Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Žilvinas Terebeiza, sekretoriaujant Julijai Mironovai, dalyvaujant ieškovui A. D., jo atstovui advokatui Nerijui Jurčikoniui, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovams Ievai Krasauskienei ir Rimgaudui Lipui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka

Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 6972,89 € dydžio draudimo išmoką, 343,87 € dydžio palūkanų už laikotarpį iki ieškinio pateikimo, 115,85 € dydžio sumą už turto vertinimo ataskaitos sudarymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (T. 1, b. l. 2-5). Ieškinys iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

Ieškovas su atsakovu 2012-10-23 sudarė automobilio Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės draudimo sutartį (Kasko). Draudimo sutarties galiojimo pradžia – 2015-10-23, o pabaiga – 2013-10-22;2012-12-19 apdraustoji transporto priemonė buvo apgadinta eismo įvykio metu. Į eismo įvykio vietą buvo iškviesti Kauno AVPK pareigūnai, kurie surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 388622 ir užfiksavo eismo įvykio vietą;Apie eismo įvykį buvo pranešta atsakovui, o ieškovas siekdamas objektyviai nustatyti transporto priemonei padarytos žalos dydį, kreipėsi į nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją su prašymu apskaičiuoti transporto priemonei padarytos žalos dydį. Vertintojas sudarė transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 13-501-20, kurioje nurodė, kad transporto priemonei padaryta 6973,14 € dydžio turtinė žala. Ieškovas šią ataskaitą pateikė atsakovui, kaip tikrąjį žalos dydį pagrindžiantį įrodymą ir pareikalavo apskaičiuojant draudimo išmoką vadovautis būtent šia vertinimo ataskaita;Atsakovas išsiuntė ieškovui pranešimą, kuriuo atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad atlikus išsamų tyrimą, susipažinus su Kelių policijoje esančia medžiaga apie įvykį, ištyrus nurodomą įvykio vietą, apklausus liudininkus buvo nustatyta, kad sugadinta transporto priemonė ne ieškovo nurodomoje vietoje;Ieškovo teigimu, atsakovas, prieš atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, privalėjo patikrinti visą jam prieinamą informaciją, be to, atsakovui, kaip stipresniajai draudimo sutarties šaliai, yra nustatyta pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 82 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 82 straipsnio 6 dalis). Atsakovas, atsisakydamas pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, privalėjo išsamiai ir motyvuotai nurodyti savo sprendimo priežastis. Atsisakant mokėti draudimo išmoką atsakovas privalėjo nurodyti bent jau kokias pareigas draudėjas pažeidė, ar koks draudimo sutartyje nurodytas nedraudžiamasis įvykis įvyko 2012-12-19;Ieškovas nurodo, kad atsakovas yra verslininkas, savo srities profesionalas, ilgą laiką teikiantis draudimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, todėl sutartiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai, teisingai apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmokas. Ieškovas yra vartotojas; Nurodo, jog ieškovas draudimo sutarties sudarymo metu nebuvo supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis, jam nebuvo įteikta draudimo taisyklių kopija;Ieškovas teigia, kad siekdamas objektyviai nustatyti patirtos žalos dydį, kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją, kuris nustatė kokia yra sugadintos transporto priemonės rinkos vertė, ar tikslingas remontas, kokie yra remonto kaštai (darbai, detalės), kokia transporto priemonės liekanų vertė. Taigi ieškovas turėjo išlaidų, susijusių su tikrosios žalos, padarytos transporto priemonei 2012-12-19 draudžiamojo įvykio metu, nustatymu, kurios sudarė 115,85 € dydžio sumą. Ieškovo sumokėtos sumos nepriklausomam turto vertintojui už turto vertinimo paslaugas turi būti pripažintinos būtinomis ir priteistinos iš atsakovo. Ieškovas taip pat prašo priteisti ir 343,87 € dydžio palūkanas. 2013-02-14, kuomet atsakovas išsiuntė pranešimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovas turėjo visą reikalingą informaciją įvykiui pripažinti draudžiamuoju, draudimo išmokai apskaičiuoti ir išmokėti, todėl palūkanos skaičiuotinos nuo 2013-02-14 iki ieškinio pateikimo dienos.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka (T. 1, b. l. 36-39). Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

Autoįvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu ir už jį negali būti mokama draudimo išmoka, kadangi, siekiant gauti draudimo išmoką, buvo suklastoti ar pateikti žinomai klaidingi duomenys apie eismo įvykį ir jo padarinius. Tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties sudedamoji dalis yra transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 (2011-09-28 redakcija, galioja nuo 2011-11-01) (toliau – Draudimo taisyklės). Draudimo taisyklių 1.11. punkte nurodoma, kad draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką ir atitinkamai, nedraudžiamasis įvykis, tai įvykis, kuriam įvykus draudimo išmoka nėra mokama (Draudimo taisyklių 1.12.), o jis gali būti apibrėžtas draudimo sutartyje arba įstatymuose. Draudimo taisyklių 8.1.17. punkte įvardijamas nedraudžiamasis įvykis, kurio metu draudėjas, apdraustasis ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoka arba ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Taip pat, Draudimo taisyklių 11.1.4. punkte nurodoma, kad draudimo išmoka nemokama, jei draudėjas arba su draudėju susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, neteisėtai padidino nuostolio sumą. Ieškovo žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertas inžinierius Rimgaudas Lipas nustatė, jog ieškovo pateikta informacija apie 2012-12-09 eismo įvykį neatitinka tikrovės ir dėl šios priežasties autoįvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju;Ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu ir tokiu būdu pažeidė DĮ 96 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pateikti draudikui informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, taip apsunkindamas įvykio administravimą. Atsakovas 2013-01-15 bei 2013-01-17 raštais ieškovo prašė parodyti įvykio vietą arba atsiųsti įvykio vietos nuotraukas. Tačiau ieškovas įvykio vietos neparodė ir atsisakė bendradarbiauti. Tokiais veiksmais ieškovas pažeidė savo, kaip draudėjo, pareigą leisti draudikui atlikti draudžiamojo įvykio priežasčių ir aplinkybių tyrimą, suteikti jam visą turimą informaciją apie draudžiamąjį įvykį, jo dalyvius ir liudininkus, pateikti visus su įvykiu susijusius ir (ar) draudiko nurodytus dokumentus ir vykdyti visus draudiko teisėtus reikalavimus;Atsakovas taip pat nurodo, kad nepaisant ieškovo atsisakymo vykdyti savo pareigą, atsakovas, siekdamas tinkamai atlikti visas jam (atsakovui) teisės aktų priskirtas pareigas tinkamai išsiaiškinti visas aplinkybes, vadovaudamasis eismo įvykio schemoje nurodytais bei kitais turimais duomenimis, surado įvykio vietą ir nuvyko jos apžiūrėti. Tačiau nurodytoje eismo įvykio vietoje nė ant vieno iš įvykio vietoje esančių medžių nerado jokių medžių pažeidimų, t. y. nėra jokių eismo įvykio požymių. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į transporto priemonei padarytų sugadinimų mastą ir stiprumą, akivaizdu, kad atitinkamų eismo įvykio žymių turėjo likti ir pačioje eismo įvykio vietoje. Tačiau nė ant vieno iš įvykio vietoje esančių medžių kamienų nėra likę nė menkiausio įvykio požymio, nenukentėjo net ploniausios šakelės, augančios prie pat kamieno transporto priemonės aukščio lygyje. Atsakovas, siekdamas įsitikinti savo atlikto tyrimo tikslumu, į įvykio vietą nuvažiavo ir tada, kai nutirpo sniegas. Tačiau ir tada ant medžių kamienų ir šalia jų nerasta jokių, net menkiausių požymių, leidžiančių bent jau preziumuoti, kad įvykis galėjo būti;Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos 2013-01-29 pateiktoje pažymoje apie 2012-12-19 eismo įvykį nurodyta, kad ieškovo vairuojama transporto priemonė užvažiavo ant kliūties, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį. Tuo tarpu pats ieškovas, prašyme išmokėti draudimo išmoką nurodė, kad priešais jį išlindo tamsios spalvos VW Passat automobilis, todėl ieškovas, norėdamas išvengti susidūrimo, staigiai pasuko į dešinę ir, nespėjęs sustabdyti, atsitrenkė į medį. Taigi, Kelių policijos pažymoje bei ieškovo paaiškinime nurodomos aplinkybės akivaizdžiai nesutampa;Pagrįstas abejones sukėlusi aplinkybė yra ta, kad apgadinta ir galinė transporto priemonės, pagal ieškovo parodymus atsitrenkusios priekiu į medį, dalis. Tačiau ieškovas transporto priemonės galo apgadinimus deklaravo kaip nagrinėjimo 2012-12-19 eismo įvykio apgadinimus, ką patvirtina jo (ieškovo) pasirašytas 2012-12-20 transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Be to, galinio buferio bei galinio dešiniojo žibinto remonto darbai yra įtraukti ir apskaičiuoti ieškovo pasamdyto nepriklausomo turto vertintojo ekspertizės sąmatoje bei apžiūros akte. Akivaizdu, kad transporto priemonės galo sugadinimai nėra suderinami su ieškovo parodymais apie eismo įvykio aplinkybes, pagal kurias, ieškovas, nusukdamas nuo kelio, automobilio priekiu įvažiavo į medį;Atsakovas įvykdė visas jam draudimo sutarties ir teisės aktų priskirtas pareigas, dėjo maksimalias pastangas išsiaiškinti visas aplinkybes ir tinkamai administruoti įvykio tyrimą, nepaisant paties ieškovo atsisakymo vykdyti jam teisės aktų priskirtas pareigas, be kita ko, bendradarbiavimo pareigą;Nurodė, jog ieškovo teiginiai, kad jis nebuvo supažindintas su taisyklėmis ir jų kopija jam nebuvo įteikta, nepagrįsti. Pats ieškovas pateikė draudimo sutarties liudijimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos sutarčiai taikomos taisyklės bei jų redakcijos data. Be to, ieškovas, draudimo liudijimo dėka žinodamas apie taisyklės, turėjo galimybę su jomis susipažinti ir interneto svetainėje. Draudimo liudijime aiškiai nurodyta, kad draudėjas, sumokėdamas draudimo įmoką patvirtina, kad yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija. Atkreipė dėmesį, kad nereiškiant reikalavimo dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tokie ieškovo teiginiai neturi teisinės reikšmės šiam ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

