Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo R. S. sulaikymo momento vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. kovo 15 d. 9 val. 35 min. iki 2022 m. kovo 17 d. 07 val. 39 min. (t. y. 2 (dvi) dienos), ir suėmimo laikas nuo 2023 m. gegužės 9 d. 8 val. 20 min. iki 2023 m. rugpjūčio 8 d. (t. y. 3 (trys) mėnesiai).

R. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 309 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir namų areštas, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi (patikslinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi), terminą pratęsus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi, paliktinos galioti nutartyse nustatytomis sąlygomis iki nuosprendžio vykdymo. Pradėjus nuosprendį vykdyti, kardomosios priemonės panaikintinos.

Nukentėjusiosios S. A. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. S. priteistas 700 (septynių šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimas S. A. naudai.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintas ir iš R. S. priteista 798,33 (septyni šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai ir 33 centai) proceso išlaidų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. S. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis išžagino nepilnametę, o būtent:

jis, laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2022 m. kovo 15 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Vingio parke, Vilniuje, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su jam pažįstama S. A., gimusia (duomenys neskelbtini), tikrai žinodamas, kad ji yra nepilnametė ir suvokdamas, kad nukentėjusioji yra bejėgiškoje būklėje dėl turimų sveikatos sutrikimų ir susirgimų ((duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), dėl kurių nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės, negalėjo tokiems veiksmams priešintis, išsakyti savo tikrąją valią, be to, kad ji tapo nuo jo priklausoma dėl reguliaraus materialinio papirkimo (pinigais ir elektroninėmis cigaretėmis) ir psichologinio poveikio (pažadų, įkalbinėjimų) ir tuo sąmoningai pasinaudodamas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau trijų kartų lytiškai santykiavo su S. A. natūraliu būdu prieš jos valią ir taip ją išžagino.

2. R. S. išteisintas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kaltinus jį tuo, kad jis disponavo pornografinio turinio dalykais, o būtent:

jis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų internetinių šaltinių, į savo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A12“ (SM-A127FDSN) IMEI 1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini) tyčia parsisiuntė ir taip įgijo pornografinio turinio dalykus – 4 vaizdo failų (nuotraukų) pavadinimais „486_-,jpg“, „495_huge.jpg“, „6548_9HcwZXkf0ouOS2pj.jpg“, „ph5ca6455e7e34a.jpg“, kuriuose pateikiami asmenys kaip vaikai iki 18 metų amžiaus, atvirai ir detaliai rodoma genitalijų sritis, lytiniai organai, oralinis lytinis aktas, ir kuriuos minėtame telefone laikė iki 2022 m. kovo 17 d., kol telefoną perdavė policijos pareigūnams.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo R. S. gynėja (toliau ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) panaikinti, ir apelianto atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų, nesilaikė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylančios pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nebūti pasyviu proceso stebėtoju, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, tinkamai nemotyvavo, kuo remdamasis laikė įrodyta, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, o apsiribojo tik parodymų perrašymu ir bendromis frazėmis, kad nuteistojo kaltė dėl inkriminuojamo nusikaltimo įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl kaltinamojo kaltės, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, nepagrįstai nesirėmė in dubio pro reo principu. Iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jame išdėstė ne visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, vertindamas įrodymus darė klaidų dėl jų turinio, padarė įrodymų vertinimo spragų, dėl to iš Skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remdamasis šis teismas padarė išvadas dėl kaltinamojo kaltės. Gynybos vertinimu minėtų BPK nuostatų pažeidimas ir netinkamas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, todėl pagrįstai manytina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta R. S. kaltė.

3.2. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad R. S. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, kadangi jo veiksmuose nėra visų būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Nepilnamečio valia lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo metu turi būti palaužta vienu iš šių būdų, t. y. fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį panaudoti, kitaip atėmus galimybę priešintis arba pasinaudojus bejėgiška nepilnamečio asmens būkle. Nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, kad nukentėjusios valia buvo palaužta pasinaudojus bejėgiška nukentėjusios būkle. Nukentėjusioji, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ji pati siūlydavo apeliantui susitikti, kad abu rodė iniciatyvą bendrauti, kad ji pati apeliantui pasakė, kad jai reikia elektroninės cigaretės, kad apelianto ji nebijo, kad prieš jos valią nebuvo atlikta jokių veiksmų ir panašiai.

3.3. Nurodoma, kad nagrinėjamu atveju teisiniam psichinės prievartos vertinimui svarbūs ir subjektyvieji požymiai – ar nuteistasis R. S. žinojo apie nukentėjusios psichinę būklę. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis žinojo apie nukentėjusiosios psichinę būklę iš ankstesnės analogiškos bylos, kurioje jis buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. baudžiamuoju įsakymu, tačiau susipažinus su šia baudžiamąja byla matyti, kad byloje nėra duomenų, kad R. S. ar jo gynėjas būtų susipažinęs su baudžiamąja byla ar joje atliktu ekspertizės aktu. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo laikyti, kad nuteistajam iš ankstesnės baudžiamosios bylos turėtų būti žinomos ekspertizės akto išvados. Pažymima ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė Sigita Stanaitienė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) niuansai matomi tik atlikus tyrimą, aplinkiniai to gali neatskirti. Minima ekspertė taip pat nurodė, kad tai galima ištirti remiantis bylos duomenimis bei tiriamu asmeniu, taip pat yra galimybė atsakyti ar yra simuliacijos.

