Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-1146-241/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-12-10
Bylos Nr.: e2A-1146-241/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00574-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „VERSOLA“
Trečiasis asmuo: A. J.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana
2.6.7Restitucija
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.2.4.12Kiti klausimai, susiję su įrodymais bei įrodinėjimu civiliniame procese

Civilinė byla Nr. e2A-1146-241/2020Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00574-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.2.4.11; 3.2.4.12 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Statra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-688-587/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VERSOLA“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – A. J.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Statra“ kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 15 d. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp UAB „Statra“ ir UAB „VERSOLA“;

1.2. taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „VERSOLA“ 44 868,40 Eur, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2432-264/2017 UAB „Statra“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė nustatė, kad 2013 m. lapkričio 15 d. tarp UAB „Statra“ ir UAB „VERSOLA“ buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria už 180 000 Lt (52 131,60 Eur) pardavėja UAB „Statra“ pardavė pirkėjai UAB „VERSOLA“ 76,16 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vos prieš mėnesį (2013 m. spalio 14 d.) ieškovė tą patį butą iš UAB „Venecija LT“ įsigijo net už 449 405 Lt (130 156,68 Eur). Iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė buvo skolinga ne vienam kreditoriui. Nekilnojamojo turto vertinimo išvada patvirtina, kad šio buto rinkos vertė 2013 m. lapkričio 15 d. sudarė apie 97 000 Eur. Atsakovė UAB „VERSOLA“, įsigijusi šį butą iš ieškovės, 2015 m. lapkričio 12 d. pardavė jį trečiajam asmeniui I. R. už ženkliai didesnę kainą, nei įsigijo. Be to, UAB „VERSOLA“ pardavė ne 76,16 kv. m ploto, o jau 125,92 kv. m ploto butą. Vadinasi, faktiškai UAB „Statra“ pardavė UAB „VERSOLA“ butą, kurio faktinis plotas buvo arba galėjo būti padidintas net iki 125,92 kv. m ploto. Ieškovė butą pardavė ženkliai mažesne kaina nei tuo metu buvo šio buto rinkos kaina. Ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties. Ieškovės ir jos kreditorių interesai nukentėjo bent jau 44 868,40 Eur suma.

3. Atsakovė UAB „VERSOLA“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal buto pardavimo metu atliktą individualų vertinimą, nustatyta buto vertė sudarė 180 000 Lt (52 131,60 Eur), bet ne 97 000 Eur. Atsakovė, ginčijamu sandoriu įsigijusi butą, savo lėšomis, jėgomis ir medžiagomis atliko jame kapitalinio remonto darbus pagal parengtą buto kapitalinio remonto projektą. Bute buvo įrengta perdanga (antresolė) ir atlikti buto apdailos darbai, po kurių užbaigimo buto plotas padidėjo nuo 76,16 kv. m iki 125,92 kv. m ir dėl to butas buvo parduotas už didesnę, nei įsigyta, kainą. Ieškovės BUAB „Statra“ mokumas dėl ginčo sandorio sudarymo nepasikeitė, turtas nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas nepadarė žalos ieškovės kreditorių interesams. Sandoris buvo sudarytas 2013 m. lapkričio 15 d., o bankroto byla ieškovei iškelta tik 2017 m. spalio 5 d.

4. Trečiasis asmuo A. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė UAB „Statra“ ir UAB „Fucus statyba“ buvo sudariusios statybos rangos sutartis vidaus ir lauko inžinerijos ir (ar) kitiems darbams atlikti UAB „Venecija LT“ statomame (duomenys neskelbtini) kvartale, kuriame buvo pastatytas ir ginčo butas. UAB „Fucus statyba“ liko neįvykdžiusi dalies savo įsipareigojimų ieškovei UAB „Statra“. Po ilgų bandymų atgauti skolą ir priversti generalinį rangovą atsiskaityti su UAB „Statra“, UAB „Fucus statyba“ ieškovei pasiūlė vieną iš statomų butų, kurį perleistų UAB „Venecija LT“, t. y. pasiūlytas atsiskaitymas barteriu. Tuo metu galimybių derėtis dėl atsiskaitymo būdo nebuvo, priešingu atveju su ieškove UAB „Statra“ tuo metu iš viso būtų neatsiskaityta. Taigi buvo sudarytas trišalis tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas, kuriame buvo aiškiai nurodytas susitarimas dėl to, kad ginčijamas sandoris yra užskaitymas už susidariusį įsiskolinimą. Kadangi ieškovei darbų vykdymui reikalingas ne nekilnojamasis turtas, o apyvartinės lėšos, nuspręsta realizuoti už skolas perleistą butą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, galinčiam greitai atsiskaityti. Buto pardavimo klausimas buvo sprendžiamas labai greitai, kadangi sudarytos rangos sutartys numatė dideles baudas už įsipareigojimų nevykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu BUAB „Statra“ ieškinį atmetė.

6. Teismas kritiškai vertino ieškovės BUAB „Statra“ pateiktą 2019 m. birželio 21 d. nekilnojamojo turto vertinimo išvadą, kurioje nurodyta, kad ginčo turto rinkos vertė pardavimo dieną buvo 97 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad vertinimas atliktas retrospektyviai, tačiau buto individualios savybės ir būklė vertintos nebuvo. Į bylą atsakovė pateikė 2019 m. gruodžio 2 d. UAB „Nil Nil“, atlikusios turto vertinimą ginčijamos sutarties sudarymo metu, atsakymą. Iš atsakymo matyti, kad butas ginčo sandorio sudarymo metu buvo 76,16 kv. m, įrengimas dalinis – be pertvarų, durų, sienos neglaistytos, nedažytos, neįrengta vidaus santechnika, vidaus elektros instaliacijos sistema, neįrengtos lubos bei grindys, šildymo sistema, katilas, radiatoriai.

