Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuotų asmenų valstybės įmonės Turto banko ir Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui ir Kaišiadorių rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šį juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti tikslu registruoti nuosavybės teises į šiuos pastatus Nekilnojamojo turto registre ir laisvai jais disponuoti.

2. Pareiškėjų R. S. ir Z. S. reikalavimas grindžiamas šiais argumentais, išdėstytais pareiškime ir išsakytais pareiškėjų bei jų atstovo advokato A. K. teismo posėdžio metu: pareiškėjas Z. S., tuo metu jaunas specialistas (elektrikas), (duomenys neskelbtini) sukūręs šeimą – vedęs pareiškėją R. S., – buvo įkalbinėjamas dirbti (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Pareiškėjas sutiko, kai kolūkis pažadėjo jam suteikti gyvenamąjį plotą. Vykdydamas pažadą, (duomenys neskelbtini) kolūkis 1990 m. rugpjūčio 8 d., nors Nekilnojamojo turto registre dėl nežinomų priežasčių nurodyta kita data – 1992 m. rugpjūčio 8 d., – nupirko iš A. J. pareiškėjų išsirinktą gyvenamąjį namą su pirtimi ir visais ūkiniais pastatais, iki 2016 m. buvusius adresu: (duomenys neskelbtini), o šiuo metu esančius adresu: (duomenys neskelbtini)

Šį gyvenamąjį namą su visais pastatais (duomenys neskelbtini) kolūkis išnuomojo pareiškėjui Z. S. su šeima ir žadėjo vėliau leisti išsipirkti. 1992 m. (duomenys neskelbtini) kolūkis nutraukė veiklą, o 1993 m. pabaigoje buvo likviduotas. 1993 m. gruodžio 15 d. perdavimo priėmimo aktu (duomenys neskelbtini) kolūkis nurodytą nekilnojamąjį turtą perdavė savivaldybei, atstovaujamai Rumšiškių apylinkės viršaitijos, bet Nekilnojamojo turto registre šie pastatai nebuvo perregistruoti. 1993 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui Z. S. buvo leista privatizuoti nurodytą nekilnojamąjį turtą pagal privatizavimo įstatymą. 1994 m. sausį–vasarį nurodytas turtas buvo įkainuotas ir už jį buvo sumokėta. 1994 m. kovą Rumšiškių apylinkės viršaitija ir pareiškėjas Z. S. sudarė nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, tačiau dėl nežinomų priežasčių šį sutartis taip pat nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre. Iki šiol visi šie pastatai, už kuriuos pareiškėjai R. S. ir Z. S. yra sumokėję reikalautą kainą, Nekilnojamojo turto registre tebėra registruoti nebeegzistuojančio (duomenys neskelbtini) kolūkio nuosavybės teise. Valstybės įmonė Registrų centras atsisakė nurodytus pastatus registruoti pareiškėjų nuosavybės teise, dėl ko nėra kitos galimybės įteisinti pareiškėjų nuosavybės į nurodytus pastatus kaip tik kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – pastatų valdymo nuosavybės teise – nustatymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pareiškėjai R. S. ir Z. S. gyvenamąjį namą su pirtimi ir ūkiniais pastatais, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. visą namų ūkį, valdo nuo 1994 m. kaip savo – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, – vaikai užaugę ir senai kartu nebegyvena, pareiškėjai naudojasi pastatais, juos prižiūri ir remontuoja, moka visus mokesčius. Niekas pretenzijų į šiuos pastatus niekada nereiškė ir nereiškia, t. y. nepretenduoja. Po šiais pastatais yra pareiškėjai R. S. asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemė – 2004 m. perkelta 0,2100 ha žemės, į ką jos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės.

3. Paklausti pareiškėjai R. S. ir Z. S. patikslino, kad gyvenamasis namas jiems buvo suteiktas kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos. Visus teismui pateiktus dokumentus (originalus ir jų egzempliorius) jie gavo arba iš (duomenys neskelbtini) kolūkio, arba iš Kaišiadorių rajono savivaldybės Rumšiškių seniūnijos. Be to, pareiškėjai nurodė, kad kartą jau buvo kreipęsi į teismą dėl šių pastatų, tačiau nebuvo priimtas juos tenkinantis sprendimas – lyg dėl to, kad dar nebuvo pakankamas pastatų valdymo laikas, tiksliai nepamena.

5. Suinteresuotų asmenų valstybės įmonės Turto banko ir Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą suinteresuotiems asmenims pranešta tinkamai, gauti prašymai bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

6.1. Pareiškėjai R. S. ir Z. S. yra sutuoktiniai – susituokė (duomenys neskelbtini), gyvenantys adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 7, 28).