Teismo posėdžio metu ieškovas, jo atstovas iš esmės palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai ieškovas paaiškino, kad negali konkrečiai nurodyti (nei prisiminti, nei parodyti iš į bylą pateiktų nuotraukų) į kurį tiksliai medį, esantį Kėdainių g. Kaune, atsitrenkė, nurodė, jog viskas surašyta policijos surašytoje eismo įvykio schemoje. Viską paaiškino policijai, todėl daugiau nėra ką aiškinti. Nurodė, kad priešinga kryptimi nei ieškovas važiavo išlėkė kita autotransporto priemonė ir siekiant išvengti susidūrimo kaktomuša, ieškovas nusuko į dešinę, atsitrenkė į medį ir sustojo, antrinio smūgio nebuvo. Po eismo įvykio buvo šokas, o į įvykio vietą pareigūnus iškvietė eismo įvykį matę žmonės, vairavo vienas, pats policijos nekvietė. Atvažiavus policijai, ieškovas teigimu, eismo įvykio vietoje buvo ir pašalinių žmonių. Ieškovo paaiškinimus apie eismo įvykį pareigūnai surašė eismo įvykio vietoje. Po autoįvykio transporto priemonė negalėjo važiuoti, todėl automobilis buvo išvežtas į „Autofordas“ servisą, kur ieškovas taisydavo savo automobilį, tame autoservise turi pažįstamų asmenų. Autoservise nurodė, kad automobilis neremontuotinas. Apžiūros aktą užpildė draudikas, apžiūrėti automobilį ieškovas nesudarė jokių kliūčių. Kvietimų atvykti, parodyti vietą iš atsakovo nebuvo gavęs. Prasidėjus teisminiam nagrinėjimui nebuvo prašomas parodyti eismo įvykio vietą. Teigė, kad draudikas nebendradarbiavo, nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo įmoką. Galinė dalis galėjo būti apgadinta transportuojant automobilį. 2015-06-02 vykusio teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad eismo įvykis realiai įvyko ne Kėdainių g. 4, Kaunas, o Kėdainių g. 10, Kaunas (T. 1, b. l. 141-142; t. 2, b. l. 21).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad ieškovas teikia žinomai klaidingus duomenis apie eismo įvykį, nenurodo konkrečios eismo įvykio vietos, vengia bendradarbiauti su atsakovu, nustatant tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, todėl įvykis vertintinas kaip nedraudžiamasis. Pažymėjo, kad gavę ieškinį vyko antrą kartą į įvykio vietą, tačiau tiek ieškovas, tiek ieškovo atstovas į eismo įvykio vietą neatvyko, bendradarbiauti atsisakė. Eismo įvykio metu galinė dalis nebuvo sudaužyta. Atsakovo teigimu, ieškovas painiojasi įvykio aplinkybėse, nes nurodė net tris viena kitai prieštaraujančias eismo įvykio versijas: pirma versija – nuslydo nuo kelio, antra – išvažiavo automobilis priešpriešais, trečia – kita kryptimi važiavęs automobilis staigiai stabdė ir dėl to reikėjo išvengti susidūrimo. Ieškovas nei po eismo įvykio, nei žalos administravimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodo į kurį konkrečiai medį atsitrenkė, tačiau atlikus ekspertizę ieškovas pakeitė poziciją ir teigia, kad ekspertizėje nurodyti ne tie medžiai ir ne tas adresas (Kėdainių g. 4, Kaunas). Draudiko atstovai papildomai akcentavo, jog atsakovo darbuotojas Juozas Dovidaitis (žalų vertinimo ekspertas) skambino ieškovui, tačiau ieškovas atsisakė vykti į įvykio vietą, esančią Kėdainių g., Kaune. Tuomet atsakovo darbuotojas pats nuvyko į eismo priežiūros tarnybą, ten persibraižė schemą su išmatavimais ir grįžo atgal į įvykio vietą detalesniam tyrimui. Juozas Dovidaitis fotografavo visus medžius, apklausė gretimų namų gyventojus, visą parą veikiančio padangų remonto dirbtuvės darbuotojus, bet jie nieko nematė ir apie eismo įvykį nieko negirdėjo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prie nurodomoje eismo įvykio vietoje (Kėdainių g. 4, Kaunas) esančio medžio nėra nulaužta jokių medžio šakelių. Dėl ieškovo supažindinimo su draudimo taisyklėmis nurodė, kad tai nėra ginčo objektas, nes nėra ginčijamas draudimo sutarties galiojimas. Be to, draudimo taisyklės negalėjo būti atsakovui nežinomos, nes jos yra viešas dokumentas, laisvai prieinamas internete (T. 1, b. l. 141-142; t. 2, b. l. 21).