7. Teismas nurodė, kad buto vertės su daline apdaila negalima sulyginti nei su buvusiais pardavimais tame rajone ar name, nei su kitais nekilnojamojo turto objektais, kadangi pardavimo kainos iš esmės svyruoja priklausomai nuo buto apdailos baigtumo ir jo lygio. Nustatyti, koks buvo parduoto objekto baigtumas nėra galimybės, kadangi, kaip matyti iš vėlesnio sandorio ir rekonstrukcijos dokumentų, butas buvo rekonstruotas bei jo plotas padidintas iki 125 kv. m, todėl akivaizdu, kad vėliau jis pagrįstai buvo parduotas ženkliai didesne kaina.

8. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės, jog 2013 m. spalio 23 d. šalia esančiame name butą, kurio plotas buvo mažesnis už ginčo buto plotą, ieškovė pardavė kitiems asmenims už 247 740 Lt (71 750,46 Eur), t. y. didesne kaina, laikytinos netinkamu įrodymu. Įrodinėjant pardavimo metu buvusią ginčo buto kainą, nenurodytos buto individualios savybės, t. y. baigtumo lygmuo, o tai akivaizdžiai galėjo lemti kainų skirtumus. Teismas pažymėjo, kad šiai dienai nėra įmanoma nustatyti parduotų butų baigtumo bei jų buvusių individualių savybių.

9. Teismas nurodė, kad ieškovė bei UAB „Venecija LT“ buvo verslo partneriai ir viena kitai turėjo įsipareigojimų. Tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai – 2013 m. gruodžio 16 d. rangos darbų sutartis, 2013 m. lapkričio 28 d. pasiūlymas dėl buto vidaus darbų atlikimo, 2019 m. gruodžio 19 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, 2016 m. sausio 1 d. sąskaitos išrašas, 2013 m. spalio 7 d. įgaliojimas. Susitarimas dėl kainos yra šalių bei verslo partnerių tarpusavio reikalas, todėl buto kaina, nurodyta prieš mėnesį prieš ginčo sandorio sudarymą, nepagrindžia ieškinio reikalavimo. Ją paneigia išvada dėl rinkos kainos bei rinkos vertinimas darytas ginčo sandorio metu. Be to, mokesčių administratorius tikrino nurodytą sandorį, tačiau su juo susijusių mokesčių teisės aktų pažeidimų nenustatė. Mokesčių administratoriaus 2017 m. sausio 6 d. sprendime nurodyta, kad ieškovės vadovas paaiškino, jog už dalį ieškovės atliktų darbų užsakovai atsiskaitė nekilnojamuoju turtu, ieškovė jokių tiesioginių apmokėjimų pardavėjui neatliko, o tai atitiko įmonės interesus ir atsakovės atstovo duotus paaiškinimus. Teismas sprendė, kad perkant ginčo butą iš UAB „Venecija LT“, sutartyje nurodyta kaina nėra niekuo pagrįsta, išskyrus šalių susitarimu, todėl nelaikytina rinkos kaina.

10. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, jog jos kreditoriai dėl ginčo sandorio sudarymo patyrė 44 868,40 Eur žalą, kurią sudaro jos nurodomas kainų skirtumas.

11. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1402-221/2015 ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Šioje nutartyje konstatuota, kad 2013 – 2014 m. įmonės veikla nebuvo nuostolinga, ieškovė vykdė veiklą, gavo pelną, mažino skolas kreditoriams, todėl UAB „Statra“ nėra nemoki. Taigi darytina išvada, kad 2015 m. vasario 3 d. nebuvo nustatytos aplinkybės, jog įmonė yra nemoki. Atitinkamai UAB „Statra“ negali būti laikoma nemokia ir 2013 m. – ginčijamo sandorio sudarymo metu.

12. Teismas darė išvadą, kad ieškinio teiginiai dėl netinkamos rinkos kainos yra tik prielaidos. Ieškovės argumentai dėl įmonės nemokumo atsiradimo ar ryškaus finansinės padėties pablogėjimo po sandorio sudarymo neįrodyti, kadangi tokie įrodymai nepateikti. Tai, jog ieškovė sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių, nereiškia, kad jų interesai dėl sandorio sudarymo galėjo būti pažeisti. Iš pateiktų ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 – 2014 m. matyti, kad ieškovės pelnas augo, o įsipareigojimai mažėjo. Ieškinio suma įmonės finansinės padėties kontekste nebuvo reikšminga. 2013 m. ieškovė gavo 4 940 846 Lt pajamų, uždirbo 106 428 Lt pelno, o mokėtinos sumos nuo 1 435 273 Lt sumažėjo iki 902 293 Lt.

13. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoris pablogino ieškovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir tokiu būdu buvo padaryta žala ieškovės kreditorių interesams. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo sutarties sudarymas turėjo neigiamos įtakos ieškovės finansinei veiklai sandorio sudarymo metu ir dėl to ji tapo nemoki, buvo sutrikę įmonės atsiskaitymai su kreditoriais, be to bankroto byla UAB „Statra“ iškelta tik 2017 m. spalio 10 d.

14. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad sandorį sudarę asmenys laikomi nesąžiningais tik tada, kai yra pagrindas konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis sudarančio sandorį asmens kreditorių teises ar turtinius interesus. Šiam teiginiui pagrįsti neginčijamų įrodymų ieškovė nepateikė. Aplinkybės, kad sandorio sudarymo dieną ieškovė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, neįrodo šalių nesąžiningumo fakto sudarant ginčijamą sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovė BUAB „Statra“ prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Vien ta aplinkybė, kad ieškovės nemokumas nebuvo konstatuotas 2013 m. lapkričio mėn., savaime nereiškia, jog ieškovės finansinė padėtis buvo gera, o ginčijamas sandoris nepažeidė įmonės ir jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo kitus surinktus įrodymus, kurie patvirtina blogą ieškovės finansinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, turimas pradelstas skolas kreditoriams ir kitas ginčui reikšmingas aplinkybes. Teismas nevertino, kad 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. J. (ieškovės direktorius) patvirtino, jog ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo lėšų atsiskaityti su savo darbuotojais. Ieškovė, turėdama skolų kitiems kreditoriams, Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažino, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu trūko apyvartinių lėšų, tačiau be jokių pateisinamų priežasčių turimą butą pardavė ženkliai mažesne nei rinkos kaina.

