Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

pareiškėjai skundu ( b.l. 1-4) ir patikslintu skundu ( b.l. 73-87 ) prašo: 1 ) panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą- Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-09-05 sprendimą Nr. (18) 2R-918 kaip neteisėtą ir nepagristą; 2) ABTĮ 111 str. 1 d. pagrindu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis nustatytų ir pripažintų, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘(XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) prieštarauja (1) Šilumos ūkio įstatymo 29 str. ta apimtimi, kad reglamentuoja buto šildymo būdo keitimo tvarką ir prieštarauja (2) Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui (vartotojo teisei savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas). Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 daliai (vartotojo teisei vienašališkai nutraukti dvišalę sutartį, atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butų gyventojams) ta apimtimi, kiek visais atvejais reikalauja trečiųjų asmenų, sutikimo, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo, sutarčių šalys, sutikimo, leidžiančio vartotojui pirkti prekes ir paslaugas bei nutraukti dvišales Šilumos vartojimo sutartis. Nors šiuo metu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘), Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) negalioja, nes yra pakeisti kitais teisės aktai, tačiau šie aktai yra iki šiol taikomi vartotojų santykiams, atsiradusiems iki šių teisės aktų galiojimo pabaigos, todėl sukelia teisines pasekmes vartotojams šiuo metu. Būtina spręsti ir dėl šių teisės aktų atitikties galiojantiems įstatymams, nes antraip susidarytų Konstitucijai priešingai padėtis, kai vartotojai turi įstatymų suteiktą teisę pirkti prekes ir paslaugas savo nuožiūra ir mokėti tik už jų faktiškai suvartotą šilumos energiją, tačiau šios teisės nėra ginamos, nes žemesnės galios norminiai administraciniai aktai, kurie yra jiems taikomi (pvz. teismo byloje), šiuo metu negalioja ir nėra galimybės teismui įvertinti jo atitiktį šiuo metu galiojantiems teisės aktams, nes įstatymas leidžia vertinti tik galiojančius teisės aktus. Tokia padėtis laikytina teisės spraga, kurią teismas turėtų užpildyti ad hoc šios bylos metu suformuodamas naują teismo praktiką. Skunde nurodo, kad daugelį metų, maždaug nuo 1995 m., pareiškėjų komercinėse patalpose šildymas iš centralizuoto tiekimo sistemos buvo atjugtas ir naudojamasi elektriniu šildymu. 2005-03-04 omercinės patalpos paveldėtos teisės liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir tuo metu centrinio šildymo tiekiamo Visagino energija jau nebuvo. Patalpos turi atskirą elektros įvadą, kuris aprūpina jas elektra lektriniams šildytuvams. Patalpas tekdavo šildyti patiems, kadangi nesant centriniam šildymui talpų temperatūra neužtikrinama, laikytina, kad šilumos tiekėjas neteikė jokių šildymo paslaugų už nesuteiktas paslaugas vartotojas turi teisę nemokėti. Visi šie paprastojo remonto darbai, atlikti enuslatytu metu apie 1995 m., buvo kadastruoti 2012 m. vasarį ir užregistruoti „Registrų centre‘‘, o teisiškai įregistruojant pareiškėjų patalpų šildymo būdo keitimą atliekant paprastojo remonto darbus. Tai patvirtinta šildymo budo pakeitimo teisinė registracija ir kiti dokumentai.Energetikos inspekcijos sprendime iš esmės teigiama, kad atjungimo nuo centralizuoto ilumos tiekimo sistemų įteisinimas turėtų vykti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ginčo santykiams iš esmės taiko tik poįstatyminių teisės aktų - Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų ,,Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių‘‘ ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų ,,Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių‘‘ teisės normas, neatsižvelgdamas į šių taisyklių paskirtį. Šiu taisyklių paskirtis yra reglamentuoti tik šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, o ne šildymo būdo keitimą, kuris gali būti reglamentuotas tik Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.). Todėl patalpų Šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, nes tai nėra jų paskirtis, o Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai. Statybos darbus reglamentuoti yra įgaliota tik Aplinkos ministerija, todėl bet kokie Ūkio arba Energetikos ministerijų bandymai ne pagal kompetenciją reglamentuoti statybos darbus yra neteisėti ir niekiniai bei nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis nustato, kad patalpų Šildymo būdas keičiamas tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o