3.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojoje byloje R. S. elgesys ir psichinė sveikatos būklė tiek jį apklausiant teismo posėdžio metu, tiek jo veiksmai su nukentėjusiąja sukėlė pagrįstų abejonių dėl jo psichinės sveikatos būklės. Nurodoma, kad į baudžiamąją bylą buvo pateikta psichologo L. V. S. 2023 m. liepos 20 d. asmens veiką charakterizuojančių psichologinių požymių vertinimo pažyma Nr. 23-07-20/01 (toliau — ir Pažyma), kurios pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ir kurios dalis apie aplinkybes, susijusias su lengvu protiniu atsilikimu ir apelianto mąstymu, cituojama skunde. Vadovaujantis Pažymos duomenimis, pagrįstai byloje buvo prašoma skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, užduodant klausimus: 1) ar R. S. galėjo suprasti, kad 2022 m. gruodžio 2 d. kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu nukentėjusiajai yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (Diagnozė (duomenys neskelbtini))? 2) ar R. S. 2022 m. gruodžio 2 d. kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu galėjo turėti ir šiuo metu turi (duomenys neskelbtini) (Diagnozė (duomenys neskelbtini)), ar kitą psichinę ligą/sutrikimą? Atsižvelgiant į tai, gynyba nesutinka su pateikta specialisto nuomone, kad nebuvo tikslinga apelianto atžvilgiu atlikti teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, kadangi nėra duomenų, kad R. S. sirgtų kokia nors psichine liga. Eksperto nuomonė vertintina kritiškai, kadangi ji tik hipotetinio pobūdžio, kadangi nebuvo atliktas joks tyrimas su R. S. Be to, eksperto išsakyta nuomonė prieštarauja teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės Sigitos Stanaitienės nuomonei, kuri nurodė, kad tai galima ištirti remiantis bylos duomenimis bei tiriant patį asmenį.

3.5. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ne vieną kartą atsisakė tenkinti gynybos prašymą dėl nukentėjusiosios apklausos bylos nagrinėjimo teisme metu, kadangi apeliantas nedalyvavo nukentėjusios apklausoje (čia ir toliau teismo pastaba – ikiteisminio tyrimo metu) ir neturėjo galimybės jai užduoti klausimų. Apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika (2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Leietuvą peticijos Nr. 17095/02; Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khaivaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 26766/05 ir 22228/06; EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Al- Khaivaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, 147 punktas; 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kosin prieš Estiją peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gonyaleej Najera prieš Ispaniją peticijos Nr. 61047/13; 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T. K prieš Lietuvą peticijos Nr. 14000/12), susijusi su kaltinamojo teise užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui), pažymint, kad kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kuriam kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų ir nebuvo galimybės apklausti jį ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus ir tinkamai bei teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Kartu pažymima, kad nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 straipsnio 3 dalis), kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinama medicininio pobūdžio duomenimis. Nurodytų argumentų pagrindu bei byloje nesant duomenų, kad nukentėjusioji negalėtų būti apklausiama dėl svarbių priežasčių, gynyba daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apelianto teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai, kaip ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, buvo pažeista. Be to, bylos proceso metu nebuvo laikytasi rungimosi principo. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nustatantį, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos visos teismo nustatytos bylos aplinkybės.

3.6. Kartu apeliaciniame skunde keliamas alternatyvus prašymas, t. y. pripažinus R. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, panaikinti Skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria apeliantui paskirtas realus 5 (penkerių) metų laisvės atėmimas, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Gynybos vertinimu nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodoma, kad R. S. pripažino esmines bylos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, atlygino neturtinę žalą, kas yra laikoma atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių nepripažino lengvinančiomis. Apeliantas deda aktyvias pastangas socializuotis, kabintis į gyvenimą, nešti naudą sau ir visuomenei, dirbti. Pažymima, kad R. S. turi pasiekimų ir muzikos srityje, yra gavęs daug padėkų už dalyvavimą įvairiuose muzikos renginiuose. Apelianto elgesys nebuvo nukreiptas į nusikalstamų veikų darymą, jis dirbo, užsiėmė muzikine menine veikla. Taip pat pateikti medicininiai duomenys pagrindžia sunkią apelianto sveikatos būklę. R. S. pasmerkė savo netinkamą elgesį, yra pasirengęs pasitaisyti.

