Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu pilna apimtimi ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, be to, pareikštą praleidus ieškinio senatį. 2011-12-23 AB „Lietuvos draudimas” buvo pranešta, kad 2011-12-22 (dieną prieš) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Draudikas, remiantis Draudimo įstatymo 98 str. 2 dalimi, atliko žalos administravimo veiksmus. Jų metu buvo apžiūrėti eismo įvykyje dalyvavę automobiliai, defektai užfiksuoti fotonuotraukose, surašyti apžiūros aktai, gauti vairuotojų išsamūs paaiškinimai. Eismo įvykio aplinkybės žalą administravusiam ekspertui sukėlė įtarimų, dėl to įvykio tyrimas buvo perduotas Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus Žalų tyrimo ekspertui, M. S., kuris turi specialių trasologinių žinių bei eismo įvykių aplinkybių ekspertinių tyrimų kvalifikaciją. M. S. ištyręs eismo įvykio aplinkybes ir atlikęs tyrimą pateikė ekspertinę pažymą, kurioje nurodoma, kad padaryto tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog automobiliai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)buvo sugadinti ne vairuotojų A. Ž. (ieškovas) ir V. Š. nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Tyrimas atliktas naudojant licencijuotą programą PC-crash 8.3. Pažymi, kad ekspertinis tyrimas buvo atliktas vadovaujantis Europinėje ekspertinėje praktikoje nusistovėjusia metodika bei laikantis Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos ekspertizės centre nuostatų. Vairuotojas A. Ž. žalos administravimo metu nurodė, kad prieš pat eismo įvykį, jis važiavo nuo Platelių link Plungės apie 60 km/h greičiu, ties sankryža nuo Plokštinės, iš šalutinio kelio iš kairės į pagrindinį staiga išvažiavo automobilis (duomenys neskelbtini), užkirsdamas jam kelią. Vairuotojas pradėti stabdyti nespėjo, tik pajuto stiprų smūgį. Po susidūrimo ieškovo vairuojamas automobilis sustojo apie 1 m atstume už susidūrimo vietos, o automobilis (duomenys neskelbtini) sustojo ties automobilio (duomenys neskelbtini) priekine dalimi, skersai važiuojamosios dalies. Tuo tarpu kito automobilio vairuotojas nurodė, kad prieš įvykį buvo sustojęs ties prieš sankryžą apie 15 m atstumu esančiu STOP ženklu. Kadangi pagrindiniame kelyje automobilių nebuvo jis pradėjo važiuoti ir pasiekęs apie 30 km/h greitį, įvažinėjo į sankryžą. Pastebėjęs jam iš dešinės pagrindiniu keliu važiavusį automobilį vairuotojas bandė stabdyti, tačiau automobilis slydo ir greičio sumažinti nepavyko. Automobilis (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilio (duomenys neskelbtini) dešinį šoną. Po susidūrimo (duomenys neskelbtini) buvo nublokštas apie 1-2 metrus ir sustojo skersai kelio. Draudikui atlikus tyrimą bei modeliavimą nustatyta, kad po susidūrimo automobilis (duomenys neskelbtini) turėjo būti pasisukęs 30 laipsniu kampu pagal laikrodžio rodyklę apie 9 metrus nuo susidūrimo vietos. Automobilis (duomenys neskelbtini) po susidūrimo turėjo būti nublokštas net 14 m automobilio (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptimi ir sustoti dešiniajame kelkraštyje. Šios aplinkybės kardinaliai skiriasi eismo įvykio dalyvių nurodytoms. Pažymi, kad prie šios bylos prijungtoje Plungės rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-33-3-00928-2012-5) buvo atlikta teismo ekspertizė bei įvykio modeliavimas, kurių išvados, atsakovo nuomone, patvirtina jo poziciją bei M. S. padarytas išvadas. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) 2014-04-17 ekspertizės akte Nr. 11K-267 (13) buvo atliktas įvykio modeliavimas pagal eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes. Gauti duomenys leidžia teigti, kad esant vairuotojų nurodomam eismo įvykio mechanizmui , automobilis (duomenys neskelbtini) sustoja nuo susidūrimo vietos nutolęs apie 33,7 m atstumu, o automobili (duomenys neskelbtini)sustoja nuo susidūrimo vietos nutols apie 55 m. Taigi, jei įvykis būtų įvykęs vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, automobilių padėtys po įvykio turėjo būti visiškai kitokios, o automobiliai turėjo būti ženkliai nublokšti. Tuo tarpu abu eismo įvykio dalyviai nurodė automobilių padėtis po įvykio