 d. sudaryta namo nuomos sutartis negali būti vertintina kaip objektyvus įrodymas, kadangi ši sutartis tikėtinai yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant sustiprinti ieškovo ieškinio poziciją dėl galimybės išnuomoti Ginčo namą ir nuomos kainos pagrindimo, tačiau nepagrįsti norą iš Ginčo namo nuomos gauti pastovias pajamas, nes manant priešingai, Ginčo namas būtų išnuomotas jau nuo 2018 m. kovo 9 d. kuomet iš atsakovės buvo gauta žinutė apie Ginčo namo pardavimą paskelbimą internete.

4.6. Apeliantės nuomone, žalos dalis dėl negautos nuomos apskaičiuota visiškai nepagrįstai, realiai neįvertinus Ginčo namo išorės ir vidaus charakteristikų, savybių, būklės, atitikties pateiktiems skelbimų išrašams ir poreikiams išsinuomoti namą/butą. 2021 m. gruodžio 10 d. preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi, ieškovas įsipareigojo išbetonuoti grindis, išvedžioti šildymą, atlikti fasado apdailą, įrengti terasą, sudėti trinkeles. Taigi, byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurio būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl tariamo nuomos mokesčio dydžio ginčo laikotarpiu.

4.7. Akcentavo, kad pats ieškovas nuo 2018 m. balandžio mėn. žinojo (turėjo žinoti, jam tapo žinoma), kad atsakovė nepirks Ginčo namo. Tai patvirtina esantis susirašinėjimas žinutėmis tarp J. G. ir B. J. (ieškovo atstovo). Iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovės atsisakymas pirkti Ginčo namą yra aiškiai išreikštas pastarosios žinutėse. Jau 2018 m. balandžio mėn. 21 d. atsakovės žinutėse buvo prašoma grąžinti už Ginčo namą sumokėtus pinigus, t. y. ieškovas (jo atstovas) buvo informuotas, kad atsakovė nepirks Ginčo namo iki 2021 m. birželio 21 d. reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo nereiškė, tačiau ieškinys dėl nuostolių atlyginimo pareikštas tik 2021 m. birželio mėn. 21 d. praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti neprašė.

4.8. Nuomos mokestis už negautas pajamas šiuo atveju galėjo būti skaičiuojamas tik už nepilnus 3 mėnesius (nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. dėl nuo atsakovės priklausančių aplinkybių negalėjo sudaryti Ginčo namo nuomos sutarties, arba būtų dėjęs bent minimalias pastangas išnuomoti Ginčo namą. Laikant, kad ieškovas turi teisę į negautų nuomos pajamų atlyginimą, pagal skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes, nuomos terminas negalėjo būti skaičiuojamas už ilgesnį, nei 3 mėnesių laiko tarpą, o priteista suma galėjo siekti 450 Eur (150 Eur x 3 mėn).

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Šalies argumentai

5.1. Ieškovas su apeliantės skundo motyvais nesutinka, nes Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-243-538/2021 konstatuota, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo pasyvaus elgesio, o dėl atsakovės kaltės. Ta pačia nutartimi buvo pasisakyta, kad jei A. J. mano, kad dėl preliminarios sutarties nevykdymo buvo padaryti nuostoliai, jis turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

5.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuostolių atsiradimo pagrindų, nurodė teisinius argumentus su kuriais ieškovas sutinka ir dėl kitų jo reikalavimo netenkinimo neteikė apeliacinio skundo.

5.3. Apeliantė teigdama apeliacinį skundą pateikia viena kitai prieštaraujančias aplinkybes ir jomis manipuliuodama daro savotišką teisinį vertinimą, pasiremdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kuri neturi jokios sąsajos su nagrinėjama civiline byla.

5.4. Apeliantė pasisako dėl atskirų ieškovo pateiktų įrodymų, kurie buvo aptarti pirmos instancijos teismo, tačiau įrodymų visumos, šio ieškinio reikalavimo dalyje, nevertina dėl ko daro priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas.

5.5. Akcentuoja, kad abi proceso šalys teisinių žinių neturėjo, priešingu atveju nebūtų sudariusios paprastos rašytinės formos namų valdos pirkimo – pardavimo sutarties nepatvirtintos notaro. Nuo kada skaičiuotinas trijų metų senaties terminas pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo galima tik iš šalių tarpusavio bendravimo žinutėmis turinio, kurių ieškovas neneigia, kad jis apie atsakovės atsisakymą pirkti gyvenamąjį namą galėjo sužinoti ne ankščiau kaip 2018 m. rugsėjo 20 d.

