Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo „If P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančio per „If P&C Insurance“ AS filialą, atstovei advokatei Jurgitai Mikalauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančio per „If P&C Insurance“ AS filialą, ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. A.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

7. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovas 2020 m. sausio 15 d. transporto priemonės draudimo sutarties pagrindu laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2021 m. sausio 22 d. buvo apdraudęs draudėjos UAB ,,Rokmelsta“ valdomą automobilį Ford Ranger, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovė 2019 m. lapkričio 16 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 18 d. iki 2020 m. lapkričio 17 d. buvo apdraudusi transporto priemonę Mercedes Benz Sprinter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2020 m. balandžio 10 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis Ford Ranger, vairuojamas S. S., ir automobilis Mercedes Benz Sprinter, vairuojamas R. A.

8. Ieškovas dėl eismo įvykio išmokėjo 18 324,07 Eur draudimo išmoką ir kreipėsi į atsakovę dėl 50 proc. šios draudimo išmokos atlyginimo, nurodydamas, jog dėl eismo įvykio yra abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltė, nes abi transporto priemonės buvo išvažiavusios į priešpriešinę eismo juostą. Atsakovė su pareikštu reikalavimu nesutinka, nurodydama, kad eismo įvykio deklaracija ir vairuotojų paaiškinimai patvirtina, jog pagrindinė įvykį lėmusi priežastis buvo Ford Ranger vairuotojo veiksmai – saugaus greičio viršijimas, visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatidumas ir nesaugus išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, o automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotojos veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su įvykiu, nes net jai važiuojant maksimaliai arti dešinio kelkraščio įvykis bet kuriuo atveju būtų įvykęs.

9. Taigi, bylos esmė – 2020 m. balandžio 10 d. eismo įvykio priežasčių ir jas sukėlusio asmens nustatymas. Esant tokiai situacijai, ginčui išspręsti esminę reikšmę turi šalių rodinėjimo pareigos vykdymas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Tuo tarpu šalys, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, turi įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pagal kurią kiekviena privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 13, 178 straipsniai).

10. Nagrinėjamoje byloje surinkti tokie nurodytai reikšmingai aplinkybei dėl ginčo eismo įvykį sukėlusios priežasties bei atsakingo asmens nustatyti svarbūs įrodymai:

10.3. Teismo posėdžio metu trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti R. A. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, papildomai paaiškindama, kad dėl eismo įvykio yra kaltas tik Ford Ranger vairuotojas, nes jis važiavo labai dideliu greičiu ir tuo metu žiūrėjo į telefoną. Nurodė, kad eismo įvykio vietoje yra kelio posūkis, kurį dengia augantys medžiai. Dėl augančių medžių važiuojant reikia pasitraukti nuo dešinio kelkraščio, nes kitaip automobilio veidrodėliai brauktų medžius. Dėl šios priežasties, trečiojo asmens automobilis buvo pasitraukęs nuo kelkraščio 20-30 cm, o Ford Ranger visas judėjo priešpriešinėje eismo juostoje. Įvykio metu trečiojo asmens automobilis buvo ,,atmestas“. Trečiasis asmuo nurodė mačiusi artėjantį Ford Ranger, tačiau tikėjosi, jog jis pasitrauks, nes žvyrkeliu visi važiuoja labiau viduriu. Tačiau Ford Ranger vairuotojas į kelią nežiūrėjo, todėl kliūties nematė ir nepasitraukė.

10.5. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas Ford Ranger vairuotojas S. S. nurodė, kad viską paaiškino paaiškinimuose po eismo įvykio, nurodė nukreipęs žvilgsnį nuo kelio, išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Kitas automobilis važiavo savo juosta. Pamatęs kitą automobilį, jis bandė išvengti susidūrimo, grįžti į savo juostą.