15.2. Teismas nevertino, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė turėjo didelių įsiskolinimų, nebuvo pajėgi padengti net nedidelių skolų kreditoriams. Ieškovė pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė buvo skolinga ne vienam kreditoriui: UAB „SLO Lithuania“ – 3 320,15 Eur, UAB „Mechanizmų nuomos centras“ – 28 296,31 Eur, UAB „Valsva ir KO“ – 1 685,65 Eur.

15.3. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad įmonė nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. buvo skolinga UAB „Detalita“ 245,01 Eur, nuo 2012 m. kovo 28 d. V. U. IĮ – 270,31 Eur, nuo 2013 m. gegužės 30 d. UAB „Konvita“ – 831,79 Eur, nuo 2013 m. liepos 17 d. UAB „ESV Baltic“ – 1 159,02 Eur, nuo 2013 m. lapkričio 11 d. UAB „Straiginta“ – 1 148,10 Eur, nuo 2013 m. spalio 2 d. UAB „LSV group“ – 2 825,98 Eur, nuo 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „Elstila“ (UAB „Conlex“) – 4 096,95 Eur, nuo 2012 m. gegužės 11 d. V. G. – 266,85 Eur darbo užmokestį ir atostogų kompensaciją.

15.4. Taigi, iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovės tiesioginės skolos kreditoriams už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes sudarė ne mažiau kaip 44 146,12 Eur, neskaitant mokėtinų delspinigių. Į nurodytą sumą nėra įtraukta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-79-464/2016 priteista 100 804 Eur žala, ieškovės padaryta UAB „Elektrotinklas“. Tai nebuvo einamosios ieškovės skolos, po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė jų nepadengė. Įvertinus tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas bent 44 868,40 Eur mažesne kaina nei buto rinkos vertė, akivaizdu, kad šis sandoris kitaip pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises ir interesus.

15.5. Finansinės atskaitomybės duomenys neparodo įmonės finansinės padėties konkrečią finansinių metų dieną, o parodo bendrą visų metų vaizdą. Taigi, šie dokumentai nepatvirtina geros ieškovės finansinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu. Priešingai, ieškovės į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis 2013 m. lapkričio 15 d. buvo bloga. Ieškovės pardavimo pajamos iki 2011 m. buvo simbolinės, o 2011 m. tuometinis ieškovės vadovas perkėlė UAB „Elektrotinklas“ verslą į ieškovės įmonę ir UAB „ELT valdymas“, dėl to kurį laiką ieškovė dirbo pelningai (naudodamasi UAB „Elektrotinklas“ resursais). Ieškovės nesąžiningai uždirbto pelno sąskaita tuo pačiu buvo didinama ieškovės skola UAB „Elektrotinklas“. Visas UAB „Statra“ 2011 – 2013 m. laikotarpio pelnas buvo priteistas UAB „Elektrotinklas“.

15.6. Į bylą nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovės skolos būtų sumažėjusios. Priešingai, nuo ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė nedengė net smulkių skolų, skolos augo. Restruktūrizavimo metu skolos vėlgi nebuvo dengiamos jokia apimtimi ir bankroto bylos iškėlimo dieną viršijo pusę milijono eurų.

15.7. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad 2019 m. birželio 21 d. teismo ekspertės I. K. turto vertinimo išvadoje ginčo buto individualios savybės ir būklė nebuvo vertintos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo buto būklė yra užfiksuota UAB „Nill Nill“ 2013 m. lapkričio 14 d. konsultacinėje išvadoje, kuri parengta likus vienai dienai iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Turto vertintojos I. K. parengtos turto vertinimo išvados 15 puslapyje nurodyta, kad buvo atsižvelgta ir į UAB „Nill Nill“ parengtą konsultacinę išvadą, kurioje yra aprašoma ginčo buto būklė ir jo įrengimo lygis. Taigi teismo išvados, kad turto vertinimo išvadoje nebuvo atsižvelgta į buto individualias savybes sandorio sudarymo metu, yra nepagrįstos.

15.8. Turto vertinimo išvados 20 puslapyje yra nurodyta, kad turto vertintojos atrinkti VĮ Registrų centro sandorių duomenys apie parduotus objektus, pagal rinkos vertę formuojančias charakteristikas – vietą, paskirtį, plotą ir kitus faktorius bei pagal už juos sumokėtą kainą, atitinka nagrinėjamos teritorijos nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą. Atliekant retrospektyvinį turto vertinimą, turto apžiūra gali būti neatliekama, jeigu objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje). Tai nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyta. Todėl buto apžiūra buvo netikslinga ir dėl to vertintojos nebuvo atliekama.

15.9. Įvertinus tai, kad VĮ Registrų centras duomenų bazėje pateikiama vidutinė rinkos kaina nustatoma masinio vertinimo metodu, neatsižvelgiant į individualias perleidžiamo turto savybes ir nenustatant jo individualios vertės, laikytina, kad esamu atveju prioritetas turėjo būti teikiamas individualiam turto vertinimui, kuris liudija, jog butas buvo perleistas beveik dvigubai mažesne kaina, nei tuo metu buvo jo rinkos vertė.

15.10. UAB „Nill Nill“ pažymoje nėra jokio buto rinkos vertės nustatymo pagrindimo, todėl vadovautis tokiu dokumentu, sprendžiant apie buto rinkos vertę sutarties sudarymo dienai, nėra jokio pagrindo. Teismų praktikoje nurodoma, kad pažyma, kuri neatitinka norminiais aktais nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir (ar) formos, yra informacinio pobūdžio dokumentas. Konsultacinė išvada (pažyma) klientui nėra ir negali prilygti turto vertinimo ataskaitai ar ekspertizės aktui, kurie atlikti kompetentingų ekspertų ir laikomi objektyvesni ir patikimesni įrodymai dėl turto verčių nei konsultacinio pobūdžio dokumentai, o pati konsultacija nelaikytina vertinimo ataskaita. Pačioje UAB „Nill Nill“ parengtoje konsultacinėje pažymoje yra nurodoma, kad ši konsultacinė pažyma neatitinka normatyviniais aktais nustatyto turto vertinimo ataskaitų formos ir turinio reikalavimų.

