- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-03
- Bylos Nr.
- e2A-422-730/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01717-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Šilutės rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šilutės rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuosavybės teise valdo ūkinius pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad ji asmeninės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3994 ha. Šį sklypą ji valdo nuo 1974 metų, tačiau nuosavybę į jį įgijo tik 2002 metais, kai jai buvo grąžinta tėvų žemė. Šiame sklype tuometinis (duomenys neskelbtini) vadovas, konkrečiai kas, ji neatsimena, leido jai ir jos jau mirusiam sutuoktiniui A. V. pasistatyti ūkinius pastatus. Ji bei jos sutuoktinis tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Šiuos pastatus ji pasistatė 1975 metais ir nuo to laiko juos pradėjo valdyti. 2002 m. paveldėjusi tėvų žemę, ji šią žemę atsikėlė į (duomenys neskelbtini). Nuo to laiko pradėjo valdyti ne tik pastatus, tačiau ir žemės sklypą, ant kurio stovėjo pastatai. Šiais statiniais ji naudojasi iki pat šiol, ten yra įvesta elektra. Ginčo dėl pačių pastatų priklausomybės nėra, niekas jos nuosavybės teisės neginčija. Ji kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl nuosavybės teisės įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre, tačiau jos prašymas buvo atmestas, nebuvo pateikta ištaisyta Šilutės rajono savivaldybės administracijos Saugų seniūnijos pažyma, atitinkanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1989 m. sausio 1 d., sąrašo 2.1 punkto reikalavimus, tai yra pažymoje nėra duomenų apie įrašų datas ūkinėse knygose. Tačiau tokių įrašų nėra išlikę ūkinėse knygose. Kitais būdais ji negali gauti reikalingo dokumento nuosavybei įregistruoti turto registravimo įstaigoje. Minėto fakto nustatymas suponuotų jos, kaip savininkės, teisę įregistruoti ūkinių pastatų nuosavybę savo vardu Registrų centre ir tai sudarytų galimybę jai šiais nekilnojamaisiais daiktais disponuoti visa apimtimi.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad neprieštaraus pareiškimo tenkinimui tik tuo atveju, jei bus nustatyti visi teisės aktuose bei suformuotoje teismų praktikoje nurodyti pagrindai pareiškimo tenkinimui. Nurodo, kad iš 2023 m. liepos 24 d. sudarytoje kadastrinių matavimų byloje fiksuotų duomenų galima matyti, kad ūkiniai pastatai, dėl kurių pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra pastatyti 1975 metais. Kitų įrodymų, patvirtinančių pagrindą įrašyti šią datą fiksuojant kadastro duomenis, nepateikta. Galbūti statybos metai įrašyti tik pagal naudotojos pareiškimą. Kadastrinių matavimų byloje žymų, bylojančių apie statinių teisėtumą, nėra. Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2023 m. gegužės 26 d. pažymoje nurodoma, kad seniūnijos namų ūkio knygose jokių įrašų apie nurodytus priklausinius nėra. Nekilnojamojo turto duomenų banko išrašas ir pati pareiškėja pažymi, kad žemės įgijimas įregistruotas 2002 metais, kai buvo perkelta iš tėvų paveldėta nuosavybė. Kokiu pagrindu buvo paskirtas ir valdomas žemės sklypas, kuriame pastatyti ginčo statiniai iki paveldėto turto perkėlimo, informacija nepateikiama. Nurodo, kad trūksta paaiškinimo faktinėms aplinkybėms įvertinti, o iš pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo objektai seniūnijos ūkinėse knygose nebuvo įrašyti kaip tuo metu teisėtai pastatyti statiniai. Taip pat nepaaiškinta, kodėl ūkiniai pastatai pastatyti atskirai, o ne kaip gyvenamojo namo priklausiniai, nors Šilutės rajono savivaldybės administracijos Saugų seniūnijos 2012 m. birželio 8 d. pažymoje šie ginčo statiniai įvardijami kaip priklausiniai. Nenurodyta, ar jie iškart buvo numatyti statyti kaip atskiri statiniai ar jie vis dėlto buvo numatyti kaip kažkieno priklausiniai, tai yra nepateikta jokių duomenų, koks buvo minimo leidimo statybai turinys, kokia šių statinių naudojimo paskirtis ir kita aktuali informacija, koks statinys (statiniai), kaip atskiri objektai ar priklausiniai, minimu statybos leidimu buvo leidžiami statyti. Byloje nėra kitų duomenų, išskyrus kadastrinių matavimų bylą apie ginčo statinių statybos laiką, tad atsižvelgiama į šiuos pateiktus duomenis, jog ūkinių pastatų statyba pradėta ir baigta 1975 metais. Nenustačius aplinkybių, kad nekilnojamieji daiktai buvo sukurti įforminant įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjos pareiškimas negalėtų būti tenkinamas.
