- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-20
- Bylos Nr.
- e2A-69-1060/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00659-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Vyliaudaitė, Anita Sereikienė
- Ieškovas
- K. S.
- Atsakovas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- notarei R
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anitos Sereikienės, Egidijaus, Tamašausko ir Agnės Vyliaudaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei D. B., trečiajam asmeniui notarei R. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. S. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) panaikinti atsakovei D. B. (toliau – ir atsakovė) 2023 m. vasario 17 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, mirus (duomenys neskelbtini) K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teismui netenkinant nurodyto reikalavimo reiškė alternatyvų reikalavimą: panaikinti atsakovei 2023 m. vasario 17 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą mirus (duomenys neskelbtini) K. S., dalyje, kurioje atsakovė paveldi ¼ dalį turto: ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti ieškovui 2023 m. balandžio 4 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, mirus (duomenys neskelbtini) K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teismui netenkinant nurodyto reikalavimo, reiškė alternatyvų reikalavimą: panaikinti ieškovui 2023 m. balandžio 4 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, mirus (duomenys neskelbtini) K. S. dalyje, kurioje ieškovas paveldi ¼ dalį turto: ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį astato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas, po motinos O. E. S. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti.
2. Nurodė, kad ieškovo tėvai yra O. E. S., mirusi (duomenys neskelbtini) ir K. S., miręs (duomenys neskelbtini). Ieškovas turi vieną seserį – atsakovę. Ieškovo tėvai susituokė 1965 m. kovo 13 d. Ieškovas nuo 1989 m. kartu su savo abiem tėvais gyveno 67,78 kv. m. naudingo ploto gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Įsigaliojus butų privatizacijos įstatymui, buvo nuspręsta leisti gyvenamąjį namą privatizuoti. Ieškovas, jo motina ir tėvas sutarė, kad gyvenamasis namas būtų nupirktas tėvo vardu. 1992 m. vasario 25 d. ieškovo tėvas, gyvendamas santuokoje su ieškovo motina, sudarė pirkimo pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių ūkinio pastato ir rūsio, pirkimo už 28 151,05 rub. Už perkamą namą ieškovas sumokėjo 2 718,00 rub., ieškovo motina – 11 000,00 rub., ieškovo tėvas – 14 540,00 rub. Po motinos mirties dėl palikimo priėmimo į notarą įpėdiniai nesikreipė, ieškovas visą laiką gyveno name, po motinos mirties likusį palikimą priėmė faktiniu valdymu. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad dėl palikimo priėmimo jokių papildomų veiksmų, tokių kaip kreipimosi į notarą, atlikti nereikia. Po tėvo K. S. mirties, per įstatymų nustatytą terminą, dėl palikimo priėmimo kreipėsi ir ieškovas, ir atsakovė. Nuo 2002 iki 2008 metų paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti, nes vienintelis registruotas turtas buvo santuokoje su O. E. S. įgytas gyvenamas namas su priklausiniais, kuriame gyveno ieškovas. 2008 m. kovo 14 d. buvo priimti Apskrities viršininko įsakymas 02-073053 ir sprendimas Nr. 69/19863 dėl dviejų žemės sklypų t. y. 0,2800 ha esančio po gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) ir 2,400 ha esančio (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio 11 d. buvo įregistruota nuosavybė į minėtus žemės sklypus mirusio K. S. vardu. 2018 m. gegužės 29 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai atsakovei ir ieškovui į po 1/2 dalį po K. S. mirties atsiradusių žemės sklypų. 2023 m. kovo 3 d. atsakovė pateikė ieškovui pranešimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo. Ieškovas kreipėsi į palikimą po tėvo mirties užvedusį notarą ir sužinojo, kad atsakovei 2023 m. vasario 17 d. yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ½ bendro tėvų turto. Notarė ieškovui 2023 m. balandžio 6 d. taip pat išdavė paveldėjimo teisės liudijimą. Taigi atsakovei ir ieškovui yra išduoti paveldėjimo teisės liudijimai po K. S. mirties į po ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, kurį ieškovo tėvas įgijo santuokoje kartu su O. E. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise po ½ dalį, kas reiškia, kad po K. S. mirties atsakovė su ieškovu turėjo teisę paveldėti iš viso ½ dalį turto t. y. po ¼ dalį (o ne po ½) gyvenamojo namo su priklausiniais. Atsakovei yra žinoma situacija, kad ieškovas nuo 1989 m. gyvena tame name, kad ieškovas yra padaręs asmenines investicijas į namą ir kad namas lygiomis dalimis priklausė tėvams. Atsakovė supranta, kad po tėvo mirties ji ir ieškovas galėjo paveldėti tik ½ namo, tačiau ieškovui nurodė, kad ji turi daugiau pinigų, todėl taip susitarė su notaru. Ieškovui nėra suprantama, kokiu pagrindu motinai priklausanti ½ turto dalis buvo priskirta tėvui.
