Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. Z. P. Chr. P. P. H. U. L. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-786-836/2015 pagal ieškovo A. S. Z. P. Chr. P. P. H. U. L. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Krekenavos mėsa“, akcinei bendrovei „Krekenavos agrofirma“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių 28 000 Eur skolai grąžinti, 2 880,13 Eur palūkanas, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 metais atsakovės iš ieškovo užsakė maisto prieskonius. Buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias ieškovas pardavė atsakovei AB (anksčiau – ŽŪKB) „Krekenavos mėsa“ prekes, o ši įsipareigojo už jas sumokėti. Prekės buvo priimtos AB „Krekenavos mėsa“, nors kai kuriais atvejais prekes priimdavo AB „Krekenavos agrofirma“. 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. vasario 7 d., 2013 m. kovo 19 d. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 13-WDT/3, Nr. 13-WDT/4 ir Nr. 13-WDT/9. Atsakovė AB „Krekenavos mėsa“ atsiskaitė pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 13-WDT/3 ir Nr. 13-WDT/9, neapmokėjo PVM sąskaitos faktūros Nr. 13-WDT/4. Skolos likutis sudaro 28 000 Eur. Aplinkybę, kad AB „Krekenavos mėsa“ ir/arba AB „Krekenavos agrofirma“ gavo prekes, patvirtina CMR važtaraščiai. AB „Krekenavos mėsa“ neginčijo prekių kokybės, apmokėjo dalį sąskaitų. AB „Krekenavos mėsa“ nereagavo į raginimus atsiskaityti. Prekių priėmimą patvirtina ant CMR važtaraščio uždėtas antspaudas ir parašas darbuotojo, pavarde J. Kadangi tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog prekes priimdavo arba AB „Krekenavos mėsa“, arba AB „Krekenavos agrofirma“, nėra aišku, kurios įmonės darbuotojas priėmė prekes, be to, abiejose įmonėse prekių priėmimo metu dirbo asmenys, pavarde J. 5 000 kg prieskonių dešrelėms buvo užsakyti el. paštu L. N., kuri dirbo AB „Krekenavos agrofirma“. Laiške nurodoma konkreti prieskonių rūšis, kiekis, prašoma patvirtinti užsakymą. Taigi AB „Krekenavos agrofirma“ užsakė prekes iš ieškovo, o sąskaita buvo išrašyta AB „Krekenavos mėsa“ pagal susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką. Kadangi atsakovės yra susijusios įmonės, ieškovas pagrįstai laikė, kad prievolę vykdo asmeniui, turinčiam teisę priimti jos vykdymą. Manė, jog atsakovės elgiasi nesąžiningai, bandydamos nuslėpti prekių priėmimo faktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu atmetė ieškinį. Byloje kilusiam ginčui taikė Lietuvos teisę, kartu taikydamas 1980 m. gegužės 12 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, kurios dalyvėmis yra Lietuva ir Lenkija, nuostatas. Nustatė, kad ieškovas nebuvo sudaręs rašytinės sutarties su atsakovėmis, prekių tiekimas buvo vykdomas gavus užsakymą, pagal tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką sąskaitos faktūros buvo išrašomos AB „Krekenavos mėsa“. Sprendė, kad pirkimo–pardavimo santykiai buvo susiklostę tarp įmonių A. S. Z. P. Chr. P. P. H. U. L. (ieškovo) ir atsakovės AB „Krekenavos mėsa“. Padarė išvadą, kad L. N. pateiktame 2013 m. sausio 25 d. užsakyme buvo nurodytas pageidaujamų prekių pavadinimas ir kiekis, t. y. jame buvo nurodyta esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga – sutarties dalykas, todėl šį užsakymą būtų galima pripažinti oferta pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti (CK 6.167 str.), tačiau tam, kad būtų konstatuota, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, yra būtina nustatyti, jog oferta buvo akceptuota (CK 6.162 str. 1 d., Konvencijos 24 str.). Atsižvelgęs į tai, kad užsakyme buvo nurodyta prekių pristatymo diena – 2013 m. sausio 30 d., sprendė, kad šiuo atveju protingas terminas akceptuoti ofertą (patvirtinti užsakymą) buvo ne vėliau kaip 2013 m. sausio 30 d., tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovas ar jo partneris Megii Food Technology Sp.z.o.o. būtų patvirtinę pateiktą užsakymą iki nurodytos datos. Laikė, kad prekės buvo išsiųstos 2013 m. vasario 7 d., praėjus savaitei po užsakyme nurodyto prekių pristatymo termino, t. y. akivaizdžiai pasibaigus protingam terminui užsakymui patvirtinti. Pažymėjo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas ar jo partneris, prieš išsiųsdami prieskonius arba iš karto po jų išsiuntimo, būtų raštu ar žodžiu informavę apie tai kurią nors iš atsakovių ir būtų gavę sutikimą dėl prieskonių pristatymo pasibaigus užsakyme nurodytam terminui. 