Teismo posėdžio metu ekspertas Vitalij Matusevič paaiškino ekspertizės akto išvadas, atsakė į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus (T. 1, b. l. 141-142). Teismo ekspertas papildomai paaiškino, jog galinė automobilio Audi A8 dalis tikėtinai sugadinta slystamo kontakto metu, nes po pirminio smūgio į automobilio priekį turėjo būti antrinis kontaktas su kitu objektu. Dėl smūgio kaktomuša į medį automobilis turi pasisukti prieš laikrodžio rodyklę, o atstumas tarp medžių tam, kad būtų apgadinta ir užpakalinė automobilio dalis, turėjo būti maždaug automobilio ilgio (apie 5,1 m). Eksperto teigimu medžio, į kurį atsitrenkta, žievė turėjo būti pažeista (turėjo matytis išorinės žievės pažeidimai). Važiuojant 60 km/h ir atsitrenkus kaktomuša į medį, medžio žievėje žymės lieka ne vienerius metus (T. 1, b. l. 141-142).

Teismo posėdžio metu buvo apklaustas atsakovo darbuotojas, žalų administravimo ekspertas, Juozas Dovidaitis. Liudytojas paaiškino, jog skambino telefonu ieškovui dėl eismo įvykio vietos duomenų patikslinimo, tačiau jokios konkrečios informacijos ieškovas apie eismo įvykio aplinkybes nepateikė. Nurodė, jog tirdamas eismo įvykio aplinkybes nuvyko į policijos komisariatą susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byla, persibraižė bylos medžiagoje esančią schemą. Persibraižius eismo įvykio schemą grįžo į eismo įvykio vietą, fotografavo visą gatvę, apklausė šalia esančių dirbtuvių darbuotojus. Tačiau jokių įvykusio eismo įvykio požymių Kėdainių g. neaptiko, apklausti dirbtuvių darbuotojai taip pat jokios informacijos nepateikė (T. 2, b. l. 21).

Teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas V. D. parodė, jog buvo vienas iš dviejų policijos pareigūnų atvykęs į eismo įvykio vietą Kėdainių g. Kaune. Tikslių aplinkybių neprisiminė, pateikė savo samprotavimus dėl eismo įvykio vietos. Nurodė, jog eismo įvykio schema braižė liudytojo porininkas, pareigūnas D. V. (T. 2, b. l. 35-36).

Teismo posėdžio metu liudytoja D. J. paliudijo, jog yra atsakovo darbuotoja (padalinio vadovė), kuri atsakinga už sutarčių rengimą. D. J. paaiškino, jog dėl sutarties sąlygų su ieškovu buvo derėtasi pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 20 dienų), paskui buvo sudaryta sutartis. Nurodė, jog paprastai sutartis yra įteikiama draudėjui kartu su draudimo taisyklėmis (T. 2, b. l. 35-36).

Teismo posėdžio metu liudytojas D. V. parodė, jog yra antrasis policijos pareigūnas buvęs 2012-12-19 eismo įvykio vietoje Kėdainių g. Kaune, kuris braižė įvykio schemą. Įvykio aplinkybių prisiminti negalėjo, pateikė savo samprotavimus apie Kėdainių g. vykusius eismo įvykius (T. 2, b. l. 100).

