Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jadvyga Mardosevič ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. Ž. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Ž. ir L. K. ieškinį atsakovams antstolei Brigitai Palavinskienei ir O. Š. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys - AB SEB bankas ir AAS „BTA Insurance Company“, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Vykdymo procese nepilnamečių ieškovų vaikų teisės objektyviai nebuvo tinkamai užtikrintos, kadangi antstolis, vykdydamas išieškojimą iš turto, kuris buvo vienintelė ieškovų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, nesiėmė visų įmanomų veiksmų vaikų interesams užtikrinti ir negavo jokios vaikų teises ginančių institucijų išvados.

4. LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nurodoma, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, o 6 punkte – kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus ir sandoriai paliekantys vaiką be gyvenamojo būsto bei kiti aktai varžantys vaiko teises ir laisves, pripažįstami negaliojančiais.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šio specifinio sandorio teisėtumą privalo užtikrinti antstolis. Todėl kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto pardavimo iš viešųjų varžytynių aktas gali būti ginčijamas ne tik CPK 602 straipsnyje numatytais atvejais, bet ir kitais pagrindais. Vadovaujantis teismų praktika, turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti ginčijamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą reglamentuojančių normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2007).

8. Be to ne išieškotojas ar antstolis, o skolininkas privalo užtikrinti vaikų teisę į gyvenamąjį būstą ir ši pareiga jokiais būdais negali būti perkelta išieškotojui arba antstoliui, neleidžiant vykdyti išieškojimo iš skolininko būsto, taip nepagrįstai išieškotojo interesų sąskaita, užtikrinant skolininko vaikui teisę į gyvenamąjį būstą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso, nes svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Todėl, kai išieškoma iš vaikų turinčiam skolininkui priklausančio būsto, jis gali nuomotis kitą gyvenamąją patalpą, taip ar dar kokiu nors kitu būdu užtikrindamas vaiko teisę į gyvenamąjį būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

10. Antstolės teigimu, ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2007 šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje remtis negalima, nes tai reikštų skirtingų taisyklių taikymą tapačiose civilinėse bylose. Be to net, jei ieškinio reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, restitucija neturėtų būti taikoma, remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, nes ieškovų turtinė padėtis yra itin sunki ir jie neturės jokių galimybių sumokėti 30 554,91 EUR sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22. Antstolė laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti daugiau nei 3 metus praleistą CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 1 metų ieškinio senaties terminą, nes ieškovų nurodytos priežastys nėra svarbios. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iškeldinimas atliekamas nebuvo ir atsakovai varžytynėse parduotame name gyveno dar 6 mėnesius, o vėliau išsikėlė patys, taigi ir iškeldinimą reglamentuojančios teisės normos (CPK 769 str. ir kt.) šioje byloje negali būti taikomos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Ši byla nagrinėjama ieškovų A. Ž. ir L. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

26. Iš bylos duomenų, įskaitant ir vykdomosios bylos Nr. 0171/10/03894 medžiagą, matyti, kad antstolė Brigita Palavinskienė vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus vykdomąjį raštą, pagal kurį teismas nutarė išieškoti iš skolininkų A. Ž. ir L. K. 22 844,81 EUR skolą, 548,88 EUR nesumokėtų palūkanų, 171,38 EUR nesumokėtų mokesčių už įmokų vėlavimą, išieškojimą nukreipiant į įkeistus nekilnojamuosius daiktus ir priverstinai parduodant A. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

28. Antstolė Brigita Palavinskienė 2011-06-01 priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti skyrimo, skolininkams patvarkymas įteiktas pasirašytinai 2011-06-11. A. Ž. pateikė prašymą, kuriuo sutiko su paskirtu turto vertintoju, informavo, kad, esant galimybei pasiūlys savo pirkėją, taip pat nurodė, kad nepilnamečiams vaikams yra užtikrinęs gyvenamąją vietą. Užtikrino, kad turto pardavimas nepažeis nepilnamečių vaikų interesų.

29. 2011-08-16 priimtas patvarkymas dėl areštuoto turto vertės nustatymo ir dėl turto pardavimo iš varžytynių. Turtas parduotas iš antrųjų varžytynių, Turto pardavimo iš varžytynių aktas pasirašytas 2011-12-29. Taigi nuo šios datos minimas aktas galėjo būti skundžiamas per CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 1 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovai nagrinėjamu atveju ieškinį dėl akto nuginčijimo padavė 2016-03-22, t. y. akivaizdžiai praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą. Konstatavęs, kad nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas.

31. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Viena iš tokių išimčių yra nustatyta CPK (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d.) 602 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Taigi ši teisės norma ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja ne su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (išskyrus atvejį, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas), o su konkrečiu įvykiu – varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015).

32. Apeliantų teigimu, ieškovas A. Ž. jau nuo 2010 metų kreipėsi teisinės pagalbos, siekdamas, kad turtas nebūtų realizuotas priverstine tvarka, nuolat reiškė ieškinius ir skundus, taigi ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų apskųstas. Be to, apeliantų įsitikinimu, ieškinio senaties taikymas yra nesuderinamas su nepilnamečių vaikų interesų pažeidimu ir nagrinėjamu atveju yra neproporcinga priemonė, kadangi yra pažeista nepilnamečių vaikų teisė į vienintelį gyvenamąjį būstą.

33. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantais, t. y., kad jų aktyvūs veiksmai iš esmės galėtų būti pagrindu praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tačiau, net ir atnaujinus minimą terminą, nebūtų pagrindo tenkinti ieškinį, nes jis nėra pagrįstas iš esmės. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, o jų pagrįstumo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, palieka ieškinį atmestu ir dėl praleistos senaties, ir dėl nepagrįstumo iš esmės.