2013 m. vasario 1 d. el. laiške, adresuotame ieškovo darbuotojui D. N., minima ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ neduoda pagrindo manyti, kad ir 5 padėklų priėmimas buvo suderintas būtent su šia įmone, kadangi laiško turinys apskritai neleidžia spręsti, jog jame kalbama būtent apie ginčo užsakymą. Padarė išvadą, kad pavėluotas užsakymo vykdymas nebuvo suderintas nei su viena iš atsakovių, o jeigu tai buvo padaryta, ieškovas neįrodė šios aplinkybės. Sprendė, kad nėra pagrindo abejoti liudytojų A. J. ir G. J. parodymais, kad jie nepriėmė ginčo prekių, kadangi byloje nėra juos paneigiančių įrodymų. Konstatavo, kad važtaraštyje patvirtinimą apie prekių gavimą pasirašęs asmuo nenustatytas, o sutapimai liudytojų parodymuose nėra pakankami konstatuoti, jog ginčo prekės buvo pristatytos į atsakovių įmonių teritoriją ir jas priėmė kurios nors iš atsakovių darbuotojas, juolab, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovių įmonėse dirbo meistras pavarde J. Pažymėjo, kad pasyvaus atsakovės AB „Krekenavos mėsa“ elgesio (nereagavimo į atsiųstą sąskaitą ir siunčiamas pretenzijas) nėra pagrindo laikyti jos pripažinimu, kad ji gavo sąskaitoje faktūroje Nr. 13-WDT/4 nurodytus 5 000 kg prieskonių, byloje nėra kitų duomenų, patikimai patvirtinančių, kad kuri nors iš atsakovių būtų kada nors raštu, žodžiu ar kitais veiksmais pripažinusi ginčo prekių gavimą. Esant prieštaringiems bylos baigtimi suinteresuoto ieškovo atstovo ir liudytoju apklausto L. G. parodymams, nesant pagrindo teikti didesnę įrodomąją galią kurio nors iš šių asmenų paaiškinimas (parodymams), nesant kitų įrodymų, kad atsakovės (ar kuri nors iš atsakovių) kada nors būtų pripažinusi skolą ieškovui už ginčo prekes, padarė išvadą, kad skolos pripažinimo faktas byloje neįrodytas. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą ir nustatytas aplinkybes, jog važtaraštis, kuriuo įrodinėjamas prekių perdavimas, yra užpildytas su trūkumais – nenurodyta prekių pristatymo vieta, data, tai, kad nebuvo nustatytas ginčo prekių pristatymą patvirtinęs asmuo, nei pas vieną iš atsakovių ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo darbuotojo J., ėjusio meistro pareigas, nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių liudytojo A. T. parodymus, kad prekės buvo iškrautos atsakovių įmonių teritorijoje, o atsakovėms kategoriškai ir nuosekliai teigiant, kad ginčo prekių jos negavo, konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai nėra pakankami daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo prekės (5 000 kg prieskonių) buvo pristatyti į krovinio važtaraštyje nurodytą vietą ir priimtos kurios nors iš atsakovių (CPK 178, 185 str.). Ieškovui neįrodžius, kad jis įvykdė pagrindinę pardavėjo pareigą – perduoti prekę pirkėjui (CK 6.317 str. 1 d.), konstatavo, kad ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į prekių kainos sumokėjimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nesivadovauta ieškovo argumentais, netinkamai ištirti pateikti įrodymai, liudytojų parodymai.

1. Neatsižvelgta, kad teismo posėdžio metu liudytojas A. P. S. nurodė, jog atsakovių pateikti užsakymai yra vykdomi juos gavus, prekes pakrovus ir išvežus, ieškovas arba jo partneris pagal bendradarbiavimo sutartį Megii Food Technology informuodavo atsakovus apie išsiųstą krovinį. Nagrinėjamu atveju atsakovės buvo informuotos žodžiu (telefonu) ir el. paštu, tačiau didžioji el. laiškų dalis nėra išlikusi, o telekomunikacijų operatoriai saugo duomenis tik pusę metų, todėl ieškovas negalėjo pateikti rašytinių įrodymų apie skambučius atsakovėms.