6.2. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2021 m. išrašą nekilnojamieji daiktai – pastatai, – esantys adresu: (duomenys neskelbtini) sav.: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 1A1m, statytas 1936 m.; rąstinis; 4 kambarių; bendras plotas – 70,56 kv. m; gyvenamasis plotas – 44,69 kv. m); pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėta 2I1m; rąstinė); ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 3I1m; lentų); ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 4I1m; lentų); tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 5I1m; rąstinis); ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 6I1m; lentų); ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 7I1m; lentų) ir daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėta 8I1m; lentų) registruoti (duomenys neskelbtini) kolūkio nuosavybės teise. Registruota 1992 m. spalio 15 d. Įregistravimo pagrindas – 1992 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pardavimo sutartis Nr. 1061. Žemės sklypo, kuriame yra statiniai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9–10; Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal Nekilnojamojo turto registro 2004 m išrašą žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjai R. S. pagal apskrities viršininko 2004 m. sausio 20 d. sprendimą ir pagal 2004 m. sausio 28 d. įsakymą (b. l. 30–31).

6.3. (duomenys neskelbtini) kolūkis, atstovaujamas S. K., 1990 m. rugpjūčio 8 d. notarinės formos sutartimi Nr. 1061 (b. l. 11; teismui pateiktas originalas) nupirko iš A. J. medinį gyvenamąjį namą su dviem priestatais, turintį bendro naudingo ploto 70,56 kv. m (1A1/m); medinę pirtį (2I1/m); keturis medinius ūkinius pastatus (3I1/m; 4I1/m; 6I1/m; 7I1/m), medinį tvartą (5I1/m) ir medinę daržinę (8I1m), esančius (duomenys neskelbtini). Ši sutartis Rumšiškių apylinkės ūkinėje knygoje registruota 1992 m. vasario 26 d., Nekilnojamojo turto registre – 1992 m. spalio 15 d.

6.4. 1990 m. gruodžio 13 d. tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (b. l. 13–14; teismui pateiktas originalas) (duomenys neskelbtini) kolūkis, atstovaujamas M. R. (nuomotojas), pareiškėjui Z. S. ((duomenys neskelbtini) kolūkio elektrikui, nuomininkui) suteikė jo darbo laikotarpiu naudotis 4 kambarių 44,69 kv. m gyvenamojo ploto tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), taip pat pagalbinėmis patalpomis. Pagal šios sutarties priedą – tarnybinių gyvenamųjų patalpų pasą – gyvenamasis namas nuomininkui atiduotos naudotis 1990 m. gruodžio 13 d. (b. l. 15; teismui pateiktas originalas).

6.5. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Pravieniškių seniūnijos 2021 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. G2-2 (b. l. 27) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) namų ūkių knygoje Nr. (duomenys neskelbtini) (namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjų R. S. ir Z. S. vardu yra užregistruotas namų ūkis, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) Adresas pakeistas vadovaujantis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V1-233 „Dėl adresų pakeitimo“. Namų ūkį ir jo valdą pareiškėjai R. S. ir Z. S. prižiūrėjo ir išlaikė savo lėšomis.

6.6. Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 22 d. potvarkiu Nr. 289-v „Dėl žemės ūkio įmonių laikinųjų administracijų vadovų atleidimo“ (b. l. 17–18, 16) pasiūlė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai nuo 1992 m. spalio 1 d. atleisti iš darbo pasibaigus darbo sutarties terminui visą eilę žemės ūkio įmonių laikinųjų administracijų vadovų, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės laikinosios administracijos vadovą M. R. (1 punktas). Be to, šiame potvarkyje nurodyta, kad nutraukiama visos eilės žemės ūkio įmonių veikla, taip pat ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės veikla, likvidacinės komisijos funkcijos pavedamos atitinkamų apylinkių agrarinės reformos tarnyboms (2 punktas). Šių žemės ūkio įmonių turtas, neparduotas aukcionuose, perduotas apylinkių savivaldybėms, kurios šį turtą lengvatinėmis sąlygomis perduoda naudotis bendrovėms (3 punktas). Žinių apie tai, kam perėjo nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) sav., Kauno regioniniame valstybės archyve saugomuose Rumšiškių apylinkės Tarybos ir viršaičio bei Rumšiškių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos dokumentų fonduose nėra. Žemės ūkio bendrovių dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi, o (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos archyvui perduotos iki 1990 m. įskaitytinai (b. l. 16).

