- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-25
- Bylos Nr.
- eI2-17067-484/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04463-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- L. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Rimanto Giedraičio ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Z. (L. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 25S142269 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2024 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 24S170492 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl praeityje dirbto darbo/vykdytos veiklos.
Pareiškėjos vertinimu, Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) yra neproporcinga ne tik jos, bet ir jos šeimos narių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė tinkamai neįvertinęs pareiškėjos ryšių su Lietuvos valstybe bei Lietuvoje gyvenančiais jos šeimos nariais. Teigia, kad jos išsiuntimas iš Lietuvos neigiamai paveiks ne tik jos pačios, bet ir jos sutuoktinio, pastarojo nepilnamečio vaiko interesus.
Pareiškėjos tvirtinimu, Migracijos departamentas be jokio teisėto pagrindo sumenkino jos bei jos šeimos narių interesų apsaugą bei teisės į šeimos gerbimą užtikrinimą, prioritetu laikydamas Lietuvos valstybės saugumą. Ją su Lietuva sieja itin stiprūs šeiminiai, ekonominiai, socialiniai ryšiai. Jos sutuoktinis L. Z. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Santuoką su L. Z. sudarė 2015 metais. Pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 2015 metų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jai išduotas 2022 metais. Prieš kelis metus pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo.
Pareiškėja skunde pažymi, kad nuo 2015 metų Lietuvos Respublikoje gyvena jos dukros – nepilnametė A. D. ir pilnametė A. D. A. D. Lietuvoje baigė mokyklą, dirbo. Lietuvos Respublikoje nuo 2022 metų gyvena jos tėvai N.ir S. Z. Pareiškėja nurodo, kad rūpinasi nepilnametės dukters A. D. auklėjimu, prižiūri senyvo amžiaus, tirinčius rimtų sveikatos problemų ir reikalaujančius nuolatinės priežiūros bei pagalbos tėvus.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad jos dukroms leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o jos tėvams – leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti tuo pagrindu, kad ji turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nurodo, kad su (duomenys neskelbtini) neturi socialinių ir ekonominių ryšių. Gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika, integravosi į lietuvių bendruomenę, moka lietuvių kalbą, turi daug draugų, dirbo Lietuvos įmonėse, kartu su sutuoktiniu Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, tvirtina, kad jos keliamos grėsmės valstybės laipsnis nėra tokio dydžio ir akivaizdumo, kad pateisintų tokią itin sunkias pasekmes keliančią administracinio poveikio priemonę kaip išsiuntimas. Migracijos departamento sprendimas dėl grėsmės priimtas išimtinai prevencijos tikslais, nenustačius jokių jos neteisėtų ar priimančios valstybės viešosios tvarkos ar moralės nuostatų neatitinkančių veiksmų. Jos galimai keliamos rizikos yra pašalintos – mažoji bendija (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“ likviduota. Ji jokios ūkinės veiklos daugiau nevykdo.
Pareiškėja akcentuoja, kad Rusijos režimo nepalaiko, nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, laiko Krymą teisėtai priklausančiu Ukrainai.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į individualią jos šeimos situaciją, į trečiosios šalies piliečių vaikų interesus, jos šeimos gyvenimą, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies nuostatas. Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos yra abstrakti ir nemotyvuota.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, tvirtina, kad perspėjimo įvedimas į SIS grindžiamas prielaidomis. Aplinkybė, jog ji gali vykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, neįrodyta. Tai, kad jai uždrausta atvykti į Lietuvą, nėra pakankamas pagrindas įvesti perspėjimą į SIS. Anot pareiškėjos, Migracijos departamento Sprendimo dalis, kodėl jos atvejis vertinamas kaip pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, o perspėjimo įvedimas į SIS yra proporcinga priemonė, atsižvelgiant į valstybės saugumo užtikrinimą bei jos bei jos šeimos narių interesus, nemotyvuota. Migracijos departamentas dėl perspėjimo įvedimo į SIS neatliko individualaus jos situacijos vertinimo. Ši Migracijos departamento Sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl turi būti panaikinta.
