- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-04
- Bylos Nr.
- eA-1493-463/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04463-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Jolanta Malijauskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.3Užsieniečių išsiuntimas
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja L. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 25S142269 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
2.1. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 24S170492 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl praeityje dirbto darbo / vykdytos veiklos.
2.2. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos sąjungos valstybių narių ir Europos sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno aquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų)
2.3. Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) yra neproporcinga ne tik jos, bet ir jos šeimos narių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė tinkamai neįvertinęs pareiškėjos ryšių su Lietuvos valstybe bei Lietuvoje gyvenančiais jos šeimos nariais.
2.4. Pareiškėjos sutuoktinis L. Z. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 2015 metų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jai išduotas 2022 metais. Prieš kelis metus pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo.
2.5. Nuo 2015 metų Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos dukros – nepilnametė A. D. ir pilnametė A. D., nuo 2022 metų čia gyvena jos tėvai N. ir S. Z.. Pareiškėja rūpinasi nepilnametės dukters A. D. auklėjimu, prižiūri senyvo amžiaus, turinčius rimtų sveikatos problemų ir reikalaujančius nuolatinės priežiūros bei pagalbos tėvus. Pareiškėjos dukroms ir jos tėvams leidimai gyventi Lietuvoje išduoti tuo pagrindu, kad ji turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2.6. Pareiškėja su (duomenys neskelbtini) neturi socialinių ir ekonominių ryšių, gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika, ji integravosi į lietuvių bendruomenę, moka lietuvių kalbą, turi daug draugų, dirbo Lietuvos įmonėse, kartu su sutuoktiniu Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).
2.7. Migracijos departamento sprendimas dėl grėsmės priimtas išimtinai prevencijos tikslais, nenustačius jokių jos neteisėtų ar priimančios valstybės viešosios tvarkos ar moralės nuostatų neatitinkančių veiksmų. Jos galimai keliamos rizikos yra pašalintos – mažoji bendrija „Geobitas“ likviduota. Ji jokios ūkinės veiklos daugiau nevykdo. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) režimo nepalaiko, nepritaria (duomenys neskelbtini) kariniams veiksmams Ukrainoje, laiko Krymą teisėtai priklausančiu Ukrainai.
2.8. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į individualią pareiškėjos šeimos situaciją, į trečiosios šalies piliečių vaikų interesus, jos šeimos gyvenimą, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies nuostatas. Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos yra abstrakti ir nemotyvuota.
2.9. Perspėjimo įvedimas į SIS Sprendime grindžiamas prielaidomis. Aplinkybė, jog pareiškėja gali vykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, neįrodyta. Tai, kad jai uždrausta atvykti į Lietuvą, nėra pakankamas pagrindas įvesti perspėjimą į SIS, ši Sprendimo dalis nemotyvuota. Be to, šio perspėjimo įvedimas užkerta kelią pareiškėjai matytis su savo šeimos nariais kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje numatytą teisę į šeimos gerbimą.
2.10. Pareiškėjai pritaikyta poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų) taip pat yra neproporcinga ir pritaikyta, neįvertinus jos bei jos šeimos narių interesų. Pareiškėjos sutuoktinio vykimas į (duomenys neskelbtini) yra neįmanomas dėl jo, kaip tėvo, atsakomybės vaiko, gyvenančio Lietuvoje, atžvilgiu, bei jo turimų politinių pažiūrų. Pareiškėjos nepilnametės dukros ir senyvo amžiaus tėvų vykimas į (duomenys neskelbtini) taip pat yra apribotas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
4.1. Pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje .panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
4.2. Ginčijamame Sprendime yra nustatytos ir įvertintos pareiškėjos akcentuojamos reikšmingos bylai aplinkybės: jos gyvenimo trukmė Lietuvoje, šeimos narių gyvenimas Lietuvoje, jos socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva. Nustatytus pareiškėjos šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vertina kaip ilgalaikius ir stiprius, tačiau mano, kad šie ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
4.3. Pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra konstatuota Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje, šios aplinkybės taip pat patvirtintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, ir tai paneigia pareiškėjos skundo teiginius, jog jos keliama grėsmė nėra reali, akivaizdi ar pakankamai rimta. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Vien tik pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.