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime nurodė, kad palieka pareiškėjos pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Teigia, kad duomenų apie pareiškime nurodytus statinius, jų sukūrimą ir valdymą neturi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškime nurodyti statiniai buvo pastatyti 1974 metais, bylai turėtų būti pateikti papildomi dokumentai, kurie patvirtintų šių statinių suformavimo teisėtumą, nes tik 2023 m. liepos 24 d. buvo nustatyti jų kadastro duomenys. Be to, nėra aišku, ar pareiškėjos pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai buvo įregistruoti vykdomojo komiteto organų vedamosiose ūkinėse knygose. Šių aplinkybių visumos ištyrimas byloje paneigtų faktą apie tai, kad daiktai, į kuriuos prašoma nustatyti nuosavybės teisę, buvo teisės aktų nustatyta tvarka galutinai suformuoti ir teisėtai jos valdomi. Pareiškėjai neįrodžius minėtų aplinkybių, jos prašymas neturėtų būti patenkintas.
4. Suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad savivaldybė nevaldo nei nuosavybės, nei patikėjimo teise ir neįtraukia į savo balansą pareiškime nurodyto nekilnojamojo turto ir neprieštarauja, kad siekiant įregistruoti nuosavybės teisę į pastatus Nekilnojamojo turto registro įstaigoje būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad palieka pareiškėjos pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą patenkino, daiktinių teisių įregistravimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
7. Dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Remiantis kadastrinių matavimų byla nustatyta, jog sklype yra du ūkiniai pastatai, tačiau jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas, remdamasis pareiškėjos paaiškinimais, kadastrinių matavimų duomenimis, nustatė, kad statiniai pastatyti 1975 metais. Pareiškėja kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl ūkinių pastatų įregistravimo, tačiau pareiškėjos prašymas buvo atmestas nurodant, kad pareiškėjos pateiktoje pažymoje nėra duomenų apie įrašus ūkinėse knygose.
8. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad pareiškėja neturėjo dokumentų, patvirtinančių nuosavybė teisę į ūkinius pastatus, dėl to tokie dokumentai negali būti atkurti. Pareiškėja nuosavybės teisę pagrindė tuo, kad ji juos su sutuoktiniu pastatė 1975 metais, tai yra įgijo statybos būdu. Teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta duomenų, jog statiniai buvo pastatyti neteisėtai, į tai, kad beveik per 50 metų laikotarpį niekas pretenzijų dėl statybos nepareiškė, Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nurodžius, kad ji neturi duomenų, kad pastatai pastatyti savavališkai, nusprendė pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjos pareiškimą kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertinęs statybos teisėtumo negalėjo priimti sprendimo tenkinti pareiškėjos pareiškimą. Mano, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų sąlygų valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti. Daikto sukūrimą statybos būdu turi patvirtinti privalomi statybos teisėtumą įrodantys dokumentai, kurių pareiškėja nepateikė. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi tokio juridinio fakto nustatymui turi būti įrodytos būtinosios sąlygos statinių valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui.
9.2. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas juridinį faktą turėjo patikrinti, ar pareiškėja ar jos buvęs sutuoktinis, arba abu kartu galėjo būti įgiję nuosavybės teisę į šiuos statinius įstatyme nustatytu būdu, ar turi statybos vykdymą patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismo išvados tik patvirtina, kad pareiškėja neturi jokių įrodymų pagrįsti statybos teisėtumą, statybai niekada nebuvo išduotas statybos leidimas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nustatyto teisinio reglamentavimo, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tik teisėtai pastatytas statinys yra valdymo ir (ar) nuosavybės objektai, tačiau šiuo atveju jokie įrodymai apie statybos teisėtumą nebuvo pateikti. Ta aplinkybė, jog apeliantė nėra konstatavusi statinių statybos savavališkumo, savaime nereiškia, jog jie yra teisėti, o aplinkybė, jog statiniai pastatyti 1975 metais, nurodyta tik 2023 m. liepos 24 d. sudarytoje kadastrinių matavimų byloje, o statybos metai galėjo būti įrašyti tik pagal naudotojos pareiškimą.