3. Atsakovė D. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad iki atsakovės kreipimosi į ieškovą jokios pretenzijos jai reiškiamos nebuvo, ieškovas niekada neginčijo ieškiniu ginčijamų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, vienas kurių išduotas pačiam ieškovui. Jei ieškovas laikė, kad jo teisės buvo pažeistos notarui išdavus jam paveldėjimo teisės liudijimą, iškyla klausimas, dėl kokių priežasčių po paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, ieškovas nesikreipė į teismą ginčydamas notaro veiksmus. Be to, kaip matyti iš ieškinio, ieškovas neginčija, kad žemės sklypas, ant kurio stovi gyvenamasis namas su priklausiniais, į kurį taip pat 2018 m. gegužės 29 d. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai tiek jam, tiek atsakovei, registruotas mirusio tėvo vardu. Ieškovas nurodo aplinkybes dėl jo padarytų asmeninių investicijų į gyvenamąjį namą, tačiau nepateikia jokių tokius jo teiginius pagrindžiančių rašytinių įrodymų, be to, tai nėra susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu. Tai, kad ieškovas su sutuoktine gyvena ir vienašališkai disponuoja nekilnojamuoju turtu, nereiškia, kad atsakovė neturėjo teisės paveldėti jai teisėtai pagal įstatymą priklausančio nekilnojamojo turto po tėvo mirties. Be to, šalių tėvas testamento, kuriuo būtų išreikšta valia turtą palikti ieškovui, sudaręs nebuvo. Ieškovas į bylą pateikė Taupomojo banko pranešimus apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos ir teigia, kad 2 718,00 rub. už gyvenamojo namo ir jo priklausinių pirkimą sumokėjo ieškovas, tačiau nepateikė įrodymų, jog tai buvo jo asmeninės piniginės lėšos. Ieškovas nekilnojamojo turto savininku niekada nesiekė būti ir nuosavybės į šį turtą neįgijo, sutiko, kad jis būtų registruotas tėvo vardu. Motina mirė (duomenys neskelbtini), tėvas jos palikimą priėmė faktiniu valdymu tapdamas viso turto savininku, kaip pergyvenęs sutuoktinis. Be to, atsakovė, taip pat kaip ieškovas, gyveno tuo pačiu adresu.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo notarė R. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad paveldėjimo byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į O. E. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą, notaro biure nebuvo pradėta. Iš paveldėjimo byloje dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į K. S., mirusio (duomenys neskelbtini) palikimą esančių dokumentų galima daryti išvadą, kad būtent K. S. priėmė palikimą po savo sutuoktinės mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu. Tai patvirtina Prienų rajono savivaldybės administracijos Šilavoto seniūnijos seniūno A. L. išduota Pažyma Nr. 308, kad būtent K. S. iki mirties (duomenys neskelbtini), gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini) ir buvo namų ūkio Nr. 623 galva. Mirus O. E. S. iki 2023 m. balandžio 4 d. (beveik 29 metus) nei pergyvenęs sutuoktinis, nei kiti įpėdiniai nuosavybės teisės liudijimo į mirusios sutuoktinės dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje išduoti neprašė. Nustatytas faktas, kad nei vienas iš mirusių sutuoktinių testamentų nepaliko, abiejų sutuoktinių įstatyminiai įpėdiniai yra tie patys asmenys. Net ir išdavus nuosavybės teisės liudijimą O. E. S. į santuokos su pergyvenusiu sutuoktiniu K. S. metu įgyto turto dalį, paveldėjimo teisės liudijimą pagal byloje esančius dokumentus gautų mirusiąją pergyvenęs sutuoktinis K. S.. Tokiu atveju pasikeistų palikėjo nuosavybės teisės į pastatus įgijimo juridinis pagrindas, notaras atliktų daug tarpinių veiksmų, už kuriuos mokėtų abu įpėdiniai, nors tie veiksmai kitokių civilinių teisinių santykių nesukurtų. Pagal paveldėjimo byloje esančius dokumentus nei atsakovės, nei ieškovo teisių apimtis nepasikeistų, nes jie abu po savo motinos mirties palikimo nepriėmė ir abu nepateikė kokių dokumentų apie faktinį palikimo valdymą, o po savo tėvo mirties palikimą priėmė lygiomis dalimis, po 1/2 dalį. Tiek ieškovas, tiek atsakovė, savo motinos mirties metu ir savo tėvo mirties metu buvo registruoti tuose pačiuose pastatuose, vadinasi, tiek vienas, tiek kitas, net ir praleidę terminą palikimui priimti, turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka įrodyti faktinį turto valdymą po motinos mirties, tačiau į teismą nesikreipė. Bet net ir šiais hipotetiniais atvejais abu paveldėtojai paveldėtų lygiomis dalimis motinos turto dalį, lygiomis dalimis – tėvo turto dalį, ir nuosavybėn gautų tas pačias dalis – po 1/2 dalį turto. Paveldėjimo byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į mirusiojo K. S. palikimą buvo vedama beveik 22 metus, per tą laiką nebuvo galima konstatuoti, kad tarp įpėdinių yra kilęs bent menkiausias ginčas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:
5.1. Notarė, atlikdama notarinius veiksmus, atsižvelgė į pačių ginčo šalių dar 2002 metais pateiktą Prienų rajono savivaldybės administracijos Šilavoto seniūnijos seniūno A. L. išduotą pažymėjimą apie asmens gyvenamąją vietą Nr. 308. Byloje nėra ginčo dėl to, jog mirusysis K. S. buvo sudaręs santuoką su ginčo šalių motina O. E. S., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į O. E. S., turtą nebuvo pradėta. Prieš išduodama ginčijamus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, notarė patikrino abiejų mirusių sutuoktinių duomenis ir įpėdinius VĮ Registrų centro duomenų bazėse. Atlikus minėtą patikrą buvo nustatytas faktas, kad sutuoktiniai testamentų nepaliko, ir abiejų sutuoktinių įstatyminiai įpėdiniai yra tie patys asmenys: ieškovas ir atsakovė.
5.2. Atsižvelgiant į tai, jog mirusysis K. S. buvo sudaręs santuoką su O. E. S., mirusia (duomenys neskelbtini), notarei kilo pareiga vadovautis jos palikimo atsiradimo metu galiojusiu palikimo priėmimo klausimus reglamentavusiu 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintu Civiliniu kodeksu (toliau – 1964 m. CK). Atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek dabar galiojančio CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. 1964 m. CK galiojimo metu juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo nustatomas ne vien tik teismo sprendimu (kaip yra šiuo metu), bet taip pat ir kitomis įrodomąją galią turinčiomis priemonėmis. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti ir norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą – privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (Teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalis). Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011).
