- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-356-924/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00995-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Pareiškėjas
- R. S., Z. S.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Turto bankui, Kaišiadorių rajono savivaldybei
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. S. ir Z. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui ir Kaišiadorių rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai R. S. ir Z. S., vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie jungtinės nuosavybės teisėmis valdo gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Šį juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti tikslu registruoti nuosavybės teises į minėtus pastatus Nekilnojamojo turto registre ir laisvai jais disponuoti. Nurodo, jog pareiškėjas Z. S. sutiko dirbti (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) pažadėjo jam suteikti gyvenamąjį plotą. Vykdydamas pažadą, (duomenys neskelbtini) 1990 m. rugpjūčio 8 d., nors Nekilnojamojo turto registre dėl nežinomų priežasčių nurodyta kita data – 1992 m. rugpjūčio 8 d., – nupirko iš A. J. pareiškėjų išsirinktą gyvenamąjį namą su pirtimi ir visais ūkiniais pastatais, iki 2016 m. buvusius adresu: (duomenys neskelbtini), o šiuo metu esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Šį gyvenamąjį namą su visais pastatais (duomenys neskelbtini) išnuomojo pareiškėjui Z. S. su šeima ir žadėjo vėliau leisti išsipirkti. 1992 m. (duomenys neskelbtini) nutraukė veiklą, o 1993 m. pabaigoje buvo likviduotas. 1993 m. gruodžio 15 d. perdavimo priėmimo aktu (duomenys neskelbtini) kolūkis nurodytą nekilnojamąjį turtą perdavė savivaldybei, atstovaujamai (duomenys neskelbtini), bet Nekilnojamojo turto registre šie pastatai nebuvo perregistruoti. 1993 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui Z. S. buvo leista privatizuoti nurodytą nekilnojamąjį turtą pagal privatizavimo įstatymą. 1994 m. sausį - vasarį nurodytas turtas buvo įkainuotas ir už jį buvo sumokėta. 1994 m. kovą (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjas Z. S. sudarė nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau dėl nežinomų priežasčių šį sutartis taip pat nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre. Iki šiol visi minėti pastatai, už kuriuos pareiškėjai R. S. ir Z. S. yra sumokėję reikalautą kainą, Nekilnojamojo turto registre yra registruoti nebeegzistuojančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise. VĮ Registrų centras atsisakė nurodytus pastatus registruoti pareiškėjų nuosavybės teise. Pareiškėjai pažymi, kad gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais valdo nuo 1994 m. kaip savo, vaikai kartu negyvena, pareiškėjai naudojasi pastatais, juos prižiūri ir remontuoja, moka visus mokesčius. Niekas pretenzijų į šiuos pastatus niekada nereiškė ir nereiškia. Po šiais pastatais yra pareiškėjai R. S. asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemė – 2004 m. perkelta 0,2100 ha žemės, į kurią jos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodė, jog neprieštarautų pareiškėjų reikalavimo patenkinimui, jei bylos nagrinėjimo teisme metu būtų nustatytos visos sąlygos prašomam juridiniam faktui nustatyti.
3. Suinteresuotas asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimą nurodė, kad byla spręstina teismo nuožiūra – pareiškėjų nurodyti pastatai nėra įtraukti į savivaldybės balansą, savivaldybės administracija neturi jokių su šiais statiniai susijusių dokumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmetė R. S. ir Z. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
5. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodyti pastatai/nekilnojamieji daiktai (gyvenamasis namas, pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo sukurti (pastatyti) ir įforminti tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. buvo inventorizuoti ir registruoti Nekilnojamojo turto registre. Šiuos pastatus (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas – 1990 m. rugpjūčio 8 d. notariškai patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1061. (duomenys neskelbtini) kolūkio nuosavybės teisės į šiuos pastatus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre.
6. Teismas taip pat darė išvadą, kad labai tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui Z. S. ir jo šeimai 1990 m. gruodžio 13 d. suteiktas gyvenamasis namas pagal tuo metu galiojusio 1982 m. Butų kodekso nuostatas buvo priskirtas tarnybinėms gyvenamosios patalpoms, nes su pareiškėju/kolūkio darbuotoju/elektriku buvo sudaryta ne paprasta, o tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Teismas pažymėjo, kad kiti pastatai – pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė – nėra gyvenamosios patalpos ir nelaikytini gyvenamojo namo pagalbinėmis patalpomis ar gyvenamojo namo priklausiniais. Duomenų apie šių pastatų perdavimą naudotis pareiškėjui Z. S. ir jo šeimai nėra.
7. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad nekilnojamieji daiktai, kaip kolūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybe, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodyti (duomenys neskelbtini) gyvenamasis namas, pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė iki kolūkio likvidavimo nebuvo privatizuoti.