2. Nepagrįsta išvada, kad 2013 m. vasario 1 d. el. laiške, adresuotame ieškovo darbuotojui D. N., minima ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ neduoda pagrindo manyti, kad ir 5 padėklų priėmimas buvo suderintas būtent su šia įmone, kadangi laiško turinys apskritai neleidžia spręsti, jog jame kalbama būtent apie ginčo užsakymą. Iš ieškovo liudytojų parodymų yra akivaizdu, jog atsakovėms buvo vežami 5 padėklai prekių, apie kuriuos ir buvo kalbama minėtame laiške. Šis laiškas įrodo faktą, jog ieškovas ir atsakovės bendravo telefonu, jos buvo informuotos apie prekių pristatymą. Ieškovas akceptavo atsakovių ofertą joms pristatydamas prekes, o atsakovės priėmė šį akceptą, priimdamos prekes iš ieškovo.

3. Neįvertintas nesąžiningas atsakovių elgesys, nes nors atsakovės neigia gavusios ginčo prekes, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad prekės atsakovėms buvo pristatytos. Atsakovės, kaip verslo subjektai, normaliai atidūs ir protingi asmenys, turėjo susisiekti su ieškovu dėl siunčiamų raginimų atsiskaityti. Atsakovėms, teigiančioms, jog jos nėra gavusios prekių, turėjo kilti įtarimų, kodėl iš jų yra reikalaujama apmokėti PVM sąskaitą faktūrą už pristatytas prekes. Atsakovės turėjo informuoti ieškovą, jog tokių prekių nėra gavusios ir neturi pagrindo apmokėti teikiamų sąskaitų, tačiau elgėsi nesąžiningai ir nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovės, užsakydamos žaliavas ir gamindamos produkciją, veikė bendrai, tokiu elgesiu klaidindamos savo verslo partnerius, tiekėjus, nes jie galvodavo, kad bendrauja su viena ir ta pačia Krekenavos įmone. Prekių priėmimą patvirtina ant CMR važtaraščio uždėtas antspaudas ir parašas darbuotojo, pavarde J. Atsakovės elgiasi nesąžiningai ir galbūt slepia aplinkybę, kuri įmonė priėmė prekes, tokiu būdu bandydamos išvengti prievolės atsiskaityti su ieškovu. Liudytojų (D. N., A. T., G. J.) parodymai taip pat leidžia manyti, jog ieškovo partnerio įmonės darbuotojas pristatė prekes būtent atsakovių buveinės adresu. Atsakovės nepateikė įrodymų pagrįsti teiginiams, kad CMR važtaraštyje nurodyta transporto priemonė nebuvo įvažiavusi į atsakovių įmonių teritoriją iškrauti ginčo prekių. Ieškovas neturėjo galimybės pateikti tokius duomenis, todėl teismas turėjo juos išreikalauti iš atsakovių. Byloje turėjo būti iškviesti liudyti apsaugos darbuotojai, budėję tą dieną, kai prekės buvo pristatytos atsakovėms, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, kokie asmenys tuo metu dirbo apsaugos poste. Dėl to apeliacinės instancijos teisme turi būti apklausti apsaugos darbuotojai ir išreikalauti duomenys apie transporto priemonių įvažiavimą į atsakovių įmonių teritoriją 2013 m. vasario 8 d. Vežėjas neturėjo prievolės perduoti krovinio konkrečiam fiziniam asmeniui. Nuvežus prekes į įmonės teritoriją, kurioje kabo iškaba su įmonės pavadinimu bei adresu, vežėjas, kaip normaliai protingas ir atidus asmuo, įvertino, jog prekes atvežė į tinkamą vietą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Krekenavos agrofirma“ prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad atsakovė AB „Krekenavos mėsa“ šiuo metu yra pasibaigusi kaip juridinis asmuo, nes dėl vykdytos reorganizacijos yra prijungta prie kitos atsakovės AB „Krekenavos agrofirma“. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti atsakovės veiksmai, pagal kuriuos būtų galima daryti išvadą, kad tarp šalių buvo derybos dėl ofertos ir akcepto, iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokia oferta buvo pateikta, kada ir kieno ji buvo akceptuota, jeigu tai buvo padaryta. Apeliaciniame skunde remiamasi tik ieškovo atstovo parodymais, kad tokius veiksmus atliko ne ieškovas, o Lenkijos įmonė Megii Food Technology, kas savaime patvirtina, jog tarp šalių nebuvo susitarimų dėl prekių pirkimo–pardavimo. Vienintelis atsakovės veiksmas, kuris gali būti vertinamas kaip oferta, tačiau ne ieškovui, yra AB „Krekenavos mėsa“ buvusios darbuotojos L. N. 2013 m. sausio 25 d. el. laiškas Lenkijos įmonės Megii Food Technology darbuotojui J. J., jame parašyta, kad užsakymas turi būti patvirtintas. Bylos nagrinėjimo metu liudytojais apklausti J. J. ir L. N. patvirtino, jog be minėto el. laiško tarp jų nebuvo jokio bendravimo. 