5.3. Paveldėjimo byloje esančioje seniūno pažymėjime nurodoma, jog būtent mirusysis K. S., iki mirties gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini) ir buvo namų ūkio Nr. 623 galva. Toks dokumentas yra pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad mirusysis K. S. priėmė savo mirusios sutuoktinės palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Taigi, notarė turėjo pareigą vertinti, kad mirusysis K. S. priėmė mirusios savo sutuoktinės palikimą pradėjęs faktiškai ji valdyti. Dėl šios priežasties ginčijamų liudijimų išdavimo metu visi pastatai turėjo būti laikomi mirusiojo K. S. nuosavybe.
5.4. Paveldėjimo byloje esant seniūno pažymėjimui, pastatų nuosavybės forma (ar bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė su sutuoktine O. E. S. ar asmeninė mirusiojo K. S. nuosavybė) neteko prasmės, kadangi bet kuriuo atveju visų pastatų savininku vis tiek turėjo būti laikomas mirusysis K. S..
5.5. Rašytiniais įrodymais įrodyta, kad šalių mirusiems tėvams priklausiusiame name gyveno ne tik ieškovas, bet ir atsakovė, taigi, po motinos mirties jos turtą valdė ne tik ieškovas, bet ir atsakovė. Atsakovei priklausantys investiciniai čekiai buvo panaudoti ginčo turto įgijimui, tačiau namas buvo įgytas bendrąja jungtine nuosavybe mirusių tėvų ir dėl to ginčo nėra, nes niekada nebuvo ketinama šio namo bendrasavininkiu padaryti ieškovą ar atsakovę. Ieškovas pripažįsta tą aplinkybę, kad buvo visų šeimos narių sutarimu nuspręsta, kad tėvas bus šeimos galva ir jo vardu bus privatizuotas gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai.
5.6. Paveldėjimo byloje nėra jokių dokumentų, kurie (kaip seniūno pažymėjimas) būtų pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad mirusios O. E. S. palikimą be mirusiojo K. S. priėmė ir kiti jos įpėdiniai, tame tarpe ir ieškovas. Tuo tarpu juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovo ir atsakovės tėvas priėmė mirusios savo sutuoktinės palikimą, iki šios dienos nėra paneigtas ir yra galiojantis. Dėl šios priežasties, nepaisant pastatų nuosavybės formos (ar bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė su sutuoktine O. E. S. ar asmeninė mirusiojo K. S. nuosavybė), mirusysis K. S. laikytinas visų pastatų savininku, o ne tik ½ dalies pastatų savininku. Ieškovas pateikė prašymą notarei dėl papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo į ½ dalį visų pastatų, o ne į ¼ dalį, taigi, tokiu būdu laikė tėvą visų pastatų, o ne tik ½ dalies pastatų, savininku.
5.7. Mirusiojo K. S. įpėdiniai (ieškovas ir atsakovė) ne tik, kad neprašė išduoti nuosavybės teisės liudijimo, bet ir nepateikė nuosavybės teisės į pastatus registravimo juridinio dokumento. Darytina išvada, kad pats ieškovas visą laiką laikė, jog jo tėvas priėmė savo sutuoktinės palikimą ir tapo vieninteliu pastatų savininku.
5.8. Nuo O. E. S. mirties, per trisdešimt metų ieškovas niekada nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jis priėmė mirusios savo motinos palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, nustatymo. Ieškovas tokių aplinkybių ar tikslų niekada nenurodė ir notarei. Toks faktinis ieškovo elgesys rodo, jog ieškovas nesiekė paveldėti po jos mirties. Reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali reikšti ir atsakovė. Paveldėjimo byloje esantys duomenys patvirtina, jog po O. E. S. mirties pastatuose savo gyvenamąją vietą buvo registravę tiek ieškovas, tiek ir atsakovė. Nors paveldėjimo byloje ir nėra seniūno išduotam pažymėjimui savo įrodomąją galią galinčių prilygti dokumentų, kurie patvirtintų, jog ieškovas ir atsakovė priėmė mirusios savo motinos palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti, tačiau šie įpėdiniai turi vienodas galimybes kreiptis dėl tokio fakto nustatymo teismine tvarka. Teismui nustačius, jog tiek ieškovas, tiek ir atsakovė priėmė mirusios savo motinos O. E. S. palikimą pradėdami faktiškai valdyti palikimą sudarantį turtą, ginčo šalių nuosavybės dalys nepasikeistų ir jiems vis tiek priklausytų po ½ dalį pastatų.
5.9. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad ginčo pastatų savininkas buvo šalių tėvas K. S.. Tuo laikotarpiu galiojo kolūkinė teisė. Visas ūkis buvo įregistruotas K. S., A., vardu. Liudytojai patvirtino, kad buvo senesnis namas, kuris buvo apgriuvęs, todėl ginčo namas buvo suteiktas ginčo šalių tėvui. Namo privatizacijai buvo panaudoti čekiai, tiek mirusiojo, tiek mirusios motinos tiek ir paties ieškovo, tiek ir atsakovės. Vykstant privatizacijai, kuomet buvo privatizuotas ginčo turtas, 1992 m., atsakovė dar buvo nepilnametė, todėl visi investiciniai čekiai jos buvo apiforminti jos tėvų vardu. Jie ir buvo panaudoti namo privatizavimui. Ieškovas neginčijo šios sutarties, neginčijo nuosavybės teisių į ginčo turtą nuo 1992 m. vasario 25 d. Ieškovas pateikė teismui šią sutartį, patvirtino, kad ši sutartis visada buvo pas jį, jis su ja sutiko, jos neginčijo, tai daryti išvados, kad namas buvo suteiktas ieškovui, o ne jo tėvui, nėra jokio teisinio pagrindo.
5.10. Po tėvų mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į pasodybinį sklypą. Ieškovas žinojo, kad viskas jam tenka lygiomis dalimis su atsakove, dėl to jis ir parašė notarei tokį prašymą, kurio neprašo nuginčyti. Todėl teismas negali tenkinti ieškinio reikalavimų, ieškovui neprašant panaikinti prašymo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į ½ dalį turto.