6.7. Teismui pateikta Kaišiadorių rajono Rumšiškių seniūno V. C. 1995 m. gruodžio 13 d. patvirtintos 1993 m. gruodžio 15 d. priėmimo perdavimo akto kopijos kopija (b. l. 19), iš kurios matyti, kad buvusios ŽŪĮ (duomenys neskelbtini) atstovės (duomenys neskelbtini) ir V. K. perdavė savivaldybei du neprivatizuotus gyvenamuosius namus, o juos priėmė Rumšiškių apylinkės viršaitis V. C.. Vienas iš perduotų ir priimtų gyvenamųjų namų aprašytas taip: „S. Z. gyv. (duomenys neskelbtini) viso plotas 70,56 m² gyv. plot. 44,69 m² (4 kamb.) 4 asmenys. Balansinė vertė 378 litai, nusidėvėjimas 6 litai“.

6.8. Pareiškėjas Z. S. 1992 m. vasario 10 d. Kaišiadorių rajono Rumšiškių apylinkės viršaitijai pateikė pareiškimą/ prašymą parduoti jam privatizuojamą gyvenamąjį namą su 2 priestatais, esantį (duomenys neskelbtini), ir su priklausiniais – su ūkiniais pastatais, daržine, tvartu ir pirtimi (b. l. 20; teismui pateiktas originalas).

6.9. Teismui pateikta (duomenys neskelbtini) pavaduotojos N. I. 1994 m. gruodžio 15 d. patvirtinta Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti 1993 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolo Nr. 28 išrašo kopija (b. l. 21), iš kurios matyti, kad Kaišiadorių rajono Rumšiškių apylinkės gyventojui Z. S. leista privatizuoti gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini) (70,56 kv. m).

6.10. Pareiškėjai Z. S. (nuomininkas) ir R. S. (pilnametė šeimos narė) 1994 m. sausio 24 d. sudarė susitarimą, kurį tą pačią dieną patvirtino (duomenys neskelbtini) pavaduotoja E. G. (b. l. 22; teismui pateiktas originalas). Pareiškėjai susitarė pirkti privatizuojamą gyvenamąjį namą su 2 priestatais ir priklausiniais: 4 ūkiniais pastatais, tvartu, daržine ir pirtimi, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai (sutuoktiniai, b. l. 23) taip pat sutarė, kad nekilnojamąjį turtą perka bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Už perkamą turtą bus sumokėta iš bendrų šeimos investicinėje sąskaitoje, atidarytoje pareiškėjo vardu, esančių lėšų.

6.11. Pagal teismui pateiktus Kaišiadorių rajono Rumšiškių apylinkės savivaldybės 1994 m. sausio 24 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą Nr. 27 (b. l. 26; teismui pateiktas originalas) ir mokėjimo pranešimą (b. l. 24; teismui pateiktas originalas) matyti, kad Z. S. ketinamas įsigyti 1936 m. pastatytas rąstinis 70,56 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas buvo įkainuotas iš viso 691,21 Lt. Nustatyti įmokų dydžiai: grynaisiais – 170,96 Lt, mokant į Rumšiškių apylinkės savivaldybės sąskaitą; investiciniais čekiais – 520,25 Lt; valstybinis mokestis – 6,91 Lt. Prieš notariškai tvirtinant pirkimo pardavimo sutartį pirkėjas turėjo sumokėti 520,25 Lt įmoką investiciniais čekiais ir pusę valstybinio mokesčio – 3,46 Lt. Mokėjimo pranešime yra Lietuvos taupomojo banko Kaišiadorių skyriaus tarnautojos 1994 m. vasario 25 d. žyma, kad visos mokėjimo pranešime nurodytos sumos yra įmokėtos ir nurašytos. Be to, pareiškėjai pateikė teismui kasos kvitų šakneles (b. l. 25; teismui pateikti originalai), iš kurių matyti, kad Z. S. 1994 m. vasario 25 d. mokesčių inspekcijai sumokėjo 3,46 Lt dydžio valstybinį mokestį už buto privatizavimą ir Rumšiškių viršaitijai, į mokėjimo pranešime nurodytą sąskaitą kredito įstaigoje, sumokėjo 170,96 Lt už perkamą butą.