4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) atstovas pranešė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nepilnametės S. A. atstovu pagal įstatymą buvo paskirta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, tačiau S. A. (duomenys neskelbtini) tapo pilnamete, todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovas bylos nagrinėjime nedalyvaus.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus ginamąjį išteisinti. Pažymėjo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo tam tikras emocinis ryšys, jie planavo kurti šeimą. Nukentėjusioji nurodė, kad nebijojo nuteistojo, kad pati inicijuodavo susitikimus dėl tam tikrų jos poreikių. Taip pat nuteistasis, bendraudamas su nukentėjusiąja, nepastebėjo jos sutrikimų, jam nekilo abejonių dėl nukentėjusios psichikos sveikatos būklės, tad jis to suprasti ir negalėjo. Priešingu atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manys, kad R. S. yra kaltas, prašė skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, įvertinus visas bylos aplinkybes bei ginamojo asmenybę. Nuteistasis R. S. teismo posėdžio metu parodė, kad jų santykiai su nukentėjusiąja buvo abipusiai. Dar nepriėmus nuosprendžio nukentėjusiajai sumokėjo žalą – 1 000 (vieną tūkstantį) eurų. Šiuo metu gyvena kaime, toliau nuo žmonių, dirba, nori turėti galimybę rūpintis tėvais, turi sveikatos sutrikimų. Prašė skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu tam, kad galėtų dirbti. Teismo posėdžio metu prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti ir Skundžiamą nuosprendį palikti galioti, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus, jie buvo įvertinti ne atskirai, o bendrai, visumoje. Nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo tokie santykiai, kad jai buvo poreikis cigaretėms ir kitiems daiktams, o nuteistasis suvokė nukentėjusiosios būklę ir ja pasinaudojo. Psichologė psichiatrė teisme nurodė, kad ne visada galima pastebėti vaiko turimas problemas, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik specialistės paaiškinimais ir duota išvada, bet visumoje vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusios bejėgiška būkle.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, tai yra suvaržiusių įstatymo garantuotas jo teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, argumentus, nurodytus Skundžiamame nuosprendyje bei apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistajam R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, jų teisinio kvalifikavimo, yra teisingos ir pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, juos vertino laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

8. Pirmiausiai teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, negali sutikti su nuteistojo gynėjos skundo argumentu, jog iš ginčijamo nuosprendžio turinio matyti, kad žemesnės instancijos teismas jame išdėstė ne visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus (tačiau nenurodoma kokius), ir juos vertindamas darė klaidų dėl jų turinio bei padarė įrodymų vertinimo spragų, kas lėmė neaiškumus, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės. Šiame kontekste būtina pastebėti, jog BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. teismo nuosprendis, kaip baigiamasis teismo procesinis dokumentas, turi atitikti BPK jam keliamus reikalavimus, tačiau jame nereikalaujama išdėstyti visus ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis. Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-511/2017). Visų šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl R. S. atliktų veiksmų nukentėjusiosios S. A. atžvilgiu veiksmų.

9. Apeliaciniu skundu keliamas byloje surinktų įrodymų netinkamo vertinimo klausimas bei nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. R. S. neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, ne mažiau trijų kartų lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja nepilnamete S. A., tačiau neigia pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl turimų sveikatos sutrikimų ir susirgimų, kadangi nežinojo ir nesuvokė S. A. psichinės būklės. Nuteistojo teigimu, visi seksualinio pobūdžio veiksmai vyko nukentėjusiajai sutinkant, abu bendravimui rodė iniciatyvą, o nukentėjusioji ir pati siūlydavo R. S. susitikti. Taigi nuteistasis prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nenustačius vieno iš BK 149 straipsnyje aprašytų nusikaltimo sudėties požymio – lytinio santykiavimo prieš nukentėjusiosios valią. Vis tik, teisėjų kolegija su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nesutinka.

10. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už nepilnamečio asmens išžaginimą. Taigi lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 straipsnyje numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2013, Nr. 2K-218/2013, Nr. 2K-128/2014, Nr. 2K-16-895/2016, Nr. 2K-204-458/2020, Nr. 2K-160-495/2021).

11. Kaip jau buvo minėta, nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnyje, požymiai yra alternatyvūs, o šioje konkrečioje byloje aktualus lytinio santykiavimo prieš asmens valią, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, požymis. Aptariant minimą BK 149 straipsnio požymį pažymėtina, jog lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Bejėgiškumas siejamas su tam tikra fizine arba psichine žmogaus būkle, kuri nulemia jo negebėjimą adekvačiai reaguoti į pavojingus žagintojo veiksmus. Bejėgiškumas gali būti fizinis ir psichinis. Fizinis bejėgiškumas – tai negalėjimas imtis savisaugos priemonių, kurių gali imtis panašioje situacijoje kiti žmonės – šaukti, bėgti, stumti ir pan. Fizinį bejėgiškumą gali nulemti invalidumas, nesąmoninga būsena, išsekimas, sužeidimas, apsvaigimas ir pan. Psichinis bejėgiškumas – tai negalėjimas suprasti žagintojo ketinimų lytiškai santykiauti faktinės arba socialinės prasmės. Toks negalėjimas gali būti nulemtas dviejų veiksnių: 1) psichinės ligos ar sutrikimo; 2) amžiaus (mažametystės arba senatvės).

12. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje lytiniai santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo, tą nurodė ir S. A., patvirtino bei neneigė ir pats R. S. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė, jog nukentėjusioji S. A. įvykių metu buvo bejėgiškoje būklėje, o būtent byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji nesuprato su ja atliktų veiksmų (lytinio santykiavimo) galimos žalos ir pasekmių, nesuprato su ja atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų esmės ir reikšmės, todėl ir negalėjo duoti sutikimo jiems, negalėjo pasipriešinti nuteistajam, kadangi to nesuprato dėl savo (duomenys neskelbtini), dėl kurio jai sunku atpažinti ir analizuoti elgesio priežastis, pasekmes bei motyvus. Be to, tam įtakos turėjo ir kiti faktoriai, t. y. nukentėjusiajai S. A. būdingi psichologiniai ypatumai, nurodyti ekspertizės akte, santykio su nuteistuoju pobūdis, abejingas ir nekritiškas jai artimų vyresnių sesių požiūris į jos santykį su nuteistuoju. Kaip Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, dėl aptartų aplinkybių nukentėjusioji tapo nuo R. S. priklausoma dėl nuolat iš jo gaunamos materialinės naudos, psichologinio poveikio. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 103MS-148/2022 matyti, kad S. A. 2015 metais nustatyti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bei (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir šie sutrikimai išlieka ir ekspertinio tyrimo metu. Objektyvių duomenų, kad S. A. būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje, negauta. Nagrinėjamų įvykių metu S. A. nesuprato su ja galimai atliktų veiksmų reikšmės (galimos žalos ir pasekmių jai; jai yra ypač sunku suprasti, jog kitas gali seksualiai ja naudotis ir tuomet, kai jos atžvilgiu nenaudoja fizinės prievartos, o paperka ją materialiai, įkalbinėja ar daro kitokį psichologinį poveikį). S. A. gebėjimą aktyviai priešintis įtariamajam ribojo faktorių visuma: supratimo apie su ja galimai atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų reikšmę stoka (tai yra susiję su jai nustatytu protiniu atsilikimu, kuris sąlygoja jos sunkumus atpažinti ir analizuoti elgesio priežastis, pasekmes bei motyvus); kiti jai būdingi psichologiniai ypatumai (silpna savireguliacija, nepakankami bendravimo įgūdžiai ir atsparumo kitų poveikiui stoka); santykio su įtariamuoju pobūdis (ji nekritiškai ir net vaikiškai pasakoja apie įtariamojo pažadus, jog jie susituoks ir gyvens kartu, ji taip pat kalba apie materialią naudą, kurią gaudavo iš įtariamojo ir nuo kurios, tikėtina, ilgainiui tapo priklausoma); abejingas ir nekritiškas jai artimų vyresnių sesių požiūris į nukentėjusiosios santykį su įtariamuoju – toks požiūris normalizavo ir palaikė galimus S. A. seksualinius santykius su įtariamuoju (jos žodžiais, sesuo S. jai davusi įtariamojo kontaktus sakydama, kad jis gali duoti cigarečių, o sesuo K. žino apie lytinius santykius, tačiau nieko dėl to nesako) (1 t., b. l. 147–154). Nurodyti duomenys patvirtina, kad įvykio metu, t. y. nuo 2021 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2022 m. kovo 15 d., S. A. turėjo psichikos sutrikimų – (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), ir turėdama tokius sutrikimus nesuprato su ja atliktų veiksmų reikšmės. S. A. psichinė būklė bei su ja susijęs socialinis supratingumas, intelektas, mąstymas bei individualios psichologinės ypatybės, nulėmė tai, kad ji negebėjo tinkamai suvokti nuteistojo R. S. su ja atliekamų veiksmų pavojingumo, pobūdžio, jų socialinės prasmės ir atitinkamai į juos reaguoti – aktyviai pasipriešinti tokiems seksualinio pobūdžio veiksmams. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji nepilnametė S. A. įvykio metu buvo bejėgiškoje būklėje dėl turimų sveikatos sutrikimų ir susirgimų.

13. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad nuteistasis R. S. nesuprato ir nesuvokė, kad nukentėjusioji S. A. buvo bejėgiškos būklės. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos metu nuteistasis tvirtino, jog bendraujant su nukentėjusiąja, jis nepastebėjo nukentėjusios sutrikimų, jam nekilo abejonių dėl jos psichikos sveikatos būklės. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. S. aiškino, jog nežinojo, kad S. A. vartoja vaistus, pati apie tai nesakė, sužinojo teisme. S. A. elgesys niekaip kitaip nepasireiškė, bendravimas normalus. Iš išvaizdos atrodo, kaip normalus žmogus. Jis nėra specialistas, negali pasakyti. Dėl riboto žodyno, kiek bendravo, S. A. į klausimus atsako normaliai, moka bendrauti. Jie tarpusavyje bendrauja panašiai, kaip pilnaverčiai žmonės (3 t., b. l. 96–104, 2023 m. balandžio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Gynybos vertinimu viena iš pagrindinių aplinkybių patvirtinanti faktą, kad R. S. nežinojo, nesuprato ir negalėjo suprasti apie nukentėjusiosios psichinę būklę yra teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės Sigitos Stanaitienės parodymai apie tai, jog protinio atsilikimo niuansai matomi tik atlikus tyrimą, aplinkiniai to gali neatskirti. Vis tik, minimos ekspertės paaiškinimai turi būti vertinami ne selektyviai juos išrenkant ir cituojant, bet bendrame kontekste su kitais įrodymais.

14. Tai, kad nukentėjusiosios sveikatos, konkrečiai psichikos sutrikimai, su ja pabendravus buvo matomi akivaizdžiai patvirtino iš esmės visi apklausti liudytojai. Liudytoja V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog S. A. žino, yra šeimynos socialinė darbuotoja. Buvo aišku, kad ryšys (tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios) neleistinas, išnaudojamas vaikas (nukentėjusioji). R. S. už tai jau buvo teistas. Žinojo, kad S. A. turi psichinę negalią, tačiau vis tiek su ja tęsė santykius. Yra medikų išvada dėl S. A. psichinės būsenos. Ji lanko daugiafunkcinę mokyklą, į kurią nuveža ir parveža autobusiukas. S. A. sulėtėjęs protinis mąstymas, nesuvokia veiksmo ir jo pasekmės, yra nuotaikų kaita, krenta į akis fizionomija, eisena. Pabendravus, galima suprasti S. A. sveikatos būklę (3 t., b. l. 96–104, 2023 m. balandžio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Liudytoja VšĮ „A.“ atstovė J. Š. parodė, kad S. A. mokosi specialiojoje mokykloje. S. A. nustatyti specialieji poreikiai, todėl jos neišleidžia vienos. Ji lengvai pasiduoda kitų įtakai, bijo, kad gali kažkas atsitikti. Žiūrint išoriškai, galima suprasti, kad ji yra neįgali. Mano, kad paprastas žmogus gali matyti, kad mergaitė nevisiškai sveika. Pabendravęs tikrai suprastų. S. A. diagnozė nesikeitė. S. vartoja vaistus nuolat, nuo tada, kai atvyko pas juos iš (duomenys neskelbtini) vaikų namų (3 t., b. l. 73– 79, 2023 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Kita liudytoja – psichologė, dirbanti specialiojoje mokykloje „A.“, J. K., paaiškino, jog visi jų mokyklos mokiniai turi intelekto sutrikimų. Mano, kad išoriškai matosi jos (nukentėjusiosios) sutrikimai. Mano, kad ir visiškai neturint psichologinių žinių kiltų abejonių dėl psichinės būsenos. Iš išvaizdos kažkiek matyti sutrikimai (3 t., b. l. 73– 79, 2023 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Nukentėjusiosios S. A. klasės auklėtoja D. M.-L. apklausta apylinkės teisme parodė, kad žino S. A. diagnozę. Bet kuris žmogus su ja pabendravęs suprastų, kad yra sutrikimų. Matėsi vaikiškumas, naivumas. Tai nebūdinga tokio amžiaus žmogui. Iš išvaizdos taip pat kažkiek matėsi, laikysena pakumpusi, ne visada prisižiūrėjusi. Iš pirmo žvilgsnio matosi, kad ne viskas gerai (3 t., b. l. 73– 79, 2023 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Liudytojas V. M., dirbęs VšĮ „A.“ šeimynos vadovu, taip pat parodė, kad S. A. turi elgesio sutrikimų. Vizualiai matėsi, kad S. A. nesveika pagal elgesį, eiseną. Bendraujant matosi sutrikimai, kartais negali suprasti sudėtingesnio sakinio. S. A. mokosi socialinių įgūdžių klasėje (3 t., b. l. 73– 79, 2023 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Iš paminėtų liudytojų parodymuose užfiksuotų aplinkybių matyti, kad ne tik, kad pabendravus su nukentėjusiąją, bet ir vizualiai, buvo matomi tam tikri S. A. turimi sveikatos sutrikimai, dėl ko nesuprasti apie tai buvo neįmanoma. Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, R. S. ilgą laiką bendravo su nukentėjusiąja tiek susitikdami, tiek virtualiai, taip pat žinojo apie nukentėjusiosios gyvenimo sąlygas, jos pažeidžiamumą tiek materialine, tiek socialine/emocine prasme. Dažni jų susitikimai buvo sąlygoti S. A. noro gauti iš R. S. materialinės naudos (elektroninių cigarečių, energetinių gėrimų, pinigų). Būtent tuo nuteistasis ir pasinaudojo siekdamas seksualiai išnaudoti nukentėjusiąją.