5.11. Kadangi, po ieškovo motinos mirties likęs turtas jau yra patekęs į įpėdinių, mirus ieškovo tėvui, paveldėto turto sudėtį, notarės išduotų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu, ir jie yra nenaikinami, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Ieškovas K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį (patikslintą) tenkinti visiškai; priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino faktinius bylos duomenis:
6.1. Pagal buvusį teisinį reglamentavimą tam, kad įpėdinis būtų laikomas priėmęs palikimą faktiniu valdymu, įpėdinis turėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pavedimas turtas pradėtas faktiškai valdyti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Seniūno pažymoje nurodyta, jog mirusysis K. S. iki mirties gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini). Nėra jokios informacijos, jog mirusysis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos priėmė palikimą faktiniu valdymu. Pats mirusysis niekada nesikreipė į notarą su tikslu gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą ir neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis palikimą priėmė valdyti. Pažyma buvo pateikta notarei po ieškovo tėvo mirties tam, kad būtų patvirtinta mirusiojo deklaruota gyvenamoji vieta ir palikimo vieta notaro veiklos teritorijai. Jos tikslas nebuvo patvirtinti notarei, jog po sutuoktinės mirties palikimą faktiniu valdymu priėmė mirusysis.
6.2. Paveldėjimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad mirusysis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo 1972 m. rugpjūčio 29 d. Mirusiojo gyvenamoji vieta niekada nebuvo registruota ginčo turte. Ginčo turtas buvo pastatytas 1985 m., o nuosavybės teisė mirusiojo vardu į ginčo turtą įregistruota 1992 m. kovo 23 d. Taigi notarė negalėjo padaryti išvados, jog mirusysis priėmė po sutuoktinės mirties atsiradusį palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, nes ten buvo jo registruota gyvenamoji vieta. Tuo tarpu paveldėjimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo 1989 m. birželio 6 d. Jeigu notarė priimdama sprendimą dėl po O. E. S. mirties likusio palikimo priėmimo faktiniu valdymu vadovavosi registruotos gyvenamosios vietos sąlyga, tuomet lygiai taip pat turėjo vertinti, jog ir ieškovas faktiniu valdymu priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą faktiniu valdymu.
6.3. Teismo išvada, kad pastatų nuosavybės forma neturi prasmės, kadangi bet kuriuo atveju visų pastatų savininku vis tiek turėjo būti laikomas mirusysis K. S., nepagrįsta. Byloje neginčijant fakto ir teismui nustačius, kad ieškovo tėvas, gyvendamas santuokoje su ieškovo motina, sudarė pirkimo pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo pirkimo, laikytina, kad ginčo turtas buvo bendroji jungtinė mirusių sutuoktinių nuosavybė. Atitinkamai, byloje nesant įrodymų, kad būtent mirusysis K. S. vienas pats priėmė palikimą faktiniu valdymu, mirusysis negalėjo būti laikomas visų ginčo pastatų savininku.
6.4. Teismas, pasisakydamas, jog jo nuomone po motinos mirties jos turtą valdė ne tik ieškovas, bet ir atsakovė, patvirtina, kad notarė nepagrįstai savo valia nustatė, jog mirusysis vienintelis po sutuoktinės mirties priėmė jos palikimą. Todėl nesuprantama, kodėl viena vertus notarė esą pagrįstai nusprendė, jog būtent mirusysis vienas priėmė palikimą po sutuoktinės mirties, nes ginčo turte gyveno, kita vertus pasisakoma, jo ginčo turte gyveno ieškovas ir atsakovė, todėl būtent jie valdė motinos turtą po jos mirties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už ginčo už perkamą ginčo turtą mokėjo tiek ieškovas, tiek ieškovo motina, tiek ir ieškovo tėvas, tačiau nėra, kad būtų mokėjusi atsakovė.
6.5. Iki 1997 m. gyvenamųjų namų, negyvenamųjų pastatų ir statinių, garažų, sodo namų su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butų, garažų boksų teisinį registravimą ir jų apskaitą vykdė VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 12 teritorinių padalinių. Byloje pateiktoje ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartyje yra aiški žyma, kad ji yra įregistruota tuometinėje institucijoje, atsakingoje už nekilnojamojo turto registravimą. Taigi visi būtini veiksmai registruojant turtą, buvo atlikti. Nesuprantama, kuo remiantis teismas nustatė, kad įpėdiniai notarei nepateikė nuosavybės teisės į pastatus registravimo juridinio dokumento, nes jo neturėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas turėjo ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir apmokėjimo dokumentus, tačiau notarė nesikreipė į įpėdinius dėl ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties pateikimo. Notarė turėjo visus duomenis apie mirusiųjų santuoką ir santuokoje įgytą turtą, tačiau šiuos faktus ignoravo, motyvuodama, kad tai „nei bendroji jungtinė, nei asmeninė, nei jokia, tiesiog nuosavybės teisė“.
6.6. Ieškovas posėdžio metu nurodė, kad nebuvo poreikio kreiptis dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu ne todėl, kad nesiekė priimti palikimo, o todėl, kad laikė, jog ginčo dėl to, kad jis yra priėmęs palikimą faktiniu valdymu tarp jo ir atsakovės nėra. Nors teismas nurodo, kad reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali reikšti ir atsakovė, tokiu atveju ginčo šalių nuosavybės dalys nepasikeistų ir jiems vis tiek priklausytų po ½ dalį pastatų, tačiau toks sprendimas grindžiamas prielaidomis, kas yra neleistina. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovė būtų atlikusi aktyvius veiksmus dėl palikimo pradėjimo faktiškai valdyti, atsakovė šių aplinkybių neįrodinėjo.