6.12. Teismui pateikta 1994 m. sutartis (b. l. 29; keli originalai) (mėnuo ir diena nenurodyti), iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) atstovas V. C., veikiantis pagal rajono valdybos 1994 m. kovo 7 d. įgaliojimą (pardavėjas), ir Z. S. (nurodytas tikslus asmens kodas), gyvenantis (duomenys neskelbtini) (pirkėjas) sudarė šią sutartį pagal Rumšiškių apylinkės viršaitijos 1994 m. sausio 24 d. įkainojimo aktą Nr. 27. Pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko gyvenamąjį namą su dviem priestatais, kurio bendras naudingas plotas 70,56 kv. m, ir kitus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Nurodytų namų bendra kaina 691 Lt, iš kurių 170,96 Lt pirkėjas sumokėjo grynaisiais 1994 m. vasario 25 d. (kvito Nr. 38303) ir 520,25 Lt valstybine vienkartine išmoka ar kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Šią sutartį pasirašė pirkėjas ir pardavėjas, tačiau sutartyje notarui skirtos skiltys tvirtinti šalių sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį neužpildytos.

6.13. Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinis registratorius, – vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 28212143 atmetė pareiškėjų R. S. ir Z. S. prašymą įregistruoti nuosavybės teises į pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini) sav., nes pareiškėjų pateikti dokumentai (1994 m. sutartis ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Rumšiškių seniūnijos 2021 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. G2-2) nėra tinkami juridiniai pagrindai daiktinių teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai). Pareiškėjų pateikta 1994 m. sutartis nėra notariškai patvirtinta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“, savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose yra tinkama tik pastatams ir statiniams, įsigytiems ar pastatytiems iki 1991 m. liepos 25 d. Pagal pareiškėjus nurodytus pastatus jie įsigijo 1994 m. Nekilnojamojo turto registro duomenimis šie pastatai nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) kolūkiui pagal 1990 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pradavimo sutartį Nr. 1061 (b. l. 8). Pareiškėjai R. S. ir Z. S. šio Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimo neskundė.

7. Teismo posėdžio metu pareiškėjams R. S. ir Z. S. pasakius, kad kartą jie jau buvo kreipęsi į teismą dėl šių pastatų, patikrintas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko archyvas ir Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (buvusio Kaišiadorių rajono apylinkės teismo) archyvas. Nustatyta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teisme 2002 m. buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-401-01 pagal ieškovų Z. S. ir R. S. ieškinį atsakovei Kauno apskrities valdytojo administracijai. Ieškinys 2002 m. liepos 9 d. paliktas nenagrinėtas, procesinis sprendimas įsiteisėjęs, civilinė byla sunaikinta, tačiau gauta Kauno regioniniame valstybės archyve saugomo šios civilinės bylos procesinio sprendimo kopija (b. l. 57–58) ir nustatyta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-401-01-2002 paliko nenagrinėtu pareiškėjų Z. S. ir R. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise – nustatymo, kas nagrinėjamu atveju neatima iš pareiškėjų teisės kreiptis į teismą pakartotinai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CPK) 297 straipsnis).

8. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus (Lietuvos Respublikos CPK 2 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 12 ir 178 straipsnius šalys/ pareiškėjai privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos CPK 182 straipsnis). Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo.

Pažymėtina ir tai, kad civiliniams teisiniams santykiams taikytini civilinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojantys teisės aktai, t. y. teisme gali būti taikomos ir teisės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu jau yra netekusios galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo metu.

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai R. S. ir Z. S. kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pastatų valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjai prašo nustatyti tikslu registruoti jų nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas, pareikštas Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitu įstatyme nustatytu pagrindu); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

10. Įvertinęs pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškime išdėstytus ir teismo posėdžio metu pareiškėjų ir jų atstovo advokato A. K. palaikytus argumentus bei pateiktus paaiškinimus, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas daro šias išvadas:

10.1. Neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodyti pastatai/ nekilnojamieji daiktai (gyvenamasis namas, pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) sav., buvo sukurti (pastatyti) ir įforminti tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. buvo inventorizuoti ir registruoti Nekilnojamojo turto registre. Šiuos pastatus (duomenys neskelbtini) kolūkis įgijo nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas – 1990 m. rugpjūčio 8 d. notariškai patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1061. (duomenys neskelbtini) kolūkio nuosavybės teisės į šiuos pastatus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre (šio teismo sprendimo 6.2–6.3 ir 6.13 punktai).

10.2. Labai tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) kolūkio pareiškėjui Z. S. ir jo šeimai 1990 m. gruodžio 13 d. suteiktas gyvenamasis namas pagal tuo metu galiojusio 1982 m. Butų kodekso nuostatas buvo priskirtas tarnybinėms gyvenamosios patalpoms, nes su pareiškėju/ kolūkio darbuotoju/ elektriku buvo sudaryta ne paprasta, o tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (šio teismo sprendimo 6.4 punktas). Pažymėtina, kad kiti pastatai – pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė – nėra gyvenamosios patalpos ir nelaikytini gyvenamojo namo pagalbinėmis patalpomis ar gyvenamojo namo priklausiniais. Duomenų apie šių pastatų perdavimą naudotis pareiškėjui Z. S. ir jo šeimai nėra.