15. Apeliaciniame skunde kvestionuojama Skundžiamo nuosprendžio išvada, jog R. S. apie nukentėjusiosios psichinę būklę žinojo ir iš ankstesnės baudžiamosios bylos, kadangi joje nėra duomenų, kad nuteistasis ar jo gynėjas būtų susipažinę su baudžiamąja byla ar joje atliktu ekspertizės aktu. Vis tik, su tokiu skundo argumentu teisėjų kolegija negali sutikti. Priešingai nei teigiama, iš prie šios baudžiamosios bylos prijungtos ankstesnės bylos Nr. e1-2095-1078/2021, kurioje R. S., be kita ko, buvo nuteistas pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, prieš tą pačią nukentėjusiąją S. A., matyti, kad prokurorui kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nukentėjusiajai skirtinos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės, R. S. gynėjas pateikė prašymą dėl ekspertui pateiktinų klausimų (1 t., b. l. 126, prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2095-1078/2021), kurie ir buvo pateikti ekspertams (1 t., b. l. 128–131, prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2095-1078/2021), t. y. nuteistasis ir jo gynėjas žinojo, jog nukentėjusiajai paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizė. Kaip matyti iš ankstesnėje byloje priimto 2021 m. liepos 5 d. teismo baudžiamojo įsakymo turinio, ekspertizės akte konstatuotos išvados buvo nurodytos pačiame procesiniame sprendime – baudžiamajame įsakyme. 2021 m. liepos 5 d. teismo baudžiamajame įsakyme be kitų aplinkybių apie S. A. pažeidžiamumą ir priklausomumą, su ja atliekamų veiksmų suvokimą, buvo pažymėta, kad nukentėjusiajai nustatytas (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini). Taip pat 2021 m. liepos 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo konstatuota, jog R. S. negalėjo nežinoti, jog nukentėjusioji turi sveikatos sutrikimų ir dėl to yra itin pažeidžiama (2 t., b. l. 146–151, prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2095-1078/2021). Taigi visos faktinės aplinkybės nustatytos ankstesnėje byloje iš esmės yra analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju. Būtina akcentuoti, kad 2021 m. liepos 5 d. teismo baudžiamąjį įsakymą R. S. gavo asmeniškai, t. y. baudžiamasis įsakymas jam įteiktas pasirašytinai (2 t., b. l. 159, prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2095-1078/2021). Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtino ir pats nuteistasis. 2022 m. lapkričio 22 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad baudžiamasis įsakymas buvo įteiktas, paskirtą baudą sumokėjo (2 t., b. l. 73–74). Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nuteistasis su 2021 m. liepos 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu susipažino, jam buvo žinoma apie paskirtą bausmę, taip pat ir apie teismo baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios sveikatos būkle. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad po priimto teismo baudžiamojo įsakymo jis kurį laiką nebendravo su nukentėjusiąja, vėliau bendraudami trindavo savo susirašinėjimus, kad nepastebėtų S. A. auklėtojas, t. y. R. S. suprato, kad lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja elgiasi nusikalstamai. Taigi teisėjų kolegija pritaria Skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad R. S. žinojo ir suvokė, jog nukentėjusioji S. A. turi psichikos sveikatos susirgimų ir sutrikimų, dėl to yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudodamas su ja lytiškai santykiavo.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ir paties nuteistojo R. S. elgesys bei psichinė sveikatos būklė kelia pagrįstų abejonių. Anot gynybos, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pažymos apie R. S. psichikos sveikatos būklę, kuriuos pagrindu buvo prašoma skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę pačiam nuteistajam. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į gynybos pateiktą pažymą (4 t., b. l. 40–42, 2023 m. rugsėjo 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas), sprendė klausimą, ar byloje yra pagrindas ir ar tikslinga paskirti R. S. psichiatrijos, psichologijos ekspertizę. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartį (4 t., b. l. 44–45). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2023 m. lapkričio 8 d. specialisto išvada Nr. 89TPK-369/2023 konstatuota, jog objektų tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad R. S. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra jokio pagrindo (netikslinga) (4 t., b. l. 81). Taigi, atlikęs tyrimą, teismo psichiatrijos ekspertas pateikė išvadą, o ne hipotetinio pobūdžio nuomonę, kaip nurodoma skunde, kad nuteistajam atlikti teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga, t. y. nėra pagrindo (netikslinga). Minėta specialisto išvada ar ją pateikusio specialisto kompetencija, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Pateikta išvada nepriklauso nuo subjektyvaus vertinimo ir ja nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Be to, būtina pažymėti, jog tyrimui atlikti buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga su nuteistąjį charakterizuojančiais duomenimis, įskaitant ir gynybos pateiktą psichologo pažymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. S. VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (2 t., b. l. 195), VšĮ Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje negydytas (2 t., b. l. 196), į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniaus filialą per penkerių metų laikotarpį (2022 m. kovo 2 d. duomenimis) nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (2 t., b. l. 197). Be to, ir pats apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pats nėra gydytas psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 73–74), o apklaustas ankstesnio jo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo metu taip pat paaiškino, jog jokiose psichiatrinėse įstaigose niekada nesigydė, narkologinėje įskaitoje nėra įrašytas, galvos traumų niekada neturėjo (2 t., b. l. 82–83, prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2095-1078/2021). Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, kad pats nuteistasis turi psichikos sutrikimų, kurie trukdė jam suvokti nukentėjusios bejėgišką būklę, yra nepagrįsti.