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo. Atsakovas, atsisakymą mokėti draudimo išmoką, iš esmės grindė tuo, kad ieškovas pateikė žinomai klaidingą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, nebendradarbiavo su atsakovu, siekiant nustatyti eismo įvykio vietą, todėl eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Dėl draudimo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Ieškovas, be kita ko, teigia, jog nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą būtina atsižvelgti į tai, jog ieškovas yra vartotojas santykyje su atsakovu (T. 1, b. l. 3). Teisinių santykių kvalifikavimas – teismo pareiga. Todėl visų pirma teismas kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Kasacinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis tik tada, kai ji atitinka bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-397/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs esminius požymius, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Teismas, įvertinęs draudimo sutarties sąlygas, t. y. sutartis sudaryta tarp fizinio asmens ir draudimo įstaigos, draudimo sutarties objektas yra lengvasis nekomercinis automobilis Audi A8, draudimo sutartis sudaryta pagal standartinės draudiko parengtas sąlygas (CK 6.992 straipsnis) bei atsižvelgdamas į tai, jog byloje atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog ieškovas draudimo objektą (transporto priemonę Audi A8) naudojo komerciniams tikslams, tarp ginčo šalių sudarytą draudimo sutartį kvalifikuoja ir vartojimo sutartimi. Kvalifikavęs draudimo sutartį vartojimo sutartimi, teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, atsižvelgia ir į vartojimo teisinių santykių specifiką. Tuo pačiu teismas pažymi, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai realizuoti savo teisę gauti draudimo išmoką.

Dėl eismo įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu

Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. DĮ 2 straipsnio 22 dalis draudiko parengtas draudimo sutarties standartines sąlygas įvardija draudimo taisyklių terminu. DĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkte imperatyviai nurodyta, jog draudimo taisyklėse privalo būti nurodyti draudžiamieji bei nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). DĮ 96 straipsnio 2 dalis numato, jog draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. To paties straipsnio 8 dalis numato, jog atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Taigi teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei teismine praktika, byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei teismo posėdžių metu šalių pateiktais paaiškinimais, patikrina, ar atsakovas pagrįstai ieškovo nurodomą įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir dėl šios priežasties neišmokėjo draudimo išmokos.

Šalių sudarytoje draudimo sutartyje nurodyta, jog draudimo sutarčiai taikytinos draudimo taisyklės Nr. 021 (T. 1, b. l. 7). Atsakovas į bylą pateikė draudimo taisykles (T. 1, b. l. 145-175), kurių 8.1.1-8.1.17. punktuose yra išvardintas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas (T. 1, b. l. 150-151). Draudimo taisyklių 8.1.17. punkte numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius.

Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoka, iš esmės įrodinėja, jog ieškovas pateikė žinomai klaidingus duomenis apie eismo įvykį ir jo padarinius, todėl eismo įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju. Teismas su šiais atsakovo argumentais sutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

Atsakovas, gavęs ieškovo prašymą išmokėti draudimo išmoką, pradėjo žalos administravimo procedūrą: 2012-12-20 UAB „Autidos servisas“ buvo apžiūrėta sudaužyta transporto priemonė (T. 1, b. l. 50), kurios metu nustatytos keistinos / remontuotinos dalys, taip pat 2013-01-15 (išsiųstas 2013-01-16) bei 2013-01-17 (išsiųstas 2013-01-18) pranešimais ieškovas buvo informuotas apie žalos administravimo eigą, ieškovo buvo prašoma pateikti duomenis apie tikslią eismo įvykio vietą, suderinti apžiūros datą bei laiką (T. 1, b. l. 40-41, 67). 2015-06-02 teismo posėdžio metu liudytojas, atsakovo darbuotojas (žalų ekspertas-vertintojas), Juozas Dovidaitis parodė, kad tirdamas eismo įvykio aplinkybes skambino ieškovui ir prašė parodyti tikslią eismo įvykio vietą, tačiau ieškovas atsisakė nurodyti tikslią avarijos vietą, nurodė tik apytikslę – Kėdainių g. 4, Kaunas. Taip pat nurodė, jog nuvykęs į tariamą eismo įvykio vietą nufotografavo visus gatvėje (Kėdainių g., Kaunas) augančius medžius, tačiau medžio, kuris būtų apgadintas po eismo įvykio taip ir neaptiko. Ieškovo nurodytu adresu neradęs jokių autoįvykio požymių, nuvyko į policijos komisariatą, persibraižė eismo įvykio schemą (T. 1, b. l. 42) ir dar kartą grįžo į Kėdainių g. 4, Kaunas. Tačiau perėjus visą Kėdainių g., Kaune su persibraižyta eismo įvykio schema, jokių avarijos požymių nebuvo aptikta, nerasta jokio apgadinto medžio, o apklausus šalia esančios ratų taisyklos darbuotojus, pastarieji atsakė, jog jokio eismo įvykio nematė (T. 1, b. l. 68-71, 73-74; t. 2, b. l. 21). Atsakovas 2013-02-14 pranešimu informavo ieškovą, nurodydamas, jog draudimo išmokos mokėti negalima, nes automobilis buvo sugadintas ne ieškovo nurodomoje vietoje (T. 1, b. l. 10). Pažymėtina tai, kad 2014-04-14 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, teismas, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą, atkreipė ieškovo atstovo dėmesį, kad viena iš įrodinėjimo priemonių yra šalies paaiškinimai, todėl atsižvelgiant į ginčijamas aplinkybes, ieškovo paaiškinimų teikimas nagrinėjamu atveju būtų reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui (T. 1, b. l. 59-60). Į 2014-06-30 vyksiantį teismo posėdį ieškovas neatvyko. Atsakovui pateikus prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir iškėlus klausimą dėl vietos, kurioje įvyko eismo įvykis, nurodymo bei pasiūlius ieškovui nurodyti medį į kurį ieškovo vairuojama transporto priemonė atsitrenkė, ieškovo atstovas pasiūlė atsakovui pasižiūrėti į policijos medžiagą ir pačiam atsakovui nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Taip pat atsakovo atstovė siūlė nuvažiuoti su jų ekspertu ir nurodyti medį, papildomai nurodydama, jog prieš parengiamąjį posėdį buvo siūloma kartu su ekspertu nuvykti ir parodyti įvykio vietą (įrašo laikas 06:22 – 10:08) (T. 1, b. l. 59-60).