6.7. Teismas darė išvadą, jog ginčo turtas buvo suteiktas mirusiajam, nesiremdamas jokiais įrodymais. Byloje rašytinų įrodymų, kam buvo suteiktas ginčo turtas, nėra. Byloje yra tik ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas, teikdamas paaiškinimus, ir byloje liudiję liudytojai patvirtino, jog ginčo turtas buvo suteiktas būtent ieškovui. Tačiau teismas, nesant rašytinų įrodymų, kam buvo suteiktas ginčo turtas, atmetė liudytojų parodymus. Ieškovo ir jo tėvų susitarimas dėl to, kieno vardu bus įgyjamas namas, niekaip nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo suteiktas būtent mirusiajam, ypač atsižvelgiant į tai, jog mirusysis su sutuoktine turėjo namus, kurie buvo parduoti tik 1989 m. Taigi tuo metu nebuvo objektyvaus pagrindo suteikti ginčo turtą mirusiajam.
6.8. Paveldėjimo teisės liudijimas į pasodybinį sklypą buvo išduotas tik po to, kai 2008 m. kovo 14 d. mirusiajam buvo atkurtos nuosavybės teisės į šį sklypą. Taigi minimas žemės sklypas nuosavybės teise buvo įgytas ne santuokos metu. Todėl visiškai suprantama, kad ieškovas ir atsakovė šį žemės sklypą paveldėjo po ½ dalį. Tačiau tai nereiškia, kad ir ginčo turtas turėjo būti paveldėtas taip pat.
6.9. Teisines pasekmes ieškovui sukelia ne prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, o notarės išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Todėl nėra pagrindo ginčyti prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nes būtent notaras sprendžia dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.
6.10. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nesuprantama, kokiu pagrindu teismas ieškovo atžvilgiu taikė draudimą remtis kitais nei rašytiniais įrodymais. Byloje yra duomenys, kad mirusysis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo 1972 m. rugpjūčio 29 d. Taigi mirusiojo gyvenamoji vieta niekada nebuvo registruota ginčo turte, kuris buvo pastatytas 1985 m. Byloje pateikta ūkio knyga buvo pradėta pildyti dar gerokai iki ginčo turto suteikimo ir įsigijimo. Ūkio knygoje padaryti įrašai prie ieškovas „84.11.17 į Taryb. Armiją“. Taigi ūkio knyga su mirusiuoju kaip ūkio galva buvo pradėta pildyti dar gyvenant senuose namuose, kurie buvo suteikti mirusiajam. Ieškovas pateikė teismui 1995 m. sausio – gruodžio mėnesių mokėjimų žiniaraščių už vandentiekio variklio sunaudotą elektros energiją, kopijas. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad būtent ieškovas mokėjo mokesčius. Byloje nekilo ginčo, kad dokumentuose yra būtent ieškovo parašai. Nepaisant to, teismas teigia, kad mokesčiai buvo mokami K. S., A. vardu.
6.11. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad atsakovė darbą žemės ūkio bendrovėje baigė 1994 m. rudenį, nes nuo 1994 m. rugsėjo 21 d. iki 1995 m. rugpjūčio 21 d. dirbo siuvėja Prienuose UAB „Prienų siuviniai“ ir UAB „Servis“, vėliau dirbo siuvėja kitose bendrovėse Prienuose. Liudytojai L. S., R. L., J. S., J. J. patvirtino, kad atsakovė pradėjusi dirbti Prienuose gyveno pas Pilipavičienę. Taigi atsakovė ginčo turte po motinos mirties nuolat negyveno ir šiuo turtu nesirūpino. Byloje faktą, kad šalių tėvas po savo sutuoktinės mirties, po mėnesio laiko, iš ginčo namų išėjo gyventi pas kitą moterį į Prienus, taip pat patvirtino liudytojai. Taigi motinos mirties likusį turtą valdė ne trys asmenys, o vienintelis ieškovas.
6.12. Teismas ieškovo pateiktų įrodymų apie atliktą remontą nevertino, nes jie yra 2018 m., t. y. ne palikimo atsiradimo metu, tačiau vertino tą aplinkybę, kad ieškovas su šeima buvo išėjęs iš ginčo namų. 1965 m. CK 587 straipsnis numatė, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, o nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi šiuo atveju esminis laikotarpis yra šeši mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. 1994 m. gruodžio 7 d. Tačiau teismas, ieškovo trumpalaikį išėjimą žiemos sezonu metu su šeima gimus vaikui, kuris įvyko praėjus gerokai daugiau laiko nei šešiems mėnesiams po motinos mirties, laikė svarbia aplinkybe vertinant, ar ieškovas faktiniu valdymu priėmė motinos palikimą. Be to, ieškovas net ir tuo metu visą laiką rūpinosi ūkiu, prižiūrėjo gyvulius, į uošvių namus grįždavo tik permiegoti. Teismas atsakovės atžvilgiu pasisakė, kad nors ji nuolat dirbo Prienuose, tačiau galėjo grįžti savaitgaliais į ginčo turtą, todėl laikė, kad ji nebuvo išėjusi iš ginčo turto. Tuo tarpu ieškovo atžvilgiu aplinkybę, jog ieškovas kasdien rūpinosi visu ūkiu, bet grįždavo nakvoti į kitus namus, vertino kaip išėjimą iš ginčo turto.