10.6. Iš byloje pateiktų eismo įvykio nuotraukų ir automobilių sugadinimų po įvykio nuotraukų matyti, kad automobiliai sudaužyti po smūgio tiesiai į vienas kito priekį. Taip pat matyti, kad automobiliai po smūgio yra sustoję kelio viduryje, nutolę nuo kelkraščių.

10.7. 2020 m. gegužės 15 d. eksperto išvadoje Nr. MV 2020-34 konstatuota, kad: 1) prieš pat eismo įvykį automobilis Ford Ranger važiavo ne mažesniu kaip 46 km/h greičiu, prieš pat susidūrimą buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir stabdė; 2) prieš pat eismo įvykį automobilis Mercedes Benz Sprinter važiavo ne mažesniu kaip 47 km/h greičiu, prieš pat susidūrimą buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir stabdė; 3) automobiliai susidūrė maždaug tokiose padėtyse, kaip pavaizduota eksperto parengtame paveikslėlyje, iš kurio matyti, jog automobiliai yra susidūrę tiesiai priekiais, viduryje kelio, 1,35 m atstumu nutolę nuo kelkraščio; 4) prieš pat susidūrimą automobilio Mercedes Benz Sprinter greitis buvo apie 35 km/h, o automobilio Ford Ranger – apie 37 km/h; 5) po eismo įvykio automobiliai sustojo iš esmės susidūrimo padėtyje, be didesnių poslinkių. Atsakydamas į klausimą dėl to, kas lėmė eismo įvykį, ekspertas išvadose nurodė, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo: 1) automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotojos veiksmai – prieš pat eismo įvykį nevažiavo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, iš dalies įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sudarė kliūtį prieš priešais važiavusio automobilio Ford Ranger vairuotojui bei susidūrė su šiuo automobiliu; 2) automobilio Ford Ranger vairuotojo veiksmai – prieš pat eismo įvykį važiuojant jo nurodytu 70 km/h greičiu, viršijo saugų pagal kelio sąlygas greitį ir galimai nevažiavo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, iš dalies įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, sudarė kliūtį prieš priešais važiavusio automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotojai bei susidūrė su šiuo automobiliu.

10.8. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas ieškovo pateiktą ekspertizės aktą parengęs ekspertas V. M. paaiškino, kad, atliekant ekspertinį tyrimą, buvo vertinami automobiliams padaryti sugadinimai – jų lokacija, pobūdis ir intensyvumas, nuotraukose matomas automobilių stabdymo kelias ir kiti reikšmingi požymiai (pvz., pabirusios žemės, duženos, kelio ypatumai). Nurodė, kad, atlikus tyrimą, nustatyta, jog automobilis Mercedes Benz Sprinter susidūrimo metu buvo 1,30 m nutolęs nuo kelkraščio ir nėra duomenų, kad smūgio metu šis automobilis būtų reikšmingai nustumtas iš susidūrimo vietos. Teigė, kad skirtumas, kada vairuotojai galėjo vienas kitą pamatyti, nėra reikšmingas, nors automobilio Ford Ranger vairuotojui kelio matomumas buvo mažesnis ir automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotojas kitą automobilį galėjo pamatyti akimirką anksčiau. Taip pat paaiškino, kad atsižvelgė į vairuotojų nurodytą jų važiavimo greitį iki įvykio ir vertino, jog automobilio Ford Ranger vairuotojas važiavo leistinu greičiu, tačiau nurodytoje kelio atkarpoje leistinas 70 km/h nelaikytinas saugiu, nes važiuojant tokiu greičiu nėra matoma kelio atkarpa, reikalinga pilnai automobiliui sustabdyti. Dėl to vertino, jog pastarasis vairuotojas nepasirinko saugaus greičio.