Atsiliepimas
10. Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
10.1. Nurodo, kad neaiškūs apeliacinio skundo argumentai dėl termino pratęsimo apeliaciniam skundui pateikti. Teigia, kad apeliantė yra valstybės institucija, jos motyvai yra deklaratyvūs, tačiau teismas visais atvejais pratęsdavo terminus procesiniams dokumentams pateikti. Mano, kad apeliantė, kaip valstybės institucija, turi veikti taip, kad nepraleistų įstatyme nustatytų terminų, dėl to apeliacinis skundas pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai priimtas, o ir be to, pareiškime taip pat nenurodė visų suinteresuotų asmenų, tai yra Nacionalinės žemės tarnybos.
10.2. Nurodo, kad apeliantė manipuliuoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ištraukomis. Nurodyta apeliantės aplinkybė, jog pareiškėja nedisponavo dokumentais apie statybą, savaime nereiškia, jog tokie dokumentai neegzistavo. Apeliantė taip pat apeliaciniame skunde gausiai cituoja teismų praktiką, tuo apkraudama apeliacinį skundą, ji ir taip yra žinoma.
10.3. Nurodo, kad apeliantė statinius valdo nuo 1975 metų, tai patvirtina seniūno pažyma ir kiti objektyvūs duomenys. Tai, kad seniūnijoje dokumentai neišliko, nereiškia, jog statyba yra neteisėta. Teigia, jog statybos leidimas jai buvo suteiktas atvykus tuometiniam ūkio vadovui, tačiau pareiškėjai dokumentų iš archyvų gauti nepavyko. Teigia, kad ūkio pirmininkas taip pat atvykdavo į statybvietę ir patvirtindavo, jog tokio pobūdžio statybos yra galimos, ir tikrindavo, ar yra laikomasi leidimo.
11. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
11.1. Nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinė ir teisės aktai jai nesuteikia suinteresuotumo dėl privačios nuosavybės, esančios privačioje žemėje, valdymo, dėl to negali pasakyti, ar yra visos (ar nėra visų) sąlygos, reikalingos nekilnojamąjį daiktą įgyti pagal įgyjamąją senatį. Taip pat teisės aktai nesuteikia Nacionalinei žemės tarnybai teisės vertinti, ar teisingai siekiant daiktinių teisių įregistravimo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad, tenkindamas pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, tai yra sudarydamas galimybę įregistruoti statinius, iš esmės netyrė aplinkybių, ar pareiškėjos pareiškime nurodyti statiniai yra pastatyti teisėtai, taip pat byloje nėra pakankamai duomenų pripažinti, kad nekilnojamieji daiktai buvo sukurti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Teigia, kad aplinkybė, jog statiniai pastatyti 1975 metais nurodyti tik 2023 m. liepos 24 d. sudarytoje kadastrinių matavimų byloje, o statybos metai galėjo būti įrašyti tik pagal naudotojos pareiškimą.
15. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2002 m. gruodžio 17 d. Apskrities viršininko įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. gruodžio 17 d. Apskrities viršininko sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Ūkiniai pastatai yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Byloje pateiktais duomenimis taip pat nustatyta, jog ūkiniai pastatai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre ir jokių duomenų (dokumentų) apie ginčo ūkinių pastatų statybą byloje nėra. Pareiškėja teigia, kad ji su sutuoktiniu 1974 metais sklypą jau valdė ir atliko ūkinių pastatų statybą 1975 metais. Kaip matyti, pareiškėja kreipėsi į registratorių valstybės įmonę Registrų centrą dėl ūkinių pastatų įregistravimo, tačiau statinius atsisakyta įregistruoti motyvuojant tuo, kad pareiškėjos pateiktoje Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje nebuvo duomenų apie įrašus ūkinėse knygose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278).
16. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nagrinėja bylas: 1) dėl giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus, liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
17. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
18. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, tai yra teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėja turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jai apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, tai yra, kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).
20. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad daiktas sukurtas statybos būdu pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) ir jį valdo pareiškėja, tačiau, nustatant juridinį faktą dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, svarbu patikrinti, ar pareiškėjas buvo įgijęs nuosavybės teisę į šį statinį, turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie neišliko. Sutiktina su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka ir neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Nors atsakovė teigia, kad jokių dokumentų apie ginčo statybą nėra (neturi), teigia, kad statybos leidimas jai buvo suteiktas atvykus tuometiniam ūkio vadovui, o ir ūkio pirmininkas taip pat atvykdavo į statybvietę ir patvirtindavo, jog tokio pobūdžio statybos yra galimos, ir tikrindavo, ar yra laikomasi leidimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai, nesant visiškai jokių rašytinių statybos teisėtumą pagrindžiančių rašytinių įrodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti ir daryti prielaidą (nutarties 19 punktas), jog statiniai yra teisėti, o ir nepavykus atkurti dokumentų, yra pagrindas nustatyti juridinį faktą.
21. Pareiškėja teigia, kad ginčo statyba buvo atlikta 1975 metais ir ji statybą atliko kartu su sutuoktiniu. Ši aplinkybė iš esmės grindžiama pareiškėjos paaiškinimais. Minėtu laikotarpiu galiojo Lietuvos TSR ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 228, kuriuo buvo patvirtinti individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai. Minėtų nuostatų 15 punktas nustato, kad gyventojas, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo arba šiurkščiai nukrypdamas nuo patvirtintojo projekto, traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Minėtų nuostatų 23 punktas nustato, kad individualinius gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus priima naudoti rajono vykdomojo komiteto skirta valstybinė komisija, kuriai pirmininkauja rajono architektas inspektorius. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tokio statinio leidimą statyti ginčo statinius ar jų priėmimą minėtų nuostatų 23 punkte nustatyta tvarka, o ir be to, pažymėtina, jog pareiškėja aplinkybių, jog statinys atitiko tuometinius teisės aktų reikalavimus, tai yra buvo priimtas komisijos, iš esmės neįrodinėja, teigia, jog statinį pasistatė su sutuoktiniu, jokių dokumentų neturi, o leidimą davė tuometinis ūkio vadovas, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nėra, kaip ir nėra bet kokių duomenų, kurie patvirtintų faktą, jog minėti statiniai buvo pastatyti teisėtai 1975 metais.
22. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį. Minėtų nuostatų 9 punktas nustato, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
23. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, sutiktina su apeliante, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie statybos pabaigos laikotarpį, ar jie buvo ir yra pastatyti teisėtai, pažymint, jog statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą (nutarties 21 punktas) nenustatyta, jog ginčo statiniai buvo priimti naudoti rajono vykdomojo komiteto skirtos komisijos, pareiškėja taip pat nenurodo, ar visą laikotarpį nuo 1975 metų buvo atlikusi kokius nors aiškius veiksmus teisinei statinių registracijai atlikti, be kita ko, pažymint, jog byloje iš esmės nėra duomenų, jog statiniai ir buvo pastatyti 1975 metais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatliko išsamaus įrodymo vertinimo ir aptarimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjos pareiškimą ir, įvertinus apeliantės apeliacinio skundo argumentus, sutiktina su apeliante, kad šiuo atveju pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės, be kita ko, laikytinos neįrodytomis ir dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).
24. Pažymėtina, jog pareiškėja atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą apeliaciniam skundui pateikti, tai, pareiškėjos vertinimu, taip pat sudaro pagrindą atmesti apeliacinį skundą, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Nustatyta, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paskelbtas 2023 m. gruodžio 29 d., todėl jo apskundimo terminas baigėsi 2024 m. sausio 29 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, CPK 74 straipsnio 5 dalis). Apeliantė apeliacinį skundą, remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pateikė 2024 m. sausio 30 d . 12.36 val., tai yra viena diena praleidusi apeliacinio skundo pateikimo terminą.
25. CPK 78 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas; teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas (CPK 78 straipsnio 4 dalis). Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju terminas apeliaciniam skundui pateikti buvo praleistas tik viena darbo diena, į tai, kad apeliantės prašymas dėl termino atnaujinimo yra motyvuotas, nurodytos objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti apeliacinį skundą, nutaria, kad atsakovės argumentai dėl proceso teisės normų taikymo pažeidimų, atnaujinus praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti, yra nepagrįsti ir neįrodyti.
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl to nepagrįstai tenkino pareiškėjos pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, todėl nutariama apeliantės apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
28. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus ar priėmus naują sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Suinteresuoti asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetamas, pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Dėl procesinės bylos baigties
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
30. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertino aplinkybių ir sąlygų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, todėl nusprendžia apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.