Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

atsakovams J. G., M. D., D. B., bei atsakovų M. D. ir D. B. atstovui advokato padėjėjui Jonui Mažoniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovams D. B., M. D. ir J. G. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir niekiniu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. G., ir jo atstovė pagal įstatymą Ž. N., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir niekiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

13. Byloje rašytiniais įrodymais, šalių bei jų atstovų bei liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad J. M. (pardavėja) ir atsakovas M. D. (pirkėjas) 2013 m. rugpjūčio 29 d. sudarė notarinę preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto – 1/5 dalies pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalies pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir 1/10 dalies kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo už bendrą – 80000 Lt kainą, iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Preliminariąja sutartimi šalys patvirtino, kad M. D. šios sutarties sudarymo metu sumokėjo J. M. 10000 Lt (2896,20 Eur) avansą, kuris sudarant pagrindinę turto pirkimo - pardavimo sutartį, turėjo būti įskaitytas į daiktų kainą. Šį faktą patvirtina preliminarios sutarties 2 punktas, kuriame nurodoma, jog pirkėjas pasiūlymą priima ir sumoka avansu pardavėjui 10000 Lt, bei liudytoja notarė Alfreda Bluškienė nurodė, kad J. M., pasirašydama preliminarią sutartį patvirtino, jog pinigus gavo. Preliminarioji sutartis 2014 m. kovo 26 d. buvo įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. (duomenys neskelbtini) J. M. mirė, o po jos mirties, jai nuosavybės teise priklausantį turtą 2015 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jos vaikaičiai – ieškovė S. K. ir nepilnametis E. G.. Preliminariosios sutarties 5 punkte numatyta, kad jei pardavėjas nevykdo šioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) atsisako sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį iki 2014 m. rugpjūčio 31 d., tai jis turi grąžinti pirkėjui 10000 Lt avansą ir sumokėti 10000 Lt baudą. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis iki joje numatyto termino nebuvo sudaryta. Ginčo aplinkybės patvirtina, kad pagrindinis ieškovės siekis šioje byloje yra nuginčyti minėtos preliminarios sutarties galiojimą.

Teisiniai argumentai

14. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar 2013 m. rugpjūčio 29 d. preliminari būsimo turto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp J. M. ir atsakovo M. D. yra apsimestinis sandoris dėl tikrosios sandorių šalies valios išraiškos ir dėl ją sudariusių subjektų (CK 1.87 straipsnis).

15. Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad tikrieji ginčijamo sandorio šalių ketinimai buvo preliminariosios sutarties sudarymo tikslas – atsakovui J. G. gauti paskolą iš atsakovės D. B., paskolos grąžinimą užtikrinant nekilnojamojo turto, nuosavybės teise priklausiusio J. G. motinai J. M. įkeitimu, o sutarties šalys – J. M. ir atsakovas M. D. buvo įtraukti į šį procesą siekiant sukurti regimybę, kad pagal pasirašytą preliminariąją sutartį turtą įgis atsakovės D. B. brolis M. D., tokiu būdu atsakovei D. B., siekiant išvengti mokesčių už paskolos suteikimą J. G. mokėjimo valstybei.

16. Asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, yra jų vidinės valios išorinė išraiška, o sandoris yra šios asmens valios ir jo išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

17. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019).

18. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. preliminarioji sutartis yra apsimestinis sandoris, kuri sudaryta siekiant užtikrinti paskolos grąžinimo prievolę. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad tikroji preliminariosios sutarties šalių (J. M. ir M. D.) valia sudarant preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį buvo J. M. sūnaus atsakovo J. G. siekis gauti paskolą iš atsakovo M. D. sesers atsakovės D. B., o atsakovės D. B. – suteikti 10000 Lt paskolą, kurios (paskolos) grąžinimas būtų užtikrintas J. M. priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovė nurodė, kad, preliminariosios sutarties šalys, siekdamos realizuoti šiuos ketinimus sudarė preliminarią gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kiemo statinių dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Taip pat nurodė, kad jos tėvas atsakovas J. G. siekdamas gauti iš atsakovės D. B. 10000 Lt paskolą įkalbėjo savo motiną J. M. sudaryti preliminarią sutartį, už paskolos sumą, kurią sandorio šalys įvardijo kaip avansas, įkeičiant jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Gaudamas paskolą atsakovas J. G. susitarė su D. B., kad jis jai mokės 2,5 procento kas mėnesį (po 250 Lt) nuo paskolintos sumos iki kol galės grąžinti visą pasiskolintą sumą. Vėliau D. B. įkalbėjo J. G. pasirašyti vekselį, kaip garantą, jog jis grąžins pasiskolintą pinigų sumą, nes preliminari sutartis po atsakovo J. G. motinos mirties, nebuvo pratęsta ir nebegaliojo. 2014 m. spalio 10 d. J. G. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 10000 Lt kaip garantą už paskolintus pinigus. J. G. jokių pinigų negavo, nes vekseliu buvo užtvirtinta pirmiau minėta 10000 Lt paskola gauta iš D. B. 2013 m. rugpjūčio 29 d., t. y. preliminarios sutarties pasirašymo dieną. 2014 m. lapkričio 22 d. J. G. vėl įkalbėtas D. B. pasirašė antrą vekselį kaip garantą, kad jis grąžins D. B. procentus už paskolos suteikimą. Taigi, ieškovės įsitikinimu, šios visos aplinkybės patvirtina, kad preliminariosios sutarties šalys, atstovaujamos kitų asmenų – J. G. ir D. B., buvo susitarusios dėl paskolos suteikimo. Šiuo atveju ieškovė reiškia ieškinį CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes ieškovės įsitikinimu, ginčijamas sandoris pažeidžia jos interesus.

21. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovė ieškinyje, atsakovai atsiliepimuose privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 ir 179 straipsniuose.

22. Taigi aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – kad tikroji šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį), reikia įrodyti. Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, būtina įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito, nei ginčijamame sandoryje, nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015), taip pat, kaip šiuo nagrinėjamu atveju, įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kiti asmenys nei tie, kurie nurodyti kaip sandorio šalys, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

23. Taigi, būtent ieškovė, teigdama, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. M. D. ir J. M. sudaryta preliminarioji sutartis yra apsimestinis sandorinis dėl jos šalių tikrosios valios išreiškimo ir subjektų, turi tai įrodyti, tačiau teismas sprendžia, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė. Teismas tokią savo išvadą grindžia žemiau nurodytais motyvais.

24. CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.165 straipsnio prasme. Iš CK 6.165 straipsnio įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį.

25. Sprendžiant ginčą dėl sandorio apsimestinumo, esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo vertinti, kad atsakovas M. D. neketino vykdyti preliminarios sutarties. Teismas iš byloje pateiktos sutarties – preliminariosios sutarties, sudarytos tarp J. M. bei atsakovo M. D., sprendžia, kad atsakovas M. D. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią įsigyti turtą, tai, beje, patvirtina jo paties teisme duoti paaiškinimai, jog jis sudarydamas preliminariąją sutartį su J. M. iš tiesų siekė įsigyti joje nurodytą turtą. Būtent M. D. sumokėjo avansui skirtus pinigus J. M.. Teisme paaiškinimus davusi ginčo sutartį tvirtinusi notarė Alfreda Bluškienė taip pat patvirtino, kad jai nekilo abejonių, jog tarp J. M. ir M. D. buvo sudaryta būtent preliminari nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, šalys šios sutarties sąlygas suprato, jei šalys būtų pageidavusios sudaryti paskolos sutartį, ji ir būtų parengusi ir patvirtinusi būtent tokią sutartį (2021 m. balandžio 1 d. posėdžio garso įrašas). Be to, byloje nepaneigta aplinkybė, o ir byloje esančių įrodymų pakanka įsitikinti, ir ši aplinkybė nebuvo ginčijama teisme, jog M. D. turėjo finansinių galimybių įsigyti ginčo nekilnojamojo turto objektą. M. D. pats dalyvavo notarinėje kontoroje pasirašant preliminarią sutartį, vėliau ginčijamas sandoris buvo užregistruotas VĮ „Registrų centras“. Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos duomenimis „LITEKO“ nustatyta, kad atsakovui M. D. nepavykus sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto sutarties, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo atlikęs finansinį mokėjimą, jis aktyviai gina savo kaip pirkėjo teises - yra pareiškęs ieškinį atsakovams S. K. ir J. G. (nepilnamečio E. G. atstovui pagal įstatymą) dėl avanso ir baudos priteisimo (Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų civilinė byla Nr. e2-29-995/2021). Taigi byloje esantys įrodymai, taip pat atsakovo M. D. elgesys prieš (kreipimasis į notarų biurą, avanso sumokėjimas), ir po ginčijamo sandorio sudarymo (preliminariosios sutarties užregistravimas VĮ „Registrų centras“, ieškinio pareiškimas dėl avanso grąžinimo bei baudos priteisimo) patvirtina, kad atsakovas M. D. ketino investuoti pinigus į ginčijamoje 2013 m. rugpjūčio 29 d. preliminarioje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą.