Pareiškėja tvirtina, kad perspėjimo įvedimas į SIS yra ir neteisinga poveikio priemonė, kadangi ji netenka galimybės su savo šeimos nariais bendrauti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, t.y. jų bendravimo galimybės dar labiau suvaržomos ir apribojamos, pažeidžiant ne tik jos, bet ir jos šeimos narių, tarp kurių – vaikas, sutuoktinis, išlaikomi tėvai, teises bei interesus, pažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnyje numatytą teisę į šeimos gerbimą. Pritaikytas draudimas atvykti į visą Šengeno erdvę iš esmės atima galimybę jai, kad ir epizodiškai, bendrauti su savo šeimos nariais kontaktiniu būdu (pavyzdžiui, po atostogas), kai tuo pačiu gyvas bendravimas yra būtinas jos nepilnamečiam vaikui, visada augusiam su mama be biologinio tėvo, taip pat senyvo amžiaus tėvams, kurie nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis.
Pareiškėja pažymi, kad nėra pažeidusi jokios Europos Sąjungos valstybės migracinių procedūrų ar piktnaudžiavusi jomis. Jai pritaikyta poveikio priemonė – draudimas atvykti į visą Šengeno zoną – yra nepagrįsta, neteisinga, neproporcinga, tokiu būdu iš esmės užkerta kelią jai bendrauti su savo šeima ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, kas sudaro pagrindą panaikinti Migracijos departamento Sprendimą dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat mano, kad jos atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų) taip pat yra neproporcinga ir pritaikyta, neįvertinus jos bei jos šeimos narių interesų. Pareiškėja, vadovaudamasi LVAT praktika, teigia, kad jos grėsmė, jai tik epizodiškai lankantis Lietuvoje, aplankant šeimos narius, turi būti laikoma mažesne, nei jai čia nuolat gyvenant. Pareiškėjos sutuoktinio vykimas į (duomenys neskelbtini) yra neįmanomas dėl jo, kaip tėvo, atsakomybės vaiko, gyvenančio Lietuvoje, atžvilgiu, bei jo turimų politinių pažiūrų. Pareiškėjos nepilnametės dukros ir senyvo amžiaus tėvų vykimas į (duomenys neskelbtini) taip pat yra apribotas.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2022 m. kovo 31 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublukoje kelia grėsmę valstybės saugumui, 2024 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S170492, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2479-426/2025, turinčiu prejudicinę reikšmę.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skundo argumentais, tvirtina, kad ginčijamame Sprendime yra nustatytos ir įvertintos pareiškėjos akcentuojamos reikšmingos bylai aplinkybės: jos gyvenimo trukmė Lietuvoje, šeimos narių gyvenimas Lietuvoje, jos socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva. Nustatytus pareiškėjos šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vertina kaip ilgalaikius ir stiprius. Tačiau atsakovas mano, kad nustatyti ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Atsakovo vertinimu, pareiškėja iš esmės nepagrįstai siekia sumenkinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) konstatuotą ir LVAT prejudiciniu sprendimu patvirtintą pareiškėjos keliamą realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Prejudiciniu teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjos OOO „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ??? „(duomenys neskelbtini)“, Įmonė) interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo viešai skelbiamas sveikinimas su Vasario 23-iąja – Sovietų sąjungos Raudonosios armijos diena. Šis sveikinimas pavaizduotas Lietuvoje draudžiamų sovietinių simbolių – Georgijaus juostelės ir raudonos penkiakampės žvaigždės fone; 2) kitas sveikinimas, pareiškėjos iš asmeninės paskyros pažymėtas patiktuku, kuriame stambiu planu vaizduojamas tankas, taip pat vasario 23-iosios proga buvo publikuojamas Įmonės paskyroje Rusijos socialiniame tinkle „Vkontakte“, šioje paskyroje taip pat publikuojamas sveikinimas ir kitos sovietinės šventės – Pergalės (gegužės 9-osios) dienos proga. Prejudicinėje byloje yra nustatyta žymiai daugiau aplinkybių ir pateikta įrodymų, kurie paneigia pareiškėjos skundo teiginius, jog jos keliama grėsmė nėra reali, akivaizdi ar pakankamai rimta. Įvertinus visas šias nurodytas aplinkybes, anot atsakovo, pareiškėjos nustatyti ryšiai su Lietuvos Respublika nenusveria jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas, remdamasis LVAT praktika, teigia, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Esant nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjos pažeidžiamumo, nulemto jos elgesio, pareiškėjos siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Atsakovas pažymi, jog vien tik pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.
