Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-819-524/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-03
Bylos Nr.: 2A-819-524/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
Atsakovas: E. U., D. D.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Priekabos“, B. D., G. A., Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas

Kategorijos

2.6.1.3.2Dalomosios ir nedalomosios prievolės
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.2.1Netesybos
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-819-524/2020Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01630-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.2; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ ieškinį atsakovams E. U., D. D. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Priekabos“, B. D., G. A., Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo pareiškė reikalavimus: priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 3 000 Eur už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimą transporto priemonės saugojimo aikštelėje; priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai penkių procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. vasario 21 d. iki bylos iškėlimo teisme, kurios sudaro 675 Eur; priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog pagal 2014 m. gegužės 26 d. sutartį Nr. 80-4-ST2-14-76, sudarytą tarp UAB „Priekabos“ ir Klaipėdos apskrities VPK, policijai nustačius, kad transporto priemonė nuvežtina, UAB „Priekabos“ savo vilkiku nuveža transporto priemonę į aikštelę, ją saugo ir už automobilio nuvežimą bei saugojimą turi gauti atlygį. 2014 m. gegužės 26 d. sutartyje buvo nustatyti transporto priemonių nuvežimo bei saugojimo įkainiai, kurie šiuo atveju yra 69,51 Eur (240 Lt) už automobilio pakrovimą ir nuvežimą bei 4,34 Eur (15 Lt) per parą už automobilio saugojimą. 2015m. vasario 21 d. atsakovui E. U. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „H.C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), po administracinio teisės pažeidimo pagal 2015 m. vasario 21 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą buvo transportuota į UAB „Priekabos“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę. Pagal 2015 m. spalio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį bei jos priedus pradinė kreditorė UAB „Priekabos“ perleido reikalavimo teisę į susidariusį įsiskolinimą už automobilio nutempimą ir saugojimą naujajai kreditorei ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“. 2019 m. gegužės 14 d. Klaipėdos apskrities VPK pranešimu ieškovė buvo informuota, kad 2015 m. vasario 21 d. automobilį „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), vairavo kelių eismo taisyklių pažeidimą padaręs asmuo D. D.. Už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. susidarė 8 785,68 Eur skola, kurią ieškovė sumažino iki 3 000 Eur, taip pat už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 21 d. iki bylos iškėlimo teisme apskaičiavo 675 Eur kompensuojamąsias palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų E. U. ir D. D. ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“ 2 000 Eur skolos, 449,82 Eur palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 449,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš atsakovo E. U. ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“ 180,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo D. D. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Skolų valdymo sprendimai“ 180,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ atsakovui E. U. 72,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų prievolės atlyginti ieškovei ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas bei jų dydžio. Ieškovė prašo susidariusį 3 000 Eur įsiskolinimą priteisti solidariai iš atsakovo E. U., kaip automobilio savininko, ir atsakovo D. D., kaip automobilio valdytojo, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo metu ir dėl kurio padaryto pažeidimo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugojamą aikštelę ir saugomas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijos, galiojusios transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu, 33 straipsnio 6 dalimi, kuri numatė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad jų nepakanka konstatuoti, kad atsakovas E. U. prieš D. D. padarant administracinį teisės pažeidimą automobiliu „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), buvo šį automobilį pardavęs pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui D. D.; atsakovas E. U. šio fakto neįrodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad automobilio „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), savininkas yra E. U., o D. D. administracinio teisės pažeidimo metu buvo tik šios transporto priemonės valdytojas, todėl jie pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalį yra solidariai atsakingi už išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Prie civilinės bylos pridėta administracinio teisės pažeidimo bylos A2.6.-1015-718/2015 medžiaga patvirtina, kad atsakovas D. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio 2015-02-21 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu automobilis „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), iš (duomenys nekelbtini), buvo priverstinai nuvežtas į UAB „Priekabos“ aikštelę, esančią adresu (duomenys nekelbtini). Įvykio metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog transporto priemonė priverstinai nuvežta teisėtai ir UAB „Priekabos“ privalėjo užtikrinti automobilio saugojimą. Nustačius, jog abu atsakovai atsakingi už transporto priemonės saugojimo išlaidas, turi būti įvertintas saugojimo išlaidų proporcingumas ir šių išlaidų dydžio pagrįstumas. Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. U. ir D. D. 3000 Eur už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimą transporto priemonės saugojimo aikštelėje už laikotarpį nuo 2015 m.vasario 21 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. Atsakovas E. U. nesutinka su prašoma priteisti suma, argumentuodamas, jog pati ieškovė nesiėmė veiksmų informuoti apie skolą laiku ir dėl jos kaltės susidarė tokia skola. Atsižvelgdamas į nagrinėjamu atveju ieškovės nurodomą ilgą transporto priemonės saugojimo laikotarpį (1657 paros), teismas turi pareigą atsižvelgti į tai, kada ir kokių veiksmų tokiu ilgu laikotarpiu ėmėsi pati ieškovė ir iki reikalavimo teisės perleidimo trečiasis asmuo UAB „Priekabos“ siekdamos informuoti atsakovus apie transporto priemonės pasiėmimą ir įsiskolinimo padengimą. Pagal sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Nr. 30-4-ST2-14-76 5.15 punktą paslaugos teikėja – UAB „Priekabos“ buvo įsipareigojusi imtis priemonių, kad transporto priemonių savininkas ar valdytojas būtų informuotas apie automobilio buvimo vietą ir atsiėmimo sąlygas. Trečiasis asmuo UAB „Priekabos“ atsiliepimo nepateikė, jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jokių duomenų apie kreipimąsi į atsakovus D. D. ir E. U. ir jų informavimą apie automobilio buvimo vietą ir atsiėmimo sąlygas, taip pat raginimus atlikti mokėjimą už transporto priemonės saugojimą teismui nepateikė. Teismas ieškovei ne kartą siūlė susisiekti su UAB „Priekabos“ ir pateikti duomenis, jog trečiasis asmuo UAB „Priekabos“ ragino atsakovus atvykti pasiimti transporto priemonės ir susimokėti nuvežimo bei saugojimo išlaidas, tačiau ieškovė jokių duomenų taip pat nepateikė, dėl to darytina išvada, kad sutartimi prisiimtos informavimo pareigos UAB „Priekabos“ nevykdė. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, dėl ko nuo 2015-10-12, kai buvo perleistas jai reikalavimas dėl skolos ir ieškovė sužinojo, jog B. D. transporto priemonę pardavė E. U., tik po daugiau nei 4 metų išsiuntė pranešimus transporto priemonės savininkui. Taigi įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad apie su saugojimu susijusias išlaidas būtų informuotas transporto savininkas E. U. bei administracinį teisės pažeidimą padaręs D. D. anksčiau ir žinotų apie automobilio saugojimą ir susidariusias automobilio saugojimo išlaidas, į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad nors E. U. atsiliepime ginčijo gavęs 2019-04-24 pranešimą, teigė sužinojęs apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą tik 2019-09-13, kai gavo pranešimą iš teismo, tačiau teismo posėdžio metu parodė, kad 2019 metų balandžio mėnesį buvo gavęs laišką iš ieškovės, kad pats susisiekė su ieškove ir kad nežino, kodėl atsiliepime sužinojimo data nurodyta 2019-09-13. Atsakovas D. D. buvo informuotas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu apie automobilio priverstinį nuvežimą, tačiau ne apie jo saugojimą bei susidariusias saugojimo išlaidas. Apibendrinus nurodytas aplinkybes pripažintina, jog didelė suma už transporto priemonės saugojimą susidarė dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio saugotojo, taip pat jo reikalavimo teisę perėmusios ieškovės kaltės, tai pripažintina pagrindu mažinti priteistiną sumą. Teismas, spręsdamas dėl skolos dydžio pagrįstumo, įvertina ir tai, jog reikalavimo perleidimo sutarties metu skola už transporto priemonės saugojimą ir nuvežimą pagal Sutartyje įtvirtintus įkainius sudarė 1309,69 Eur (233 paros x 5,26 Eur = 1225,58 Eur už saugojimą + 84,11 Eur už nuvežimą), o laikotarpiu nuo 2019-04-24, kai atsakovams buvo pranešta apie susidariusią skolą bei reikalavimą atsiimti transporto priemonę iki 2019-09-13, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, buvo praėjusios 142 paros, todėl remiantis Sutartyje įtvirtintais įkainiais už automobilio saugojimą šiuo laikotarpiu susidarė 746,92 Eur (142 paros x 5,26 Eur = 746,92 Eur) skola. Įvertinus ieškovės pateiktus duomenis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas, darytina išvada, kad Sutartyje numatyti paslaugų įkainiai yra proporcingi, tačiau nors ieškovė ir sumažino reikalaujamą priteisti sumą, tuo pripažindama nepagrįstu transporto priemonės saugojimo laikotarpį, visgi įvertinus saugomos transporto priemonės metus – 1995 m., jos vertę, būklę šiuo metu, ieškovės prašoma 3 000 Eur saugojimo išlaidų suma pripažintina neatitinkančia protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino atsakovų elgesį ir, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, ieškovės prašomą 3 000 Eur sumą sumažino iki 2 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės prašoma suma sumažinta iki 2 000 Eur, atitinkamai sumažintos ir kompensuojamosios palūkanos. Teismas apskaičiavo mokėtinas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos 2 000 Eur sumos už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2019 m. rugsėjo 13d.), t. y. už 54 mėnesius, ir nustatė, jog mokėtina palūkanų suma yra 449,82 Eur (8,33 Eur per mėnesį x 54 mėn.) ir jos priteistinos solidariai iš abiejų atsakovų ieškovės naudai (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Tenkinus ieškovės ieškinį iš dalies iš atsakovų priteistinos įstatyme numatytos penkių procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo 2 449,82 Eur sumos nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovas E. U. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atsakovui E. U. atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. CK 4. 254 str. 1 p. nustatyta, kad viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Taigi pagal šią įstatymo normą, aiškinant ją kartu su CK 1.75 str. 1 d., įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, todėl vadovaujantis šia norma ir CK 4.253 str. darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija.