15.11. Tai, kad ginčo butas, kurio plotas tuo metu siekė 76,16 kv. m, buvo parduotas ženkliai mažesne kaina nei buvo jo rinkos vertė, patvirtina ir faktas, kad labai panašiu metu ieškovė dar mažesnio įrengimo lygio (89 procentų baigtumo), tik mažesnės kvadratūros butą (55,34 kv. m) gretimame gyvenamajame name (tame pačiame daugiabučių namų kvartale) pardavė ženkliai didesne kaina. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2013 m. spalio 23 d. gretimame name esantį butą, kurio bendras plotas buvo 55,34 kv. m, ieškovė fiziniams asmenims pardavė už 247 740 Lt (71 750,46 Eur). Tai reiškia, kad ieškovės turėti butai šiame daugiabučių namų kvartale buvo likvidūs.

15.12. UAB „Statra“ vadovas ir savininkas R. L. paaiškino, kad ginčo butą už ieškovės atliktus rangos darbus gavo iš UAB „Venecija LT“ pagal 2013 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau prieš sudarant sutartį su UAB „Venecija LT“, šios įmonės atstovo P. P. buvo pasakyta, kad butas iškart turi būti parduotas atsakovei už 180 000 Lt. Liudytojas R. L. patvirtino, kad kito pasirinkimo nebuvo, nes priešingu atveju ieškovė nebūtų nieko atgavusi. Buto konsultacinę pažymą užsakė su atsakove susiję asmenys, o ne ieškovė. Liudytojas R. L. taip pat patvirtino, kad UAB „Venecija LT“ nebūtų perleidusi ginčo buto ieškovei pagal 2013 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu ieškovė nebūtų sutikusi to paties ginčo buto netrukus perleisti atsakovei už 180 000 Lt. R. L. patvirtino, kad ginčo buto kaina (180 000 Lt) jam pasirodė mažoka, tačiau kito pasirinkimo kaip tik parduoti ginčo butą atsakovei už šią kainą neturėjo, nes kitaip ieškovė skolos už darbus nebūtų atgavusi.

15.13. Aplinkybę, kad ginčo sandoris ieškovei ir jos kreditoriams buvo akivaizdžiai nenaudingas patvirtina ir faktas, jog tas pats butas, atsakovei neatlikus jokių investicijų, 2015 m. lapkričio 12 d. buvo parduotas net už 121 500 Eur. Atsakovės pateikti įrodymai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė neva sudarė sutartį su UAB „Venecija LT“ dėl ginčo buto pagerinimo, t. y. antresolės įrengimo už 145 000 Lt, kelia labai didelių abejonių. Atsakovės pateikti išrašai liudija nebent šalių paskolinius santykius, o ne atsiskaitymą už antresolės įrengimą. Tariamai atliktus UAB „Venecija LT“ antresolės įrengimo darbus atsakovė įrodinėja (duomenys neskelbtini) buto mezoninio konstruktyvo aksonometrine schema, taip pat daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto dokumentu, tačiau ginčo buto adresas yra (duomenys neskelbtini). Šių neatitikimų 2020 m. vasario 12 d. teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti nei atsakovės direktorė N. R., nei atsakovės atstovas advokatas. Tai reiškia, kad atsakovė sąmoningai klaidina teismą, įrodinėdama tiek atsiskaitymo su UAB „Venecija LT“ faktą, tiek antresolės įrengimo darbų atlikimo faktą.

15.14. Atsakovė, būdama savo srities profesionalė, turi prisiimti visą riziką, susijusią su tuo, kad ji nesidomėjo ieškovės finansine padėtimi. Tai, kad ginčo buto realia rinkos verte nesidomėjo ir ieškovė, teismo posėdžio metu patvirtino ir tuometinis ieškovės direktorius A. J. Kita vertus, šioje byloje sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 4 dalį, kadangi butas parduotas nepagrįstai maža kaina lyginant su rinkos verte.

Atsiliepimas

16. Atsakovė UAB „VERSOLA“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas, vertindamas Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla, nustatytas aplinkybes, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ši nutartis yra priimta praėjus keleriems metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas nurodė, kad nutartyje net po trejų metų konstatuota, jog negalima laikyti įmonės nemokia, 2013 – 2014 m. įmonė dirbo pelningai. Be to, aptariamoje nutartyje nurodyta, kad pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, jog ieškovė padengė dalį skolų kreditoriams. Šios įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad ieškovės finansinė padėtis sandorio sudarymo dieną buvo bloga, ginčijamas sandoris lėmė dar ženklesnį ieškovės finansinės padėties pablogėjimą, dėl sandorio sudarymo sumažėjo ar nebeliko realios galimybės ieškovei atsiskaityti su kreditoriais.

16.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovei trūko apyvartinių lėšų, ieškovė buvo skolinga ne vienam kreditoriui. Skunde teigiama, kad iki ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovės skolų bendra suma sudarė ne mažiau kaip 44 146,12 Eur. Tačiau nurodytos aplinkybės neįrodo, kad ginčijamo sandorio sudarymas turėjo įtakos ieškovės mokumui bei pažeidė kreditorių interesus.

Šalies argumentai

16.3. Ieškovės nurodomi duomenys, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių, ipso facto (pati savaime) nereiškia, kad jų interesai buvo pažeisti. Teismui nustačius, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta buto kaina atitiko tuometinę rinkos vertę, tampa akivaizdu, kad toks rinkos sąlygas atitinkantis sandoris neturėjo neigiamos įtakos UAB „Statra“ mokumui bei negalėjo pažeisti jos kreditorių interesų.