8. Teismas sprendė, jog tikėtina, kad pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodytas gyvenamasis namas neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso (pagal 1991 m. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą tarnybinės gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuojamos) ir buvo pradėtas jo privatizavimo procesas, tačiau nebaigtas – gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutartis 1994 m. buvo parengta ir pasirašyta, tačiau nebuvo notariškai patvirtinta, kaip to reikalavo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 255 straipsnis – nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (CK 47 ir 255 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad šia sutartimi buvo parduodamas ne tik gyvenamasis namas, bet ir kiti ūkiniai pastatai. Kadangi pareiškėjų R. S. ir Z. S. pateikta 1994 m. sutartis nėra notariškai patvirtinta, teismas laikė, kad ji yra negaliojanti, todėl nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Taip pat pažymėjo, kad remiantis byloje pateiktais įrodymais, pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė nebuvo įkainuoti ir pareiškėjai R. S. ir Z. S. už juos nėra sumokėję.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai R. S. ir Z. S. nebuvo įgiję nuosavybės teisės ne tik į gyvenamąjį namą, bet ir kitus pastatus – pirtį, 4 ūkinius pastatus, tvartą ir daržinę – tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo, todėl jų ir negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu pareiškėjai R. S. ir Z. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai jungtinės nuosavybės teisėmis valdo gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes tai, jog (duomenys neskelbtini) neišregistravo savo turimo nekilnojamojo turto, nevisiškai tinkamai buvo įvykdyta (duomenys neskelbtini) likvidavimo procedūra, turtas nebuvo tinkamai perduotas savivaldybės ar valstybės institucijoms, pastatai nebuvo įtraukti į savivaldybės balansą ir nebuvo užbaigta privatizavimo procedūra, yra ne pareiškėjų kaltė.
10.2. Teismas priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjai atliko visus tuo metu reikalingus veiksmus, kuriuos (duomenys neskelbtini) reikalavo atlikti. 1990 metais (duomenys neskelbtini) kolūkis suteikė pareiškėjų šeimai gyvenamąjį namą su kitais pastatais ir pareiškėjai, pagal susitarimą su (duomenys neskelbtini) kolūkio pirmininku, turėjo išsipirkti minėtus pastatus iš (duomenys neskelbtini) kolūkio (dalį pinigų pareiškėjai buvo sumokėję (duomenys neskelbtini) kolūkiui).
10.3. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino, kad pareiškėjai ginčo turtą valdė, tvarkė, juo naudojosi kaip savo nuosavybe, atliko remontą, mokėjo visus mokesčius, po pastatais perkėlė savo žemę. Niekas į turtą pretenzijų nereiškia. VĮ Turto bankas ir Kaišiadorių rajono savivaldybė visiškai atsiribojo nuo minėto turto, o tikimybės, kad bus atkurtas (duomenys neskelbtini) kolūkis, nėra.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą Kaišiadorių rajono savivaldybė prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, jog palaiko savo poziciją išdėstytą civilinėje byloje Nr. e2YT-2407-840/2021 2021 m. spalio 29 d. pateiktame atsiliepime Nr. (3.20) V8E-1228.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų (apeliantų) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais, esančius adresu (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjai R. S. ir Z. S. nebuvo įgiję nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą bei kitus pastatus – pirtį, 4 ūkinius pastatus, tvartą ir daržinę – tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo, todėl jų ir negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.
16. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigdami, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos, būtinos juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui.
17. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).
19. Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).
20. Pareiškėjai, kaip faktinį nuosavybės į ginčo statinius įgijimo pagrindą, nurodė 1994 metų (mėnuo ir diena nenurodyti) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitijos atstovo V. C., veikiančio pagal rajono valdybos 1994 m. kovo 7 d. įgaliojimą (pardavėjas), ir Z. S. (pirkėjas), dėl gyvenamojo namo su dviem priestatais, kurio bendras naudingas plotas 70,56 kv. m, ir kitų ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu pakeistas adresas (duomenys neskelbtini)) žemės sklype pirkimo pardavimo. Ši sutartis pasirašyta pirkėjo ir pardavėjo, tačiau sutartyje notarui skirtos skiltys, skirtos tvirtinti šalių sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį neužpildytos, t. y. ši sutartis notarine tvarka nebuvo patvirtinta.
21. Pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (CK 47 ir 255 straipsniai). Kaip minėta, pareiškėjų pateikta 1994 m. sutartis nėra notariškai patvirtinta bei iki šiol gyvenamasis namas, pirtis ir kiti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruoti (duomenys neskelbtini) kolūkio vardu (įregistravimo pagrindas 1992 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pradavimo sutartis Nr. 1061). Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad įvertinus teisinį reglamentavimą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo, 1994 m. sutarties pagrindu pareiškėjams negalėjo atsirasti nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą, nes tokia sutartis nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjų nuosavybės teisės dokumentai buvo, tačiau neišliko, kadangi, kaip jau minėta, notarinė sutartis išviso sudaryta nebuvo. Taigi, įvertinęs pirmiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjai neįrodė egzistuojančių juridinio fakto, kad jie valdo nurodomus objektus nuosavybės teise, sąlygų.
22. Apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjų kaltės nebuvimo, kai (duomenys neskelbtini) kolūkio likvidavimo metu nebuvo išregistruotas ginčo nekilnojamasis turtas, turtas nebuvo perduotas savivaldybei, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo registruota nekilnojamojo turto registre ir nebuvo užbaigta privatizavimo procedūra, bylos nagrinėjimo metu nenustačius, kad pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgiję nuosavybės teisę bei egzistavo dokumentai, patvirtinantys pareiškėjų nuosavybės teisę, teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.
23. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais nuo 1994 m. valdo kaip savo, juos prižiūri ir remontuoja, moka mokesčius, taip pat tai, kad žemės sklypas, skirtas šiems statiniams eksploatuoti, nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, ir niekas pretenzijų į šiuos pastatus nereiškė ir nereiškia, yra reikšmingi sprendžiant ne valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo klausimą, o nagrinėjant bylą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 530 – 533 straipsniai).
24. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.