2013 m. sausio 25 d. el. laiške nurodomas tik pristatymo laikas (2013 m. sausio 30 d.), bet šalys net nepradėjo tartis dėl kainos (nebuvo atitinkamo ieškovo pasiūlymo). Nebuvo apeliaciniame skunde nurodomo akcepto, priimant pristatytas ieškovo prekes, nes ieškovas nepristatė prekių, atsakovė jų nepriėmė, o pagal nurodomas faktines aplinkybes prekių pristatymas net negalėjo įvykti. Nėra įrodymų, kad ieškovo nurodomos prekės buvo perduotos atsakovei. CMR važtaraštyje nėra duomenų dėl krovinio pristatymo gavėjui datos, liudytoju apklaustas ieškovo krovinio vilkiko vairuotoju pristatytas A. T. negalėjo nurodyti konkrečių krovinio pristatymo aplinkybių, krovinio pristatymo datos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad jos prieskonių sandėlis, taip pat už tokių prekių priėmimą atsakingi darbuotojai nedirba šeštadieniais ir atsakovė negalėjo susitarti su kuo nors, įskaitant ir ieškovą, dėl prekių (prieskonių) pristatymo 2013 m. vasario 9 d. (šeštadienį), tuo labiau, kad tam nebuvo gamybinio ar komercinio būtinumo. Šį faktą patvirtina atsakovės pateiktas 2013 m. vasario mėnesio prieskonių, maisto priedų, apvalkalų, spaustukų priėmimo žurnalas, iš kurio matyti, kad prieskoniai nepriimami savaitgalio datomis, įskaitant ir 2013 m. vasario 9 d. Atsakovė ne kartą ieškovui nurodė, kad nepripažįsta jo pretenzijų, ji nėra teisiškai įpareigota į tas pačias ieškovo pretenzijas atsakyti kiekvieną kartą, kai jis jas pateikia pakartotinai, įskaitant ir raštu, atsakovės tylėjimas teisiškai nereiškia ieškovo reikalavimo pripažinimo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad prekių perdavimą atsakovei patvirtina liudytojo D. N. (prieskonių gamintojo darbuotojo) 2013 m. vasario 1 d. el. laiškas ieškovui apie numatomą krovinio pakrovimą ketvirtadienį (2013 m. vasario 8 d.), nes jame kalbama apie planuojamus veiksmus, o ne apie įvykusius faktus ir ne dėl 5 000 kg prieskonių, kurių kainą reikalauja sumokėti ieškovas, o 2 000 kg. Tai patvirtina, kad prieskonių gamybos metu ir krovinio pakrovimo vežti metu nebuvo susitarimo su atsakove dėl pirkimo–pardavimo sąlygų. Apeliacinio skundo abstrakčios nuorodos dėl atsakovės nesąžiningumo nėra pagrindas pradėti svarstyti argumentus, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas tik naujų įrodymų priėmimo, bet ne jų rinkimo klausimas. Prašydamas išreikalauti naujus įrodymus, ieškovas nenurodo konkretaus išreikalautino įrodymo, konkretaus asmens, kviestino liudyti teisme. Prašomi išreikalauti įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku, nes nagrinėjamas ginčas yra dėl prekių pristatymo atsakovei 2013 m. vasario 9 d., o ne 2013 m. vasario 8 d.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už prekes pagal ieškovo 2013 m. vasario 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 13-WDT/4 28 000 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Su sprendimu nesutinka ieškovas, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Bylos apeliacinėje instancijos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintinas, kadangi byloje nagrinėjamas dviejų ūkio subjektų ginčas dėl komercinio sandorio, kuris turi būti patvirtintas atitinkamais rašytiniais dokumentais (sutartimis, raštais, sąskaitomis faktūromis, CMR važtaraščiais ir t. t.), kurie nereikalauja jų papildomo žodinio aptarimo, o nauji įrodymai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paprastai nepriimami, tuo labiau nerenkami (CPK 314 str.). Tuo tarpu apeliantas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pateikia abstraktų prašymą dėl būtinybės ieškoti ir išreikalauti naujus įrodymus (apie transporto priemonių įvažiavimą į atsakovo naudojamų sandėlių teritoriją 2013 m. vasario 8 d. ir tą dieną dirbusius apsaugos darbuotojus, juos apklausti). Pateiktas prašymas