16.4. Ieškovės finansiniai duomenys patvirtina stabiliai gerą įmonės turtinę padėtį iki ginčo sandorio sudarymo ir po jo. Iš byloje pateiktų ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad per 2013 m. ieškovė gavo net 4 940 846 Lt pajamų, uždirbo 106 428 Lt pelno, per vienerius metus mokėtinos sumos sumažėjo nuo 1 435 273 Lt iki 902 293 Lt, nuosavas kapitalas išaugo nuo 310 287 Lt iki 399 118 Lt. Per 2014 m. ieškovės nuosavas kapitalas išaugo nuo 399 118 Lt iki 400 521 Lt, sumažintos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 1 287 293 Lt iki 916 857 Lt, įmonė dirbo pelningai.

16.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas neturėjo remtis ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais, kadangi šie duomenys neparodo įmonės finansinės padėties konkrečią dieną, t. y. ginčo sandorio sudarymo dieną. Siekiant objektyviai nustatyti sandorio įtaką ieškovės mokumui, kaip tik yra aktualu įvertinti ilgesnio laikotarpio finansinius duomenis, jų pokytį iki ir po ginčo sandorio sudarymo.

16.6. Ieškovės argumentai nepašalina abejonių dėl 2019 m. birželio 21 d. turto vertinimo išvados ydingumo. Lieka neaišku, kodėl ieškovės pateiktoje turto vertinimo išvadoje nurodyta ginčo buto rinkos vertė (97 000 Eur) ženkliai skiriasi nuo UAB „Nill Nill“ 2013 m. lapkričio 14 d. konsultacinėje išvadoje nustatytos turto kainos (52 131,60 Eur), jeigu atliekant turto vertinimą buvo remiamasi būtent nurodytos išvados duomenimis.

16.7. Ieškovės pateiktoje 2019 m. birželio 21 d. turto vertinimo išvadoje pažymėta, kad teismo ekspertė neturėjo ir neturi galimybės fiziškai apžiūrėti objekto, todėl vertinamo nekilnojamojo turto objekto būklė nustatoma remiantis užsakovo pateikta iki atitinkamos vertinimo datos galiojusia dokumentacija ir užsakovo suteikta žodine informacija. Vertinimo išvadoje nurodyta, kad butas yra su daline apdaila, išvados rengimo metu vertinamo buto fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje). Po 2013 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo keitėsi bendras buto plotas, kuris nuo 2014 m. gegužės 27 d. sudaro 125,92 kv. m, taip pat vertinamas objektas buvo įrengtas.

16.8. Kaip teisingai pažymėjo teismas, dalinė apdaila gali būti skirtingo baigtumo ir lygio, o tai iš esmės lemia nekilnojamojo turto objekto kainą. 2019 m. atliekant retrospektyvų turto vertinimą, detalios buto dalinės apdailos charakteristikos 2013 m. lapkričio 15 d. nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad po sandorio sudarymo butas buvo rekonstruotas, padidintas ir įrengtas. Teismas pagrįstai sprendė, kad duomenys apie ginčo buto rinkos vertę, gauti iš ginčo sandorio sudarymo metu buvusių šaltinių bei atlikus individualų tuo metu buvusios buto faktinės būklės vertinimą, laikytini objektyvesniais.

16.9. Teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Nill Nill“ 2013 m. lapkričio 14 d. konsultacinėje pažymoje nurodyta turto kaina, nes ši įmonė atliko individualų turto vertinimą jo pardavimo metu. Be konsultacinės pažymos, į bylą pateiktas 2019 m. gruodžio 2 d. UAB „Nill Nill“ atsakymas į paklausimą, kuriame buvo papildomai patikslinta, kokia buto apdaila buvo ginčijamo sandorio sudarymo dieną. Kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tas pačias aplinkybes. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. sausio 6 d. sprendimas dėl patikrinimo akto išvados pagrindžia, kad pagal VĮ Registrų centro atliktą vertinimą vidutinė buto rinkos kaina buvo 184 000 Lt.

16.10. Į bylą pateikti 2013 m. gruodžio 16 d. rangos darbų sutartis, 2013 m. lapkričio 28 d. pasiūlymas dėl buto vidaus darbų atlikimo, 2019 m. gruodžio 19 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, 2016 m. sausio 1 d. sąskaitos išrašas, 2013 m. spalio 7 d. įgaliojimas patvirtina, kad atsakovė, ginčijamu sandoriu įsigijusi butą, savo lėšomis, jėgomis ir medžiagomis atliko jame kapitalinio remonto darbus. Atsakovė ginčijama sutartimi įsigijo 76,16 kv. m ploto butą, kuriame nebuvo pilnos apdailos, nebuvo įrengta šildymo, vėdinimo, vandentiekio bei nuotekų sistema, sumontuota elektros instaliacija. Atsakovei įsigijus ginčo butą, jis buvo ne pagerintas, o kapitališkai suremontuotas ir pritaikytas eksploatavimui bei naudojimui pagal pagrindinę paskirtį. Buto plotas buvo padidintas nuo 76,16 kv. m iki 125,92 kv. m , t. y. beveik 50 kv. m. Tai buvo padaryta būtent atsakovės lėšomis nusamdžius rangovę UAB „Venecija LT“. Ieškovei teigiant, kad atsakovė neatliko jokių investicijų, kyla klausimas, kas tuomet atliko bei finansavo buto apdailos ir remonto darbus, po kurių butas buvo pritaikytas naudojimui pagal paskirtį.

16.11. Ginčijamo sandorio sudarymo kaina atitiko rinkos sąlygas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnio 4 dalyje nustatytą nesąžiningumo prezumpciją, kuri egzistuoja priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos atveju. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog sandorio sudarymo dieną ieškovė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, niekaip neįrodo šalių nesąžiningumo fakto sudarant ginčijamą sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, šioje byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

18. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir vadovaudamasi aktualia kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „Statra“ įrodė visas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

21. Kreditorius, siekdamas pasinaudoti įstatymo suteikiamais savo teisių gynybos būdais, tam turi įrodyti teisinį pagrindą – turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kasacinio teismo konstatuota, kad ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir įstatyme įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

22. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent bankroto administratorius, įrodinėdamas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana institutas negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).