6.13. Teismas iš ieškovo priteisė atsakovei 4 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje buvo pateiktas tik vienas pinigų priėmimo kvitas 1 000,00 Eur sumai. Jokio dokumento, patvirtinančio atsakovės ir advokatės susitarimą dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo byloje nėra pateikta. Atitinkami nebuvo pagrindo priteisti atsakovei 4 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
7. Atsakovė D. B. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad mirusysis visą laiką, tiek iki, tiek po šalių motinos mirties ir iki pat savo mirties gyveno (duomenys neskelbtini). Nors ieškovas ginčija tą faktą, kad ne mirusysis priėmė palikimą faktiniu valdymu, bet priėmė jis pats, nesikreipė per nustatytą įstatymo terminą priimti palikimą. Vadovaujantis visais notarei pateiktais dokumentais, pagrįstai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei į ½ dalį viso tėvų turto, o palikta ½ dalis ieškovui. Pats K. S. atvykęs pas notarę 2023 m. balandžio 4 d. to ir prašė. Ieškovas per 30 metų nei vieno karto nepasakė notarei, kad jis į namą įdėjęs daugiau, kad kreipsis į teismą. Paveldėjimo byloje esančiame seniūno pažymėjime nurodoma, jog būtent mirusysis K. S., iki mirties gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini) ir buvo namų ūkio Nr. 623 galva. Negali būti ginčo dėl to, jog toks dokumentas yra pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad mirusysis priėmė savo mirusios sutuoktinės palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Tuo tarpu ieškovas savo veiksmais iš esmės taip pat pripažino šį faktą, ir, kad tiek jam, tiek atsakovei po tėvo mirties tenka po ½ dalį turto. Ginčo namas buvo suteiktas ieškovo tėvui, tai patvirtina ir namo pirkimo dokumentai, kurių ieškovas nepaneigė. Be kita ko, faktines aplinkybes patvirtina ir byloje esanti namų ūkio knyga, kuri rašyta iki motinos mirties, po motinos mirties, namų ūkyje buvo tėvas, ieškovas ir atsakovė, nors ieškovas, bandydamas klaidinti teismą, pateikė tik dalį šio dokumento, kur nesimato įrašo apie atsakovę, tačiau šią klaidą atsakovė ištaisė. Visi dokumentai patvirtina, kad mokesčiai taip pat buvo mokami K. S., A., vardu ir jis juos po savo sutuoktinės mirties mokėjo ir niekada šis ūkis nebuvo perrašytas ieškovo vardu. Ginčo namo patvarkymai daryti po tėvo mirties, planuojami pagerinimai turėjo būti derinami su atsakove, tačiau tas nebuvo daroma. Bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma bei išankstine sąskaita už teisines paslaugas, kuri įrodo, jog atsakovė privalo atstovei sumokėti už suteiktas teisines paslaugas, taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad nėra pagrindo atsakovei priteisti 4 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundų ribas.
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir juridinio fakto dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl po tėvo mirties išduotų paveldėjimo teisės liudijimų į 1/2 dalį tėvo ir motinos santuokoje įgyto gyvenamojo namo su priklausiniais teisėtumo, kadangi po motinos mirties įpėdiniai nepadavė pareiškimo notarui dėl palikimo priėmimo. Ieškovas siekia, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po motinos mirties jis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais valdyti.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
11. Ieškovas K. S. ir atsakovė D. B. yra K. S. ir O. E. S. vaikai (el. b. t. 2, l. 42 – 28). Namų ūkio asmeninėje sąskaitoje Nr. 400 nurodyta, kad S. K., A. buvo šeimos galva, kartu su juo gyveno O. E. S. (žmona), K. S. (sūnus), D. B. (duktė) Klebiškio k. (el. b. t. 2, l. 182 – 183). 1989 m. birželio 2 d. K. S., A.s, būdamas kolūkinio kiemo šeimininku, pardavė medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus už 1 800,00 rub.(el. b. t. 3, l. 105 – 107). 1992 m. vasario 25 d., reg Nr. 2-895, K. S., A., pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnį įsigijo iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės 67,78 m² gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) kaime 2 502 m², žemės sklype už 28 151,05 rub. (el. b. t. 1, l. 20 – 28, 30 – 31). Už įsigytą 1992 m. vasario 25 d., reg Nr. 2-895, sutartimi gyvenamąjį namą su priklausiniais ieškovas S. K. sumokėjo 2 718 rub., ieškovo motina O. S. sumokėjo 11 000 rub., ieškovo tėvas S. K. sumokėjo 14 540 rub. (el. b. t. 1, l. 20 – 23). O. E. S. mirė (duomenys neskelbtini). Po O. E. S. mirties niekas iš įpėdinių nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. (duomenys neskelbtini) mirė K. S.. 2002 m. lapkričio mėn. ieškovas K. S. ir atsakovė D. B. kreipėsi į Prienų rajono 2-ajam notaro biurą su pareiškimu apie palikimo priėmimą po tėvo K. S. mirties. 2018 m. gegužės 29 d. Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarė išdavė abiem įpėdiniams bendrą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2764, kuriuo abu įpėdiniai lygiomis dalimis, po 1/2 dalį paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2023 m. vasario 17 d. D. B., buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, notarinio registro Nr. 956, į mirusiojo vardu registruotą 1/2 dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2023 m. balandžio 4 d. K. S. buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, notarinio registro Nr. 1945, į mirusiojo vardu registruotą 1/2 dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 2, l. 42 – 28).
Dėl ginčo esmės
12. Ieškovas ieškinio reikalavimais (nepriklausomai nuo jų eiliškumo) iš esmės įrodinėja, kad jis po motinos mirties faktiniu valdymu priėmė palikimą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, t. y., kad tėvai turėjo savo nuosavus namus ir kad jie buvo parduoti iki kolūkis suteikė ieškovui kaip kolūkiečiui ginčo namą, esantį (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis dėl ginčo namo buvo sudaryta tėvo vardu, nes taip buvo nuspręsta, visą laiką ieškovas gyveno ginčo name, juo rūpinosi, darė remontą, mokėjo mokesčius.
13. Pažymėtina, kad skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, gali būti sprendžiama dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. CK 5.8 straipsnio norma, pagal kurią asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taikoma, kai ginčijama paveldėjimo teisė. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia, kad būti pripažintas juridinę reikšmę turintis faktas (CK 1.138 straipsnis), kurį pripažinus, dėl pasikeitusio paveldėto turto teisinio režimo kaip tiesioginis teisinis rezultatas paveldėjimo teisės liudijimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu.
14. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 587 straipsnyje nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o šie veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalis paveldėtojai atsiradusį palikimą gali priimti jį faktiškai pradėję valdyti, ar padavę pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, o šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, tiek palikimo atsiradimo metu, tiek vėlesnis CK reglamentavimas numatė palikimo priėmimo būdą – faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti.
15. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis).
16. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nurodytas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios patvirtina faktinį palikimo priėmimą. Nors ši teisės norma nebuvo įtvirtinta 1964 m. CK, kuris galiojo palikimo atsiradimo (priėmimo) momentu (1994 m.), tačiau ji atitinka tiek tuo metu galiojusią, tiek šiuo metu galiojančią teisminę praktiką, sprendžiant ginčus dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, todėl aktuali ir nagrinėjamu atveju.
17. Pagal kasacinio teismo praktiką pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y. ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).
18. Faktinis palikimo valdymas turi atitikti tam tikrus požymius, kad įpėdinį būtų galima pripažinti priėmusiu palikimą. Paveldimo turto valdymas reiškia daikto turėjimą savo žinioje, kuris suteikia įpėdiniui galimybę daryti tiesioginį poveikį daiktui. Kasacinio teismo praktika bylose dėl turinčio juridinę reikšmę palikimo priėmimo fakto nustatymo yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas, daiktų perkėlimas į kitą vietą, jų naudojimas kaip nuosavų tam tikroje veikloje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).
19. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus, nes apeliantas nepateikė įrodymų, jog jis po mamos mirties priėmė palikimą faktiniu valdymu.
20. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios reikšmingos faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25–27 punktai).
21. Pagal norimą teisinį rezultatą ieškovas siekia, kad jam būtų pripažintos nuosavybės teisės į ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais. Ieškovas nurodė, kad jam (duomenys neskelbtini) kaime suteikė kolūkis namus, buvo mūrinis namas, ūkinis pastatas ir kluonas. Apsigyveno 1988 metų pavasarį, pasiūlė tėvams apsigyventi pas jį, nes tėvų namas buvo senas, jame nebuvo patogumų, nebuvo vandens, nešdavo iš kaimyno. Abu tėvai, sesuo apsigyveno pas jį. Ginčo namas buvo užrašytas tėvo vardu, visi jie taip nutarė, kad turtas bus registruotas tėvo vardu.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. vasario 25 d. K. S., t. y. ieškovo tėvas, įsigijo iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnį įmonės 67,78 m² gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) kaime 2 502 m², žemės sklype už 28 151,05 rub. (el. b. t. 1, l. 20 – 28, 30 – 31). Ieškovas šios sutarties dėl netinkamos šalies ar kitai pagrindais neginčija. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės dėl to, kad ieškovui kaip kolūkiečiui realiai buvo suteiktas ginčo turtas, o šio turto įsigijimas buvo tik įformintas pirkimo-pardavimo sutartimi tėvo vardu, nėra susijusios su įpėdinio elgesiu dėl paveldimo turto po palikėjo mirties. Būtent pastarosios faktinės aplinkybės sudaro byloje įrodinėjimo dalyką sudarančias reikšmingas faktines aplinkybes bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto pradėjus faktiškai paveldimą turtą valdyti nustatymo.
23. Dėl kitų ieškovo įrodinėjimo dalyką sudarančių teisiškai reikšmingų aplinkybių teisėjų kolegija nustatė, kad K. S. vardu įregistruoti ginčo pastatai buvo įsigyti K. S. ir O. E. S. santuokos metu ir tokiam turtui taikomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Kaip jau nurodyta aukščiau turtas buvo įsigytas privatizavimo būdu. Po O. E. S. mirties įpėdiniai nesikreipė dėl paveldimo turto priėmimo. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, kai turtas registruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatantis nuosavybės teisės liudijimas. Pergyvenęs sutuoktinis K. S. nuosavybės teisės liudijimo į mirusios sutuoktinės dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje išduoti iki pat savo mirties neprašė. K. S. paveldėjimo byloje yra pateikta Prienų rajono savivaldybės administracijos Šilavoto seniūnijos seniūno A. L.s išduota Pažyma Nr. 308, kurioje nurodyta, kad K. S. iki mirties (duomenys neskelbtini) gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini), ir buvo namų ūkio Nr. 623 galva (el. b. t. 2, l. 56).
24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ginčo palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimą reglamentavusios teisės normos nustatė galimybę priimti palikimą dviem būdais: kreipiantis su pareiškimu į notarą arba pradedant palikimą faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo būdo teisinio įforminimo. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, ir norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalis). Taigi teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti. Be to, pažymėtina, kad reikalavimas priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, atveju yra taikytinas tuo aspektu, jog asmuo per nustatytą terminą turi atlikti aktyvius veiksmus, patvirtinančius jo siekį įgyti turtą nuosavybėn, teisiniam tokio palikimo priėmimo įforminimui šis terminas netaikytinas, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).
25. Prienų rajono savivaldybės administracijos Šilavoto seniūnijos seniūno A. L. išduota Pažyma Nr. 308, kurioje patvirtinama ne tik, kad K. S. gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini), bet ir buvo namų ūkio Nr. 623 galva, reiškia, jog įstatymo nustatytais terminais buvo atlikti būtent K. S. aktyvūs veiksmai, nukreipti į palikimo priėmimą po savo sutuoktinės mirties. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad pergyvenęs sutuoktinis K. S. nepateikė atitinkamų dokumentų notarui ir palikimo priėmimo įforminimo procedūra nebuvo pradėta (neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas), nesudaro pagrindo išvadai, jog jis palikimo nepriėmė po savo sutuoktinės mirties.
26. Įpėdinis, priimdamas palikimą, neprivalo savo veiksmų derinti su kitais asmenimis – kitais įpėdiniais, kreditoriais, testamento vykdytoju ir pan. Taigi, nagrinėjamu atveju materialinį teisinį interesą – įgyvendinti teisę paveldėti ir tokiu būdu įgyti palikimą, turi pareiškėjai (pareiškėjas), kurių prerogatyva pasirinkti palikimo priėmimo būdą. Teisė laisva valia apsispręsti dėl palikimo priėmimo būdo yra viena iš įpėdinių interesų apsaugos garantijų pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011).