17. Kartu apeliaciniame skunde teigiama, jog buvo pažeista apelianto teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai, kaip ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kadangi nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, o apeliantas nukentėjusios apklausoje ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedalyvavo ir neturėjo galimybės užduoti klausimų. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, akcentuoja, kad BPK 186 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nepilnametis nukentėjusysis ar liudytojas į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nuspręsta nukentėjusiosios S. A. neapklausti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji išsamius parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė su ja atliktus objektyvius veiksmus, t. y. lytinį santykiavimą (1 t., b. l. 102–105), kurių neginčija ir pats nuteistasis R. S. Atliekant nepilnametės nukentėjusios apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistajam R. S. ir jo gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei buvo pranešta apie apklausos vietą ir laiką, t. y. suteikta teisė dalyvauti apklausoje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja nepasinaudojo šia teise ir nedalyvavo nepilnametės apklausoje. Aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji turėjo būti papildomai apklausta, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Kaip jau minėta, S. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė ir paties apelianto neginčijamas aplinkybes, t. y. lytinių aktų buvimo faktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčijamų aplinkybių, o būtent nuteistojo gebėjimo suvokti nukentėjusiosios bejėgišką būklę, papildomai apklausiant nukentėjusiąją nustatyti nėra galimybių. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad papildomai apklausus nukentėjusiąją, jos parodymai turėtų esminės įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui. Juo labiau, kad kaltinime nurodytos aplinkybės buvo grindžiamos ne tik S. A. parodymais, bet ir paties nuteistojo, bei paminėtų liudytojų parodymais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika, nagrinėjamu atveju yra neaktuali, nes apkaltinamasis nuosprendis nebuvo grindžiamas vien tik (ar lemiamai) asmens, kuriam nuteistasis negalėjo užduoti klausimų parodymais. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo atliktas tinkamai, nepažeidžiant BPK nuostatų, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas, todėl dėl nuteistojo R. S. kaltės daryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo.

Dėl bausmės individualizavimo

18. Apeliaciniu skundu keliamas ir kitas – alternatyvus prašymas, t. y. pripažinus R. S. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

19. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl šių argumentų pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

20. Nagrinėjo klausimo kontekste svarbu akcentuoti, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020).

21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir pateikta teismų praktika bausmių skyrimo klausimu, turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bausmių skyrimo taisyklėmis, spręsdamas R. S. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio klausimus, ir ar nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ar per švelni.

22. Pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. R. S. pripažintas kaltu padaręs BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurį sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – terminuotas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Ši nusikalstama veika, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. S. buvo paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

23. Iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį apibūdinančias aplinkybes, t. y. nuteistasis R. S. padarė vieną sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) priskiriamą baigtą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai ir pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu) bei pripažino vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam atsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, o būtent, jog R. S. dirba, teistas ir teistumas nėra išnykęs. Buvo įvertintas ir apelianto elgesys, kuris žemesnės instancijos teismo vertinimu, pripažintinas itin piktybišku ir įžūliu, kadangi R. S. tik nuteistas už nusikalstamus seksualinius santykius su ta pačia nukentėjusiąja (lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą), toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, seksualiniai išnaudodamas pažeidžiamą nepilnametę nukentėjusiąją. Skundžiamu nuosprendžiu įvertinta ir tai, jog nuteistasis netgi bylos nagrinėjimo metu, pažeidinėjo jam paskirtą kardomąją priemonę ir nepaisydamas draudimo bendrauti su nukentėjusiąja S. A., palaikė su ja ryšius, kas pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad R. S. nepaiso jo atžvilgiu taikomų apribojimų ir savo elgesio kritiškai nevertina. Nurodytų aplinkybių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme gali būti pasiekti BK numatyti bausmės tikslai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmę R. S., pažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmių skyrimo taisykles.

24. Jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pripažino esmines bylos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasisakant dėl šio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S. pripažino tik tas aplinkybes, kurios nekelia jokių klausimų ir abejonių, t. y. tik tai, kad buvo pats lytinis santykiavimas. Viso proceso metu nuteistasis neigė išžaginęs nukentėjusiąją, teigdamas, kad lytiniai santykiai buvo abiejų iniciatyva ir bendru sutikimu, o jis nesupratęs apie nukentėjusiosios turimus psichinės sveikatos sutrikimus. Tokia nuteistojo pozicija negali būti vertinama esminių aplinkybių pripažinimu, kas sudarytų sąlygas svarstyti klausimą dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo.