neatitinka CPK 190, 199 straipsnių reikalavimų (nėra nurodomas konkretus išreikalautinas įrodymas, nenurodomas konkretus asmuo, kviestinas liudyti teisme). Tam, kad priimti ir tirti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas proceso dalyvis turi nurodyti, kodėl tokie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ar toks būtinumas iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje apeliantas iš viso nenurodo. Susipažinus su bylos medžiaga, matyti, kad prašymas dėl įrodymų, apie kurių būtinumą ir išreikalavimą nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė visapusiškai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs visas bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis neturi pareigos įrodinėti įrodinėjamą teisę paneigiančius faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011), nes tos reikalavimas reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomą, kas teisine prasme nėra priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Taigi ieškovas turėjo įrodyti, kad sutartis dėl prekių įsigijimo buvo sudaryta ir prekės pristatytos atsakovams. Ieškovas įrodinėja, kad sutartis buvo sudaryta CK 6.162 straipsnio pagrindu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą (CK 6.173 str., Jungtinių tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių 21 str.) yra pagrindas konstatuoti tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą, jei nustatoma, kad buvo oferta ir ji buvo akceptuota. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo pateiktus įrodymus dėl sutarties sudarymo, su jų vertinimu teisėjų kolegija sutinka. Apeliaciniame skunde apeliantas remiasi tik ieškovo atstovo A. P. S. parodymais, kad tokius veiksmus atliko net ne ieškovas, o Lenkijos įmonė Megii Food Technology, su kuria bendradarbiauja apeliantas. Apelianto teigimu, atsakovai buvo informuoti apie išsiųstą krovinį žodžiu (telefonu) ir el. paštu, tačiau didžioji el. laiškų dalis nėra išlikusi, o telekomunikacijų operatoriai saugo duomenis tik pusę metų, dėl to ieškovas negalėjo pateikti įrodymų apie skambučius atsakovams, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, ieškovas, teigdamas, kad atsakovai buvo informuoti apie išsiųstą krovinį, šias aplinkybes turėjo pagrįsti įrodymais (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Remtis vien tik suinteresuoto asmens parodymais, kurie nepagrįsti jokiais kitais įrodymais, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad užsakymas dėl 5 000 kg prieskonių buvo pateiktas iš L. N. el. pašto 2013 m. sausio 25 d. ir jame buvo reikalaujama užsakymą patvirtinti, prekes pristatyti iki 2013 m. sausio 30 d. Pažymėtina, kad nė vienas iš ieškovo prašymu apklaustų liudytojų nenurodė jokio kontaktinio asmens iš atsakovo pusės, su kuriuo buvo bendraujama. Kaip nustatyta byloje, prekės pakrautos Lenkijos įmonėje 2013 m. vasario 7 d., pristatytos diena vėliau, t. y. praleidus užsakyme nurodytą pristatymo terminą. Pagal Konvencijos 21 straipsnį pavėluotu akceptu gali būti laikomas tik toks, kuris pateikiamas kaip sutikimas oferta nekeičiant jos sąlygų. Priešingu atveju, akceptas laikomas priešpriešine oferta (CK 6.178 str., Konvencijos 19 str.). Konvencijos 19 straipsnyje nurodomos sąlygos, kurių keitimas akceptu besąlygiškai reiškia ir akcepto virtimą priešpriešine oferta – tarp jų pristatymo laikas ir prekių kaina. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas ar jo partneris, prieš išsiųsdami prieskonius ar iš karto po jų išsiuntimo, būtų raštu ar žodžiu informavę kurį nors iš atsakovų ir būtų gavę kurio nors iš jų sutikimą dėl prieskonių pristatymo pasibaigus užsakyme nurodytam pristatymo terminui. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalys tarėsi dėl kainos. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytam 2013 m. vasario 1 d. el. laiško vertinimui. Vien tai, jog laiške minimi 5 padėklai, neįrodo, kad ieškovas ir atsakovai bendravo telefonu ir buvo informuoti būtent apie konkrečių prekių pristatymą.