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, jog ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu tiek pradėjus žalos administravimo procedūrą, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog žalos administravimo metu jam nebuvo siūloma pateikti papildomus duomenis apie eismo įvykio vietą, atmestina kaip nepagrįsta. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovui buvo išsiusti pranešimai (T. 1, b. l. 67), prašant pateikti duomenis apie tikslią eismo įvykio vietą, suderinti apžiūros datą bei laiką, tačiau įrodymų, jog būtų sureagavęs į atsakovo prašymus, ieškovas nepateikė. Aplinkybė, jog siųsti pranešimai nebuvo įteikti asmeniškai, savaime nepaneigia minėtų pranešimų gavimo fakto, kadangi iš kitų byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas gavo atsakovo siųstą pranešimą dėl atsisakymo išmokėti draudimą išmoką (T. 1, b. l. 10), o tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovo siųsti kiti pranešimai taip pat pasiekė adresatą. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo parodymais, jog skambino ieškovui, prašydamas nurodyti tikslias eismo įvykio aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog prieš sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą, ieškovas neatvyko į teismo posėdį ir nepasinaudojo atsakovo siūlymu nuvykti ir nurodyti tikslią eismo įvykio vietą. Šios aplinkybės papildomai įrodo, jog ieškovas nevykdė bendradarbiavimo pareigą tiek iki civilinės bylos iškėlimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu (CPK 8 straipsnis, CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Tuo pačiu teismas pažymi, jog po ekspertizės atlikimo ieškovo nuvykimas į eismo įvykio vietą ir įvykio schemos pabraižymas, nepaneigia teismo išvados dėl ieškovo netinkamo bendradarbiavimo, juo labiau, kad po ekspertizės atlikimo, ieškovas nurodė visai kitą adresą, nei jis buvo nurodytas policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, surašytuose atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus bei medis į kurį atsitrenkė ieškovo transporto priemonė, kaip nurodė ieškovas, jau nupjautas (T. 1, b. l. 82-83; t. 2, b. l. 3-19). Tok ieškovo elgesys nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimais bei vertintinas kaip sąmoningas vengimas atskleisti informaciją apie eismo įvykį, siekiant suklaidinti teismą bei atsakovą. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei) ir dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008).