5.2. Saugaus eismo keliais įstatymo 1 str. nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, tuo siekiama apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas, todėl šis įstatymas nereglamentuoja transporto priemonių privalomo registravimo.

5.3. Saugaus eismo keliais įstatymo 2 str. taip pat nenustatyta reikalavimo įregistruoti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.

5.4. Apeliacinio skundo 14 ir 15 p. nurodoma Lietuvos kasacinio teismo praktika dėl nuostatos, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis nėra tapačios teisinės sąvokos.

5.5. Pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes traktuoja klaidingai iškreipdamas objektyvią tiesą. Sprendimo 4 lape teismas nurodo, kad iš bylos medžiagos (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-1015-718/2015) nustatyta, taip pat 2015-03-16 teismo posėdžio metu D. D. parodė, kad automobilį „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), pirko prieš pusmetį iš G. A., radęs skelbimą internete, tačiau tokių aplinkybių administracinio nusižengimo byloje nėra. Šioje byloje yra protokolas, kuriame tik nurodyta, kad automobilio savininkė jo surašymo metu yra G. A..

5.6. Priešingai, nei konstatuoja teismas savo sprendime, atsakovas D. D. nurodo, kad automobilis priklauso jam, tik jis nespėjo susitvarkyti dokumentų. Tai patvirtina 2015-03-16 teismo informacinė pažyma administracinėje byloje, 2015-03-16 nutarimo 1 lapas.

5.7. Teismas netinkamai taikė materialinės ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nepagrįstai abejoja D. D. parodymais administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuodamas, jog jis slepia tikrąsias teisės pažeidimo detales bei duomenis apie automobilio savininką.

5.8. Teismas nepagrįstai liudytojos S. U. ir atsakovo E. U. parodymus vertino kritiškai, neatsižvelgė į tai, kad nuo tiriamų faktinių aplinkybių praėjo 5 metai.

5.9. Atsakovas E. U. nelaiko savęs automobilio savininku, todėl ir neatsiėmė automobilio iš saugojimo aikštelės, nes nuo 2015 m. sausio mėn. jo savininkas buvo D. D..

5.10. Teismas neteisingai nustatė skolos dydį, nes automobilis yra bevertis, 2015 m sausio mėnesį jo kaina buvo 500 eurų. Ieškovė ir UAB ,,Priekaba“ 2015 m. spalio 12 d. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 13 d., byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas E. U. gavo 2019 m. balandžio 24 d. pranešimą.

5.11. Apeliacinio skundo 38 p. nurodo Lietuvos kasacinio teismo praktiką dėl pareigos pranešti automobilio savininkui už jo saugomą automobilį.

Atsiliepimas

5.12. Atsakovas nesutinka su apskaičiuotu 449,82 Eur kompensuojamųjų palūkanų dydžiu už laikotarpį nuo 2015-02-21 iki 2019-09-13.