27. Ieškovas pateikė byloje įrodymus, patvirtinančius jo nuomone, jog jis po 1994 m. gruodžio 7 d. motinos mirties taip pat priėmė palikimą faktiškai valdydamas gyvenamąjį namą su priklausiniais: duomenis, kad 1992 m. ieškovas kartu su tėvais dirbo kolūkyje (el. b. t. 2, l. 33 – 38), duomenis apie deklaruotas gyvenamąsias vietas (el. b. t. 2, l. 29 – 32), 1995 m. sausio – gruodžio mėnesių mokėjimų žiniaraščius už vandentiekio variklio sunaudotą elektros energiją su įrašais, kad mokėjo K. S. (el. b. t. 2, l. 5 – 28), ginčo pastatų pagerinimo nuotraukas, Kesko senukai, Senukai kvitus (el. b. t. 1, l. 139 – 179), 1992 m. mokėjimus už pastatą ir statinius patvirtinančius dokumentus (el. b. t. 1, l. 22 – 28).
28. Duomenys apie darbą ginčo laikotarpiu, ne ginčo laikotarpio pastatų pagerinimo nuotraukos ir statybinių medžiagų kvitai, deklaruotos gyvenamosios vietos faktas, t. y. šių duomenų visuma nepatvirtina įpėdinio elgesio dėl paveldimo turto. Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau nurodytus įrodymus, teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad ieškovas tik 2023 m. balandžio 4 d. kreipėsi į notaro biurą su prašymu išduoti papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į ½ dalį pastatų po tėvo mirties. Pažymėtina, kad 2002 m. lapkričio mėn. ieškovas K. S. ir atsakovė D. B. kreipėsi į Prienų rajono 2-ajam notaro biurą su pareiškimu apie palikimo priėmimą po tėvo K. S. mirties. Ieškovui buvo išduotas įpėdinio liudijimas. Taigi, ieškovas, išreikšdamas savo valią priimti palikimą po tėvo mirties ir rinkdamas dokumentus paveldėjimo teisės liudijimui gauti, neišreiškė jokio suinteresuotumo nei dėl nuosavybės teisės liudijimo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje išdavimo, nei dėl kreipimosi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tai rodo, kad ieškovas sąmoningai 8 metus po motinos mirties iki tėvo mirties suvokė, jog visas paveldimas turtas yra tėvui nuosavybės teise priklausantis turtas. Be to, ieškovas, turėdamas savo dispozicijoje 1992 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį, negalėjo nesuprasti, kad jam nuosavybės teise nepriklauso gyvenamasis namas su priklausiniais ir dėl motinos turto dalies būtina imtis aktyvių veiksmų.
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti įrodymai aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nepatvirtina, kad ieškovas po motinos mirties kaip įpėdinis turėjo materialinį teisinį interesą – įgyvendinti teisę paveldėti ir tokiu būdu įgyti palikimą. Kaip matyti pateiktuose dokumentuose turinio prasme nėra jokios informacijos apie įpėdinio aktyvius veiksmus šešis mėnesius po 1994 m. gruodžio 7 d. motinos mirties. Nesant kitų, papildomų įrodymų, 1995 m. sausio – gruodžio mėnesių mokėjimų žiniaraščiuose esantys įrašai K. S. nepatvirtina, kad ieškovas faktiškai priėmė palikimą po motinos mirties.
30. Kaip jau nurodyta aukščiau, turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams. Taigi, nors ieškovo tėvas palikimo priėmimo fakto įstatymų nustatyta tvarka neįteisino pas notarą, vertinant aukščiau aptartų įrodymų visumą (toliau faktiškai valdant visą bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, vaikams per įstatymo nustatytą terminą į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipus, vaikams neišreiškus suinteresuotumo dėl nuosavybės teisės liudijimo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje išdavimo, nesikreipus į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) laikoma, kad ieškovo tėvas K. S. po sutuoktinės O. E. S. mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdamas paveldimo turtą valdyti.
31. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nepriėmė palikimo, faktiškai pradėdama turtą valdyti. Taigi, nustačius, kad ieškovas nepareiškė noro ir valios priimti palikimą, ieškovo visi reikalavimai buvo pagrįstai atmesti.
32. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartį, kirtus rašytinius įrodymus bandoma nuginčyti liudytojų parodymais, tačiau tą draudžia procesinės teisės normos.
33. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
34. Liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius visus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų. Atsižvelgiant į teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo apimtį, byloje esančių rašytinių įrodymų visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus.
36. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovės naudai iš ieškovo 3 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokios sumos sumokėjimą.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 išaiškinta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu ribojanti tokių išlaidų atlyginimo priteisimą, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Pažymėtina, jog toks CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas užtikrina priešingos šalies teisę pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo, teismui atitinkamai tenka pareiga procesiniame sprendime pasisakyti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, sąsajumo su nagrinėjama byla bei jų atitikties Rekomendacijų nuostatoms.
38. Pritartina ieškovui, kad atsakovė nepateikė į bylą susitarimo dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo. Tačiau, atkreipiamas dėmesys, kad šios nutarties išaiškinimo tikslas yra CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinti kaip įtvirtinančią pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, įpareigojančios atsakovę įvykdyti įsipareigojimą apmokėti už faktiškai suteiktas advokato teisines paslaugas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl priteistų išlaidų dydžio yra nepagrįsti.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.
40. Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiąsias ir procesinės teisės normas, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
42. Atsakovė už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 000,00 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (DOK-37902). Atsakovės patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (maksimali suma pagal 2024 m. rugsėjo 23 d. apmokėjimo kvitą – 2 809,30 Eur) neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (atitinkamai 8.11 punktas). Atsakovei iš ieškovo priteisiama 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų) išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.