Ieškovas į bylą pateikė 2015-08-26 UAB „Irgita“ raštą Nr. 707, kuriame nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybė užsakė medžių genėjimo ir pjovimo darbus adresu Kėdainių g. Kaunas ir dėl šios priežasties nėra įmanoma ištirti medžio, į kurį buvo atsitrenkta, nes nagrinėjamu atveju medžio nėra išlikę (T. 2, b. l. 53-80). Tačiau teismas su tokia ieškovo pozicija nesutinka. Atsakovas į bylą pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus raštą Nr. 43-2-1046, kuriame nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2012-12-19 iki 2013-02-13 leidimų medžių ir krūmų kirtimui, persodinimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimo darbams nebuvo išduota (T. 1, b. l. 179). Teismo vertinimu, jeigu ieškovas būtų laiku ir tinkamai atlikęs savo, kaip draudėjo, pareigą informuoti draudiką (atsakovą) apie visas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes bei konkrečią eismo įvykio vietą, tai iki draudiko (atsakovo) 2013-02-14 sprendimo neišmokėti draudimo išmokos (T. 1, b. l. 10) galima buvo nuodugniai ištirti tiek tikslią eismo įvykio vietą, tiek medį, tiek tikruosius eismo įvykio metu padarytus apgadinimus automobiliui. Iš ieškovo į bylą pateiktos UAB „Irgita“ pažymos matyti, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyrius pirmą kartą medžių genėjimo ir kirtimo bei kitas paslaugas užsakė atlikti tik 2013-02-12 (T. 2, b. l. 60), o pirmieji genėjimo ir kirtimo darbai atlikti tik 2013-04-02 (T. 2, b. l. 62-63), likę medžiai nukirsti ar nugenėti buvo dar vėliau (T. 2, b. l. 66-69, 72-80). Taigi nuo eismo įvykio momento (2012-12-19) iki pirmųjų medžių genėjimo ar kirtimo (2013-02-12) praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas ir tik dėl ieškovo nebendradarbiavimo, atsakovas, žalos administravimo metu, negalėjo nustatyti tikslios eismo įvykio vietos, o pagal ieškovo nurodytą vietą ir policijos subraižytą schemą, nėra pagrindo teigti, jog eismo įvykis įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.

Aplinkybę, jog eismo įvykis įvyko kitomis, nei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, taip pat įrodo į transporto priemonės trasologinė ekspertizės aktas (T. 1, b. l. 113-114), kuriame, be kita ko, pateikta tikėtina išvada, kad automobilis „Audi A8“ buvo sugadintas ne nurodytoje eismo įvykio vietoje ieškovo nurodytomis aplinkybėmis (T. 1, b. l. 121). Teismo ekspertas paaiškino, jog galinė automobilio Audi A8 dalis tikėtinai sugadinta slystamo kontakto metu, nes po pirminio smūgio į automobilio priekį turėjo būti antrinis kontaktas su kitu objektu. Dėl smūgio kaktomuša į medį automobilis turi pasisukti prieš laikrodžio rodyklę, o atstumas tarp medžių tam, kad būtų apgadinta ir galinė automobilio dalis, turėjo būti maždaug automobilio ilgio (apie 5,1 m). Eksperto teigimu medžio, į kurį atsitrenkta, žievė turėjo būti pažeista (turėjo matytis išorinės žievės pažeidimai). Važiuojant 60 km/h ir atsitrenkus kaktomuša į medį, medžio žievėje žymės lieka ne vienerius metus (T. 1, b. l. 141-142). Kita vertus, jeigu ir autoįvykis būtų įvykęs ieškovo nurodytu kitu adresu Kėdainių g. 10, Kaunas (T. 2, b. l. 3-19), ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog transporto priemonės galinė dalis, atsitrenkusi į ieškovo nurodytą medį, būtų lietusį kitą šalia stovėjusį medį, o ir duomenų, jog toks medis eksperto nurodytų atstumu (apie 5,1 m) būtų buvęs (T. 2, b. l. 3), o tai tik patvirtina, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei ieškovas nurodė aplinkybėmis.

Be to, pažymėtina ir tai, kad naujojoje, paties ieškovo surašytoje eismo įvykio schemoje, skirtumas tarp pateiktų atstumų bei išmatavimų (gatvės linijų, atstumo nuo sankryžos pradžios iki konkretaus medžio, su kuriuo įvyko susidūrimas, susidūrimo taškai) yra pakankamai žymus, t.y. pagal policijos pareigūnų surašytą schemą atstumas nuo namo kampo iki medžio 18,60 m., o pagal ieškovo pabraižytą schemą atstumas nuo kelio vidurio iki medžių 9,10 m. (T. 1, b. l. 80, t. 2, b. l. 3). Teismo vertinimu, ieškovo po atliktos ekspertizės nurodyta tariama eismo įvykio vieta, savaime nepaneigia teismo vertinimo, jog ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu bei sąmoningai vengė atskleisti visas eismo įvykio aplinkybes, o nesavalaikis aplinkybių nurodymas, įvertinus ir tai, kad medis į kurį, kaip teigia ieškovas, atsitrenkė jo vairuojama transporto priemonė, nupjautas, vertintinas ieškovo nenaudai, todėl remiantis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Apklausti liudytojai D. V. ir V. D. iš esmės nieko paaiškinti dėl konkretaus įvykio negalėjo, o pateikė tik savo subjektyvius samprotavimus, kurie nei pagrindžia, nei paneigia byloje nustatytų aplinkybių.