5.13. Teismas neteisingai nurodė, jog jis pirmosios instancijos teisme turėjo tik 220 Eur bylinėjimosi išlaidų, nors jis pateikė dokumentus dėl 850 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme advokato padėjėjo pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

6.1. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

6.2. Pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo registre. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kartu ir savininko pasikeitimas yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo faktu, bet kitais įrodymais.

6.3. 2014-04-23 pardavėja G. A. pardavė automobilį „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), pirkėjui B. D. (b. l. 125), o 2014-05-11 pardavėjas B. D. šį automobilį pardavė pirkėjui E. U. (b. l. 25), tačiau byloje nėra įrodymų, kad E. U. šį automobilį pardavė D. D., atsakovas nurodo, kad pirkimo–pardavimo sutarties neišsaugojo.

6.4. Automobilis toliau yra saugomas automobilių saugojimo aikštelėje, nuotraukose (b. l. 97–100) yra užfiksuota jo būklė.

6.5. Policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, atlyginamos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai ar neveikimas (Lietuvos kasacinio teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

6.6. Viešame registre nurodytas automobilio savininkas – B. D. tik 2019-04-24 informavo ieškovę, kad surado automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, ir atsiuntė ją, todėl tą pačią dieną ieškovė išsiuntė pranešimą atsakovui E. U.. Byloje iš E. U. paaiškinimo, liudytojos S. U. parodymų nustatyta, kad atsakovas E. U. šį laišką gavo. Tik ieškovei perdavus bylą teismui šis atsakovas nurodė, kad 2015 m. sausio mėn. pardavė šį automobilį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

9. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai solidariai iš atsakovų transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, t. y. dėl skolos priteisimo solidariai iš transporto priemonės valdytojo ir automobilio savininko – apelianto, kuris nelaiko savęs šio automobilio savininku. Apeliantas automobilio pardavimą įrodinėja liudytojos parodymais, savo paaiškinimu bei kito atsakovo paaiškinimu administracinėje byloje, todėl pasisakytina dėl įrodymų pakankamumo apelianto automobilio pirkimo–pardavimo santykiams konstatuoti. Pagal apeliacinio skundo motyvus pasisakytina byloje dėl ginčo skolos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo.

Dėl apelianto nuosavybės teisių į automobilį perleidimo įrodymų pakankamumo

10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š., bylos Nr. 3K-3-1158/2003). Automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010).

11. Taigi automobilio registracija asmens vardu nėra juridinis faktas, sukuriantis to asmens nuosavybės teisę, nes ši įgyjama tik CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais. Vis dėlto automobilio registracijos duomenys yra vienas iš įrodymų, galinčių patvirtinti nuosavybės teisę. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008).

12. Įstatyme nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę, pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra nepaisant to, ar tokia garantija sutartyje nustatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą). Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Šioje byloje įrodyta, jog trečiasis asmuo B. D. 2014 m. gegužės 11d. rašytine sutartimi ieškovės saugomą automobilį pardavė apeliantui (b. l. 25). Apeliantas nurodo, jog jis tokios sutarties pateikti negali, o automobilio pardavimo faktą įrodinėja liudytojos sutuoktinės parodymais, savo paaiškinimu ir Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarime užfiksuotais D. D. parodymais, jog automobilis priklauso jam, tik jis nespėjo dokumentų susitvarkyti (pridėta byla Nr. A2.6-1015-718/2015, b. l. 17).

13. Prie civilinės bylos pridėta administracinio teisės pažeidimo bylos A2.6.-1015-718/2015 medžiaga patvirtina, kad atsakovas D. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl to 2015-02-21 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu automobilis „H. C.“, valstybinis Nr. (duomenys nekelbtini), iš (duomenys nekelbtini), buvo priverstinai nuvežtas į UAB „Priekabos“ aikštelę, esančią adresu (duomenys nekelbtini). Iš paminėto Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarimo nustatyta, kad šiuo nutarimu nuspręsta automobilį grąžinti teisėtam savininkui ar jo atstovui, todėl paneigtas apelianto nurodomas motyvas, jog šioje byloje yra pagrindas vadovautis D. D. parodymais ir dėl jo nurodomos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, jog byloje įrodyta, kad apeliantas šį automobilį pardavė D. D.. Paminėtame nutarime nenurodoma, jog automobilis turi būti grąžintas D. D., todėl nutarime nėra konstatuotų motyvų, leidžiančių civilinėje byloje padaryti išvadą, jog apeliantas automobilį pardavė D. D..

14. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus vertino kaip nepakankamus ir nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Kasacinio teismo išaiškinta, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančių teismų prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Šioje byloje liudytojos – apelianto sutuoktinės parodymai vertintini kaip suinteresuoto asmens bylos baigtimi, todėl įvertinus įrodymų vertinimo taisykles apelianto nurodomi įrodymai nėra pakankami aplinkybei, jog jis 2015 m sausio mėnesį saugomą automobilį pardavė D. D., konstatuoti. Byloje nėra pateikta paprastos rašytinės formos sutartis dėl automobilio pardavimo, o iš D. D. paaiškinimo nustatyta, jog jis dokumentų nesusitvarkė. Byloje nėra įrodymų apie pinigų sumokėjimą apeliantui.

16. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

17. Nagrinėjamu atveju automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidos priteistos iš transporto priemonės savininko ir valdytojo solidariai. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, kad išlaidos iš jo neturėjo būti priteistos, nes jis šį automobilį pardavė kitam atsakovui, tačiau sutarties neišsaugojo. Tačiau šiuo apeliacinio skundo argumentu, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigti apelianto solidariosios atsakomybės pagrindą nėra teisinio pagrindo. Apelianto motyvai dėl jo civilinės atsakomybės nebuvimo paneigiami bylos medžiaga.

18. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nėra apelianto pasirašytos pirkimo–pardavimo sutarties, nėra jokių įrodymų dėl pinigų iš D. D. gavimo, D. D. administracinėje byloje parodė, jog jis pirkimo dokumentų nesusitvarkė, todėl įrodyta, kad tokių dokumentų nėra. Šioje byloje įrodyta, jog apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsargus automobilio savininkas, nevykdė pareigos automobilį perduoti blaiviam asmeniui ir turinčiam teisę jį vairuoti, todėl apelianto kaltė neatsargumo forma yra įrodyta.

19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.

20. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

21. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. paminėto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje. Pažymėtina, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Šiuo reglamentavimu įtvirtinta saugotojo teisė tokio atlyginimo reikalauti iš pasirinkto skolininko, t. y. iš savininko ar teisėto valdytojo atskirai. Nagrinėjamu atveju ieškovė skolą prašė priteisti iš transporto priemonės savininko ir valdytojo solidariai.

22. Byloje nustačius, jog apelianto įrodinėjamas automobilio pardavimas nebuvo įformintas raštu, nebuvo įregistruota sutartis dėl apelianto nurodomo automobilio pardavimo, yra pagrindas atmesti apelianto motyvą, jog ieškovė ar pradinė kreditorė turėjo realią galimybę pranešti apeliantui dėl automobilio atsiėmimo anksčiau nei 2019–04-24, t. y. iki to momento, kai įregistruotas viešajame registre savininkas B. D. pranešė apie saugomo automobilio pardavimą pateikdamas ieškovei rašytinę sutartį. Byloje įrodyta, kad apeliantas tokios sutarties nepateikė, šios bylos šalių teisiniame santykyje labai svarbu įvertinti sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą.

Dėl ginčo skolos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo

23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė abiejų šalių veiksmai: tiek atsakovo D. D., kuris nesiėmė jokių veiksmų saugomai jos transporto priemonei susigrąžinti, tiek ir ieškovės elgesys delsiant abu atsakovus informuoti apie saugomą transporto priemonę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis CK 1.5 str. nustatytais principais sumažino ginčo sumą iki 2000 Eur, atsižvelgdamas į saugomo automobilio vertę, konstatuodamas 5,26 Eur pasaugos paslaugos už parą įkainio proporcingumą.

24. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka pripažindama, jog, sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, privalu vadovautis kasacinio teismo praktika, kad, pasisakant dėl saugojimo išlaidų dydžio, privalu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimu, tačiau apeliacinio skundo motyvais sumažinti priteistos sumos nėra teisinio pagrindo, nes naujų aplinkybių bei įrodymų dėl priteistos sumos mažinimo apeliantas nenurodo. Atsakovas neįrodė byloje, jog ieškovės prašomas taikyti tarifas yra nepagrįstai didelis, t. y. neteikė įrodymų, jog 5,26 Eur pasaugos paslaugos už parą įkainis neatitinka toje vietovėje nustatyto pasaugos tarifo.

25. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės prašoma priteisti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų suma susidarė ir dėl atsakovų nerūpestingumo nesilaikant pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, įgyvendinant savo pareigą rūpintis jiems priklausančių ir jų valdomu turtu (CK 1.5 straipsnio 5 dalis).

