Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos paštui dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.6. Apeliacinis procesas turi būti nutrauktas, nes ieškovė nesant objektyvių priežasčių, kliudžiusių pateikti apeliacinį skundą, praleido apeliacinio skundo padavimo terminą (1 diena) ir nepateikė prašymo atnaujinti terminą .

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl įstatyme nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti (ne)atnaujinimo

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje neegzistuoja pagrindas nutraukti apeliacinį procesą dėl toliau nurodomų priežasčių.

15. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalis). Iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir CPK 78 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

16. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį, todėl CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2022 m. lapkričio 14 d. (CPK 74 straipsnio 5 ir 6 dalys). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantė 2022 m. lapkričio 16 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą, t. y. praleidusi CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Apeliantė nurodė, kad terminą apeliaciniam skundui pateikti praleido dėl Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) sutrikimų. Šiaulių apygardos teismo teisėjos 2022 m. lapkričio 16 d. rezoliucija praleistas terminas apeliantei buvo atnaujintas ir apeliacinis skundas priimtas.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas aplinkybes, visų pirma, atkreipia atsakovės dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 16 d. rezoliucija savo iniciatyva išsprendė CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyto praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą, jį atnaujindamas (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 2 dalis).

18. Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant teismo sprendimų apeliacinio apskundimo terminus, t. y. užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Be to, teismas, spręsdamas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, turi atsižvelgti taip pat į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

19. Taigi sprendžiant klausimą, atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ar ne, visais atvejais svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas nutraukti apeliacinį procesą (arba atsisakyti priimti skundą) ir taip nulemti bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka nesudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-969/2018 36 punktas).

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-687/2019 67 punktas). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet taip pat ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009).

21. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido tik viena kalendorine diena, tai savo rezoliucijoje, kuria atnaujino terminą, pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantė piktnaudžiavo, nesąžiningai ir nerūpestingai naudojosi procesinėmis teisėmis, nes byloje neginčijamai nustatyta, jog 2022 m. lapkričio 14 d. egzistavo Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) sutrikimai. Nepaisant to, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, tokie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) sutrikimai buvo laikino pobūdžio, vien tik tai nėra pagrindas apeliantės veiksmus vertinti kaip nerūpestingo ir aplaidaus apeliantės elgesio. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių, darytina išvada, kad tai, jog apeliantė viena kalendorine diena praleido CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti, šios konkrečios bylos kontekste nėra pagrindas tokius veiksmus vertinti kaip pernelyg ilgą, nesąžiningą ir objektyviai nepateisinamą delsimą pateikti skundą.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, be kita ko, CPK 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslą, joje nurodyto termino praleidimo laiką, siekdama užtikrinti apeliantės teisę į apeliaciją, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo laiko teisinga ir pagrįsta.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

23. Bylos duomenimis ieškovė UAB „Vilungės statyba“ ir AB Lietuvos paštas sudarė ginčui aktualias sutartis – 2018 m. spalio 25 d. Nekilnojamojo turto remonto darbų pirkimo sutartį Nr. 2018-P00063; 2019 m. rugsėjo 27 d. Rangos sutartį Nr. 2019-P00149; 2019 m. rugsėjo 27 d. Rangos sutartį Nr. 2019-P00150, kuriomis ieškovė įsipareigojo atsakovei priklausančiuose objektuose atlikti statybos darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti atliktus darbus ir sumokėti Sutartyse numatytą darbų kainą.

24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atliko Sutartyse nurodytus darbus; šalys pasirašė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, kuriais atsakovė be jokių pastabų ir išlygų priėmė ieškovės atliktus darbus, o ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, išrašytas pagal atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, ši atsiskaitė už atliktus darbus, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė savo objektuose atliko pagal Sutartis atliktų darbų patikrinimą, kurio metu nustatė neatitikimus tarp faktiškai atliktų darbų ir darbų, kurie nurodyti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose.