11. Iš aptartų reikšmingų įrodymų matyti, kad jie yra skirtingo pobūdžio. Viena jų grupė – eismo įvykio deklaracija, eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų paaiškinimai – yra subjektyvaus pobūdžio, nes juose situaciją aiškina ir vertina asmenys, kurie tiesiogiai joje ir dalyvavo. Dėl to turi būti atsižvelgiama į tai, kad eismo įvykis yra ne kasdienis įvykis, keliantis išgyvenimų bei didelį stresą. Be to, atsakant į klausimą dėl eismo įvykio kaltininko ar eigos, natūraliai pasireiškia ir asmeninės eismo įvykio dalyvio savybės, tokios kaip pasitikėjimas savimi ar savikritiškumas, polinkis prisiimti kaltę ar atsakomybę arba jas neigti ir pan. Kita įrodymų grupė – nuotraukos, eksperto išvada – objektyvaus pobūdžio duomenys, gauti fiksuojant eismo įvykį ar automobilių sugadinimus techninėmis vaizdo fiksavimo priemonėmis, įvykyje nedalyvavusiam ir specialių žinių turinčiam asmeniui pateikiant situacijos vertinimą, grįstą objektyviais tyrimo metodais. Išvada dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo darytina įvertinus šių įrodymų specifiką bei visumą.

12. Nagrinėjamu atveju matyti, kad subjektyvaus pobūdžio įrodymuose – eismo įvykio deklaracijoje, vairuotojų paaiškinimuose – kaltę ir atsakomybę dėl ginčo eismo įvykio nuosekliai prisiėmė automobilio Ford Ranger vairuotojas. Vis dėlto, šiuose duomenyse yra ir tam tikrų prieštarų. Nors eismo įvykio deklaracijoje kaltę prisiėmė Ford Ranger vairuotojas, tačiau pačių eismo įvykio dalyvių užfiksuota eismo įvykio schema vaizduoja automobilius susidūrusius tiesiai priekiais, o tai, įvertinus kelio plotį (4,60 m) natūraliai leidžia manyti, jog automobiliai abu važiavo nutolę nuo kelkraščių (nes priešingu atveju susidūrimas būtų įvykęs daugiau automobilių šoninėmis priekinėmis dalimis). Automobilio Ford Ranger vairuotojo paaiškinimai nuoseklūs ir nekito, tačiau automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotoja teismo posėdžio metu nurodė papildomų aplinkybių, kurių nebuvo pateikusi savo paaiškinimuose po eismo įvykio, t. y. papildydama nurodė naują aplinkybę, jog Ford Ranger vairuotojas prieš pat įvykį naudojosi telefonu. Be to, teigdama, kad važiavo savo eismo juosta, kartu paaiškino, jog tame kelio posūkyje, kuriame įvyko eismo įvykis, kelkraštyje ties jos važiavimo kryptimi buvo medžiai, todėl, siekiant automobilio veidrodėliais nebraukti per šakas ir nebraižyti automobilio, reikia atitolti nuo kelkraščio. Taip pat ji nurodė, kad žvyrkeliu natūraliai visi važiuoja daugiau kelio viduriu, o, prireikus prasilenkti su kitu automobiliu, pasitraukia labiau į kelkraštį, todėl ji teigė mačiusi atvažiuojantį Ford Ranger, bet tikėjusi, jog pastarasis pasitrauks. Situacija, kai priešpriešais siauru keliu važiuojantys automobilių vairuotojai tikisi, jog kitas vairuotojas pasitrauks, gerai iliustruoja subjektyvų situacijos vertinimą ir atskleidžia būtinybę tai turėti galvoje nustatant įvykio eigą bei kilimo priežastis.