34. Kaip teisingai nurodo atsakovė antstolė Brigita Palavinskienė, dviejų teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais yra konstatuotas byloje ginčijamų varžytynių ir išieškojimo nukreipimo į apeliantų turtą teisėtumas, todėl juose nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), o būtent: apeliantas atskiruoju skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-06-16 nutarties Nr. I-617V/2010, kuria buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių turtą, panaikinimo. Skundas buvo motyvuojamas tuo, kad parduodamas turtas yra vienintelis šeimos būstas ir, jį pardavus, mažamečiai vaikai liks benamiais. Vilniaus apygardos teismo 2010-12-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1573-516/2010 atskirasis skundas buvo atmestas, nurodant kad paties ieškovo prašymu būstui įkeisti buvo išduotas teismo leidimas, kurį išduodant, teismas padarė išvadą, kad įkeitimas vaikų interesų nepažeidžia, todėl CPK 663 straipsnyje nurodyti apribojimai netaikomi išieškant iš įkeisto turto.

35. 2012-02-29 paduotu ieškiniu apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės B. Palavinskienės priteisti žalą, dėl to, kad, apelianto nuomone, antstolė, pardavė turtą varžytynėse už per mažą kainą. Šiame ieškinyje taip pat buvo pažymėta, kad parduotas vienintelis apeliantams ir jų nepilnamečiams vaikams priklausęs būstas. Ir, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtoje byloje nebuvo nagrinėti antstolės veiksmai nepilnamečių vaikų teisių užtikrinimo aspektu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-12-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2142-845/12, atmesdamas ieškinį, pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas turi du vaikus, nepaneigia atsakovės vykdytų varžytynių teisėtumo. Ieškovas, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, tame tarpe, pasirašydamas paskolos sutartį, sutartinės hipotekos lakštą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti iš to galimai kilsiančias pasekmes, taip pat, privalėdamas būti protingu, rūpestingu ir apdairiu, ieškovas, abejodamas dėl ketinimo atlikti kokį nors veiksmą ir dėl jo padarinių, gali konsultuotis su kompetentingais asmenimis arba susilaikyti nuo tokio veiksmo, todėl, kadangi ieškovas įkeitė bankui savo vienintelį būstą, jis pats prisiėmė šio veiksmo galimas pasekmes.

36. Taigi nėra jokio pagrįsto pagrindo konstatuoti, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas yra neteisėtas, nors iš varžytynių ir buvo parduotas ieškovų vienintelis šeimos turimas gyvenamasis būstas. Be to pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu: buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; kuris nors asmuo neteisėtai buvo pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė, turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.

37. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008-01-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008-11-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles.

38. Remiantis teismų praktika, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 str. 1 d.), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-153-381/2018).

39. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (CPK 724 -725 str. redakcija, galiojusi iki 2011-10-01; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.).

40. Paminėtose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Nagrinėjamu atveju tokių pažeidimų nenustatyta.

41. Pažymėtina, kad aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką.

42. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.

43. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktu, vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Kaip minėta, įstatymo garantuojama vaiko teisė į gyvenamąjį būstą nebūtinai yra siejama su nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą turėjimu. Vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės.

45. Draudimas nukreipti išieškojimą į gyvenamąjį būstą taikomas tik konkrečiais įstatyme įtvirtintais atvejais (CPK 663 str. 4 d.), į kuriuos išieškojimas iš įkeisto gyvenamojo būsto pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą nepatenka (CPK 663 str. 5 d.). Teismo ir antstolio pareiga atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus nereiškia, kad turi būti paneigiama hipotekos kreditoriaus teisė išieškoti iš įkeisto turto.

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovų vaikai tiek turto pardavimo iš varžytynių metu, tiek ir ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto priėmimo metu, nebūtų turėję gyvenamosios vietos ar ieškovai būtų įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, ar į socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Priešingai, šalių paaiškinimais nustatyta, jog ieškovai su vaikais po turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo šiame turte gyveno dar 6 mėnesius, todėl turėjo pakankamai laiko pasirūpinti, jog vaikai turėtų gyvenamąją vietą. Be to ieškovų paaiškinimais ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus nurodytais duomenimis nustatyta, jog šiuo metu ieškovai su vaikais gyvena giminaičio bute. Nors Buities tyrimo akte užfiksuotais duomenimis konstatuota, kad vaikams sudarytos minimalios gyvenimo sąlygos, tačiau pirmiausia tai yra tėvų pareiga pasirūpinti, jog būtų užtikrintos normalios vaikų gyvenimo sąlygos (CK 3.192 str.). Tuo tarpu teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme ieškovas A. Ž. nurodė, jog galėtų nuomoti kitą būstą, tačiau to nedaro iš principo, kadangi tai reikštų, jog ieškovai turi kur gyventi, o tai būtų nepalanki jam situacija šioje byloje.

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, kadangi jie yra daugiau deklaratyvūs, grindžiami emocijomis, o ne įrodymais. Todėl teisėjų kolegija atskirai ir plačiau dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

48. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

49. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės B. Palavinskienės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.), kurias sudaro 900 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Šios išlaidos priteisiamos iš abiejų ieškovų lygiomis dalimis – po 450 EUR.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. Ž. ir L. K. lygiomis dalimis – po 450 EUR (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atsakovei antstolei Brigitai Palavinskienei.