ne Ūkio arba Energetikos ministerijų priimtų poįstatyminių teisės aktų tvarka, kurie priimti neteisėtai. Viešojoje teisėje galioja principas „galima tik tai, kas leidžiama“, o reglamentuoti šildymo pakeitimą būdą leidžiama tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kurią detalizuoti gali tik Aplinkos ministerija. Dar daugiau, nuo 2010-10-01 pakeistas Statybos įstatymas ir jį reglamentuojantis Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“, numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui, kuriem nėra reikalingas joks projektas, leidimas arba sutikimas, ypač kai darbai atliekamai ne bendro naudojimo patalpose, o privačiose patalpose. Tai oficialiai patvirtina Statybos inspekcijos VTP Statybos inspekcijos 2012-02-08 išvada-raštas Nr.(8.4)-2D-2006. Todėl pareiškėjų patalpose apie 1995 m. buvo teisėtai ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų buvo išmontuoti buto centralizuoto šildymo vartotojo įrenginiai (šildytuvai) atliekant tik paprastojo remonto darbus, kuriems nenumatytas ir neišduodamas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Šiems darbams nereikalingas nei projektas, nei statybos leidimas. Dar daugiau, šių paprastojo remonto darbų atlikimo metu projektavimo sąlygų sąvadas, statybos leidimas ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas tiesiog neegzistavo dėl nuo 2010 spalio 1 d. pasikeitusių Statybos įstatymo nuostatų, nors Energetikos inspekcija sprendime nurodo, kad pareiškėjai privalėjo gauti projektavimo sąlygas, parengti projektą ir gauti statybos leidimą. Darbų atlikimo metu galiojęs Statybos įstatymas nustato, kad „statinio paprastasis remontas - statinio remontas, kai, keičiamos atskirosios statinio inžinerinės sistemos (jų tipas, pralaidumas) ar šalinami jų defektai; šalinami bendrųjų statinio inžinerinių sistemų defektai - pakeičiami atskiri susidėvėję šių sistemą elementai, tačiau nekeičiamas jų tipas bei pralaidumas; atliekamas bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, kurios skirtos tik butų ar kitų patalpų reikmėms, remontas pertvarkant, pakeičiant visiškai ar iš dalies šias sistemų dalis, tačiau nekeičiant butuose ar kitose patalpose esančių bendrųjų statinio inžinerinių sistemų bendrojo naudojimo elementų (2 str. 21 d.). Būtent tokie darbai buvo atlikti pareiškėjų patalpose: buvo pašalinti bute buvę centralizuoto šildymo šildytuvai, atsukant juos nuo ventilių, nes buvo atliekamas ne bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, o buto atskirųjų (vartotojo) inžinerinių šildymo sistemų, kurios skirtos tik buto reikmėms, remontas, pakeičiant visiškai šias sistemų dalis (buto šildytuvus). Pažymėtina, kad atskirąją vartotojo sistemą galima įrengti ir išmontuoti atliekant paprastojo remonto darbus, kuriems darbų atlikimo metu nebuvo privalomas joks leidimas, projektas arba pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nes Statybos įstatymas to nereikalauja ir šių individualių administracinių teisės aktų tipų nebenumato nuo 2010 m. spalio 1 d. Pažymėtina, kad per pareiškėjų patalpas einantys du magistraliniai bendro naudojimo šildymo sistemos vamzdžiai (nuo kurių buvo išmontuoti radiatoriai) yra tinkamai, reikiama medžiaga izoliuoti, apšiltinti ir uždengti apsauginėmis nenuimamomis konstrukcijomis su revizinėmis angomis, jų skleidžiama šiluma į atsakovės butą nepatenka, todėl nėra vartojama, šiais vamzdžiai atsakovės kaimynai ir toliau gauna ieškovės tiekiamą šilumą. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas pareiškėjų patalpų atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų - tai dviejų privačių subjektų - tiekėjo ir vartotojo ginčas dėl galimybės nutraukti (pakeisti) sutartinius santykius. Tokio pobūdžio ginčas spręstinas atsižvelgiant ne tik į žemiausio lygio poįstatyminių teisės aktų ,,Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių‘‘ arba Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, bet ir į Vartotojų teisių gynimo įstatyme ir CK nustatytą teisinį reguliavimą.Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir gauti paslaugas. Pareiškėjas siekė, kad jam nebūtų tiekiama prekė (šilumos energija), kurią buvusių sutartinių santykių pagrindu tiekė Šilumos tiekėjas buvusiems patalpų savininkams iki maždaug 1995 m. Tai reiškia, kad tarp privačių subjektų - vartotojų ir prekės pardavėjo (šilumos energijos tiekėjo) - vyksta ginčas dėl sutartinių santykių nutraukimo (pakeitimo). Energijos pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos nustatytos CK 6.390 straipsnyje. Dėl to turi reikšmės tai, ar yra aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja galimybę nutraukti ar pakeisti šios rūšies viešąją vartojimo sutartį. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį vartotojas - fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms daugiabučiame name, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją ir jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo būtų gyventojams. Pareiškėjai yra nieko neskolingi šilumos tiekėjui už šilumos energiją, patiektą iki pareiškėjų patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos 1995 metais, nes atjungimo metu nebuvo patalpų savininkai. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjų gyvenamojo namo kitų butų ir patalpų savininkai sutiko su pareiškėjų patalpų atjungimu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nekėlė klausimo, kad sutarties dėl ieškovų buto šildymo nutraukimas padarys jiems žalos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad šildymo sistemą demontavo pareiškėjai, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams, kurie net nėra įtraukti trečiaisiais asmenimis šioje byloje, akivaizdžiai pripažįstant, kad atsakovės atliktas atjungimas nepažeidžia bendraturčių teisių. Akivaizdu, kad buvusio patalpų savininko šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu apie 1995 m. buvo aplinkybes, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį. Sutartis buvo akivaizdžiai nesąžininga, be to, nuo maždaug 1995 metų šilumos tiekėjas netiekia Šilumos energijos į pareiškėjų patalpas ir jos yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomos autonomiškai elektra. Tai patvirtina pareiškėjų raštai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, darytina išvada, kad esant alternatyviam patalpų šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šalis siejusi sutartis dėl Šilumos energijos tiekimo į pareiškėjų patalpas yra pasibaigusi apie 1995 m. nuo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos. Teismo sprendimu pripažinus šį faktą, šalių sutartiniai santykiai pasibaigtų ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Susidariusioje situacijoje būtent toks vartotojų teisių gynimo būdas atitiktų pareikšto reikalavimo esmę ir siekiamą tikslą. Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad pareiškėjas privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, pvz., iš šilumos tiekėjo gaunant atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų technines sąlygas, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes (ratio decidendi), sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta. kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatymo numatytas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl pareiškėjas neprivalo atgaline tvarka „oficialiai‘‘ atjungti butą nuo centralizuoto šildymo, nes pripažintina, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su šilumos tiekėjų dėl pareiškėjų patalpų yra nutraukta. Analogiškai yra išaiškinęs Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-454/2004. Teismui konstatavus sutartinių santykių su šilumos tiekėju pasibaigimą, būtų išspręstas ginčas dėl pareiškėjo, kaip vartotojos teisių ir pareigų, susijusių su šilumos energijos į jo patalpas tiekimu. Pareiškėjas, kaip daiktinės teisės subjektas, yra ir gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų (patalpų) bendraturtis, todėl privalo vykdyti iš to kylančias prievoles (CK 4.82 straipsnio 3 dalis), tarp jų - prievolę mokėti už namo bendrojo naudojimo objektų (patalpų) šildymą. Šie santykiai su kitais subjektais turi būti įforminti sudarant atitinkamas sutartis, tačiau nurodyti klausimai nėra sprendžiamo ginčo dalykas, nes skundas pareikštas dėl asmeninio naudojimo patalpų, o ne bendro naudojimo patalpų šildymo nutraukimo teisėtumo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Ūkio ministro įsakymu patvirtintos standartinės šilumos vartojimo sutarties sąlygos, kurios taikomos vartotojams, nesudariusiems individualių šilumos tiekimo ir vartojimo sutarčių, yra skirtos tik butų šildymui ir neapima bendro naudojimo patalpų šildymo. Dėl vartotojų teisių apsaugos nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Teisinis reguliavimas, skirtas silpnesniosios sutarties šalies gynimui, nustato vartotojų teisių apsaugos institutą. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies - pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu. naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu - būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialines politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).Vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutartys paprastai sudaromos pagal individualiai neaptariamas, dažnai standartines, sąlygas, todėl joms taikytinas CK 6.188 straipsnyje įtvirtintas teisinis vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės mechanizmas. Kai standartinės sutarčių sąlygos yra parengtos pačių ūkio subjektų, CK 6.188 straipsnio normų laikymas neturi ypatumų. Kai energijos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos yra tvirtinamos kompetentingų valstybės institucijų, jos turi visuotinai privalomo norminio teisės akto galią. Nesąžiningų sąlygų direktyvos 93/13/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta nesąžiningumo kontrolės išimtis sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatoms ar principams. Nacionalinėje teisėje nesąžiningų sąlygų kontrolės taikymo apribojimo privalomosioms teisės aktų nuostatoms neįtvirtinta, t. y. vartotojo teisės yra ginamos plačiau. Valstybės institucijų priimtais aktais patvirtintų standartinių sutarčių sąlygų atvejais CK 6.188 straipsnio normų taikymas turi būti derinamas su įstatyminėmis norminių aktų teisėtumo kontrolės taisyklėmis. CK 6.188 straipsnis, nustatantis nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę, ir yra specialioji, tik vartojimo sutartims taikoma norma, CK nuostatų, įtvirtinančių bendruosius sąžiningumo reikalavimus, atžvilgiu. Šiame straipsnyje nustatyto nesąžiningų sąlygų kontrolės instituto paskirtis - atkurti sutarties šalių derybinę pusiausvyrą ir užtikrinti sutarčių laisvės principo įgyvendinimą, taip apsaugant vartoloją. Iš esmės analogiška sąvokos apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi šio įstatymo prasme nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, tuo iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas standartinių sutarčių sąlygų taikymą yra išaiškinęs daugiausia CK 6.185 straipsnio kontekste, Šie išaiškinimai yra reikšmingi ir ginčuose, kilusiuose iš vartojimo sutarčių. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2008). Kai sutarčiai sudaryti yra naudojamos standartinės sutartys ar standartinės sutarčių sąlygos, jas naudojanti šalis privalo atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas ir sudaryti galimybę tinkamai kitai Šaliai su šiomis sąlygomis susipažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2008). Šios pareigos nevykdymo pasekmė - sutarties standartinės sąlygos, su kuria nebuvo sudaryta tinkama galimybė susipažinti, neprivalomumas prisijungusiai šaliai (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).CK 6.188 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis dėl nesąžiningumo kontrolės taikymo sutarties dalyką apibūdinančioms sąlygoms, taip pat sąlygoms, susijusioms su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Remiantis direktyvos 93/13/EEB l straipsnio 2 dalimi nesąžiningumo kontrolė taip pat netaikytina sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatoms ar principams. Pažymėtina, kad nacionalinėje teisėje nesąžiningų sąlygų kontrolės taikymo apribojimas privalomųjų teisės aktų nuostatų atžvilgiu neįtvirtintas, t. y. vartotojo teisių apsauga yra platesnė. Bendrieji teisinės valstybės principai (įstatymų privalomumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos) lemia teismo pareigą vertinant vartojimo sutarties, parengtos pagal valstybės institucijos norminiu aktu patvirtintas standartines sąlygas, atitiktį sąžiningumo kriterijams, kartu išspręsti norminio akto nuostatų dėl abejotinų sąlygų teisėtumo klausimą. Pagal bendrąją civilinės teisės šaltinių konkurencijos taisyklę. įtvirtintą CK 1.3 straipsnio 2 dalyje, esant prieštaravimams tarp įstatymų, reglamentuojančių tą patį teisinį santykį. CK normos turi prioritetą prieš kitus įstatymus, jeigu pačiame kodekse nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 1.3 straipsnio 3 dalyje yra specialiai sureguliuotas CK. ir kitų įstatymų, kurių normose įgyvendintos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, konkurencijos klausimas: tokios įstatymų normos turi prioritetą prieš CK normas. CK 6.390 straipsnyje nustatyti vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ypatumai. Abonentas - fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotų energiją (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Ši vartotojo teise įgyvendinama nepriklausomai nuo bendrųjų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų, nustatytų CK 6.217 straipsnyje, buvimo. Daugiabučių namų gyventojų energijos pirkimo-pardavimo sutartys yra objektyviai susijusios su kolektyvinių visų namo gyventojų rnteresų tenkinimu, todėl kiekvienas vartotojas savo teisių įgyvendinimą turi derinti su kitų namo gyventojų teisėtais interesais. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę daugiabučiame name gyvenantis vartotojas teisę vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne vartotojo pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teisės, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005; 2004 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2004). Šilumos vartotojams, atjungusiems savo butus nuo centralizuoto šildymo, yra taikomos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui (vartotojas savo nuožiūra perka prekes ir paslaugas). Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 daliai (vartotojo teisė vienašališkai nutraukti dvišalę sutartį atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butų gyventojams), ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsniui prieštaraujančios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka“), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės‘‘ (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘). Minėtiems vartotojams taip pat taikomos Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 4 d. ir 25 straipsniui. CK 4.76 ir 4. 82 straipsniams ir Civilinio kodekso proporcingumo principui prieštaraujančios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintos Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 nuostatos. Todėl šių administracinių norminių teisės aktų nuostatų atitikimas aukštesnės galios teisės aktui (įstatymui) yra reikalingas ir reikšmingas užtikrinant vartotojų teises savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas bei mokėti tik už jų faktiškai suvartotą šilumos energiją. CK 6.390 straipsnyje įtvirtinta abonento - fizinio asmens ~ vartotojo teisė nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį reiškia vartotojo įrenginių atjungimą nuo šilumos tiekimo sistemos su sąlyga, kad vartotojas yra visiškai atsiskaitęs už suvartotą iki atsijungimo energiją. Šią teisę vartotojas gali įgyvendinti daugiabučiame name, jeigu jo įrenginių atjungimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Toks reglamentavimas orientuoja į tai. kad atjungimas turi būti racionalus: ekonomiškai pagrįstas, leistų taupyti vartotojo lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2004 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-454/2004: 2003 m. sausio 8 d. , nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2003).Vartotojų teisių apsaugos įstatymu 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad vartotojasturi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas, tam nėra būtinas jokių kitų asmenų sutikimasarba leidimas. Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutarties laisvės principą, pagal kurį asmenys laisvai sudaro sutartis ir turi teisėjas nutraukti savo nuožiūra, tam nėra būtinas jokių kitų asmenų sutikimas arba leidimas. Civilinio kodekso 6.390 straipsnio i dalis nustato, kad abonentas,kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šia teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų tu namo butų gyventojams. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 29 str. numato, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų Šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Visoms šių įstatymų įtvirtintoms nuostatoms - vartotojo teisei savo asmenine nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas, laisvai sudaryti ir nutraukti vartojimo sutartis, nedarant žalos kitiems butų savininkams - prieštarauja poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 ,,Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘). Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės" (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘), nes visi šie poįstatyminiai teisės aktai reikalauja, kad šilumos vartojimo sutarties nutraukimui (šildymo būdo keitimui) pritartų visi namo butų savininkai, kurie nėra dvišalės šilumos vartojimo sutarties šalys. Vartotojas ir šilumos tiekėjas nebegali nutraukti dvišalės sutarties bendru sutarimu, jei su tuo nesutinka kitų butų savininkai, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo sutarties šalys, net ir tuo atveju, kai šie savininkai nepatiria jokios žalos dėl šilumos vartojimo sutarties nutraukimo. Taip yra iš esmės pažeidžiama vartotojo teisė savo nuožiūra pirkti prekes, laisvai sudaryti ir nutraukti