Atsakovo nuomone, šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, numato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjai nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis atsižvelgus į jos individualias aplinkybes, taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes. Pareiškėja daugiau nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos ginčijamame sprendime ar iš esmės paneigtų jame pateiktą vertinimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepaaiškina ir neįrodo, kad jos interesas likti Lietuvoje yra svarbesnis nei visuomenės interesas, t. y. siekis užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą.
Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Atsakovas, pripažindamas, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas, tačiau, anot atsakovo, tokia pozicija suponuoja, kad: 1) toks išsiuntimas turi nulemti šeimos ryšių nutraukimą bei 2) net ir šeimos ryšių nutraukimą nulemiantis išsiuntimas nebūtinai traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas. Tai iš esmės reiškia, kad pats įpareigojimas išvykti savaime pažeidžia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą principą yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas. Migracijos departamentas taip pat neginčija fakto, kad EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų, tačiau pažymi, kad ši pozicija yra susijusi su EŽTK 8 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu, kas būtų aktualu tik tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti pažeidimą pagal to paties straipsnio 1 dalį, t. y. jeigu būtų konstatuotas asmens teisės į asmeninį ir šeimos gyvenimą pažeidimas. Migracijos departamento nuomone, pareiškėja savo skunde nenurodė pakankamai faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, įrodančių, kad ginčijamo sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jo turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jo teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos šeimos nariai (vaikai ir tėvai) yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, t. y. pareiškėja savo akcentuojamą teisę į šeimos susijungimą gali įgyvendinti jų kilmės valstybėje ar kitoje trečioje valstybėje. Pareiškėja nepaaiškina, kodėl jos nurodomi šeimos nariai negali gyventi kartu su ja kitoje valstybėje. Atsakovo teigimu, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Atsakovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Atsakovas, remdamasis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a) punktu, tvirtina, kad jis turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Ginčijamame Sprendime iš esmės yra pasisakyta dėl pareiškėjos skunde akcentuojamų aplinkybių ir proporcingumo principo. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nenurodė kitų argumentų, susijusių su nustatyto draudimo neteisėtumu ar nepagrįstumu, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, kad toks draudimas yra neproporcingai varžantis jos teisės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime akcentuoja, kad Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekvieną valstybė turi užtikrinti saugumą, vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, buvo pagrindas pareiškėjai uždrausti atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS. Pažymi, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią nustatytą laiko tarpą veikti priešingai, nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse). Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais dėl neproporcingumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų jos teises, kad galėtų nusverti valstybės saugumo interesus. Vien tai, kad pareiškėjos šeimos nariai, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, o sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, savaime neužkerta kelio nustatyti pareiškėjai draudimą atvykti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jos asmeninės teisės prioriteto prieš valstybės interesus.
Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja ir toliau siekia sumenkinti jos keliamos grėsmės rimtumą ir realumą, kuris jau buvo įrodytas prejudiciniame teismo sprendime pakankamai svariais ir rimtais įrodymais, kurie nebuvo paneigti. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjos keliamos grėsmės realumo, akivaizdumo ir rimtumo, nėra pagrindo teigti, kad jos trumpalaikiai vizitai Lietuvoje nesukeltų grėsmės nacionaliniam saugumui arba tokia rizika yra menkesnė negu jos privatūs interesai Lietuvoje. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjos keliama grėsmė yra paneigta, sumažėjusi ar išnykusi, nėra pagrindo spręsti, kad jos net ir trumpalaikiai vizitai Lietuvoje galėtų būti vertinami labiau prioritetiniai nei tikslas užtikrinti nacionalinį suaugumą. Pareiškėja nepagrįstai bando iš naujo įvertinti jau įvertintas ir įrodytas aplinkybes dėl jos keliamos grėsmės realumo ir rimtumo, tokiu būdu ignoruodama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas pareiškėjos skundą prašė tenkinti remiantis skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, pateikdama atsiliepime nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 25S142269 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 8 dalies 5 dalimi, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a) punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38.3 ir 39 punktais, 2025 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 25S142269, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę L. Z., gim. (duomenys neskelbtini) d., iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); 4 ) šio sprendimo 1 punkto vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai.
Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos
Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos:1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; 2) šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 metų. Pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2022 m. gegužės 6 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai išduotas 2022 m. kovo 31 d., kuris galiojo iki 2027 m. kovo 31 d. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis L. Z., gim. (duomenys neskelbtini) d., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja ir jos sutuoktinis gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjos dukros: A. D., gim. (duomenys neskelbtini) d., ir nepilnametė A. D., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos dukros yra (duomenys neskelbtini) pilietės. Pareiškėjos dukroms yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.
Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjos tėvai, kurie taip pat kaip ir pareiškėjos dukros yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjos motinai N. Z., gim. (duomenys neskelbtini) d., ir tėvui S. Z., gim. (duomenys neskelbtini) d., 2022 m. rugsėjo 6 d. išduoti leidimi laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjos motina N. Z. gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo mažojoje bendrijoje „(duomenys neskelbtini) “, nuo 2016 m. birželio 16 d. – viešojoje įstaigoje (toliau – VŠĮ) ,, (duomenys neskelbtini)”.
Pareiškėja siekį gyventį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia šeiminiais ryšiais su (duomenys neskelbtini) piliečiais, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kuriems leidimai nuolat gyventi ir laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduoti jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Todėl ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos dukros ir tėvai, nagrinėjamu atveju negali lemti pareiškėjos neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Kaip jau buvo nurodyta, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Nors pareiškėja ir nurodo, kad ją ir sutuoktinį sieja stiprūs šeiminiai ryšiai, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinačių įrodymų, išskyrus tai, kad yra sudarya santuoka ir sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra. Pareiškėja neturi jokių socialinių ryšių su kitais Lietuvoje gyvenančiais asmenimis: sutuoktinio artimaisiais, giminaičiais, draugais, pažįstamais. Nors pareiškėja ir teigia, kad ji rūpinasi sutuoktinio nepilnamečiu sūnumi, tačiau jokių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti nepateikia.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis). Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėja nuo 2013 m. vasario iki 2023 m. lapkričio mėn. buvo (duomenys neskelbtini) įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ vienintelė akcininkė, 2013–2021 metais ėjo direktorės pareigas, nuo 2021 m. sausio 13 d. ji užėmė (užima) komercijos direktorės pareigas. Remiantis Valstybės saugumo departamento duomenimis, minėta bendrovė nuo 2013 metų iki 2020 metų yra dalyvavusi ne mažiau kaip 54 (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose, kurių bendra suma – 307,5 mln. rublių. (duomenys neskelbtini) įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės visas savo veiklos pajamas gavo vykdydama viešųjų pirkimų būdu sudarytas sutartis su įvairiais (duomenys neskelbtini) valstybiniais subjektais. Pareiškėja nuo 2014 m. kovo mėn. registruota (duomenys neskelbtini) kaip individualia veikla besiverčiantis asmuo, pagrindinė veiklos rūšis – didmeninė prekyba technika ir įranga. Vykdydama individualią veiklą dalyvavo (duomenys neskelbtini) valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose ir sudarinėjo viešųjų pirkimų sutartis su (duomenys neskelbtini) valstybiniais subjektais. Pareiškėjos Lietuvoje įsteigta MB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat platino savo produkciją (duomenys neskelbtini). Valstybės saugumo departamento duomenimis, (duomenys neskelbtini)įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) gynybos ministerija, (duomenys neskelbtini) federaline valstybine biudžetine mokslo įstaiga (duomenys neskelbtini).