Apelianto teigimu, aplinkybę, kad AB „Krekenavos agrofirma“ ir/arba ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ prekes gavo patvirtina CMR važtaraščiai, ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ į raginimus apmokėti už prekes nereagavo, tačiau teismas neįvertino jų nesąžiningo elgesio.

Pardavėjo pareiga įrodyti prekių perdavimo pirkėjui faktą (CK 6.314 str., Konvencijos 58 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja savo pareigos įvykdymą (prekių pristatymą) CMR važtaraščiu pagal Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos sąlygas. CMR konvencijos 13 straipsnyje numatyta, kad vežėjas yra atsakingas už krovinį iki jo pristatymo gavėjui ir jis turi pareigą įrodyti pristatymo faktą gavėjo parašu ant CMR važtaraščio atitinkamo egzemplioriaus. Jei krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, pagal CMR konvencijos nuostatas jis laikomas prarastu ir kyla vežėjo atsakomybė siuntėjui, o ne galimo prekių pirkėjo pareiga sumokėti tuo kroviniu buvusių prekių kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Kaip matyti iš pateikto CMR važtaraščio, jame apie prekių gavimą pasirašęs meistras J., nors, kaip neginčytinai nustatyta byloje, meistras J. nė pas vieną atsakovą nedirbo. Pažymėtina, kad CMR važtaraštyje nėra duomenų dėl krovinio pristatymo gavėjui datos. Atkreiptinas dėmesys, kad kituose pateiktuose važtaraščiuose priimant prekes uždėtas atsakovo AB „Krekenavos agrofirma“ antspaudas. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, uždėtas spaudas, kuriame nurodyta meistras, jo neįskaitomas vardas, nors pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad paskutinės įskaitomos vardo raidės „tas“ ir pavardė J. Liudytoju apklaustas AB „Krekenavos agrofirma“ darbuotojas G. J., tvirtino, kad jis užsakymų nepriima, tai ne jo parašas. Ieškovas byloje skirti parašo ekspertizės neprašė (CPK 212 str.). Liudytoju apklaustas, ieškovo pristatytas krovinio vilkiko vairuotoju A. T., taip pat negalėjo nurodyti konkrečių krovinio pristatymo aplinkybių, nurodyti krovinio pristatymo datos, jis nežinojo jokio kontaktinio asmens, su kuriuo būtų galima derinti krovinio pristatymą ar pristatymo faktą patvirtinti. Jo teigimu, krovinį pasikrovė Lenkijos įmonės Megii Food Technology teritorijoje 2012 m. vasario 7 d. iš vakaro, o išsikrovė kažkurią dieną ryte Lietuvoje po 24 valandas trukusio krovinio vežimo, taigi 2013 m. vasario 9 d., krovinio dokumentus priėmė asmuo, panašus į sandėlininką, o prekes, darbuotojas, apsirengęs baltais rūbais. Tokį krovinio gabenimo grafiką patvirtina ir ieškovo pateikta sutartis su vežėju, kurioje numatyta pasikrauti krovinį 2013 m. vasario 8 d., o pristatyti – 2013 m. vasario 9 d. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, pateikdamas tai patvirtinančius įrodymus (2013 m. vasario mėnesio prieskonių, maisto priedų, apvalkalų, spaustukų priėmimo žurnalas), kad prieskonių sandėlis, taip pat už tokių prekių priėmimą atsakingi darbuotojai šeštadieniais nedirba. Sutiktina su apeliantu, kad atsakovė neatsakė į raginimus sumokėti, tačiau, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, dėl apmokėjimo buvo bendraujama žodžiu, pretenzijos nepripažįstamos, todėl atsakymo nepateikimas raštu nereiškia ieškovo reikalavimo pripažinimo ir atsakovų nesąžiningumo.

Apelianto teigimu, dėl ginčo prekių išrašė sąskaitą faktūrą, sumokėjo mokesčius valstybei, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad teismas pats turėjo išreikalauti iš atsakovų tiek rašytinius įrodymus, tiek kviesti liudytojus. Pažymėtina, kad nagrinėjamos kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, jis vertina šalių pateiktus įrodymus, sprendžia dėl vienos ar kitos šalies prašymo dėl įrodymų pateikimo ar jų išreikalavimo iš kitos šalies. Dėl įrodymų, apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, kaip jau minėta nutartyje, ieškovas nebuvo pateikęs jokio prašymo.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.