13. Tuo tarpu objektyvaus pobūdžio medžiaga – fotonuotraukos, eksperto išvada – patvirtina, kad abu automobiliai ginčo eismo įvykio metu buvo išvažiavę į priešpriešinę eismo juostą, todėl abiejų jų vairuotojų veiksmai lėmė įvykį. Eksperto išvada paneigia trečiojo asmens paaiškinimus apie tai, kad automobilis Mercedes Benz Sprinter buvo reikšmingai nublokštas iš vietos, kurioje buvo prieš pat susidūrimą, nes ekspertas nustatė, kad po eismo įvykio automobiliai sustojo iš esmės susidūrimo padėtyje be didesnių poslinkių. O ši padėtis, kaip matyti iš fiksuotos medžiagos, yra kelio viduryje, kai abu automobiliai yra iš dalies išvažiavę į priešpriešinę eismo juostą. Eksperto išvada taip pat leidžia abejoti dėl teiginių apie tai, jog įvykį lėmė išimtinai Ford Ranger vairuotojo pasirinktas greitis ir neatidumas kelyje, nes, kaip matyti iš išvados, ekspertas nustatė, jog abu automobiliai stabdė ir prieš pat įvykį važiavo beveik vienodu greičiu, t. y. Ford Ranger vairuotojo reakcija leido jam sumažinti greitį iki tokio paties, kokiu judėjo ir Mercedes Benz Sprinter automobilis. Ford Ranger vairuotojo savikritiškas prisipažinimas apie dėmesio nukreipimą vertintinas kaip nuoširdūs paaiškinimai dėl įvykio, bet, kaip matyti, nėra pagrindo spręsti, jog būtent tai tapo esmine įvykio priežastimi. Minėta, atlikus ekspertinio pobūdžio įvykio aplinkybių tyrimą nustatyta, jog abu automobiliai buvo įvažiavę į priešpriešinę eismo juostą. Vis dėlto, kaip matyti, ekspertas taip pat nustatė, jog prie eismo įvykio prisidėjo vairuotojo Ford Ranger pasirinktas važiavimo greitis, kuris nebuvo saugus esamomis sąlygomis, nors ir nėra duomenų, jog būtų viršytas maksimalus leistinas važiavimo greitis pagal Kelių eismo taisykles.

14. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir taikydamas pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindo nustatyti, kad ginčo eismo įvykį sukėlė iš esmės trys priežastys: automobilio Mercerdes Benz Sprinter įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, automobilio Ford Ranger įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą ir automobilio Ford Ranger judėjimas esamai situacijai per dideliu (nesaugiu) greičiu (CPK 185 straipsnis). Tai leidžia konstatuoti, kad abu vairuotojai atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir šie pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su įvykusiu ginčo eismo įvykiu bei kilusia žala (CK 6.263, 6.247, 6.248 straipsniai). Taigi, atsiranda abiejų vairuotojų civilinė atsakomybė už patirtą žalą.

15. Šios išvados nepaneigia atsakovės teiginiai, susiję su eismo įvykio deklaracijos įrodomąja reikšme. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją (jo, kaip kaltininko, atsakomybę), eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, kai eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, kuriuo turi vadovautis draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-403/2020). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat plačiau išaiškinęs ir pabrėžęs, jog nurodyta aplinkybė neatleidžia draudiko nuo pareigos rūpestingai ir atsakingai ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Todėl jei draudikui kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į įvykį, eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytą informaciją ar kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kai eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytos aplinkybės nesutampa su kitomis aplinkybėmis ar informacija, jis privalo išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, siekdamas nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, nors ir yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dokumentas, esantis pagrindu draudikui spręsti apie aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-403/2020). Kasacinis teismas yra plačiai pasisakęs, kad esminis eismo įvykio deklaracijos tikslas ir paskirtis yra užfiksuoti eismo įvykį, aprašant jo aplinkybes ir nubraižant įvykio schemą. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų. Nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas reiškia eismo įvykio dalyvių tikslą siekti teisinių padarinių, t. y. sukurti eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Minėto laukelio užpildymas iš esmės reiškia eismo įvykio dalyvio subjektyvų įvykio aplinkybių įvertinimą, t. y. eismo dalyvių nuomonės pateikimą. <...> Tuo atveju, kai iškyla ginčas dėl žalą padariusio asmens ir jo kaltės laipsnio, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Nei TPVCAPDĮ, nei kitas įstatymas nesuteikia eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018).