26. Ta aplinkybė, kad atsakovas M. D. įgaliojo savo seserį D. B. surasti nekilnojamąjį turtą, esantį Palangos mieste, ir pastaroji surado norinčią parduoti savo turtą J. M. ir su ja bei jos sūnumi J. G. derino būsimojo pirkimo-pardavimo sandorio sąlygas, nėra pagrindas išvadai, kad M. D. neketino sudaryti ginčo preliminariosios sutarties ir nagrinėjamu atveju buvo savo sesers statynis. Pastebėtina, kad M. D. į bylą pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys patvirtina, jog jis ne kaip atsakovės D. B. statytinis, bet savarankiškai, ne atsakovės D. B. interesais yra sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, todėl savo vardu ir interesais, kaip teigia pats, būtų sudaręs ir pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį pagal šioje byloje ginčijamos 2013 m. rugpjūčio 29 d. preliminariosios sutarties sąlygas, jeigu ji būtų buvusi tinkamai įvykdyta.

27. Pažymėtina, kad šiam ginčui išspręsti yra aktualūs teismų, išnagrinėjusių atsakovo J. G. priešieškinį, sprendimai ir jais nustatyti faktai bei teisiniai santykiai. Tiek 2018 m. gegužės 2 d. Plungės apylinkės teismo galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-32-549/2018 dalyje, kurioje buvo atmestas atsakovo J. G. priešieškinis, tiek Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2019 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-32-549/2019, kuria Plungės apylinkės teismo galutinis 2018 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-32-549/2019 dalyje dėl atsakovo J. G. priešieškinio atmetimo paliktas nepakeistas, nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. M. D. ir J. M. sudarė preliminarią sutartį pagal kurią J. M. įsipareigojo už 80000 Lt parduoti, o M. D. – nupirkti J. M. priklausiusius nekilnojamuosius daiktus, nekilnojamojo turto registro Nr. 50/123337: 1/5 dalį pastato – gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 223,75 kv. m, adresas (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. notarų biure pasirašant nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, o preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovas M. D. sumokėjo 2 896,20 Eur avansą. Bylą nagrinėję pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad preliminariosios sutarties šalys – J. M. ir M. D., skiriasi; vekseliuose ir preliminarioje sutartyje nurodytos sumos skiriasi; aplinkybė, kad J. G. iš dalies avansą grąžino, neįrodyta jokiais įstatyme numatytais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai) (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties 21 punktas). Taigi tų pačių kaip ir šios bylos dalyvių ginčą nagrinėję teismai savo įsiteisėjusius procesinius sprendimus dėl atsakovo J. G. priešieškinio atmetimo iš esmės grindė nustatytomis aplinkybės, jog skirtingi civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp skirtingų asmenų – sutartiniai santykiai, kylantys iš preliminariosios sutarties – tarp J. M. ir M. D., paskoliniai santykiai pagal vekselius – tarp D. B. ir J. G. ir, kad tarp nurodytų teisinių santykių nėra jokio teisinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teiginiai, kad preliminariosios sutarties šalys J. M. ir M. D. buvo tik statytiniai, o tikrosios minėtos sutarties šalys buvo J. G. ir D. B., kurie 2014 m. spalio 10 d. ir 2014 m. lapkričio 22 d. vekseliais papildomai užtikrino tarpusavio skolinių įsipareigojimų įvykdymą, yra atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis), nes šiuos argumentus paneigia ne tik šioje byloje nustatytos bei pirmiau aptartos aplinkybės, bet ir teismų nustatyti prejudiciniai faktai, kurių įrodinėti nebereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

28. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas konstatuoja, kad ginčo sutarties šalių valia buvo susitarti dėl pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje, o atsakovas M. D. yra tikroji ginčijamo sandorio šalis, o ne atsakovės D. B., kaip teigia ieškovė, statytinis. Ieškovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių šią teismo padarytą išvadą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, teismo vertinimu, ieškovės veiksmai po beveik ketverių metų po to, kai 2016 m. liepos 22 d. atsakovas M. D. inicijavo civilinę bylą dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo pagal ginčo sutartį, pradėjus ją ginčyti, rodo ieškovės pasikeitusią poziciją, tačiau tai neįrodo kitokios, nei sandoriu išreikštos šalių M. D. ir J. M. valios jo sudarymo metu, t. y. sudaryti ateityje pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

29. Ieškovė, siekdama pagrįsti sandorio apsimestinumą, taip pat nurodė, kad jai dar iki teisminio ginčo buvo žinoma, kad atsakovė D. B. skolindavo pinigus žmonėms už palūkanas, vietoje paskolos sutarties su jais savo ar kitų asmenų vardu sudarant preliminariąsias sutartis, kad galėtų išvengti mokesčių valstybei. Ieškovė šiems argumentams pagrįsti pateikė 2010 m. sausio 22 d. susitarimą, sudarytą tarp J. M. sesers B. S. ir atsakovės D. B. motinos A. B. D., teigdama, jog 2009 m. liepos 27 d. tarp jų buvo sudaryta preliminari sutartis, analogiška ginčijamam sandoriui.

30. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 straipsnis) yra išaiškinęs, jog dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

31. Pažymėtina, kad ieškovė į bylą nepateikė nurodomos 2009 m. liepos 27 d. sutarties, o vien iš pateikto susitarimo negalima spręsti apie 2009 m. liepos 27 d. sutarties turinį, juolab daryti išvadą, kad jis analogiškas ginčijamo sandorio turiniui. Iš 2010 m. sausio 22 d. susitarimo turinio galima tik spręsti, kad 2009 m. liepos 27 d. preliminarioji sutartis buvo užtikrinta netesybomis, bet ne nekilnojamuoju turtu. Kita vertus, teismo posėdžio metu pati liudytoja B. S. patvirtino, kad ji pinigus skolinosi iš A. B. D., tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad J. M. būtų kada nors skolinusi pinigus iš D. B. ar A. B. D.

32. Atsakovė D. B. pripažįsta, kad yra suteikusi paskolų fiziniams asmenims, tačiau atsakovų M. D. ir D. B. į bylą pateikti įrodymai – paskolos sutartys, sutartinės hipotekos, vekseliai ir 2013-2015 metų metinės pajamų deklaracijos, patvirtina, kad atsakovė D. B. pinigus skolindavo savo vardu, vekselių arba paskolos sutarčių, užtikrintų hipoteka, pagrindu, palūkanų forma gautas pajamas deklaruodavo metinėse pajamų deklaracijose. Taigi šios aplinkybės, pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, paneigia ieškovės prielaidomis grįstus teiginius, kad atsakovė D. B. ginčijamu sandoriu siekė išvengti mokesčių mokėjimo valstybei. Teismas, išanalizavęs bylos duomenis, pažymi, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų patvirtinti tokias ieškovės nurodytas sandorio simuliacijos poreikį patvirtinančias priežastis.