10.3. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vykdant ekonomikos reformą, kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pagal įstatymo 13 straipsnį privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, daryti išvada, kad nekilnojamieji daiktai, kaip kolūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodyti (duomenys neskelbtini) kolūkio gyvenamasis namas, pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė iki kolūkio likvidavimo nebuvo privatizuoti.

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdyba 1992 m. rugsėjo 22 d. potvarkiu Nr. 289-v „Dėl žemės ūkio įmonių laikinųjų administracijų vadovų atleidimo“ (b. l. 17–18, 16) pasiūlė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai nuo 1992 m. spalio 1 d. atleisti iš darbo pasibaigus darbo sutarties terminui visą eilę žemės ūkio įmonių laikinųjų administracijų vadovų, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės laikinosios administracijos vadovą. Be to, šiuo potvarkiu nutraukė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės veiklą, likvidacinės komisijos funkcijos pavedant apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Šiuo potvarkiu likviduotų žemės ūkio įmonių turtas, neparduotas aukcionuose, perduotas apylinkių savivaldybėms. Žinių apie tai, kam perėjo nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) sav., Kauno regioniniame valstybės archyve saugomuose Rumšiškių apylinkės Tarybos ir viršaičio bei Rumšiškių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos dokumentų fonduose nėra. Žemės ūkio bendrovių dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi, o Rumšiškių apylinkės (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos archyvui perduotos iki 1990 m. įskaitytinai (b. l. 16). Suinteresuotas asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimą nurodė, kad pareiškėjų nurodyti pastatai nėra įtraukti į savivaldybės balansą, savivaldybės administracija neturi jokių su šiais statiniai susijusių dokumentų (šio teismo sprendimo 5 punktas). Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą nustatyta, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams, pereinamuoju laikotarpiu valstybė ir savivaldybės nebuvo tinkamai apskaičiusios bei valdančios savo turtą, nepriėmusios sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, tačiau tai nereiškia, kad neapskaitytas ir į balansą neįtrauktas teisės aktais valstybei ar savivaldybėms perduotas/ priskirtas turtas pradaro teisės aktais jam suteiktą teisinį statusą.

10.4. Nagrinėjamu atveju ypatingas dėmesys atkreiptinas į teismui pateiktą (duomenys neskelbtini) pavaduotojos N. I. 1994 m. gruodžio 15 d. patvirtintą Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 1-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti 1993 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolo Nr. 28 išrašo kopiją (b. l. 21; šio teismo sprendimo 6.9 punktas), iš kurios matyti, kad Kaišiadorių rajono Rumšiškių apylinkės gyventojui Z. S. leista privatizuoti gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini) (70,56 kv. m), t. y. gyvenamąjį namą (šio teismo sprendimo 6.8, 6.2, 6.5 punktai). Atsižvelgus į tai, taip pat į šio teismo sprendimo 6.7–6.8 ir 6.10–6.12 punktuose aprašytus įrodymus, darytina išvada, jog labai tikėtina, kad pareiškėjų R. S. ir Z. S. nurodytas gyvenamasis namas neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso (pagal 1991 m. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą tarnybinės gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuojamos) ir buvo pradėtas jo privatizavimo procesas, tačiau nebaigtas – gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutartis 1994 m. buvo parengta ir pasirašyta, tačiau nebuvo notariškai patvirtinta (šio teismo sprendimo 6.12 punktas), kaip to reikalavo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnis – nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai). Pažymėtina, kad šia sutartimi buvo parduodamas ne tik gyvenamasis namas, bet ir kiti ūkiniai pastatai. Kadangi pareiškėjų R. S. ir Z. S. pateikta 1994 m. sutartis nėra notariškai patvirtinta, laikytina, kad ji yra negaliojanti, todėl nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad pagal šio teismo sprendimo 6.11 punkte aprašytus įrodymus pirtis, 4 ūkiniai pastatai, tvartas ir daržinė nebuvo įkainuoti ir pareiškėjai R. S. ir Z. S. už juos nėra sumokėję.

Darytina išvada, kad pareiškėjai R. S. ir Z. S. nebuvo įgiję nuosavybės teisės ne tik į gyvenamąjį namą, bet ir kitus pastatus – pirtį, 4 ūkinius pastatus, tvartą ir daržinę – tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo, todėl jų ir negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.

Atsižvelgus į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjų R. S. ir Z. S. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniais ir 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

R. S. ir Z. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.