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendime pažymėta, kad pareiškėja, 2023 m. sausio 20 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 2010–2022 metais turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) valstybine korporacija „(duomenys neskelbtini)“. Valstybės saugumo departamento duomenimis, 72,37 proc. nuo visų (duomenys neskelbtini) įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių tenka būtent sutartims su šios korporacijos organizacijomis. Be to, nuo 2005 m. birželio 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo federalinėje valstybinėje unitarinėje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“. Tai – (duomenys neskelbtini) branduolinės energijos valstybinės korporacijos „(duomenys neskelbtini)“ valdomas ir kontroliuojamas valstybinis subjektas. Pildydama 2023 m. sausio 20 d. ir 2023 m. sausio 24 d. klausimynus šios darbovietės pareiškėja nenurodė. Pareiškėja nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. spalio 26 d. dirbo ribotos atsakomybės bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ – tai didžiausias (duomenys neskelbtini) komercinio transporto (lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų, specialiosios technikos) gamintojas, kompanijos pagrindinis akcininkas – holdingas „(duomenys neskelbtini)“, priklausantis (duomenys neskelbtini) režimo oligarcho O. D. (O. D.) kompanijai „(duomenys neskelbtini)“, kuriai taikomos JAV sankcijos.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendime konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2015 metų, ryšių su (duomenys neskelbtini) nutraukusi nebuvo.
Pagal Įstatymo 130 straipsnio, nustatančio draudimą išsiųsti arba grąžinti užsienietį, 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (Įstatymo 130 straipsnio 3 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Įstatymo 130 straipsnio 4 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Migracijos departamentas, atlikęs individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (t. y., įvertinęs pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), pagrįsrai sprendė, kad pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Priežasčių, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1–2 ir 4 dalyse, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nėra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, aktualių teisės aktų nuostatas bei aktualią teismų praktiką aptariamu aspektu, sutinka su Migracijos departamento pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos galbūt turės įtakos jos šeimos gyvenimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši aplinkybė laikoma proporcinga priemone, siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Pareiškėjos interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas vien tik aplinkybe, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, dukros ir tėvai, kurie turi nuolatinus ir laikinus leidimus gyventi Lietuvoje, t. y. pareiškėjos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta.
Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Taigi, pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.
Įstatymo leidėjo Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra imperartyvus.
Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 punktas); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 punktas); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 punktas); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 punktas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 24S170492 pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kaip jau buvo nurodyta, Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170492 teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimu.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1. punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2. punktas).
Valstybės saugumo departamento 2025 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 18-5750 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ pateiktoje išvadoje ne tik nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bet ir pateiktas prašymas įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui, neteikiant jos duomenų Šengeno informacinei sistemai.
Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3. punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.
Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių, t. y. 2 metus ir 6 mėnesius. Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjai 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį, įvertino pareiškėjos individualią situaciją, t. y. tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis. Toks draudimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka balansą tarp konstitucinio bendrataučio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos, ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.
Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Dėl SIS reglamento taikymo
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis).
Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. vasario 14 d. ) 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Taisyklių 3 punktas nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinis sąrašas tvarkomas ir duomenys iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikiami laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir taisyklių nuostatų.
SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalį situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalį kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatavo, kad įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į SIS II iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu (administracinė byla Nr.eA-1044-789/2024). Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į reglamentų, kaip ES teisės aktų, veikimo ir taikymo ypatybes ir nurodė, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalį, reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022). Tačiau valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Občina Gorje, C-111/15, EU:C:2016:280). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi požiūrio, kad nacionaliniai poįstatyminiai aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina (2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-762-502/2015, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022).
Taigi, prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt.
Pažymėtina, kad tokia su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, svarbu atkreipti dėmesį ir į kompetentingoms institucijoms tenkančią pareigą motyvuoti jų priimamus administracinius aktus.
Be VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų teisėjų kolegija pabrėžia ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintą reglamentavimą bei būtinybę juo vadovautis nagrinėjamoje byloje.
Chartijos 41 straipsnyje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą. Ši teisė reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas).
Pagal Teisingumo Teismo praktiką, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą atspindi bendrą Sąjungos teisės principą (2014 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas H. N. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt, byloje C-604/12, EU:C:2014:302, 49 p.). Šis straipsnis taip pat atspindi pareigą motyvuoti, laikomą bendruoju Sąjungos teisės principu, taikytinu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr., pvz., 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Remiantis teise į veiksmingą teisinę gynybą, garantuojamą Chartijos 47 straipsnyje, pateikti motyvai turi leisti, viena vertus, suinteresuotiesiems asmenims įvertinti, ar priimtas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą, ir, kita vertus, jurisdikciją turinčiam teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., pvz., 2017 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Berlioz Investment Fund, C-682/15, EU:C:2017:373, 84 p.).
Nuosekliai išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atskleidžia, kad Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021 ir kt.).
Pabrėžtina ir tai, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Kaip nurodoma Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame dokumente „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, valstybių narių atžvilgiu iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos vienareikšmiškai išplaukia, kad Sąjungos atžvilgiu apibrėžtas reikalavimas gerbti pagrindines teises yra privalomas valstybėms narėms tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį (žr., pvz., 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Wachauf, 5/88, EU:C:1989:321 ir kt.). Teisingumo Teismas aiškiai nurodo, kad dėl pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisinėje tvarkoje atsirandantys reikalavimai yra taip pat privalomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Bendrijos taisykles (žr., pvz., 2000 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kjell Karlsson ir kt., C-292/97, EU:C:2000:202). Ši Chartijoje įtvirtinta taisyklė taikoma centrinės valdžios institucijoms bei regioniniams ir vietiniams organams, taip pat viešiesiems organams, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę (žr. „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, OL 2007 C303, p. 32).
Taigi, sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.
Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Chartijos 7 straipsnis), teisę dirbti (Chartijos 15 straipsnis), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą.
Vadovaudamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų nei dėl pareiškėjos atžvilgiu įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktį, nei dėl įvedimo proporcingumo (SIS reglamento 21 straipsnis).
Pažymėtina, kad byloje įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, nėra. Migracijos departamentas Sprendime nenurodė, kokius neatitinkančius tikrovės duomenis, siekdama gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė pareiškėja.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą, įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria įvestas perspėjimas į SIS II, negali būti laikoma teisėta, todėl yra naikinama (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai, ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi ir dokumentų vertimų išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų skaičiui.
Nustatyta, kad paduodant skundą pareiškėjos atstovė 2025 m. rugpjūčio 12 d. sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėja kitų įrodymų, pagrindžiančių byloje patirtas išlaidas, nepateikė.
Todėl, tenkinant pareiškėjos skundą iš dalies, pareiškėjos naudai iš Migracijos departamento priteistina 7,50 Eur (22,50 Eur/3) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, 140 straipsnio dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. Z. (L. Z.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento 2025 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 25S1422693 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo L. Z. (L. Z.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų).
Kitą pareiškėjos L. Z. (L. Z.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjai L. Z. (L. Z.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7,50 Eur (septynis eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.