Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai E. K., A. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (t. I, b. l. 1-4), patikslintu skundu (t. I, b. l. 73-97) kreipėsi į teismą, prašydami:

1) panaikinti atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (18) 2R-918 (toliau – ir Sprendimas);

2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis nustatytų ir pripažintų, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”) prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsniui (ta apimtimi, kad reglamentuoja buto šildymo būdo keitimo tvarką), Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui (vartotojo teisei savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 daliai (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 daliai (vartotojo teisei vienašališkai nutraukti dvišalę sutartį, atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butų gyventojams) ta apimtimi, kiek visais atvejais reikalauja trečiųjų asmenų, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo, sutarčių šalys, sutikimo, leidžiančio vartotojui pirkti prekes ir paslaugas bei nutraukti dvišales šilumos vartojimo sutartis.

Pareiškėjai paaiškino, jog nors šiuo metu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”) negalioja, tačiau šie aktai taikomi vartotojų santykiams, atsiradusiems iki šių teisės aktų galiojimo pabaigos, todėl sukelia teisines pasekmes vartotojams šiuo metu. Manė, jog turi būti sprendžiamas klausimas dėl nurodytų aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, jog vartotojų teisės turi būti ginamos, nors įstatymas leidžia vertinti tik galiojančius teisės aktus. Pabrėžė, jog tokia padėtis laikytina teisės spraga, kurią teismas turėtų užpildyti ad hoc.

Pažymėjo, jog nuo 1995 metų pareiškėjų komercinėse patalpose šildymas iš centralizuoto tiekimo sistemos buvo atjungtas ir naudojamasi elektriniu šildymu. 2005 m. kovo 4 d. komercinės patalpos paveldėtos (paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1093) ir tuo metu centrinio šildymo tiekiamo valstybės įmonės „Visagino energija” (toliau – ir VĮ „Visagino energija”) nebuvo. Patalpos turi atskirą elektros įvadą, kuris aprūpina jas elektra elektriniams šildytuvams. Nurodė, jog paprastojo remonto darbai, atlikti nenustatytu metu apie 1995 metus, buvo kadastruoti 2012 metų vasarį ir užregistruoti valstybės įmonėje „Registrų centras” (toliau – ir VĮ Registrų centras).

Pareiškėjai pabrėžė, jog Inspekcijos Sprendime iš esmės teigiama, kad atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų įteisinimas turėtų vykti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ginčo santykiams atsakovas iš esmės taiko tik poįstatyminių teisės aktų – Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių normas, neatsižvelgdamas į šių taisyklių paskirtį. Šių taisyklių paskirtis yra reglamentuoti šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusią su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, o ne šildymo būdo keitimą, kuris gali būti reglamentuotas tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.). Todėl patalpų šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, o Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai.

Nurodė, jog nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos įstatymas ir jį reglamentuojantis statybos techninis reglamentas STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui, kuriam nėra reikalingas projektas, leidimas arba sutikimas, ypatingai, jeigu darbai atliekamai ne bendro naudojimo patalpose, o privačiose patalpose. Tai patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) VTP Statybos inspekcijos 2012 m. vasario 8 d. raštas Nr.(8.4)-2D-2006.

Pareiškėjai pažymėjo, jog darbų atlikimo metu galiojęs Statybos įstatymas nustatė, kad statinio paprastasis remontas – statinio remontas, kai keičiamos atskirosios statinio inžinerinės sistemos (jų tipas, pralaidumas) ar šalinami jų defektai; šalinami bendrųjų statinio inžinerinių sistemų defektai – pakeičiami atskiri susidėvėję šių sistemą elementai, tačiau nekeičiamas jų tipas bei pralaidumas; atliekamas bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, kurios skirtos tik butų ar kitų patalpų reikmėms, remontas pertvarkant, pakeičiant visiškai ar iš dalies šias sistemų dalis, tačiau nekeičiant butuose ar kitose patalpose esančių bendrųjų statinio inžinerinių sistemų bendrojo naudojimo elementų (2 str. 21 d.). Tokie darbai buvo atlikti pareiškėjų patalpose: buvo pašalinti bute buvę centralizuoto šildymo šildytuvai, atsukant juos nuo ventilių, nes buvo atliekamas ne bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, o buto atskirųjų (vartotojo) inžinerinių šildymo sistemų, kurios skirtos tik buto reikmėms, remontas, pakeičiant visiškai šias sistemų dalis (buto šildytuvus). Pažymėjo, kad atskirą vartotojo sistemą galima įrengti ir išmontuoti atliekant paprastojo remonto darbus, kuriems darbų atlikimo metu nebuvo privalomas leidimas, projektas arba pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nes Statybos įstatymas to nereikalauja ir šių individualių administracinių teisės aktų tipų nenumato nuo 2010 m. spalio 1 d. Pabrėžė, kad per pareiškėjų patalpas einantys du magistraliniai bendro naudojimo šildymo sistemos vamzdžiai yra tinkamai, reikiama medžiaga izoliuoti, apšiltinti, uždengti apsauginėmis nenuimamomis konstrukcijomis su revizinėmis angomis, jų skleidžiama šiluma į butą nepatenka, todėl nėra vartojama.

Nurodė, jog byloje nagrinėjamas ginčas pareiškėjų patalpų atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų yra tiekėjo ir vartotojo ginčas dėl galimybės nutraukti (pakeisti) sutartinius santykius. Tokio pobūdžio ginčas spręstinas atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo įstatyme ir CK nustatytą teisinį reguliavimą (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str.).

Pareiškėjai nurodė, jog jie nėra skolingi šilumos tiekėjui už šilumos energiją, patiektą iki jų patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos 1995 metais, nes atjungimo metu nebuvo patalpų savininkai. Pabrėžė, jog pareiškėjų gyvenamojo namo kitų butų ir patalpų savininkai sutiko su pareiškėjų patalpų atjungimu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad šildymo sistemą demontavo pareiškėjai, nėra įrodymų, kad pareiškėjai savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams, kurie nėra įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą, pripažįstant, kad atliktas atjungimas nepažeidžia bendraturčių teisių.