Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) S. R. (S. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys byloje išieškotoja T. R., antstolė Marija Gaivenė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – antstolės vykdymo veiksmų sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

7. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad esminis bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmosios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti juo principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis). Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje toliau pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas ir nepagrįstumas.

8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, bent vienai iš sąlygų neegzistuojant, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

9. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmoji būtinoji sąlyga laikinajai apsaugos priemonei taikyti – tikėtinas skundo pagrįstumas – tenkinama. Byloje ginčo dėl šios nustatytos teismo aplinkybės nėra.

10. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra įtvirtinta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Pagrindas sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos, laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011).

11. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus skundo pagrįstumo sąlygai) lemia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė realios grėsmės būsimo procesinio sprendimo vykdymui. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo prašymą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad grįsdamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantas turėjo pareigą pateikti tokius motyvus ir įrodymus, kurie suformuotų teismo įsitikinimą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, šiuo atveju teko būtent apeliantui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir patį skundą, t. y. kad antstolė nepagrįstai vykdo išieškojimą iš pareiškėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nei motyvų, nei įrodymų, pagrindžiančių, kad šiuo atveju egzistuoja reali grėsmė būsimo procesinio sprendimo vykdymui, nepateikė, todėl apeliantas neįrodė grėsmės, kad galbūt pareiškėjui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas.

14. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad nesustabdžius vykdymo proceso ir tenkinus pareiškėjo skundą būtų apsunkintas tokio teismo sprendimo įvykdymas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti priešingos išvados, jog šiuo konkrečiu atveju būtinybės taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

15. Išanalizavus aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, procesinės teisės normų nepažeidė, iš esmės taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atmesti apelianto (pareiškėjo) S. R. (S. R.) atskirąjį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo šios nutarties priėmimo dienos.