4.4. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, numato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjai nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis atsižvelgus į jos individualias aplinkybes. Pareiškėja daugiau nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos ginčijamame sprendime ar iš esmės paneigtų jame pateiktą vertinimą.
4.5. Pareiškėjos šeimos nariai (vaikai ir tėvai) yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, t. y. pareiškėja savo teisę į šeimos susijungimą gali įgyvendinti jų kilmės valstybėje ar kitoje trečioje valstybėje.
4.6. Atsakovas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS reglamentas) nuostatomis, turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Ginčijamame Sprendime iš esmės yra pasisakyta dėl pareiškėjos skunde akcentuojamų aplinkybių ir proporcingumo principo. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų jos teises, kad galėtų nusverti valstybės saugumo interesus. Vien tai, kad pareiškėjos šeimos nariai, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, o sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, savaime neužkerta kelio nustatyti pareiškėjai draudimą atvykti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jos asmeninės teisės prioriteto prieš valstybės interesus.
4.7. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjos keliama grėsmė yra paneigta, sumažėjusi ar išnykusi, nėra pagrindo spręsti, kad jos net ir trumpalaikiai vizitai Lietuvoje galėtų būti vertinami labiau prioritetiniai nei tikslas užtikrinti nacionalinį saugumą.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų), kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą bei priteisė pareiškėjai iš atsakovo 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė: 1) išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę L. Z. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); 4 ) šio sprendimo 1 punkto vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai.
7. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:
7.1. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 metų, ji nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2022 m. gegužės 6 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, .pareiškėjai 2022 m. kovo 31 d., išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2027 m. kovo 31 d.
7.2. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja ir jos sutuoktinis gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjos dukros, kurios yra (duomenys neskelbtini) pilietės. Pareiškėjos dukroms yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.
7.3. Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjos tėvai, kurie taip pat yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, jiems 2022 m. rugsėjo 6 d. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos motina gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini).
7.4. Pareiškėja nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo mažojoje bendrijoje „Geobitas“, nuo 2016 m. birželio 16 d. – viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) ,,Gėlos globos namai”.
8. Teismas įvertino Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 128 straipsnio 1 dalies nuostatas.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė, įrodymų, patvirtinančių, kad ją ir sutuoktinį sieja stiprūs šeiminiai ryšiai, išskyrus bendrai valdomą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja neturi jokių socialinių ryšių su kitais Lietuvoje gyvenančiais asmenimis: sutuoktinio artimaisiais, giminaičiais, draugais, pažįstamais, nepateikė įrodymų, kad j rūpinasi sutuoktinio nepilnamečiu sūnumi,.
10. Tesimas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, yra konstatuota įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimu ir išsakiai išdėstė minimame sprendime nustatytas aplinkybes. Tesimas nurodė, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendime konstatuotos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja, gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2015 metų, ryšių su (duomenys neskelbtini) nutraukusi nebuvo.
11. Teismas įvertino Įstatymo 130 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
13. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, bei pažymėjo, kad priežasčių, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1–2 ir 4 dalyse, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nėra.
14. Teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos galbūt turės įtakos jos šeimos gyvenimui, tačiau pareiškėjos interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas vien tik aplinkybe, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, dukros ir tėvai, kurie turi leidimus gyventi Lietuvoje, t. y. pareiškėjos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. dalies nuostatomis, nurodė, kad
15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra imperatyvus.
16. Teismas įvertino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 11 punktų nuostatas. Teismas nustatė, kad pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi panaikintas, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
17. Teismas įvertino Kriterijų vertinimo tvarkos 37–39 punktų nuostatas, VSD 2025 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 18-5750 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ pateiktą išvadą, konstatavo, kad atsakovas, Sprendime nustatydamas pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvą 2,5 metų laikotarpį, įvertino pareiškėjos individualią situaciją, t. y. tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis. Teismas nurodė, kad toks draudimas atitinka balansą tarp konstitucinio bendrataučio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos, ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.