susidūrimo vietoje (t. y. pačioje sankryžoje), transporto priemonėms nublokštoms tik apie 1-2 metrus. Dar daugiau, teismo ekspertai atlikę tyrimą nustato, kokiu greičiu turėjo važiuoti transporto priemonės, kad jų padėtys būtų panašioms, kokias nurodo eismo įvykio dalyviai. Tokiu atveju automobilis (duomenys neskelbtini) turėjo važiuoti tik 22-35 km/h greičiu ir būti stabdomas, o (duomenys neskelbtini)turėjo stovėti sankryžos viduryje arba judėti itin nedideliu greičiu, t. y. iki 5 km/h. Šios aplinkybės neatitinka nei vairuotojų nurodomų aplinkybių, nei natūralaus įvykio aplinkybių. Primintina, kad Ieškovas nurodė, jog automobilis (duomenys neskelbtini)jam iššoko staiga, o jis nespėjo stabdyti, važiuodamas 60 km/h greičiu. Taigi automobilio (duomenys neskelbtini) greitis ne tik turėjo būti dvigubai didesnis, tačiau jis turėjo būti ir nestabdomas (pagal paties vairuotojo pateiktą informaciją). Kita vertus, Ieškovas nurodo, kad automobilis (duomenys neskelbtini)jam „iššoko“, automobilio (duomenys neskelbtini)vairuotojas taip pat nurodo, kad važiavo apie 30 km/h greičiu, tačiau teismo ekspertai nurodo, kad tokios padėtys galėjo būti tik automobiliui (duomenys neskelbtini)stovint. Iš viso to seka, kad vairuotojai klaidina draudimo bendrovę, sutartinai nurodydami kitokias įvykio aplinkybės. Jei jie būtų važiavę tokiu greičiu, kokį nurodė, automobilių padėtys būtų visiškai kitokios. Esant jų deklaruojamoms padėtims, automobilių susidūrimo mechanizmas būtų kitoks, o būtent, automobiliui (duomenys neskelbtini) važiuojant neįprastai lėtu toje kelio atkarpoje greičiu įvažiuojant ne į staiga atsiradusią kliūtį, tačiau į sankryžos viduryje esantį automobilį. Tokios įvykio aplinkybės neatitinka natūralaus įvykio aplinkybių, esant tokiems greičiams, automobilių vairuotojai būtų galėję ir spėję išvengti susidūrimo. Dėl šių priežasčių, tikėtina, vairuotojai ir nurodė didesnius savo greičius, siekiant, kad įvykio aplinkybės nesukeltų įtarimų. Be to, esant nedideliam greičiui yra mažesnė tikimybė dalyviams susižaloti, o automobilis (duomenys neskelbtini)teoriškai galėjo būti apskritai be vairuotojo. Be to, pastebi, jog iš prijungtos bylos duomenų nustatytina, kad automobilių vairuotojai yra pažįstami. Įvykis įvyko nakties metu, esant nedideliam automobilių srautui bei judėjimui. Vairuotojų paaiškinimuose yra ir daugiau netikslumų, pvz. pagal prijungtos bylos 2012-11-20 posėdžio protokolą V. Š. nurodė, kad deklaracija buvo pildoma ant galinės automobilio dalies. Tačiau 2013-01-08 apklaustas ieškovas nurodė, kad deklaraciją pildė ant kapoto. Be to, V. Š. automobilis Kasko draudimu, pagal kurį gavo draudimo išmoką, remiantis Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, apdraustas tik prieš pat įvykį (10 dienų iki įvykio). Atsakovo nuomone, esant nustatytoms aplinkybėms (tiek žalos administravimo metu, tiek prijungtos civilinės bylos metu), esant M. S. bei LTEC eksperto išvadoms, konstatuotina, kad įvykis įvyko kitomis, nei eismo įvykio dalyviai nurodo, aplinkybėmis. Eismo įvykio dalyviai nėra sąžiningi ir neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių. Teismų praktikoje yra gausu tokių situacijų pavyzdžių, kuomet teismai pripažįstą atsisakymus atlyginti nuostolius pagrįstais: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-386-469/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-22 nutartis c. b. Nr. e3K-3-531-701/2016, Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 nutartis c. b. Nr. 2A-2798-392/2015, Vilniaus apygardos teismo 2014-10-31 nutartis c. b. Nr. 2A-720-619/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016-12-14 nutartis c. b. Nr. 2A-1239-340/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017-01-11 sprendimas c. b. Nr. e2A-554-392/2017, Vilniaus apygardos teismo 2016-06-13 nutartis c. b. Nr. 2A-1593-467/2016. Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. 1 punktas imperatyviai draudžia mokėti draudimo išmoką, jei nenustatyta, kad draudžiamasis įvykis būtų įvykęs. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 3 str. 1 dalį, draudžiamasis įvykis yra civilinės atsakomybės kilimas. Civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas numato CK 6.245-6.249 straipsniai. Vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys. Šiuo atveju, vairuotojams neatskleidžiant tikrųjų įvykio aplinkybių nėra įmanoma nustatyti kurio iš vairuotojų neteisėti veiksmai lėmė žalos kilimą, be to, be to, kur ir kokiomis aplinkybės įvyko žala (priežastinis ryšys). Esamoje situacijoje darytina išvada, kad nepakanka duomenų konstatuoti įvykus draudžiamąjį įvykį (TPVCAPDĮ 16 str. 1 d.). Ieškovas nurodo, kad Draudikas, remiantis TPVCAPDĮ 19 str. 2 dalimi turėjo po Klaipėdos apygardos teismo 2015-01-26 nutarties atnaujinti žalos administravimą ir priimti sprendimą mokėti draudimo išmoką per 14 dienų, nuo šio sprendimo. Atsakovas negali sutikti su tokia ieškovo pozicija ir mano, jog ieškovas netinkamai suvokia TPVCAPDĮ nuostatų prasmę. Draudikas vykdė žalos administravimą dar 2011-2012 metais, atliko visus žalos administravimo veiksmus, kurie yra būtini ir reikalingi sprendimui priimti. Draudikas 2012-01-18 priėmė galutinį savo sprendimą ir informavo apie tai Ieškovą. Kaip minėta, žalos administravimo metu buvo atliktos transporto priemonių apžiūros, tirtos eismo įvykio aplinkybės, atlikti kiti privalomi veiksmai. Nesutiktina ir su tuo, kad Draudikas nevykdė TPVPCADĮ 19 str. 2 dalies reikalavimų. TPVCAPDĮ 19 str. skirtas išmokos mokėjimo tvarkai, įskaitant išmokos mokėjimo terminus, nustatymui. Ieškovo nurodoma 1 straipsnio dalis numato, kad išmoka mokama per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Antroji straipsnio dalis nurodo, kad tais atvejais, kai per šį 30 dienų terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmokama mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, bet ne vėliau, kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos dienos. Ieškovo nurodoma žala užregistruota 2011-12-23, o sprendimas priimtas 2012-01-18, t. y. neviršijant TPVCAPDĮ 19 str. 1 dalies reikalavimų dėl minimalių terminų. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad žalos administravimas vyko tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų. Ieškovo nurodoma išimtis (TPVCAPDĮ 19 str. 2 d.), kuomet 3 mėnesių terminas nėra skaičiuojamas, jei žalos atlyginimas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, šiuo atveju nėra taikoma ir nėra reikšminga. Ši išimtis yra taikoma Draudikui, kuomet jis laukdamas sprendimo teisminio proceso metu, gali pateisinti sprendimo dėl draudžiamojo įvykio nepriėmimo. Tai būna pvz., tais atvejais, kuomet nėra žinoma kuri transporto priemonė yra atsakinga už sukeltą eismo įvykį ir vyksta bylos nagrinėjimas administracine tvarka. Tokiais atvejais nesant teisėsaugos sprendimo dėl atsakingo valdytojo, draudimo išmokos nėra mokamos, o galutiniai sprendimai nėra priimami. Šia išimtimi naudojamasi taip pat tais atvejais, kuomet dėl eismo įvykio vyksta baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurios metu pareiškiamas civilinis ieškinys, tačiau Draudikas nemoka išmokos, kol nebus baigtas teisminis procesas ir nustatytas kaltas asmuo. Retesni, tačiau galimi atvejai, kai išmokos mokėjimas priklauso ir nuo civilinės bylos baigties, pvz., eismo įvykio dalyviai netinkamai užpildo eismo įvykio deklaraciją, o paskui kyla ginčas dėl kalto asmens nustatymo. Jei teisminė byla pradedama iki Draudiko sprendimo priėmimo, Draudikas turi teisę stabdyti žalos administravimą ir laukti sprendimo civilinėje byloje. Tačiau ieškovo atveju, žalos administravimas nebuvo stabdomas, Draudikas neatidėjo žalos administravimo ir sprendimo priėmimo iki teismo proceso pabaigos. Draudikas sprendimą priėmė dar iki Ieškovo nurodomos teismo bylos iškėlimo, o administravimas nebuvo stabdomas / atidedamas. Žalos administravimas tokiu atveju net negalėjo būti stabdomas, nes minėta civilinė byla vyko iš kitų teisinių santykių. Minėtoje byloje buvo sprendžiama ar pagrįstai pritaikytas laisvanoriškoje draudimo sutartyje (vad. kasko sutartis) sulygtas nedraudžiamasis įvykis. Šis sprendimas, dėl eismo įvykio kaltininko ir jo draudimo bendrovės (kurios šiuo atveju sutapo su civilinės atsakomybės draudimo bendrove) tarpusavio santykių neturi įtakos civilinės atsakomybės, kaip draudžiamojo įvykio, nustatymui ir sprendimo priėmimui (Ieškovo žala). Remiantis tuo, konstatuotina, kad Klaipėdos apygardos teismo nutartis neturi jokios prejudicės galios šios bylos išnagrinėjimui, nes minėtos bylos nors ir yra dėl to paties eismo įvykio, tačiau skiriasi situacijos teisinis kvalifikavimas, taikytini teisės aktai (vienu atveju ginčas sutartinis, kitu reikalavimas iš lex specialis TPVCAPDĮ), ginčo šalys (Ieškovas minėtoje byloje buvo tik trečiuoju asmeniu). Atsakovas pripažįsta, kad prijungus minėtos bylos medžiaga galima remtis toje byloje esančiais liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis (nes analizuojamos kai kurios tapačios faktinės aplinkybės), tačiau Klaipėdos apygardos teismo nutartis juridine prasme neturi prejudicinės galios. Atsižvelgus į tai, nurodo, kad TPVCAPDĮ 19 str. 2 dalis taikoma visiškai kitiems atvejams, tuo tarpu Ieškovo atžvilgiu, žalos administravimas nebuvo stabdomas ar atidedamas sprendimo priėmimas, sprendimą Draudikas priėmė dar 2012-01-18, laikantis TPVCAPDĮ 19 str. reikalavimų. Atsakovo vertinimu, ieškovas sąmoningai savitaip interpretuoja TPVCAPDĮ 19 str. 2 dalies nuostatas, norėdamas išvengti praleistos ieškinio senaties taikymo. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl Atsakovas prašo ją taikyti bei ieškinį atmesti ir tuo pagrindu. CK 1.124 str. numatyta, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 7 dalyje numatyta, kad ieškinio senatis iš draudimo santykių kylantiems reikalavimams yra 1 metai. Tai reiškia, kad ieškovas nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, turėjo per 1 metus kreiptis teisminės gynybos. CK 1.127 str. numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kai ji buvo pažeista. Draudimo santykiuose teisės pažeidimo diena yra laikoma diena, kai asmens atžvilgiu yra priimamas sprendimas, kuris jo netenkina, pvz., įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, nors klientas mano, kad žala turi būti atlyginta, o įvykis laikomas draudžiamuoju. Ieškovo atžvilgiu sprendimas buvo priimtas 2012-01-18, būtent nuo to momento jis sužinojo apie jo, galimai pažeistą teisę. Būtent tą dieną Ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį, dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo. Nesutikdamas su sprendimu, Ieškovas turėjo kreiptis teisminės gynybos, tačiau to nedarė. Atsižvelgus į tai, Atsakovo nuomone yra visi pagrindai ieškinio senaties taikymui, kuri praleista itin ženkliai, net 5 metus (!). Pažymi ir tai, kad iš prijungtos civilinės bylos posėdžių protokolų matyti, kad ieškovui posėdžio metu buvo išaiškinta, kad jis turi teisę taip pat kreiptis gynybos, paduoti ieškinį, tačiau jis tai daryti vengė. Atsakovo nuomone, ieškovas pats netikėjo bylos sėkme, todėl nesiėmė aktyvių priemonių savo neva pažeistoms teisėms ginti. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo advokatui dar 2015-05-26 atsakant į prašymą buvo nurodyta, kad jau yra praleista ieškinio senatis. Šioje vietoje svarbu atkreipti teismo dėmesį į kelias svarbias aplinkybes. Pirma, jau 2015-05-26 ieškovas buvo atstovaujamas ne tik profesionalaus teisininko – advokato, tačiau dar ir to paties, kuris atstovavo kitam eismo įvykio dalyviui. Antra, ieškovui buvo nurodyta, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau net ir tokiu atveju jie nebuvo aktyvūs ir į teismą kreipėsi tik po praktiškai dviejų metų. Akivaizdu, kad pats ieškovas ir jo atstovas elgėsi nerūpestingai ir apdariai, todėl dabar turi prisiimti įstatymų numatytas teisines pasekmes. Senaties termino atnaujinimui pagrindų taip pat nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-20 Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-39 (10 dalyje) nurodomi atvejai, kuomet gali būti termino atnaujinimas. Kasacinis teismas išaiškina, kad tai turi būti atvejui, kai buvo objektyvios priežastys, trukdančios ginti savo pažeistas teises. Šiuo gi atveju, ieškovui nebuvo trukdžių kreiptis į teismą, jei jis manė, kad jo teisės yra pažeistos. Prašo taikyti ieškinio senatį ir atmesti reikalavimą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.