23. Ieškovės bankroto administratorė pateikė į bylą įrodymus, kurie pagrindžia aplinkybę, jog iki ginčijamos 2013 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo UAB „Statra“ turėjo pradelstų skolų kreditoriams, kurių reikalavimai šiuo metu yra patvirtinti ieškovės bankroto byloje. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. ir 2019 m. vasario 27 d. nutartimis BUAB „Statra“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-189-343/2020), be kitų, patvirtinti UAB „SLO Lithuania“ (3 439,68 Eur), UAB „Mechanizmų nuomos centras“ (38 360,60 Eur), UAB „Valsva ir KO“ reikalavimo teisės perėmėjos UAB „Skolų valdymo centras“ (1 685,65 Eur), V. G. (266,85 Eur) reikalavimai. Kaip matyti, kreditorės UAB „SLO Lithuania“ reikalavimas atsirado 2012 m. lapkričio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ieškovei iki 2013 m. birželio 14 – 18 d. neapmokėjus UAB „SLO Lithuania“ 2013 m. balandžio 15 – 19 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Kreditorės UAB „Mechanizmų nuomos centras“ reikalavimas atsirado 2012 m. rugpjūčio 20 d. nuomos sutarties pagrindu, ieškovei iki 2012 m. lapkričio 16 d. – 2013 m. sausio 2 d. neapmokėjus UAB „Mechanizmų nuomos centras“ 2012 m. spalio 31 d. – 2012 m. gruodžio 17 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Pradinės kreditorės UAB „Valsva ir KO“ reikalavimas pagrįstas neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių pagrindu ieškovė laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki vasario 20 d. įsigijo prekes. Kreditoriaus V. G. reikalavimą sudaro nuo 2012 m. gegužės 1 d. nesumokėtas 184,46 Eur darbo užmokestis ir 82,39 Eur nepanaudotų atostogų kompensacija.

24. Pažymėtina, kad tam, jog būtų pagrindas taikyti actio Pauliana institutą, būtina įrodyti, kad nors vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-503-302/2019). Šiuo atveju ieškovė įrodė, kad daugiau nei vienas ieškovės BUAB „Statra“ bankroto byloje patvirtintas kreditorius iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę. Atsižvelgiant į tai, pirmoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga laikytina įrodyta.

Dėl ieškovės kreditorių teisių pažeidimo

25. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

26. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).

27. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015).

28. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018, 36 punktas).

29. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

30. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad 2013 m. lapkričio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos BUAB „Statra“ kreditorių teisės, t. y. ginčijamu sandoriu buvo sumažinta ieškovės bendro turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų nustatyti, kad ieškovės nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovei už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą.

31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010, kt.).

32. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados neatitinka byloje esančių įrodymų turinio. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad šiai dienai nėra įmanoma nustatyti ieškovės atsakovei parduoto buto baigtumo bei buvusių individualių savybių. Ginčijamo sandorio sudarymo metu buto baigtumo lygį (individualias savybes) pagrindžia 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „Nill Nill“ konsultacinė pažyma, kurioje nurodyta, kad butas yra su daline apdaila, kol kas nėra įrengta šildymo sistema, nėra katilo, radiatorių. Į nagrinėjamą bylą buvo pateiktas ir 2019 m. gruodžio 2 d. UAB „Nill Nill“ raštas, kuriame nurodyta, kad konsultacinės pažymos parengimo dieną butas buvo su daline apdaila – be vidinių pertvarų ir durų, sienos neglaistytos, nedažytos, neįrengta vidaus santechnika, vidaus elektros instaliacijos sistema, neįrengtos lubos bei grindys, neįrengta šildymo sistema, dujų katilas bei radiatoriai, butas neapstatytas baldais ir įranga, bute neįrengta perdanga (antresolė).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino ieškovės pateiktą 2019 m. birželio 21 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad ginčo turto rinkos vertė sandorio sudarymo dieną (2013 m. lapkričio 15 d.) buvo 97 000 Eur. Kaip matyti, turto vertinimo ataskaita parengta nekilnojamojo turto vertinimo kvalifikaciją turinčios ekspertės I. K., atliekant turto vertinimą laikytasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytos turto vertės nustatymo tvarkos ir metodų. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ekspertė įvertino buto individualias savybes ir būklę, buvusią ginčo sandorio sudarymo metu. 2019 m. birželio 21 d. nekilnojamojo turto vertinimo išvadoje nurodyta, kad ekspertė, atlikdama vertinimą, be kita ko, turėjo 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „Nill Nill“ parengtos konsultacinės pažymos dėl turto kainos (vertės) rinkoje kopiją. Išvadoje pažymėta, kad vertės nustatymo dienai (2013 m. lapkričio 15 d.) vertinamo dviejų kambarių buto bendras plotas buvo 76,16 kv. m., nebuvo įrengta šildymo sistema, nebuvo katilo, radiatorių, butas su daline apdaila. Išvadoje nurodyta, kad nekilnojamojo turto vertinimas atliktas naudojant lyginamąjį metodą, t. y. kainos nustatymui pasirinkti panašūs pirkimo–pardavimo sandoriai. Lyginamaisiais sandoriais buvo parduoti (nupirkti) 2012 – 2013 m. statybos butai, esantys toje pačioje verčių zonoje, kaip ir ginčo butas ((duomenys neskelbtini) namai nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)). Parinktų butų baigtumas nuo 83 iki 89 procentų, plotas nuo 53,40 iki 70,29 kv. m. Ekspertės pažymėta, kad lyginamųjų objektų baigtumas yra būdingas butams su daline apdaila, todėl vertę didinančios baigtumo pataisos netaikomos.

34. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

35. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino buvusios turto rinkos vertės įrodinėjimo standartą. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovės parduoto buto rinkos vertė buvo ženkliai didesnė nei šalys susitarė ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje. 2019 m. birželio 21 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytą rinkos vertę pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai. Ieškovė pateikė duomenis, kad 2013 m. spalio 23 d. gretimame name esantį butą (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas buvo mažesnis, t. y. 55,34 kv. m, o įrengimo lygis siekė 89 procentus (pagal ekspertės išvadą atitinka butą su daline apdaila), UAB „Statra“ pardavė fiziniams asmenims už 247 740 Lt (71 750,46 Eur). Atsakovė, nesutikdama su šia aplinkybe, nepateikė duomenų, kad pastarasis butas buvo didesnio baigtumo (daugiau įrengtas) nei ginčijamu sandoriu parduotas butas (CPK 178 straipsnis). Taigi 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Statra“ pardavė gretimame name esantį butą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, yra laikytina tinkamu įrodymu pagrįsti buvusią ginčo buto rinkos vertę.