5.6. Apeliantė sutikdama su nuomos kaina iš esmės ginčija tik laikotarpį už kurį turi būti galimai priteisiami nuostoliai. Dėl atsakovės kintančio elgesio, galiausiai atsisakymo vykdyti preliminarią sutartį, ieškovas neturėjo objektyvių galimybių nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. faktiškai naudotis Ginčo namu, kadangi preliminarios sutarties pagrindu buvo įsipareigojęs ginčo namą parduoti atsakovei ir gauti pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai ieškovui priteisė nuostolių atlyginimą, t. y. teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė

10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-243-538/2021, teismas išnagrinėjęs atsakovų A. J. ir B. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo, sprendimą pakeitė – teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2017 m. balandžio 4 d. ieškovės J. G. ir atsakovo A. J., atstovaujamo B. J., sudaryta namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, taikyta restitucija, priteisiant iš atsakovo A. J. 10 500 Eur ieškovei J. G., panaikino, ieškinį tenkino iš dalies, ir ieškovei J. G. iš atsakovo A. J. priteisė 10 500 Eur negrąžinto avanso.

11. Šiuo atveju ieškovas vadovaudamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu, prašė iš atsakovės priteisti 10 940 Eur nuostolių atlyginimo argumentuodamas tuo, kad atsakovė nuo preliminarios sutarties sudarymo iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo t. y. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. naudojosi ginčo namu, o ieškovas faktiškai negalėjo disponuoti gyvenamuoju namu, jo išnuomoti, dėl to, kad atsakovė atsisakė tinkamai vykdyti preliminarią sutartį, patyrė nuomos nuostolių.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės elgesys ieškovo atžvilgiu buvo itin nesąžiningas ieškovui suteikiant nepagrįstą lūkestį dėl namo pardavimo. Todėl šiuo atveju egzistuoja dvi civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovės kaltė ir neteisėti veiksmai dėl kurių ieškovas patyrė nuostolių, kurie sudaro 6 300 Eur.

13. Apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad atsakovė nėra kalta dėl ginčo sutarties neįvykdymo, kadangi byloje nėra nustatyta atsakovės veiksmuose neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl kurių neva buvimo būtų pagrindas priimti skundžiamą sprendimą ir iš atsakovės priteisti 6300 Eur sumą nuomos nuostolių atlyginimui.

14. CK 6.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus nesąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus.

15. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Kita vertus, šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda prievolė atlyginti kitai sąžiningai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011).

16. Taigi, tam, kad atsisakiusiai sudaryti sutartį šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuotos ne tik bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bet ir aplinkybė, kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau tai yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).

17. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina rasti sąžiningumo ir sutarties laisvės principų pusiausvyrą. Kaip minėta, sutarties laisvės principas įtvirtintas CK 6.163 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir derėtis bei neatsako už tai, jog susitarimas nepasiekiamas. Taigi, sąžiningumo principas yra bene vienintelis principas, ribojantis šalių sutarties laisvę esant ikisutartiniams santykiams. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009).

18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius, aiškinimo ir taikymo praktiką, nors nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007). Taigi, remiantis CK 6.163 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą, reikia įvertinti derybas nutraukusios šalies elgesį sąžiningumo principo požiūriu ir atsakyti į klausimą, derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė ar ne kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta.

19. Iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ginčo šalys pakankamai ilgą laiką – virš dviejų metų (maždaug nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. lapkričio mėnesio), derėjosi (tarėsi) dėl ginčo namo pirkimo – pardavimo (ieškovas planavo butą parduoti, o atsakovė siekė jį įsigyti), derino pozicijas dėl tam tikrų darbų ginčo name, atlikimo, reiškė priekaištus dėl to, kad atsiskaitymo terminas dar nėra pasibaigęs, todėl jau vien šios aplinkybės leidžia konstatuoti tarp šalių buvus ikisutartiniams santykiams dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo; tuo labiau kad atsakovė apeliaciniame skunde šios aplinkybės ir neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad 2017 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo įgalioto asmens B. J. ir atsakovės J. G. sudaryta preliminari ginčo namo pirkimo – pardavimo sutartis tinkamai neįvykdyta atsakovei atsisakius pirkti namą su priklausiniais. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi nustatyti prejudiciniai faktai dėl preliminarios sutarties sudarymo ir šiuo atveju pripažinta, kad sutartis nebuvo įvykdyta atsakovei atsisakius vykdyti minėtą sutartį. Minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai teisiniai santykiai ir šalys ketino sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau sutarties nesudarė ieškovei atsisakius pirkti namą su priklausiniais. Pabrėžtina ir tai, kad šioje byloje nebuvo sprendžiami atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, kadangi minėtoje byloje dėl preliminarios sutarties ne/vykdymo ieškovo patirti nuostoliai nebuvo įrodinėjami.

21. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo, jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės. Kita vertus, ikisutartinių santykių šalis sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys).

22. Pažymėtina, kad taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).

23. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovas neturėjo objektyvių galimybių nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. faktiškai naudotis Ginčo namu, kadangi 2017 m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties pagrindu buvo įsipareigojęs Ginčo namą parduoti atsakovei, ir gauti iš jo pajamų. Tačiau dėl atsakovės kintančio elgesio (nuomonės keitimo, objektyvios finansinės padėties neįvertinimo) ieškovas neturėjo kitų galimybių kaip tik tikėtis numatytos sutarties įvykdymo. Atsakovės teiginiai, kad ji nesinaudojo turtu visu ginčo laikotarpiu nesudaro pagrindo pardavėjui (šiuo atveju ieškovui) manyti, kad sandoris nebus tęsiamas, be kita ko iš į bylą pateiktų atsakovės susirašinėjimų su ieškovo atstovu matyti, kad atsakovė tarėsi dėl aplinkos priežiūros vykdymo darbų, t. y. nurodžiusi, kad žolę pjovė liepos mėnesį, o ieškovo atstovas turėtų pjauti sekantį mėnesį, nors vėliau teigia, kad kai Ginčo namą valdys nuosavybės teise, viską tvarkys pati. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovui manyti, kad atsakovė siekė bendradarbiauti ir toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau šiuo atveju atsakovė pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnio 1 dalis), bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (nesirūpino tuo, kad savo veiksmais gali padaryti žalą ieškovui, neįvertino padarinių, galinčių kilti dėl atsisakymo juos vykdyti (CK 6.246 straipsnis).

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina atsakovės argumentus, kuriems nepritarė pirmosios instancijos teismas, kad Ginčo namo būklė yra prasta, todėl net nebūtų atsiradę potencialių nuomininkų. Iš byloje esančios 2021 m. birželio 14 d. UAB „Lovertus“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo konsultacinės išvados Nr. 210511LCH-01 matyti, kad ginčo name yra sanitariniai mazgai, šildymas, kambariuose sudėtos laminato plokštės, kambariuose dažytos/tapetuotos sienos, padaryta apdaila, todėl šiuo atveju išsinuomoti Ginčo namą ir jame faktiškai gyventi galimybė buvo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikta 2021 m. gruodžio 1 d. tarp ieškovo ir A. S. sudaryta Ginčo namo nuomos sutartis. Teismo posėdžio metu apklaustas A. S. patvirtino aplinkybę, kad Ginčo namą su priklausiniais – garažu, ūkiniu pastatu, jam priklausančiu žemės sklypu būtų išsinuomojęs ankščiau, tačiau dėl sudarytos preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties to padaryti negalėjo. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovės argumentams, kad ieškovas nepateikė į bylą duomenų, jog laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. ieškovas ėmėsi konkrečių veiksmų ir priemonių, kad paviešintų siekį išnuomoti Ginčo namą potencialiems nuomininkams. Šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė nuolat keisdavo savo poziciją dėl Ginčo namo pirkimo, kalbėdavo apie norą jį įsigyti, vėliau dvejodama nurodydavo, kad įdėjo skelbimą dėl namo pardavimo ir galbūt atsiras norinčių jį įsigyti, tačiau tuo pat metu prieštaraudama, rašydavo, kad namo pardavėjas (ieškovas) negalvotų, jog ji atsisako pirkti Ginčo namą. Todėl šiuo atveju ieškovas kaip sąžiningas pardavėjas tikėjosi, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti, kadangi atsakovė savo elgesiu sukūrė pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės elgesys ieškovo atžvilgiu buvo itin nesąžiningas ieškovui suteikiant nepagrįstą lūkestį dėl namo pardavimo.