16. Taigi, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatęs, kad ginčo įvykį sukėlė trys priežastys, iš kurių už dvi yra atsakingas automobilio Ford Ranger vairuotojas (įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą ir saugaus greičio nepasirinkimas), o už vieną – automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotoja (įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą), teismas sprendžia, kad atitinkamai nustatytinas ir kiekvieno iš vairuotojų kaltės laipsnis dėl ginčo įvykio: 2/3 dalys – Ford Ranger vairuotojo kaltės ir 1/3 dalis – Mercedes Benz Sprinter vairuotojos kaltės (CPK 185 straipsnis).

Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio

17. Konstatavus, kad atsakovės apdrausto automobilio Mercedes Benz Sprinter vairuotoja atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė žalą, taip pat nustačius 1/3 dalies jos kaltės laipsnį dėl ginčo eismo įvykio, ieškovui iš atsakovės priteistinas proporcingo dydžio žalos atlyginimas regreso tvarka (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6.1015 straipsnis).

18. 2020 m. balandžio 17 d. transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. KK201344 patvirtina, kad automobilis Ford Ranger buvo įvertintas: 24 480 Eur (be PVM) prieš apgadinimą, 29 600 Eur (be PVM) remonto kaštai, 4 410 Eur likutinė vertė, ir nustatyta, jog transporto priemonės remontas ekonominiu požiūriu netikslingas, o patirtas nuostolis – 20 070 Eur. Byloje esanti evgauto.lt pasibaigusio aukciono ataskaita IFTP0037804 patvirtinta, kad aukcione už automobilio liekanas pasiūlyta didžiausia kaina – 7 318 Eur (6 047,93 Eur be PVM). Ieškovas įvykį pripažino draudžiamuoju ir automobilio Ford Ranger savininkui išmokėjo 18 324,07 Eur draudimo išmoką, kurią apskaičiavo iš automobilio rinkos vertės iki įvykio atėmęs už jo liekanas pasiūlytą kainą ir franšizę (24 480 Eur – 6 047,93 Eur –108 Eur). Šios draudimo išmokos sumokėjimą patvirtina byloje esanti mokėjimo pavedimo kopija.

19. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neginčijo dėl automobilio Ford Ranger sugadinimo patirtos žalos dydžio (18 324,07 Eur) (atsiliepimo į ieškinį 11 punktas), ieškovui iš atsakovės priteistinas žalos atlyginimas, proporcingas Mercedes Benz Sprinter vairuotojos, kurios civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, kalės laipsniui, t. y. 6 108,02 Eur (18 324,07 / 3). Dėl to ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių palūkanų

20. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jei ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 162,04 Eur žalai atlyginti, o, patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovui yra priteisiama 6 108,02 Eur, t. y. patenkinta apie 67 procentus ieškinio. Proporcingai paskirstytinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovas prašė priteisti 219 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 724 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 580,80 Eur ekspertizės išlaidų, todėl atsižvelgiant į patenkintą reikalavimo dalį, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 020,95 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma atitinka užmokesčio dydžius, patvirtintus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. redakcija), protingumo bei proporcingumo reikalavimus (CPK 98 straipsnis), o išlaidos ekspertizei atlikti pripažintinos būtinomis, pagrįstomis ir tiesiogiai su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis, atsižvelgiant į šio įrodymo reikšmę byloje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Atsakovė bei trečiasis asmuo duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

23. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje yra 10,76 Eur. Bylinėjimosi išlaidos išieškomos iš šalių valstybei proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės valstybei priteistina 7,21 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti. Iš ieškovo priteistina suma – 3,55 Eur – neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl valstybei iš ieškovo nepriteistina (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui „If P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančiam per „If P&C Insurance“ AS filialą (j. a. k. 302279548) iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 6 108,02 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą aštuonis eurus 02 ct) žalai atlyginti, 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 108,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 020,95 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt eurų 95 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 7,21 Eur (septynis eurus 21 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.