18. Teismas įvertino Įstatymo 133 straipsnio 7 dalies, Taisyklių 3, 15 punktų, SIS reglamento 21, 24 ir 25 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir konstatavo, kad, prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt.
19. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnio a–c punktų nuostatas, aktualią e nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą. Ši teisė reiškia, kad institucijos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pabrėžė, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.
20. Teismas nurodė, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų nei dėl pareiškėjos atžvilgiu įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktį, nei dėl įvedimo proporcingumo (SIS reglamento 21 straipsnis), taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, be to, Migracijos departamentas Sprendime nenurodė, kokius neatitinkančius tikrovės duomenis, siekdama gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė pareiškėja.
22. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria įvestas perspėjimas į SIS II, negali būti laikoma teisėta, todėl yra naikinama.
23. Teismas, patenkinęs pareiškėjos skundą iš dalies, pareiškėjos naudai iš Migracijos departamento priteisė7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį dėl sprendimo atmesti skundą, dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos bei draudimo atvykti jai į Lietuvą ir skundą tenkinti – panaikinti Sprendimą ir priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o išsiuntimą grindė vien pripažintu pavojingumu, tačiau asmens pripažinimas pavojingu savaime nesuteikia pagrindo automatiškai jo išsiusti, jei su Lietuvos valstybe bei Lietuvoje gyvenančiais asmenimis jis turi stiprių ryšių.
26. Pareiškėja akcentuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą turėjo atlikti išsamų bei nuodugnų pareiškėjos šeimyninių ryšių vertinimą, vertinti priklausomumo ryšius tarp pareiškėjos ir jos šeimos narių, santykių artumą, priimamo sprendimo poveikį ne tik 10 metų Lietuvoje gyvenančiai pareiškėjai, bet ir jos šeimos nariams – Lietuvos respublikos piliečiui pareiškėjos sutuoktiniui, jos nepilnametei dukrai ir išlaikomiems tėvams, o taip pat ir psichikos sutrikimą turinčiai pilnametei dukrai, kurios sveikata pašlijo būtent panaikinus leidimą nuolat gyventi jos mamai. Atsakovas susiklosčiusios pareiškėjos situacijos neindividualizavo šeimyninių ryšių prasme – nebuvo atsižvelgta į individualią šeimos situaciją, į trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą,
Šalies argumentai
27. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos yra itin formali bei abstrakti, neatitinka motyvuotumo reikalavimo.
28. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo Sprendimo dalimi dėl draudimo atvykti, nurodo, kad ši Sprendimo dalis yra formali, deklaratyvi, priimta vadovaujantis išimtinai išvada apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertinant jos proporcingumo tiek pareiškėjos, tiek jos šeimos narių atžvilgiu. Pareiškėja pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2312-822/2025 pateiktais išaiškinimais, nagrinėjamoje byloje turėtų būti laikoma, kad pareiškėjos grėsmė, jai tik epizodiškai lankantis Lietuvoje, aplankant šeimos narius, taip pat turėtų būti laikoma mažesne, nei jai čia nuolat gyvenant. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į pareiškėjos šeimos narių interesus proporcingumo aspektu, t. y., kad draudimas atvykti į Lietuvą padarytų neproporcingą poveikį pareiškėjos bei jos šeimos narių interesams.
Atsiliepimas
29. Atsakovas atreiktame atsiliepime pršo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
30. Atsakovas nurodo, kad, priimant Sprendimą, buvo nustatytos ir įvertintos pareiškėjos akcentuojamos individualios aplinkybės: jos gyvenimo trukmė Lietuvoje, šeimos narių gyvenimas Lietuvoje, jos socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva. Nustatytus pareiškėjos šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vertintino kaip ilgalaikius ir stiprius, tačiau sprendė, kad šie ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Atsakovas pabrėžia, kad, įvertinus individualias pareiškėjos aplinkybės, jai buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti laikotarpis, nors teisės aktai numato, kad draudimo atvykti laikotarpis gali siekti ir 10 m.