25. Byloje nustatyta, kad atsakovė derybas su ieškovu nutraukė likus pusei metų iki sutarties pabaigos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodė jokios svarbios priežasties, kodėl taip ilgai trukusias ir toli pažengusias derybas dėl ginčo namo pirkimo – pardavimo nutraukė, nors savo elgesiu buvo sukūrusi ieškovui pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta.

26. Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, yra išaiškinęs, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

27. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė šiuo atveju neįrodė, jog egzistavo svarbi(-ios) priežastis(-ys) ir (ar) objektyvios aplinkybės, dėl kurių atsakovė nutraukė ilgas ir pakankamai toli pažengusias derybas su ieškovu dėl ginčo namo pardavimo, dėl kurio, kaip minėta, savo elgesiu ieškovui buvo sudariusi pagrįstą pasitikėjimą, kad minėtas turtas bus jai parduotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė, be objektyvaus pagrindo nutraukusi pakankamai toli pažengusias derybas, elgėsi nesąžiningai, t. y. faktiškai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas patyrė tam tikrų nuostolių, kuriuos atsakovė privalo atlyginti; taip pat konstatuotinas priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovės veiksmų, bei atsakovės kaltė.

28. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ieškovo tikslas visuomet buvo parduoti ginčo namą, o ne jį nuomoti, kadangi ieškovo veikla nebuvo ginčo namo nuoma ir prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra tikėtinos pajamos, o ne neišvengiamos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Ieškovas 2017 m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties pagrindu buvo įsipareigojęs ginčo namą parduoti atsakovei, ir gauti iš jo pajamų, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neapriboja ieškovo teisės vėliau pasirinkti, kokiu būdu disponuoti savo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Dėl apeliantės neapsisprendimo, nuomonės keitimo, jos (atsakovės) elgesys ieškovo atžvilgiu buvo itin nesąžiningas, suteikiant nepagrįstą lūkestį tikėtis pinigų gavimo.

29. Apibendrindama visos bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes, todėl atskleidė bylos esmę. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei, kad siekia apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.

Dėl ieškinio senaties

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl padarytos žalos atlyginimo ieškinio reikalavimams pareikšti senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Atsakovė apeliaciniame skunde su šiuo vertinimu nesutinka teigdama, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2018 m. balandžio 21 d., kai atsakovė siųsdama žinutes prašė ieškovo grąžinti už Ginčo namą sumokėtus pinigus, ieškovas žinodamas, kad atsakovė nepirks namo, nereiškė jokių pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo iki 2021 m. birželio 28 d.

31. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi, ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

32. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė ieškinio senaties pradžią sieja su objektyviais kriterijais ir yra išimtis iš bendrosios taisyklės.

33. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas žalą (nuostolius) kildina iš preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Taigi, ieškinio senaties terminas turėjo būti nustatomas remiantis objektyviais kriterijais ir CK 1.127 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas apie savo teisių pažeidimą objektyviai galėjo suvokti tuomet, kai, suėjus preliminarioje sutartyje nustatytam terminui, nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad ieškinio senaties termino eiga objektyviai prasidėjo nuo 2020 m. balandžio 4 d. (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Šalys 2017 m. balandžio 4 d. sudarė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pirkėja (atsakovė) įsipareigojo per 3 metus dalimis sumokėti pardavėjui (ieškovui) nurodyto dydžio kainą. Taigi, 2020 m. balandžio 4 d. buvo ta diena, kai, neįvykus pagrindiniam sandoriui, ieškovas turėjo objektyviai suvokti apie savo teisių pažeidimą ir, atitinkamai, ieškinio senaties terminas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo nėra praleistas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

35. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: atsakovės neteisėti veiksmai, ieškovo patirta žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys, todėl teismo sprendimas priteisti iš atsakovės ieškovo patirtus nuostolius yra pagrįstas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti arba pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to, apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

40. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 868,39 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos teisinės pagalbos išlaidos, jas vertinant kompleksiškai, neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, jos yra realiai patirtos, įrodytos, todėl netenkinus apeliacinio skundo, ieškovui iš atsakovės priteistina 868,39 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui A. J. priteisti iš atsakovės J. G. 868,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėGiedrė Seselskytė