25. Šalys 2021 m. sausio 25 d. sudarė Susitarimą prie Sutarčių, kuriuo patvirtino, kad atsakovei atlikus ieškovės atliktų darbų pagal Sutartis ir kitas šalių 2019 m. rugsėjo 27 d. sudarytas rangos sutartis patikrinimą nustatyti neatitikimai tarp faktiškai atliktų darbų ir darbų, nurodytų atliktų darbų aktuose (Susitarimo preambulės (a) punktas). Susitarimu šalys patvirtino, kad atsakovė yra permokėjusi ieškovei 94 737,36 Eur sumą neįskaitant PVM už pagal Sutartis atliktus darbus 9–uose pašto objektuose, dėl to susitarė, jog atsakovė ieškovei išrašys kreditines sąskaitas ir atliks įskaitymą (Susitarimo preambulės (b) punktas, 1 ir 3 punktai). Tuo tarpu Susitarimo 4.2 punkte šalys susitarė iki 2021 m. kovo 31 d. išspręsti ir susiderinti klausimą dėl darbų likusiuose 11–oje atsakovės pašto objektuose pagal numatytą grafiką.

26. Vykdant Susitarimo 4.2 punktą, 11–oje pašto skyrių buvo atlikti darbų patikrinimai ir apžiūros bei nustatyta, kad atsakovė yra apmokėjusi ieškovei darbų už 763 767,71 Eur sumą, tačiau ieškovė darbų atliko už 672 123,01 Eur sumą, dėl ko nustatyta 91 644,70 Eur permoka. Atsakovė 2021 m. spalio 4 d. pateikė ieškovei pretenziją, reikalaudama 91 644,70 Eur permoką grąžinti ir pateikti dėl šios sumos kreditinę sąskaitą. Ieškovei nurodytos sumos atsakovei negrąžinus, pastaroji 2021 m. spalio 25 d. Pranešimu dėl įskaitymo informavo ieškovę, kad įskaito 91 644,70 Eur permoką už ieškovės neatliktus darbus.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovės atlikto įskaitymo, nustačius ieškovės atliktų darbų faktinius neatitikimus 11–oje pašto skyrių. Iš šio pagrindinio šalių ginčo kyla ir kiti klausimai dėl: (1) ieškovės atliktų darbų faktinių neatitikimų 11–oje pašto skyrių (ne)egzistavimo; (2) įskaitytos sumos (ne)suderinimo ir (ne)priėmimo abiejų šalių valia; (3) liudytojų parodymų vertinimo; (4) bylos esmės pirmosios instancijos teisme (ne)atskleidimo. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, visų pirma, turi būti įvertinta ieškovės atliktų darbų rezultato apimtis, ir tik nustačius, kad faktiškai atliktų darbų kiekiai ir darbų, nurodytų atliktų darbų aktuose, kiekiai ir kainos skiriasi, turi būti įvertina, ar atsakovės atliktas sumų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl bylos esmės pirmosios instancijos teisme (ne)atskleidimo

29. Minėta, kad apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, dėl to neatskleidė bylos esmės ir visiškai nepasisakė dėl ieškovės suformuoto ieškinio reikalavimo ir pagrindo, nes 2021 m. sausio 25 d. Susitarimu šalys neginčijamai susitarė dėl 94 737,36 Eur permokos, susidariusios dėl 9–uose pašto skyriuose vykdytų darbų, užskaitos, tačiau ieškovė ginčija visiškai kitą atsakovės atliktą 91 644,70 Eur sumos įskaitymą, kurį atsakovė atliko dėl visiškai kitų 11–os pašto skyrių nei susitarta 2021 m. sausio 25 d. Susitarime.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, iš dalies sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, suklydo vertindamas rašytinius įrodymus. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, šalys 2021 m. sausio 25 d. Susitarimu patvirtino, kad atsakovė yra permokėjusi ieškovei 94 737,36 Eur sumą neįskaitant PVM už pagal Sutartis atliktus darbus 9–uose pašto objektuose, t. y. tuose objektuose, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra ir kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tuo tarpu dėl šios bylos ginčo objektų – 11–os pašto skyrių Susitarimo 4.2 punkte šalys sutarė šį klausimą išspręsti ateityje, pagal numatytą grafiką. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 2021 m. sausio 25 d. Susitarimo reikšmę šalių ginčui, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, konstatuodamas, kad ginčo įskaitymas kilo iš 9–uose pašto skyriuose atliktų patikrinimų ir nustatytų faktinių neatitikimų su atliktais darbais, kurių pagrindu ir buvo pasirašytas 2021 m. sausio 25 d. Susitarimas.

33. Kita vertus, CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti ir įvertinti ne tik teisinius, bet ir faktinius bylos aspektus, tam įstatyme jam suteikta teisė iš naujo atlikti įrodymų vertinimą, priimti ir vertinti naujus įrodymus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 314 straipsnis).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015, kt.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šiai teisei nėra būdingas absoliutumas. Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 29 punktas; 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020 34 punktas).

35. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai). Vienas iš tokių atvejų yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atvejis, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plačiau pasisakydamas dėl šio bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindo turinio, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, t. y. kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020 11 punktą).

36. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018 47 punktas). Vis dėlto šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus, o bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-244/2011; 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020 12 punktas).

37. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, gali pats savarankiškai ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, padarydamas išvadas ir nustatydamas byloje teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, kurias šiuo atveju bylos šalys bei kiti proceso dalyviai įrodinėjo ir dėl jų pasisakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo daryti išvados dėl neatskleistos bylos esmės, kaip sąlygos, kuriai esant, būtų galima spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus faktų nustatymas iš naujo nagrinėjant bylą nelemtų šių faktinių aplinkybių pasikeitimo, o išvadas, nustatant faktines aplinkybes, gali padaryti ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija, siekdama, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką bei siekdama būti aktyvi, taisant pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja galimybė ištirti ir įvertinti šalių bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, siekiant byloje nustatyti teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes.

Dėl vienašalio įskaitymo (ne)teisėtumo

38. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis); įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (2 dalis); jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (3 dalis); jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui.

39. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde laikosi pozicijos, kuria rėmėsi pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje, bei teigia, kad atsakovė neturėjo jokio pagrindo įskaitymo atlikimui, nes 11–os pašto skyrių įskaitymo nenumatė nei Susitarimas, nei joks kitas teisės aktas ar šalių tarpusavio dokumentas.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įskaitymo teisėtumo.

42. Visų pirma, kaip jau nurodyta aukščiau cituotoje kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo ir kuris nepriklauso nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą.

43. Antra, šalių sudarytų 2018 m. spalio 25 d. Sutarties 2.11 punkte bei 2019 m. rugsėjo 27 d. Sutarčių Specialiosios dalies 6.9 punktuose nustatyta, kad atsakovė, be kita ko, turi teisę sulaikyti apmokėjimą arba atlikti atitinkamus išskaičiavimus, jei nustatomi darbų trūkumai, ieškovė vėluoja arba neatlieka savo įsipareigojimų. Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau nurodytas Sutarčių nuostatas, konstatuoja, kad šalys iš anksto buvo susitarusios dėl tarpusavio prievolių įskaitymo kaip vieno iš leistinų prievolių pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, apeliantei teigiant, kad joks šalių tarpusavio dokumentas nenumatė galimybės atlikti įskaitymą, nurodytų Sutarčių 2.11 ir 6.9 punktų turinys teisėjų kolegijai suponuoja priešingą išvadą, jog sutarčių sąlygomis dėl įskaitymo buvo susitarta dėl užsakovės privalomai atliekamo įskaitymo tuo atveju, kai apeliantės prievolė atsiranda dėl atliktų darbų trūkumų ar kitu sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pagrindu. Tokios iš anksto numatytos Sutarčių nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad joks atskiras šalių susitarimas / dokumentas dėl įskaitymo atlikimo atsakovei nebuvo reikalingas, kadangi pačiose Sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustačius darbų trūkumus ar ieškovei vėluojant arba neatliekant savo įsipareigojimų, atsakovė be atskiro susitarimo / dokumento turi teisę sulaikyti ir (ar) išskaičiuoti, be kita ko, permokos sumą už faktiškai neatliktus darbus iš apeliantei pagal Sutartis mokėtinų sumų.

44. Trečia, nors byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys pasirašė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, kuriais atsakovė be jokių pastabų ir išlygų priėmė ieškovės atliktus darbus 11–oje pašto skyrių, tačiau šalys 2021 m. sausio 25 d. sudarė Susitarimą prie Sutarčių, kurio 4.2 punkte susitarė iki 2021 m. kovo 31 d. išspręsti ir susiderinti klausimą dėl darbų 11–oje atsakovės pašto objektuose pagal numatytą grafiką, t. y. šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė iš naujo patikrinti ir susiderinti atliktus darbus atsakovės 11–oje pašto skyriuose. Aplinkybę, kad šalys buvo numačiusios galimybę atlikti darbų priėmimo–perdavimo aktų korekcijas tiek dėl atliktų darbų kiekių, tiek ir dėl jų įkainių taip pat patvirtina 2020 m. rugsėjo 23 d. ir 2021 m. sausio 6 d. derybų protokolų turinys, kuriais šalys sutarė dėl kai kurių darbų įkainių, taikomų 2019 m. rugsėjo 27 d. Sutarčių galiojimo laikotarpiui. Be to, 2021 m. sausio 6 d. protokole šalys patvirtino, kad jos vykdo atliktų darbų aktų patikrinimą bei pripažino, jog ne visus atitinkamų darbų / įrengimų įkainius jos buvo suderinusios ir patvirtinusios. Taigi apeliantės pozicija, kad ji niekada nesutiko koreguoti šalių pasirašytų atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų yra nepagrįsta ir paneigta aukščiau aptartomis Susitarimo bei derybų protokolų nuostatomis.

45. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šalims aiškiai ir nedviprasmiškai, bendra valia susitarus dėl darbų peržiūros, toks šalių susitarimas suteikė teisę iš naujo įvertinti ir (ar) koreguoti šalių pasirašytus atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, kuriais atsakovė be jokių pastabų ir išlygų priėmė ieškovės atliktus darbus 11–oje pašto skyrių.

46. Ketvirta, nagrinėjamu atveju apeliantė neigia, kad šalys įvykdė Susitarimo 4.2 punktą ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo liudytojų parodymus, nes apeliantės darbuotojai J. G., P. M., A. Š. ir K. A. aiškiai ir nedviprasmiškai paneigė darbų faktinių neatitikimų buvimo faktą 11–oje pašto skyrių.

47. Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės akcentuojami liudytojų parodymai, juos vertinant pagal pirmiau nurodytas taisykles, dėl subjektyvių veiksnių, darančių įtaką liudytojų nurodomoms faktinėms aplinkybėms, tokių kaip buvimas ieškovės darbuotojais, vertintini kaip turintys subjektyvumo požymiu, dėl kurių faktinės aplinkybės galimai interpretuojamos vienos iš šalių (ieškovės) naudai. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantė, apklausus jos darbuotojus, šie visgi patvirtino, kad dalyvavo, atliekant faktinį darbų patikrinimą. Liudytojas P. M. nurodė, kad yra vykęs į kai kurias apžiūras; liudytojai A. Š. ir K. A. taip pat patvirtino, jog yra vykę į pašto skyrių – Jeruzalės skirstymo centrą dėl apžiūros. Taigi liudytojų parodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šalys įvykdė Susitarimo 4.2 punktą, atsakovės 11–oje pašto skyrių atlikdamos darbų patikrinimus bei apžiūras, kuriuose dalyvavo tiek atsakovės, tiek ir ieškovės atstovai. Be to, po atliktų patikrinimų būtent ieškovės darbuotoja J. G. sudarė galutines patikslintas atliktų darbų sąmatas, kurias ji pateikė atsakovei ir kurias atsakovė akceptavo. Nors ieškovė neigia ir šią faktinę aplinkybę, teigdama, kad minėta jos darbuotoja neturėjo įgalinimų perskaičiuoti darbų sąmatas, tačiau, kaip matyti iš liudytojų paaiškinimų, pastarajai tokius nurodymus davė ieškovės techninis direktorius P. M., nes, kaip nurodė pats liudytojas P. M., J. G. pagal pareigas yra jam pavaldi. Juo labiau kad atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju galėjo turėti pakankamą pagrindą sąžiningai ir protingai manyti, jog J. G., kaip ieškovės darbuotoja, turi visus reikiamus įgalinimus veikti ieškovės vardu; ieškovė atsakovei niekada nebuvo pranešusi, kad J. G. yra netinkamas asmuo (neturinti įgalinimų), jog reikia bendrauti ir sąmatas derinti su kitu jos darbuotoju ir pan.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad atsakovės įskaityta permokos už darbus suma Susitarimo vykdymo eigoje šalių buvo suderinta ir priimta abiejų šalių valia, todėl apeliantės pozicija yra nepagrįsta, nes tiek jos prievolė atsakovei, apie kurią apeliantei neabejotinai buvo žinoma, tiek ir kitos būtinos sąlygos įskaitymui nagrinėjamu atveju egzistavo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau iš esmės teisingai nusprendė, jog atsakovės atliktas įskaitymas yra teisėtas ir galiojantis, dėl to nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).

52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė AB Lietuvos paštas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš ieškovės UAB „Vilungės statyba“.

53. Atsakovė pateikė prašymą dėl 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, kredito įstaigos mokėjimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei kompensuotinos tik dalis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, nes pastarosios viršija Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius – pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2 314,65 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ (juridinio asmens kodas 304584210) atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos pašto (juridinio asmens kodas 121215587) naudai 2 314,65 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiolika eurų 65 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.