33. Taigi, įvertinus ieškovės nurodytas prieš sudarant ginčo sandorį niekuo nepagrįstas aplinkybes, iš kurių negalima nustatyti aiškaus ir apibrėžto išankstinio šalių tikslo sudaryti apsimestinį sandorį, teismas nepripažįsta, jog minėtos ieškovės pateiktos versijos yra pakankamai tikėtinos ir pagrįstos, kad tokį sandorį būtų galima laikyti apsimestiniu. Juo labiau atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotus apsimestinio sandorio nustatymo kriterijus, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju ginčo sandoris taip pat nebuvo sudarytas kaip melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, ir jais nebuvo siekiama apeiti įstatymus ar kitų asmenų teises. Teismo vertinimu, ši aplinkybė vertintina kaip svari konstatuojant ieškinio nepagrįstumą.

34. Taip pat ieškovė, grįsdama preliminariosios sutarties apsimestinumą, kaip argumentą nurodė, kad jai yra žinoma, kad jos senelė J. M. niekada neketino parduoti savo turto. Šiems teiginiams pagrįsti pateikė buvusių mirusiosios J. M. bendraturčių rašytinius paaiškinimus, taip pat šias aplinkybes grindė liudytojų B. S. bei A. K. paaiškinimais. Teismo posėdžio metu mirusiosios sesuo liudytoja B. S. teigė, kad jos sesuo niekada parduoti turto neketino, o liudytojas A. K. nurodė, kad jo sutuoktinės ieškovės S. K. senelė minėjo, kad turtą paliks anūkams. Visų pirma pažymėtina, kad liudytoja B. S. parodė, to neneigė ir ieškovė, kad J. M. preliminarioje sutartyje nurodytame gyvenamajame name faktiškai negyveno, ji iki pat savo mirties gyveno Kiauleikių kaime savo sodyboje, kur turėjo didelį ūkį, o sutartyje nurodytą gyvenamojo namo dalį Palangoje nuomojo, kartais ten atvažiuodavo vaikai ar anūkas. Todėl abejotina, kad kiti bendraturčiai, kad ir pažinoję mirusiąją, galėjo žinoti jos gyvenimo faktus, taip pat ir jos ketinimus parduoti turtą, kuriuo ji faktiškai nesinaudojo. Antra, liudytoja B. S. yra atsakovo J. G. teta, o A. K. yra ieškovės sutuoktinis bei atsakovo J. G. žentas, todėl akivaizdu, kad jie gali siekti duoti parodymus, kurie yra palankūs ieškovei, taip pat ir atsakovui J. G., todėl teismas šių liudytojų parodymus vertina kaip nepatikimus.

35. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, įstatymų leidėjo valia paskolos dalykas privalo būti aiškiai apibrėžtas ir neturi kelti jokių abejonių dėl jo dydžio. Akivaizdu, kad šalys, sudarydamos tokio pobūdžio sandorį, gali susitarti ir dėl sutarties atlygintinumo, susitarusios dėl procentinio (CK 6.872 straipsnis) ar kitokio įstatymu nedraudžiamo atlygio už naudojimąsi paskola, taip pat susitarti dėl paskolos grąžinimą ir tinkamą sutarties vykdymą užtikrinančių priemonių.

36. Ieškovė bei atsakovas J. G. teismo posėdžio metu, be kita ko, teigė apie būtent tokį J. G. ir paskolos davėjos D. B., buvusį susitarimą – dėl J. M. nuosavybės teise priklaususio gyvenamojo namo, ūkio pastato bei kitų statinių dalies, įkeitimo, už atsakovui J. G. faktiškai paskolos davėjos suteiktą 10000 Eur paskolą. Pasak ieškovės bei atsakovo J. G. sandoris su jo motinai priklausiusiu turtu, atsakovų susitarimu, turėjo atlikti ir paskolos grąžinimą užtikrinančią funkciją.

37. Pažymėtina, kad įkeitimas, kuriuo gali būti užtikrintas bet kurios esamos ar būsimos prievolės įvykdymas (CK 4.200 straipsnio 1 dalis), yra daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, juo užtikrinamas esamo ar būsimo turinio įsipareigojimo įvykdymas (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo daikto įkeitimas yra įgyvendinamas hipotekos institutu, kurios galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo (CK 4.170, 4.174 straipsniai), tačiau šiuo konkrečiu atveju hipotekos sandoris dėl turto nebuvo sudarytas ir įregistruotas, todėl ieškovės ir atsakovo J. G. paaiškinimai dėl jo motinos ketinimų įkeisti turtą, bet ne jį parduoti, atsižvelgiant į pirmiau nustatytas ir aptartas objektyvias aplinkybes, yra visiškai nelogiški ir nesuprantami.

38. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė ieškinyje, kaip ir atsakovas J. G. atsiliepime vėl iš naujo kelia versiją, kad 2014 m. spalio 10 d. ir 2014 m. lapkričio 22 d. vekseliais buvo užtikrintas piniginių prievolių, kylančių iš susijusio teisinio santykio, įvykdymą, tačiau kaip jau ir minėta pirmiau, ši atsakovo J. G. versija jau buvo keliama civilinėje byloje Nr. e2-77-995/2020, ir ji paneigta įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. galutinio sprendimo dalis dėl atsakovo J. G. priešieškinio atmetimo civilinėje byloje Nr. e2-32-549/2018, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-549/2019). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

39. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei jų atstovų, liudytojų paaiškinimus, bei vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais, aktuliais sprendžiant ginčus dėl sandorių apsimestinumo, kad tarp J. M. ir atsakovo M. D. 2013 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardyto sutartyje turto pirkimo - pardavimo sutartį, šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma, ji patvirtinta notarine tvarka (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.) (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Teismas daro išvadą, kad šios sutarties šalių valia buvo susitarti dėl pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje.

40. Taigi nurodytų ir aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog šioje byloje neįrodytas ginčo sandorio apsimestinumas, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti negaliojančia 2013 m. rugpjūčio 29 d. preliminarią sutartį, kaip apsimestinį sandorį (CK 1.87 straipsnis). Nesant teisinio pagrindo sudaryto sandorio preliminariosios sutarties pripažinti niekine ir negaliojančia (CK 1.78 straipsnis), teismui nėra pagrindo taikyti niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

41. Vadovaudamasis tuo kas išdėstytą, teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ginčo sandorio apsimestinumo, todėl ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 178, 185 straipsniai).

42. Kiti šalių ieškinyje bei atsiliepimuose į juos argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl ieškovės procesinio elgesio vertinimo

43. Atsakovai M. D. ir D. B. tiek atsiliepime, tiek ir jų atstovas baigiamojoje kalboje prašė ieškovei paskirti 4000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę baudos sumos (2000 Eur) priteisiant atsakovams M. D. ir D. B..

44. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą.

45. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Piktnaudžiavimas konstatuojamas, kai dalyvaujantis byloje jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą).

46. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovės ieškinys nėra pagrįstas, tačiau teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovė pareiškė ieškinį, nereiškia, jog ji ieškinį padavė kitu tikslu, nei siekdama apginti savo, jos įsitikinimu, pažeistus interesus. Tai savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė ieškinio reikalavimus, jos manymu, patvirtinančius argumentus, pateikė įrodymus bei ieškinio aplinkybių vertinimą. Kadangi pateiktą ieškinį kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti tariamai pažeistas ieškovės teises, bet kitais tikslais, nėra pakankamo pagrindo, nėra ir pagrindo ieškovei taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

47. Kartu pabrėžtina, kad atsakovai M. D. ir D. B. neteikė teismui CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo dėl nuostolių, susijusių su nepagrįstais ieškovės veiksmais, atlyginimo priteisimo, o su procesu susijusių ir atsakovų patirtų išlaidų atlyginimas jiems priteistinas pagal į bylą pateiktus dokumentus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju ieškovei tenka pareiga sumokėti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė D. B. pateikė įrodymus apie 940 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjo Jono Mažonio teiktai teisinei pagalbai apmokėti, t. y. už atsiliepimo į ieškinį su priedais parengimą, konsultacijas, pasirengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovės S. K. priteisiamos atsakovei D. B. 940 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atsakovai M. D. ir J. G., tretieji asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

49. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti ieškovės S. K. ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir niekiniu.

Priteisti iš ieškovės S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 940 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.