Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės ir Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 46 parų arešto bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. V. laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 5 d. 22.12 val. iki 2025 m. rugsėjo 6 d. 9.35 val. (viena diena), vieną taikyto laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo atvykimo ar pristatymo į arešto bausmės atlikimo vietą, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1, 7, 10 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 72⁵ straipsniu, M. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus 6 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo tada, kai asmuo atliko bausmę arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos; 2) turto konfiskavimas ir nuspręsta valstybės naudai konfiskuoti jam priklausantį turtą – automobilį ,,Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę; 3) dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose, šią priemonę įvykdant per 9 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kiti procesiniai klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl M. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu nesutinka su paskirtos bausmės – arešto paskyrimu ir prašo panaikinti arešto bausmę arba alternatyviai ką pakeisti į švelnesnę baudžiamojo poveikio priemonę, kuri užtikrintų jo įsipareigojimų vykdymą, socialinį stabilumą ir teisinio reguliavimo tikslų pasiekimą be izoliacijos nuo visuomenės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. V. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam M. V. paskirtos bausmės dydžio už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

7. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

11. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

13. Skundžiamu nuosprendžiu M. V. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. V. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį skyrė 69 parų arešto bausmę, kurią vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir M. V. paskyrė galutinę sumažintą – 46 parų arešto bausmę. Taigi, matyti, jog pirmos instancijos teismas už padarytą inkriminuotą nusikalstamą veiką apeliantui paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš griežčiausių bausmės rūšių, kurios dydį nustatė didesnį už sankcijoje numatytą vidurkį.

14. Vertinant M. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai, jog M. V. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui; nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – asmuo anksčiau buvo ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, teistumas išnykęs (1 t., b. l. 96–112), ne kartą baustas administracine tvarka, įskaitant ir už šiurkščius KET pažeidimus (vairavimą neblaiviam, neturint teisės) bei pažeidimus, padarytus būnant neblaiviam, paskirtų baudų nesumokėjęs, nuobaudos galiojančios (1 t., b. l. 127–139), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo (1 t., b. l. 140–142), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (1 t., b. l. 143). Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nenustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors asmuo ir pripažino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau kaip teisingai pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad asmens išreikštas gailėjimasis ir elgesys teisiamojo posėdžio metu yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jis per pastaruosius penkis metus daug kartų baustas už įvairius KET pažeidimus, taip pat ir už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti transporto priemones, kas rodo, jog ankstesnės priemonės jo elgesio nepakeitė, jis vis daro šiurkščius pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu, kas paneigia asmens savikritiškumą dėl savo poelgio ir gailėjimasi dėl paties nusikaltimo padarymo.

15. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kad asmuo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,75 promilių neblaivumo laipsnis, vairavo transporto priemonę miestelio gatvėse, minėtą automobilį vairavo, neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones, nes vairuotojo pažymėjimo niekada nebuvo įgijęs, savo veiksmais kėlė realų pavojų sau, automobilio keleiviui bei kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Be to, teisėjų kolegiją pažymi, kad iki asmens sustabdymo, policijos pareigūnai ne kartą bandė asmenį stabdyti, tačiau asmuo nestojo, buvo persekiojamas policijos pareigūnų bei įspėtas garsiakalbio pagalba.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, M. V. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė arešto bausmę, o dydį nustatė didesnį nei minėto straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkis.

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo M. V. apeliacinio skundo argumentais, kad jam paskirta per griežta arešto bausmė. Kaip jau buvo minėta, M. V. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta didesnė nei vidurkis bausmė, atitinkamai – 69 parų areštas (vidurkis 52,5 paros), atsižvelgiant į tai, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, o pats apeliantas charakterizuojamas iš esmės neigiamai, kaip linkęs nusikalsti. Be to, tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių ir teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2006, Nr. 2K-140/2012, Nr. 2K-33-458/2020 Nr. 2K-168-489/2022).

18. Įvertinusi, tai kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskirta 69 parų arešto bausmė, kuri trečdaliu sumažinta, yra tinkamai individualizuota, nes ji atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Įvertinus nuteistojo asmenybę, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės ir jos dydžio, bei pagrindo švelninti skirtą bausmę, kaip to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis, neturi. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis, tame tarpe buvo įvertintas ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, nuteistojo asmenybė. Atsižvelgiant į tai, įvertinus BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams dėl bausmės ir jos dydžio pritaria.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo M. V. taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad arešto bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

20. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

21. Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 75 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto imperatyvo, t. y. motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti nuteistajam M. V. arešto bausmės vykdymo atidėjimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus arešto atlikimo. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nors asmuo šiuo metu neteistas, tačiau jis anksčiau buvo teistas daug kartų, už ankstesnių nusikalstamų veikų padarymą jam buvo skirtos įvairaus pobūdžio bausmės, taip pat ir bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad nuteistasis M. V. nuo 2021 metų už vairavimą transporto priemones neturint teisės vairuoti buvo baustas 7 kartus, 2025-07-18 vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, nustatytas 1,43 promilių neblaivumas, paskirtų administracinių nuobaudų – baudų nemoka, be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo toliau vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti (2 t., b.l. 97-105). Asmuo nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemonių, tačiau teismo posėdžio metu transporto priemonių vairavimą, neturint tokios teisės, pateisino poreikiu vykti į darbą, kas rodo jo cinišką visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių nepaisymą.

22. Nors apeliantas pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad jis nuo 2025-11-17 dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, be to, teigiamai yra charakterizuojamas minėtos darbovietės, tačiau toks trumpas įsidarbinimo laikotarpis asmens elgesio pakeisti negalėjo, be to, aukščiau minėti asmens padaryti nusižengimai rodo asmens požiūrį į visuomenės nustatytas elgesio taisykles.

23. Būtent aptartas nuteistojo elgesys yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. V. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

25. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartimi nuteistajam M. V. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. vasario 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, prašoma iš M. V. valstybės naudai priteisti 125 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

27. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti išlaidų suma už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis yra dirbantis, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, o prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali, pagrįsta bei adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo M. V. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. V. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš M. V. valstybės naudai 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.