vartojimo sutartis net ir tais atvejais, kai nėra jokios žalos kitiems butų savininkams. Šildymo būdo keitimą neteisėtai reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymo 29 str. nenumatyti poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 ,,Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės‘‘ (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘). Nors visi šie poįstatyminiai teisės aktai reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, tačiau jų atitinkami anksčiau nurodyti skirsniai reglamentuoja ir butų ir kitų patalpų šildymo keitimo būdą, pažeisdami Šilumos ūkio įstatymo 29 str. I d. ir viršydamas šių poįstatyminių teisės aktų paskirtį reglamentuoti tik šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, o ne šildymo būdo keitimą, kuris gali būti reglamentuotas tik Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.).Nagrinėjamu atveju taikytinas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris taip pat reiškia įgytų teisių, įskaitant ES prioritetinėmis laikomų vartotojų teisių, apsaugą - asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos, t. y. siekiama apsaugoti teisinių santykių dalyvių teisėtai įgytas teises - keisti buto šildymo būdą pagal Statybos įstatymą, kuris negali būti keičiamas ir iškraipomas ministerijų įsakymais. Neužtikrinus teisėtai įgytų teisių įgyvendinimo, kartu būtų menkinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis bei teise. Be to, savo aktuose aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d- 2006 m. lapkričio 27 d.. 2007 m. spalio 24 d. 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti Žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio I dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d.. 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. 2008 m. sausio 21 d. 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Ūkio ir Energetikos ministerijų teisės reglamentuoti patalpų(butų) šildymo būdą šilumos vartojimo taisyklėmis, o ne Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kaipnumato Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis. Mano, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnį pažeidžiantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis ,,Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘)- Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo" (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandensįrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinkltį vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės‘‘neteisėtai nustato kitokią buto Šildymo būdo keitimo tvarką, nei nustatyta Statybos įstatymo.Taip Šilumos ūkio įstatymo 29 str, buvo neteisėtai pakeistas ir išplėstas žemesnės palios poįstatyminiu teisės aktu - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m, sausio 12 d. Įsakymu Nr. 20 „Dėl žilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (TV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginiu atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklu vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintomis „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės‘‘(VII skirsnis „Šilumos įrenginiu atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotoju iniciatyva‘‘), nors Ūkio ir Energetikos ministerijos nėra įgaliotos reglamentuoti nei Šildymo būdo keitimo tvarkos, nei statybos darbu. Be to, minėtais poįstatyminiais teisės aktais buvo neteisėtai pakeisti Vartotoju teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (vartotojas savo nuožiūra perka prekes ir paslaugas). Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 dalis (vartotojo teisė vienašališkai nutraukti dvišale sutartį atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butu gyventojams), nes nustatė, kad minėtas teises vartotojai gali įgyvendinti ne savo nuožiūra, o tik gavę trečiųjų asmenų, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo sutarčių šalys, sutikimą. Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą darytina išvada, jog poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu. įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, nesukuriant naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis. Remiantis išdėstytu, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (IV skirsnis ,,Techninių sąlygų išdavimo tvarka‘‘), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo‘‘ (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės‘‘ (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva‘‘) sukuria naujas bendro pobūdžio teisės normas, todėl prieštarauja (1) Šilumos ūkio įstatymo 29 str. ta apimtimi, kad reglamentuoja buto šildymo būdo keitimo tvarka ir prieštarauja (2) Vartotojų teisiu apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui (vartotojo teisei savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas). Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 daliai (vartotojo teisei vienašališkai nutraukti dvišale sutarti atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butu gyventojams) ta apimtimi, kiek reikalauja trečiųjų asmenų, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo sutarčių šalys sutikimo, leidžiančio vartotojui pirkti prekes ir paslaugas bei nutraukti dvišales šilumos vartojimo sutartis. Norintis nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungti daugiabučiame name esančio buto Šilumos ir karšto vandens tiekimą nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos vartotojas privalo įrodyti, kad, įgyvendindamas savo teises, jis nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-S-94/2004; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-789/2003).Daugiabučio namo šildymo būdo keitimas kvalifikuojamas kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objekto pertvarkymas, dėl kurio sprendimą savininkai priima CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šiuos atveju buvo keičiamas ne daugiabučio namo, o individualaus buto šildymo būdas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, jeigu jie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo būdu. Sprendimą dėl šildymo būdo jie priima ne tik kaip vartotojai, bet ir kaip savininkai. Sprendimas dėl daugiabučio namo šildymo būdo keitimo yra savininkų sprendimas dėl bendrojo naudojimo įrenginių pertvarkymo (rekonstrukcijos), t. y. savininkų sprendimas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, jei keičiamas viso namo šildymo būdas arba buto savininkų sprendimas dėl šildymo būdo keitimo, jei pertvarkoma tik buto šildymo įranga. Savininkas įgyvendina nuosavybės teisę savo nuožiūra, bet ši teisė nėra absoliuti, nes savininkas neturi pažeisti įstatymo ir kitų asmenų teisių ir interesų. Bendrosios nuosavybės įgyvendinimo atveju tai reiškia, kad bendraturtis turi būti informuotas ir turėti galimybę realiai dalyvauti priimant sprendimus dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo, kartu tai reiškia, jog jis turi paisyti kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų (CK 4.37, 4.75 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005). Spręsdami ginčus dėl vartotojo teisės nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį tais atvejais, kai vartotojas yra buto daugiabučiame name savininkas, teismai turi įvertinti tai, kad ir po energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo tokiam asmeniui lieka galioti įstatyminės bendrųjų namo komunikacijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų bendraturčio pareigos (CK 4.83 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad nusprendę pakeisti namo šildymo būdą vartotojai turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų naudojamų Šilumos tiekimo tinklų savininkų reikalavimų ir turi teisę reikalauti pašalinti jų teisių pažeidimus ginčydami šilumos tiekėjo veiksmus. Remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, darytina išvada, kad, esant alternatyviam buto šildymo būdui ir namo kitų butų bei patalpų savininkų sutikimui, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį. Šilumos energijos tiekimas priklauso ne vien nuo tokių santykių dalyvių valios, bet ir nuo techninių galimybių užtikrinti tiekimą. Dėl šių priežasčių vartotojas gali pasirinkti Šilumos tiekėjas atsižvelgdamas į technines sąlygas, t. y. priklausomai nuo to, ar vartotojo prašomose apšiltinti patalpose yra šilumos energijai tiekti tinkami įrenginiai, techninius reikalavimus atitinkantys vidaus tinklai, kurie yra prijungti prie tiekimo tinklų. Šilumos vartotojo teisė pasirinkti alternatyvios energijos rūšies Šilumos tiekėją priklauso nuo šio tiekėjo keliamų reikalavimų. Jeigu šilumos vartotojas nutaria atsisakyti esamo šilumos riekėjo paslaugų, pirmiausia jis turi įsirengti techninius reikalavimus atitinkančius alternatyvius šilumos tiekimo įrenginius, juos prijungti prie pasirinkto šilumos tiekėjo tinklų ir atjungti nuo prieš tai naudotos Šilumos tiekėjo tinklų. Visi šie veiksmai turi būti teisėti, t. y. atitikli norminių aktų, reglamentuojančių tokius veiksmus, reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijas 2005 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2005).