31. Atsakovo teigimu, parieškėja nepagrįstai teigia, jog Sprendimas priimtas pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, nes pareiškėja savo skunde nenurodė pakankamai faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, įrodančių, kad ginčijamo sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jo turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jo teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos nurodyti šeimos nariai (išskyrus sutuoktinį) yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, be to, pareiškėja nepaaiškina, kodėl jos nurodomi šeimos nariai negali gyventi kartu su ja kitoje valstybėje.
32. Atskaovas akcentuoja, kad, priimant Sprendimą, buvo atsižvelgta į parieškėjos politines pažiūras, jos politinius įsitikinimus, bei keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri nėra paneigta. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjos keliamos grėsmės realumo, akivaizdumo ir rimtumo, pasak atsakovo, nėra pagrindo teigti, jog jos trumpalaikiai vizitai Lietuvoje nesukeltų grėsmės nacionaliniam saugumui, arba tokia rizika yra menkesnė negu jos privatūs interesai Lietuvoje. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjos keliama grėsmė yra paneigta, sumažėjusi ar išnykusi, nėra pagrindo spręsti, kad jos net ir trumpalaikiai vizitai Lietuvoje, galėtų būti vertinami labiau prioritetiniai nei tikslas užtikrinti nacionalinį suaugumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybė bei pagrįstai uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn., atsižvelgdamas į pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri buvo įvertinta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1598-556/2025. Tesimas panaikino atsakovo Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių, o kitą skundo dalį atmetė.
35. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog ir atsakovas, ir teismas neatliko išsamaus situacijos vertinimo proporcingumo principo taikymo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą aspektais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
37.1. Pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 metų. Pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2022 m. gegužės 6 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2022 m. kovo 31 d. pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2027 m. kovo 31 d. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 24S170492 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi, šis sprendimas yra įsiteisėjęs, jo teisėtumas patikrintas ir patvirtintas Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2479-426/2025 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1598-556/2025, kuriais buvo atmesti pareiškėjos skundai ir patvirtinta, kad pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui yra tikrai reali.
37.2. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja ir jos sutuoktinis gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjos dukros, gimusios (duomenys neskelbtini), kurios yra (duomenys neskelbtini) pilietės. Pareiškėjos dukroms yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose nustatytais pagrindais.
37.3. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos tėvai, (duomenys neskelbtini) piliečiai. Jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis). Pareiškėjos motina gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini).
37.4. Pareiškėja nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo mažojoje bendrijoje „Geobitas“, nuo 2016 m. birželio 16 d. – VšĮ ,,Gėlos globos namai“.
38. Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų ir bylos aplinkybių, susijusių su pareiškėjos šeiminiais, ekonominiais ir socialiniais ryšiais, vertinimu, bei teigia, kad atsakovo Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcinga.
39. Įrodymų vertinimo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o 2 dalyje įtvirtinta, kad nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Paminėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime nurodė duomenis apie pareiškėjos vaikus (dukros, gimusios (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietės, jos turi leidimus nuolat gyventi; jos yra integravusios Lietuvoje; jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje); tėvus (pareiškėjos tėvai, gimę (duomenys neskelbtini) piliečiai, turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje), sutuoktinį, Lietuvos pilietį. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėją su Lietuva sieja ilgalaikiai ir stiprūs šeiminiai ir socialiniai ryšiai, pažymėjo, jog šie ryšiai negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui.
41. Pareiškėja atsakovo Sprendimo neproporcingumą iš esmės sieja su aplinkybe, kad atsakovo Sprendimas pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio garantuojamą privataus gyvenimo apsaugą.
Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos
42. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).
43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą pažymėjo kad faktas, jog užsieniečio šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra svarbi aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant įsikišimo į šeimos gyvenimą būtinumą ir jo proporcingumą. Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimas Hasanbasic prieš Šveicariją) bei, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę).
44. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)).
45. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atlikęs individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (t. y. įvertinęs pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), taip pat atsižvelgdamas į VSD 2024 m. birželio 10 d. ir 2025 m. gegužės 21 d. raštuose nurodytą informaciją, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos saugumui dėl jos ryšių su (duomenys neskelbtini), taip pat į tai, kad ši jos keliama grėsmė įsiteisėjusiais teismų sprendimai pripažinta realia, sprendė, kad pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, aktualių teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką aptariamu aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos gali turėti įtakos jos šeimos gyvenimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši aplinkybė laikoma proporcinga priemone, siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Pareiškėjos interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas vien tik aplinkybe, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, bei tėvai ir vaikai, (duomenys neskelbtini) piliečiai, t. y. pareiškėjos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau už Lietuvos valstybės saugumą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta.
Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką
47. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
48. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą, nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 p.), užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.2 p.).
49. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje; įvertino tai, kad VSD prašė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, ir tai, jog yra nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir sprendė, kad pareiškėjai nustatomas 2,5 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertintas kaip proporcingas.
50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).
51. Minėta, kad pareiškėja nuo 2015 m. gyvena Lietuvoje leidimų laikinai gyventi ir nuolat gyventi pagrindu. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena pareiškėjos dukros, iš kurių viena yra nepilnametė, ji mokosi Lietuvoje pagal formaliojo švietimo programą, dukroms suteikti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktų pagrindais. Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjos tėvai, kuriems leidimai laikinai gyventi suteikti šeimos susijungimo pagrindu. Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina apie pareiškėjos dukros ir tėvų sveikatos problemas. Pareiškėjos teigimu dėl draudimo atvykti ji negalės atvykti į Lietuvą ir pasimatyti su savo sutuoktiniu bei vaikais ir tėvais, dėl to sprendimas turės neigiamos įtakos ir pareiškėjos ir jos šeimos narių interesams.
52. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Migracijos departamentas Sprendime nustatė perpus trumpesnį – 30 mėnesių laikotarpį nei siūlė VSD, priėjo prie išvados, jog pareiškėja neįrodė, jog Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas, vertinant pareiškėjos individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius.
53. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes atsakovas turi visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį, kuris turi būti argumentuotas bei motyvuotas ir proporcingas. Migracijos departamento Sprendime yra nurodyta informacija apie pareiškėjai išduotus leidimus laikinai ir nuolat gyventi, jos deklaruota gyvenamoji vieta, darbinė veikla, taip pat pažymėta, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) ir dukros bei tėvai ((duomenys neskelbtini) piliečiai), tačiau visiškai nėra išanalizuota, kaip draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką paveiks jos šeimos narių interesus, tarp jų – nepilnametės dukros galimybę mokytis Lietuvoje, nevertinta, ar pareiškėjos šeimos narių socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje. Neatlikus tinkamo tyrimo aukščiau paminėtais aspektais, negalima spręsti, kad pareiškėjui taikomas apribojimas – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių – yra proporcingas šioje individualioje situacijoje.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų dėl nustatyto draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo, pagrįsto jos individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, panaikinama.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinant sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundo dalis dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, netenkinta, tenkinant šią skundo dalį, panaikinant Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.
56. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
57. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė atstovavimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
58. Pareiškėja, pateikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio ir pateikė tą patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į patenkintų pareiškėjos skundo reikalavimų dalį (panaikinti 2 iš 3 Sprendimo įpareigojimų), pareiškėjai priteistina 7,5 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, suma.
59. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į patenkintų pareiškėjos skundo reikalavimų dalį (panaikinti 2 iš 3 Sprendimo įpareigojimų), pareiškėjai priteistina 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant skundą pirmosios instancijos teismui, suma. Iš viso pareiškėjai priteisiamas 22,5 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 25S142269 dalį, kuria uždrausta L. Z. atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai L. Z. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,5 Eur (dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.