36. Pažymėtina ir tai, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas net už mažesnę kainą nei pardavimo metu VĮ Registro centro masinio vertinimo metodu nustatyta rinkos vertė – 184 000 Lt (53 290,08 Eur). Be to, atsakovė UAB „VERSOLA“ iš ieškovės įgytą butą 2015 m. lapkričio 12 d. pardavė tretiesiems asmenims už 121 500 Eur. Net pripažinus pagrįsta atsakovės poziciją, kad dėl antresolės įrengimo ir apdailos ji patyrė 145 000 Lt (41 994,90 Eur) išlaidas ir šią sumą atėmus iš pardavimo kainos (121 500 Eur – 41 994,90 Eur = 82 505,10 Eur), gautas skirtumas leidžia teigti, kad neįrengto buto rinkos vertė buvo didesnė (įvertinus ir galimą pelno dalį) nei ginčijamu sandoriu ieškovės ir atsakovės sulygta kaina. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų išlaidų tikrumu leidžia abejoti į bylą pateikti UAB „VERSOLA“ sąskaitų išrašai, pagal kuriuos mokėjimai, atlikti UAB „Venecija LT“, nepagrindžia aplinkybės, kad būtent jais buvo atsiskaitoma už buto įrengimo darbus. Mokėjimuose nenurodyta tiksli paskirtis, nesutampa sumos, darbų atlikimo ir mokėjimų laikotarpiai (dvejų metų skirtumas). Kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliantė, į nagrinėjamą bylą pateiktas ne ginčo buto, o visai kito buto ir namo (duomenys neskelbtini) remonto projektas.

37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „Nill Nill“ parengta konsultacinė pažyma neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nekilnojamojo turto vertinimo išvadai keliamų reikalavimų. Pažymoje nurodyta turto vertė nėra pagrįsta jokiais įrodymais ar tyrimais, be to, į bylą buvo pateikti duomenys, kad UAB „Nill Nill“ per valdymo organus buvo susijusi su ginčijamo sandorio šalimis. Todėl pažymoje nurodyta turto kaina, priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė UAB „VERSOLA“, negali būti laikoma tinkamu įrodymu pagrįsti realią buto rinkos vertę.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoris pablogino ieškovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, o ieškinio suma įmonės finansinės padėties kontekste nebuvo reikšminga. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad vien ginčo laikotarpiui aktualios finansinės ataskaitos nepagrindžia tikrosios įmonės finansinės padėties. Nors pagal finansinių ataskaitų duomenis ieškovė 2013 m. gavo 4 940 846 Lt pajamų, uždirbo 106 428 Lt pelno, o mokėtinos sumos nuo 1 435 273 Lt sumažėjo iki 902 293 Lt, tačiau ieškovės 2011 – 2013 m. laikotarpiu gautas pelnas (348 056 Lt arba 100 804 Eur) Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-79-464/2016 buvo priteistas BUAB „Elektrotinklas“. Teismo nutartyje konstatuota, kad 2012 m. UAB „Statra“ bendrosios pajamos išaugo iki 2 556 580 Lt, o grynasis pelnas sudarė 156 950 Lt, įmonėje dirbo 12 darbuotojų. 2013 m. bendrovės bendrosios pajamos išaugo net iki 4 940 846 Lt, o grynasis pelnas sudarė 88 831 Lt. Ir atvirkščiai UAB „Elektrotinklas“ ūkinės veiklos rezultatai ginčo laikotarpiu nuosekliai ir ženklai blogėjo: bendrosios pajamos lyginant 2009 – 2012 m., sumažėjo nuo 2 357 050 Lt iki 640 945 Lt, o nuostoliai nuo 922 522 Lt (2010 m.) išaugo iki 1 479 148 Lt (2012 m.). Toje byloje teismas sprendė, kad šiuos pokyčius didžia dalimi lėmė kryptingi ir nesąžiningi konkurencijos veiksmai, prasidėję dar iki restruktūrizavimo proceso UAB „Elektrotinklas“ inicijavimo, naudojimasis šiuo metu jau bankrutuojančios bendrovės materialiniais ir žmogiškaisiais resursais bei ištekliais, jos veikloje sukaupta komercine ir praktine pažangiąja patirtimi, darbuotojų žiniomis ir įgūdžiais, gamybine komercine paslaptimi.

39. Taigi finansinėse ataskaitose atsispindėjusį UAB „Statra“ veiklos pelningumą lėmė neteisėti pastarosios veiksmai. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi beveik visą UAB „Statra“ pelną pripažinus UAB „Elektrotinklas“ pelnu, nėra pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu UAB „Statra“ veikė pelningai. Atitinkamai yra pagrindas išvadai, kad nekilnojamojo turto pardavimas ženkliai mažesne nei rinkos kaina (154 921,61 Lt arba 44 868,40 Eur) sudarė prielaidas ieškovės veiklos nuostolingumui. Pažymėtina, kad ginčo sandorio nuostolingumas siekė vienerių metų pelną, kurį ieškovė gavo neteisėtais veiksmais.

40. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į kitus įrodymus, kurie patvirtina aplinkybę, kad ginčo sandorio sudarymo metu faktinė UAB „Statra“ finansinė padėtis buvo sunki. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo posėdyje liudytoju apklausiamas buvęs ieškovės direktorius A. J. patvirtino, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė neturėjo lėšų atsiskaityti su savo darbuotojais, jai trūko apyvartinių lėšų. Byloje nebuvo paneigtos ir bankroto administratorės nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovės tiesioginės skolos kreditoriams už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes sudarė ne mažiau kaip 44 146,12 Eur, iš kurių dalis nėra apmokėtos iki šiol (šios nutarties 23 punktas). UAB „Statra“ rimtus finansinius sunkumus, buvusius ginčui aktualiu laikotarpiu, pagrindžia ir aplinkybė, kad įmonei po metų (2014 m. lapkričio 14 d.) buvo inicijuota restruktūrizavimo byla, kuri Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-314-221/2017 buvo nutraukta. Kauno apygardos teismas iš esmės konstatavo, kad UAB „Statra“ nuo pat pradžių netinkamai vykdė (apskritai nevykdė) restruktūrizavimo plano ir nėra duomenų apie jo tinkamą vykdymą ateityje. Nesant galimybės vykdyti restruktūrizavimo planą, yra racionalu nutraukti restruktūrizavimo procesą, kad nedidėtų įsiskolinimai kreditoriams.

41. Taigi byloje esanti duomenų visuma patvirtina ir antrąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – 2013 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė UAB „Statra“ kreditorių teises. Aptarti įrodymai apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandoriu buvo realiai sumažintos ieškovės BUAB „Statra“ galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42, 43 punktai).

43. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamą 2013 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovės ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad ieškovei darbų vykdymui buvo reikalingas ne nekilnojamasis turtas, o apyvartinės lėšos, todėl nuspręsta skubiai realizuoti butą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, galinčiam greitai atsiskaityti, nepagrįstos bylos duomenimis. Kaip minėta, UAB „Statra“ tuo pačiu laikotarpiu panašų butą, tačiau už didesnę kainą, pardavė fiziniams asmenims. Vien ši aplinkybė paneigia atsakovės ir trečiojo asmens A. J. paaiškinimus. Liudytojo R. L. nurodyta aplinkybė, kad prieš sudarant sutartį su UAB „Venecija LT“, šios įmonės atstovo buvo pasakyta, jog butas iš karto turės būti parduotas atsakovei už 180 000 Lt, priešingu atveju UAB „Statra“ nieko negaus, taip pat nesuponuoja privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimas neatitinka protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio, kadangi ieškovė įgijusi butą iš UAB „Venecija LT“ už 449 405 Lt ir nedelsiant jį parduodama atsakovei už 180 000 Lt, ženkliai sumažino savo bendro turto vertę.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą).

45. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

46. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė prašė taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punktą, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, taikytina sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcija. Atitinkamai skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovė nepateikė įrodymų sandorių šalių nesąžiningumui pagrįsti, laikytina neteisinga.

47. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Šiuo atveju tokia pareiga teko atsakovei UAB „VERSOLA“, kuri nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie UAB „Statra“ ir (ar) UAB „VERSOLA“ sąžiningumą. Priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose apklausti liudytojai (įmonių vadovai) iš esmės patvirtino aplinkybę, kad apie nekilnojamojo turto pardavimą mažesne nei rinkos kaina sandorio šalims (jų vadovams) buvo žinoma. Toks nurodymas buvo gautas iš pirminės turto savininkės (pirminės pardavėjos) UAB „Venecija LT“ įgalioto atstovo.

Dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų

48. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio padavimui taikomas vienerių metų senaties terminas nepraleistas. Nurodyta teismo išvada apeliacine tvarka neginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo nevertina aplinkybių, susijusių su ieškinio senatimi.

49. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

50. Kai CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius, tokiais atvejais skolininko perleistas turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais. Be to, tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, tai ieškiniu siekiama apginti ne tik jos kreditorių, bet ir bankrutuojančios įmonės teises, kuri yra ginčijamo sandorio šalis. Dėl to atkuriant skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinant skolininką į ankstesnę turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama ne tik į kreditorių, bet ir į sandorio šalies – skolininko interesus, kas sudaro pagrindą atkurti pažeistą skolininko mokumą visa apimtimi. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad restitucijos taikymas tik tokia apimtimi, kokio dydžio yra kreditorių, kurių teises pažeidė tas konkretus sandoris, reikalavimai, ir grąžinimas tik tokio dydžio turto dalies (vertės) į bendrą turto masę, kur tas turtas būtų naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais, gali sukelti situaciją, kad tų kreditorių reikalavimai bus nepatenkinti ar patenkinti tik nedidele dalimi ir taip būtų pažeistas actio Pauliana tikslas atkurti skolininko mokumą tam, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; kt.).

51. Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013; kt.).

52. Nagrinėjamu atveju nustačius visas actio Pauliana taikymo sąlygas, atsižvelgus į tai, kad ieškinys pareikštas bankroto administratorės, ginančios BUAB „Statra“ kreditorių interesus, kurių bendra nepatenkintų reikalavimo suma (daugiau nei 500 000 Eur) viršija ieškinio sumą, yra pagrindas ieškinį tenkinti visa apimtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti suma paskaičiuota tinkamai, t. y. pagrįstai prašoma priteisti rinkos vertės ir sumokėtos kainos skirtumą. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės prašomo restitucijos taikymo būdo.

Dėl bylos procesinės baigties

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino visų nagrinėjamam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, todėl nepagrįstai atmetė ieškovės BUAB „Statra“ ieškinį. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, iš atsakovės UAB „VERSOLA“ priteisiant 44 868,40 Eur, taip pat iš atsakovės priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

54. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

55. Ieškinį patenkinus, atsakovė UAB „VERSOLA“ ir trečiasis asmuo A. J. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė BUAB „Statra“ pateikė duomenis apie jos patirtas 250 Eur išlaidas už nekilnojamojo turto vertinimo išvados parengimą. Nurodytos išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl priteisiamos iš atsakovės UAB „VERSOLA“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į bylą nepateikti duomenys apie kitas ieškovės BUAB „Statra“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 15 d. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ ir uždarosios akcinės bendrovės „VERSOLA“.

Taikyti restituciją – priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statra“, juridinio asmens kodas 149645114, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VERSOLA“, juridinio asmens kodas 211722550, 44 868,40 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 40 ct).

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statra“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VERSOLA“ 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statra“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VERSOLA“ 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis