- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-1239-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04604-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 6972,89 Eur dydžio draudimo išmoką, 343,87 Eur dydžio palūkanų už laikotarpį iki ieškinio pateikimo, 115,85 Eur dydžio sumą už turto vertinimo ataskaitos sudarymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakove 2012-10-23 sudarė automobilio Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės draudimo sutartį (Kasko). 2012-12-19 apdraustoji transporto priemonė buvo apgadinta eismo įvykio metu. Į eismo įvykio vietą buvo iškviesti Kauno AVPK pareigūnai, kurie surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 388622 ir užfiksavo eismo įvykio vietą. Apie eismo įvykį buvo pranešta atsakovei, o ieškovas siekdamas objektyviai nustatyti transporto priemonei padarytos žalos dydį, kreipėsi į nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją su prašymu apskaičiuoti transporto priemonei padarytos žalos dydį. Vertintojas sudarė transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 13-501-20, kurioje nurodė, kad transporto priemonei padaryta 6973,14 Eur dydžio turtinė žala. Ieškovas šią ataskaitą pateikė atsakovei, kaip tikrąjį žalos dydį pagrindžiantį įrodymą ir pareikalavo apskaičiuojant draudimo išmoką vadovautis būtent šia vertinimo ataskaita. Atsakovė išsiuntė ieškovui pranešimą, kuriuo atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad atlikus išsamų tyrimą, susipažinus su Kelių policijoje esančia medžiaga apie įvykį, ištyrus nurodomą įvykio vietą, apklausus liudininkus buvo nustatyta, kad sugadinta transporto priemonė ne ieškovo nurodomoje vietoje. Ieškovo teigimu, atsakovė, prieš atsisakydama mokėti draudimo išmoką, privalėjo patikrinti visą jam prieinamą informaciją, be to, atsakovei, kaip stipresniajai draudimo sutarties šaliai, yra nustatyta pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Atsakovė, atsisakydama pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, privalėjo išsamiai ir motyvuotai nurodyti savo sprendimo priežastis. Atsisakant mokėti draudimo išmoką atsakovė privalėjo nurodyti bent jau kokias pareigas draudėjas pažeidė, ar koks draudimo sutartyje nurodytas nedraudžiamasis įvykis įvyko 2012-12-19. Nurodė, jog draudimo sutarties sudarymo metu nebuvo supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis, jam nebuvo įteikta draudimo taisyklių kopija.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad autoįvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu ir už jį negali būti mokama draudimo išmoka, kadangi, siekiant gauti draudimo išmoką, buvo suklastoti ar pateikti žinomai klaidingi duomenys apie eismo įvykį ir jo padarinius. Tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos draudimo sutarties sudedamoji dalis yra transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 (2011-09-28 redakcija, galioja nuo 2011-11-01). Draudimo taisyklių 1.11. punkte nurodoma, kad draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką ir atitinkamai, nedraudžiamasis įvykis, tai įvykis, kuriam įvykus draudimo išmoka nėra mokama (Draudimo taisyklių 1.12.), o jis gali būti apibrėžtas draudimo sutartyje arba įstatymuose. Draudimo taisyklių 8.1.17. punkte įvardijamas nedraudžiamasis įvykis, kurio metu draudėjas, apdraustasis ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoka arba ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Taip pat, Draudimo taisyklių 11.1.4. punkte nurodoma, kad draudimo išmoka nemokama, jei draudėjas arba su draudėju susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, neteisėtai padidino nuostolio sumą. Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertas inžinierius R. L. nustatė, jog ieškovo pateikta informacija apie 2012-12-09 eismo įvykį neatitinka tikrovės ir dėl šios priežasties autoįvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju. Nurodė, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakove ir tokiu būdu pažeidė DĮ 96 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pateikti draudikui informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, taip apsunkindamas įvykio administravimą. Atsakovė 2013-01-15 bei 2013-01-17 raštais ieškovo prašė parodyti įvykio vietą arba atsiųsti įvykio vietos nuotraukas, tačiau ieškovas įvykio vietos neparodė ir atsisakė bendradarbiauti. Atsakovas taip pat nurodė, kad nepaisant ieškovo atsisakymo vykdyti savo pareigą, atsakovė, siekdama tinkamai atlikti visas jai (atsakovei) teisės aktų priskirtas pareigas tinkamai išsiaiškinti visas aplinkybes, vadovaudamasis eismo įvykio schemoje nurodytais bei kitais turimais duomenimis, surado įvykio vietą ir nuvyko jos apžiūrėti. Tačiau nurodytoje eismo įvykio vietoje nė ant vieno iš įvykio vietoje esančių medžių nerado jokių medžių pažeidimų, t. y. nėra jokių eismo įvykio požymių. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į transporto priemonei padarytų sugadinimų mastą ir stiprumą, akivaizdu, kad atitinkamų eismo įvykio žymių turėjo likti ir pačioje eismo įvykio vietoje. Tačiau nė ant vieno iš įvykio vietoje esančių medžių kamienų nėra likę nė menkiausio įvykio požymio, nenukentėjo net ploniausios šakelės, augančios prie pat kamieno transporto priemonės aukščio lygyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo A. D. atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai 382,58 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovo A. D. 17,28 Eur dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme; gražino atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ 196,66 Eur dydžio nepanaudotą užstatą ekspertizei atlikti. Teismas, įvertinęs draudimo sutarties sąlygas, t. y. sutartis sudaryta tarp fizinio asmens ir draudimo įstaigos, draudimo sutarties objektas yra lengvasis nekomercinis automobilis Audi A8, draudimo sutartis sudaryta pagal standartinės draudiko parengtas sąlygas (CK 6.992 straipsnis) bei atsižvelgdamas į tai, jog byloje atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog ieškovas draudimo objektą (transporto priemonę Audi A8) naudojo komerciniams tikslams, tarp ginčo šalių sudarytą draudimo sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu tiek pradėjus žalos administravimo procedūrą, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Ieškovo nurodytą aplinkybę, jog žalos administravimo metu jam nebuvo siūloma pateikti papildomus duomenis apie eismo įvykio vietą, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Aplinkybę, jog eismo įvykis įvyko kitomis, nei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, taip pat įrodo į transporto priemonės trasologinė ekspertizės aktas, kuriame, be kita ko, pateikta tikėtina išvada, kad automobilis „Audi A8“ buvo sugadintas ne nurodytoje eismo įvykio vietoje ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, pažymėjo ir tai, kad naujojoje, paties ieškovo surašytoje eismo įvykio schemoje, skirtumas tarp pateiktų atstumų bei išmatavimų (gatvės linijų, atstumo nuo sankryžos pradžios iki konkretaus medžio, su kuriuo įvyko susidūrimas, susidūrimo taškai) yra pakankamai žymus, t.y. pagal policijos pareigūnų surašytą schemą atstumas nuo namo kampo iki medžio 18,60 m., o pagal ieškovo pabraižytą schemą atstumas nuo kelio vidurio iki medžių 9,10 m. (T. 1, b. l. 80, t. 2, b. l. 3). Teismo vertinimu, ieškovo po atliktos ekspertizės nurodyta tariama eismo įvykio vieta, savaime nepaneigia teismo vertinimo, jog ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu bei sąmoningai vengė atskleisti visas eismo įvykio aplinkybes, o nesavalaikis aplinkybių nurodymas, įvertinus ir tai, kad medis į kurį, kaip teigia ieškovas, atsitrenkė jo vairuojama transporto priemonė, nupjautas, vertintinas ieškovo nenaudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad ginčas byloje yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, byloje nepagrįstai teikė pirmenybę draudiko argumentams ir paaiškinimams. Apeliantas yra laikytinas silpnesniąja draudimo sutarties šalimi, todėl visi bylos metu likę neaiškumai, prieštaravimai turėjo būti vertinami jo naudai;
Šalies argumentai
2. Sprendime nurodomi apelianto nebendradarbiavimo atvejai neatitinka tikrovės. Teiginiai, kad apeliantas prieš skiriant ekspertizę neatvyko į teismo posėdį ir nepasinaudojo draudiko siūlymu nuvykti į eismo įvykio vietą, yra nepagrįsti, nes apeliantas niekada neatsisakė draudikui parodyti eismo įvykio vietos;
3. Sprendime nepagrįstai nurodoma, jog apelianto nesąžiningumą patvirtina tai, kad jis dar nesant ginčo su draudiku, kreipėsi į nepriklausomą ekspertą, kuris surašė Transporto priemonės vertinimo ataskaitą. Tai yra apelianto dispozityvi teisė, kuria jis gali laisvai naudotis, siekdamas objektyviai sužinoti žalos, padarytos jo transporto priemonei, dydį, pasikonsultuoti su nepriklausomu ekspertu.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino sutartį ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su taisyklėmis. Pažymėjo, kad apeliantas nebendradarbiavo su atsakovu tiek pradėjus žalos administravimo procedūrą, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą; būtent šie nagrinėjamos bylos aspektai sudaro atsakovo apeliacinio skundo pagrindą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Šalių ginčo esmė nagrinėjamoje byloje – ginčas dėl draudimo išmokos už 2012-12-19 įvykusį autoįvykį. Atsakovas (draudikas) pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir atsakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką Draudimo taisyklių 8.1.17. punkto) pagrindu (kai draudėjas, apdraustasis ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoka siekdamas gauti išmoka arba ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs autoįvykio aplinkybes, sutiko su draudiko sprendimu.
Apeliantas (ieškovas) savo apeliacinį skundą grindžia įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimu. Apeliantas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino automobilio draudimo sutartį (KASKO) vartojimo sutartimi, byloje nepagrįstai teikė pirmenybę draudiko argumentams ir paaiškinimams. Apeliantas yra laikytinas silpnesniąja draudimo sutarties šalimi, todėl visi bylos metu likę neaiškumai, prieštaravimai turėjo būti vertinami jo naudai. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo apelianto argumentu. Civilinio kodekso normose įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis), nesąžiningų vartojimo sąlygų institutas (CK 6.188 straipsnis), nemažai Kodekso normų skirtos specialioms vartojimo sutartims taikytinoms taisyklėms, sutarčių aiškinimo (contra proferentem taisyklė), sutarties šalių teisių ir pareigų bei sutarčių pabaigos klausimais reguliuoti. Tačiau nei Civilinis kodeksas, nei Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nenumato teismo pareigos vertinti byloje surinktus įrodymus vartotojo naudai.
Apeliantas nurodo, kad jam draudimo taisyklės nebuvo įteiktos, t.y. jam nebuvo tinkamai atskleista Draudimo taisyklių 17.2 punkto sąlyga, kuri nurodo, kad pranešimas, išsiustas paprastu ar elektroniniu laišku, nurodytu draudimo liudijime nurodytu draudėjo adresu, laikomas tinkamai įteiktu. Dėl to draudikas formaliai per dvi dienas išsiuntęs du pranešimus, neišnaudojęs visų galimybių gauti informaciją siunčiant pranešimus ir kitais draudėjo adresais, ir neįsitikinęs, jog jie buvo įteikti, be pagrindo apdarė išvadą, jog 2012-12-19 eismo įvykis yra nedraudžiamasis. Apelianto vertinimu, tokios bylos aplinkybės įrodo, kad nebendradarbiavo draudikas, o ne draudėjas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudimo taisyklių neįteikimas asmeniškai ieškovui nereiškia, jog jis nebuvo susipažinęs su draudimo sutarties sąlygomis, todėl neturi reikšmės ginčo išsprendimui. Pagal bylos medžiagą, ieškovo ir atsakovo derybos dėl draudimo sutarties sudarymo vyko nuo 2012-10-03 iki 2012-10-23; derybų metu ieškovas išsiderėjo nuolaidą. Tokios sutarties sudarymo aplinkybės nurodo, jog ieškovas turėjo realią galimybę ne tik susipažinti su siūlomomis sutarties sąlygomis, bet ir daryti joms įtaką.
Taip pat negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog byloje neįrodyta, kad liudytojas A. D. skambino telefonu ieškovui (apeliantui) dėl eismo įvykių aplinkybių patikslinimo, tačiau ieškovas nepateikė jokios konkrečios informacijos apie eismo įvykį. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Liudytojo parodymai (liudytojo J. D. parodymai nagrinėjamu atveju) yra leistina įrodinėjimo priemonė nagrinėjamoje byloje; faktas, kad liudytojas yra atsakovo darbuotojas, nereiškia, kad jo parodymai automatiškai yra melagingi ir faktas, apie kurį kalbėjo liudytojas, turėjo būti įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (ne liudytojo parodymais). Taigi liudytojo J. D. parodymai nurodo faktą, jog draudimo įvykio tyrimo metu ieškovui buvo paskambinta ir paprašyta pateikti papildomą informaciją apie autoįvykį bei kad ieškovas tokių duomenų nesuteikė. Teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, padaręs išvadą, kad ieškovas žalos administravimo metu neteikė informacijos apie eismo įvykį, t.y. nebendradarbiavo su atsakovu.
Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl nebendradarbiavimo su draudiku; apelianto vertinimu, aplinkybė, jog jis prieš skiriant ekspertizę neatvyko į teismo posėdį ir nepasinaudojo draudiko siūlymu nuvykti į eismo įvykio vietą nebendradarbiavimo nepatvirtina, nes apeliantas manė, jog draudikas prieš atsisakydamas mokėti draudimo išmoką turėjo gauti papildomus apelianto paaiškinimus; apeliantas niekada nebuvo atsisakęs parodyti eismo įvykio vietą. Teisėjų kolegija vertina šiuos apelianto samprotavimus kaip subjektyvius. Liudytojo J. D. parodymais nustatyta, kad draudikui žalos administravimo metu kilo abejonių dėl autoįvykio vietos ir kitokių jo aplinkybių bei kad apeliantui buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl autoįvykio aplinkybių, tačiau apeliantas vengė pateikti tokius paaiškinimus. Liudytojas persibraižė eismo įvykio schemą iš administracinės teisės pažeidimo bylos, grįžęs į įvykio vietą fotografavo medžius, apklausinėjo žmonės, tačiau jokių eismo įvykio požymių neaptiko. Taigi, apeliantui jau žalos administravimo metu, t.y. iki civilinės bylos iškėlimo, draudiko pozicija buvo aiški. Nuo atsiliepimo į ieškinį pateikimo – nuo 2014-03-10 atsakovo pozicija byloje buvo detaliai atskleista; viena iš faktinių aplinkybių, dėl kurių įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju - neaiški autoįvykio vieta. Atsiliepime draudikas nurodė, kad žalos administravimo metu jo atstovas du kartus buvo nuvykęs į apelianto nurodytą autoįvykio vietą ir nerado jokių medžių sužalojimų, įrodančių, kad automobilis galėjo būti sugadintas susidūrimo su medžiu metu. Esant tokioms aplinkybėms apeliantui ir iki civilinės bylos iškėlimo, ir po civilinės bylos iškėlimo buvo aiški jo pareiga bendradarbiauti su draudiku ir tikslai nurodyti autoįvykio vietą. Apeliantas teismo posėdžiuose nedalyvavo ir nepasinaudojo teise teikti paaiškinimus teismui raštu. Tik po apeliantui iš dalies nepalankios ekspertizės išvados pateikimo teismui, 2015-06-02 vykusio teismo posėdžio metu apeliantas patikslino įvykio vietą ir nurodė, kad eismo įvykis realiai įvyko ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) (kita adresas, nei nurodytas apelianto 2012-12-19 prašyme (T.1, b.l. 47), t.y. ekspertizėje nurodyti ne tie medžiai ir ne tas adresas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytų bylos aplinkybių visetas patvirtina teismo išvadą, kad apeliantas nebendradarbiavo su draudiku žalos administravimo metu bei teismo procese.
Apeliantas nurodo, kad teismo sprendime taip pat neteisingai nurodyta aplinkybė, jog Transporto priemonės apžiūros aktą surašė apeliantas. Transporto priežiūros apžiūros aktą atliko draudikas, būtent draudikas įtraukė į aktą ir galinės automobilio dalies sugadinimus; apeliantas aktą pasirašė iš esmės nežiūrėdamas. Apelianto vertinimu, tai nereiškia, kad draudiminis įvykis buvo klastojamas ar buvo pateiktos melagingos eismo įvykio aplinkybės. Teismas turėjo galimybę neatsižvelgti į automobilio galinės dalies sugadinimus, kaip nesusijusius su 2012-12-19 ir patenkinti ieškinį iš dalies. Taigi apeliaciniame skunde apeliantas pripažįsta faktą, kad jo automobilio galinės dalies sugadinimai galėjo būti nesusiję su jo nurodytu draudiminiu įvykiu. Pažymėtina, kad bylos duomenimis, apeliantas iš karto po įvykio pats kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją, kaip jis nurodė ieškinyje, siekdamas objektyviai nustatyti transporto priemonei padarytos žalos dydį. Į transporto priemonės vertinimo ataskaitą buvo įtraukti ir apelianto automobilio galinės dalies sugadinimai (T.1, b.l. 18-24); kadangi ieškovas kreipėsi dėl žalos dydžio nustatymo savo iniciatyva, tikėtina, kad automobilio galinės dalies sugadinimai buvo vertinami kaip susiję su 2012-12-19 autoįvykiu jo nurodymu. Nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad apeliantas turto vertintojui bei draudikui buvo nurodęs melagingas eismo įvykio aplinkybes.
Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir nurodytą teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas, ar eismo įvykis įvykęs ieškovo (apelianto) nurodytomis aplinkybėmis, tyrė, analizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, autoįvykio administracinės bylos medžiagą, ekspertų išvadą, liudytojų parodymus rašytinius ir kitus įrodymus. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir sutinka su teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai įvertino 2012-12 -19 eismo įvykį kaip nedraudžiamąjį pagal Draudimo taisyklių 8.1.17 punktą (kai draudėjas, apdraustasis ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką arba ją padidinti, suklastojo arba pateikia žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius). Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (ieškovo) bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.