26. Taip pat su apeliaciniu skundu buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajai S. A. padarytą neturtinę 700 (septynių šimtų) eurų žalą (4 t., b. l. 158, 159). BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014). Nuteistasis R. S. neturtinę žalą atlygino iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, tai pripažįsta nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

27. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės individualizavimo, pažymi, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė bausmė, numatyta BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Kitos rūšies bausmė nuteistajam galėtų būti skiriama tik taikant švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės skyrimo nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje paprastai gali būti skiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę BK 62 straipsnio pagrindu, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-150-511/2022). Taigi nagrinėjamu atveju, prieš aptariant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nuteistajam R. S. taikymo galimybę, būtina nustatyti, ar yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

28. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinųjų BK 62 straipsnio nuostatų taikymo sąlygų. Nagrinėjamu atveju, nustatyta tik viena nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrindo.

29. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad švelninant bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi būti nustatomos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Išimtinės bylos aplinkybės turi rodyti daug mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, taip pat tai, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-210-222/2018).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi visas nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius baudžiamosios bylos duomenis, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą skirti švelnesnę, nei BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo R. S. gynėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis deda pastangas socializuotis, kabintis į gyvenimą, nešti naudą sau ir visuomenei, dirbti, ar jo turimos padėkos už dalyvavimą įvairiuose muzikos reginiuose, tai, kad jo elgesys nebuvo nukreiptas į nusikalstamų veikų darymą, jis pasmerkė savo netinkamą elgesį ir yra pasirengęs pasitaisyti, nelaikytinos tokiomis, kurios duotų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės nėra išskirtinės, jos yra būdingos daugeliui asmenų. Tuo tarpu jo padaryta nusikalstama veika – nepilnametės nukentėjusiosios, esančios bejėgiškoje būklėje dėl psichinės sveikatos būklės, išžaginimas, pasižymi dideliu pavojingumu. Šia nusikalstama veika pasikėsinta į pažeidžiamo nepilnamečio asmens seksualinį neliečiamumą, saugumą nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, kenkiančio jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Būtina pabrėžti, jog nuteistojo veiksmai nebuvo trumpalaikiai, truko ilgą laiko tarpą, R. S. nuteistas už tai, kad ne mažiau trijų kartų lytiškai santykiavo su nepilnamete. Nuteistojo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyvūs, net ir būdamas nuteistas dėl lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, neilgai trukus, puikiai žinodamas ir suvokdamas tiek S. A. amžių, tiek pažeidžiamumą ir turimus psichikos sveikatos sutrikimus, ir toliau sistemingai su ja bendravo, pasinaudojo ja ir lytiškai su ja santykiavo. Teisėjų kolegija pažymi, ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis pažeidė skirtą draudimą bendrauti su nukentėjusiąja (2 t., b. l. 89–91), toliau siekė bendravimo su S. A., kvietė ją susitikti, nešė jos prašomus daiktus (rūkymo skystį), galimai siūlė lytiškai santykiauti (3 t., b. l. 81, 82, 83, 84). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės liudija, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo spontaniškos, R. S. priešingas teisei elgesys nesikeičia, jis linkęs pakartotinai nusikalsti, kas atskleidžia nekritišką požiūrį į savo veiksmus. Net ir konstatavus vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo teigti, kad Skundžiamu nuosprendžiu paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, yra per griežta, ir nesudaro pagrindo išvadai, kad paskyrus nuteistajam apeliaciniu skundu prašomą švelnesnę nei terminuotą laisvės atėmimo bausmę, bus įgyvendinta bausmės paskirtis, įtvirtinta BK 41 straipsnio 2 dalyje.

31. Kartu akcentuojama, kad R. S. sveikatos būklė, taip pat neleidžia jo atžvilgiu taikyti švelnesnę bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, jog minima aplinkybė yra svarbi ir turi būti įvertinta tiek parenkant bausmės rūšį, tiek ir nustatant jos dydį, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau nuteistojo sveikatos būklė ir (ar) su tuo susijusios problemos pačios savaime nėra ir negali būti vertinamos kaip išimtinės, leidžiančios skirti mažesnę bausmę, nei įstatyme numatyta žemiausia bausmės riba. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvos Aukščiausias Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, jog paprastai į kaltininko asmenybę apibūdinančias, jo šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-489/2023). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, esant būtinumui nuteistajam gydytis, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama sveikatos priežiūra ir gydymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnyje numatyta, kad laisvės atėmimo vietose paslaugas teikia laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai, o kai laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios neteikiamos specializuotame laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padalinyje, ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos nuteistiesiems teikiamos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. S. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir yra proporcinga nuteistojo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl jos švelninti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.