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

27. Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, taikė CK 6.210 straipsnyje nustatytą palūkanų dydį ir apskaičiavo penkių procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas nuo 3000,00 Eur nuo 2015-02-21 iki bylos iškėlimo teisme (teismo įsakymo priėmimo), kurios sudaro 675 Eur (12,50 Eur per 1 mėnesį palūkanų x 54 mėn.). Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo mokėtinas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos 2000,00 Eur sumos už laikotarpį nuo 2015-02-21 iki 2019-09-13, t. y. už 54 mėnesius, ir nustatė, jog mokėtina palūkanų suma 449,82 Eur (8,33 Eur per mėnesį x 54 mėn.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas dėl palūkanų priteisimo nėra pasibaigęs. Prievolė mokėti palūkanas yra piniginė prievolė, kuri atsiranda praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsakovams nesumokėjus įsiskolinimo (praleidus terminą įvykdyti prievolę), atsakovai turi prievolę mokėti palūkanas. Šios prievolės nevykdymas (savo pobūdžiu) reiškia tęstinį kreditoriaus teisės gauti pinigus pažeidimą, t. y. toks kreditoriaus teisės pažeidimas vyksta kiekvieną dieną. Todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti pradžios momentui nustatyti taikytina specialioji teisės norma (CK 1.127 straipsnio 1 dalies požiūriu), įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią, jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Šios palūkanos (vadinamos kompensuojamosiomis) skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (CK 6.210 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013).

29. Tačiau šios bylos kontekste nėra pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas 449,82 Eur (8,33 Eur per mėnesį x 54 mėn.) įstatymo nustatytas palūkanas, nes byloje nustatyta, jog apeliantas, nusipirkęs automobilį iš B. D., neišviešino jo įsigijimo sutarties įregistruodamas šią sutartį viešame registre, todėl pradinis kreditorius, o vėliau ir ieškovė neturėjo galimybės anksčiau nei 2019-04-24 pranešti apeliantui apie automobilio saugojimą. Iš apelianto paaiškinimo nustatyta, kad jis 2019-04-24 pranešimą gavo, nors šią aplinkybę apeliaciniame skunde neigia, nepagrįsdamas įrodymais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

30. Apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai nurodė, jog jis pirmosios instancijos teisme turėjo tik 220 Eur bylinėjimosi išlaidų, nors jis pateikė dokumentus dėl 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau šis apeliacinio teismo motyvas nepagrįstas bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apelianto atstovas 2020 m. sausio 3 d. pateikė prašymą priteisti 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau jų apmokėjimo dokumentų nepridėjo (b. l. 78). 2020 m. sausio 24 d. apeliantas pateikė 100 Eur šių išlaidų apmokėjimo kvitą (b. l. 95–96). 2020 m. vasario 20 d. apeliantas pateikė prašymą priteisti 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau pateikė 100 Eur šių išlaidų apmokėjimo dokumentą (b. l. 95–96), todėl byloje nustatyta, jog apeliantas pateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo dokumentus tik dėl 200 Eur sumos. Kitų įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo nurodymas, jog jis tokių išlaidų turėjo 220 Eur, vertintinas kaip rašymo apsirikimas, kuris įtakos teisingam bylinėjimosi išlaidų paskirstymui šioje byloje neturėjo, ieškovė neskundė šios sprendimo dalies, o bloginti apelianto padėtį ir perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio pagrindo.

31. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

Apeliacinės instancijos teismo išvada

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Šioje byloje ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą prašo priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sumokėjo už advokato padėjėjo pagalbą (b. l. 190–191), tačiau šis prašymas atmestinas.

35. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 str. 2 d. numatyta, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Teisinių bei procesinių dokumentų ar jų projektų rengimas, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Atitinkamai ieškovo atstovo veiksmai, tokie kaip: 1) susipažinimas su procesiniais dokumentais (apeliaciniu skundu); 2) teisės aktų ir teismų praktikos analizė; 3) teisinės konsultacijos teikimas; 4) prašymo parengimas; 5) atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, patenka į atstovavimo sampratą.

36. Pažymėtina, jog įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, rengimas, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

37. Teismas vertina, kad užmokestis už advokato padėjėjo teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme negali būti pripažįstamas pagal CPK 98 straipsnį atlygintinomis išlaidomis, dėl to šios išlaidos ieškovui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Erika MisiūnienėAlmantas PadvelskisGiedrė Seselskytė