Ieškovo 2014-04-17 teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, kad ieškovo automobilio galinė dalis (galinis buferis bei galinis dešinys žibintas) galėjo būti apgadinta transporto priemonę tempiant ant techninės pagalbos automobilio, taip pat neįrodo tokių apgadinimų fakto, kadangi ieškovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, jog transporto priemonė apskritai po eismo įvykio buvo užkelta (užtempta) ant techninės pagalbos automobilio. Taip pat ieškovas nepateikė duomenų, kad techninės pagalbos darbuotojams būtų teikta kokių nors pretenzijų. Iš atliktos teismo trasologinės ekspertizės (T. 1, b. l. 121) bei eksperto paaiškinimų nustatyta (T. 1, b. l. 141-142), kad automobilio galinė dalis, pagal nurodytas ieškovo aplinkybes, turėjo būti apgadinta po antrinio smūgio į kitą medį. Atstumas tarp medžių turėjo būti apytiksliai automobilio ilgiui (apie 5,1 m). Tačiau teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog jokio antrinio smūgio nebuvo (T. 1, b. l. 141-142), be to, iš byloje esančios eismo įvykio schemos (T. 1, b. l. 80), kuri pasirašyta paties ieškovo, matyti, jog nurodytas tik vienas medis, jokių kitų pašalinių objektų aplinkui nėra. Teismo įsitikinimu, šie prieštaravimai galėjo būti pašalinti ieškovui būnant aktyviam, bendradarbiaujant tiek su atsakovu, tiek pateikiant pakankamai informacijos teismui bei teismo ekspertams. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismo įsitikinimu, atsakovas pagrįstai nurodo, kad eismo įvykis įvyko iš esmės kitomis aplinkybėmis, nei nurodė ieškovas.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, jog atsakovas įrodė, jog ieškovas prašydamas išmokėti draudimo išmoką sąmoningai pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius, todėl draudikui nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos (Draudimo taisyklių 8.1.17. punktas). Toks ieškovo elgesys, teismo vertinimu, nesuderinamas su sąžiningumo, teisingumo reikalavimais, todėl nepaisant to, kad dalis automobilio sugadinimų galėjo būti padaryti eismo įvykio metu, šie ieškovo patirti nuostoliai nepriteistini iš atsakovo (CK 1.137 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2015-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-984-431/2015; Vilniaus apygardos teismo 2014-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-720-619/2014; Vilniaus apygardos teismo 2009-11-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-939-516/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pažeidė tarpusavio pasitikėjimo principą, nes draudikui nurodė ne realias ir net ne visas faktines eismo įvykio aplinkybes, savo pasirinkta pozicija (nebendradarbiavimas su draudiku) apsunkino draudikui žalos administravimo proceso, eismo įvykio aplinkybių tyrimą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo argumentais, nes atsakovo abejones patvirtino ir teismo ekspertizė, o po teismo ekspertizės ieškovui nurodžius kitą eismo įvykio vietą (Kėdainių g. 10 Kaunas), praėjus daugiau kaip dviem metams po eismo įvykio momento, natūralu, jog eismo įvykio aplinkybių tyrimas objektyviai tapo neįmanomas. Nors ieškovas teigia, kad tai draudikas su ieškovu nebendradarbiavo, tačiau teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka. Atsakovas rūpestingai atliko žalos administravimo procesą, buvo aktyvus tiek išsyk po eismo įvykio (ieškovui siuntė pranešimus, atsakovo darbuotojai apžiūrėjo apgadintą automobilį, žalų vertinimo ekspertas net kelis kartus vyko į nurodytą eismo įvykio vietą pagal ieškovo nurodytą adresą), tiek ir bylos nagrinėjimo metu – stengėsi išsiaiškinti visas tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, vertino naująją ieškovo eismo įvykio versiją. Pastebėtina, jog ieškovas kitą dieną po eismo įvykio pateikė atsakovui prašymą atlyginti patirtą žalą (T. 1, b. l. 48), tačiau šiame prašyme pats nenurodė išsamių aplinkybių, iki draudiko sprendimo neišmokėti draudimo išmokos 2013-02-14 (T. 1, b. l. 10) jokių aplinkybių nei patikslino, nei papildė, nors teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, jog šios informacijos draudikui objektyviai pateikti negalėjo. Be to, ieškovas užsakė turto vertinimo ataskaitą (T. 1, b. l. 11-33) dar nesant ginčo su draudiku, tačiau atsakovui (draudikui) eismo įvykio aplinkybių nenurodė net ir atsakovui ne kartą prašant. Tokia nenuosekli pozicija taip pat vertintina ieškovo nenaudai bei neatitina protingumo bei sąžiningumo reikalavimų.

Dėl Draudimo taisyklių įteikimo

Ieškinyje teigiama, jog ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis, draudimo taisyklių kopija ieškovui buvo neįteikta. Atsakovas teigia, jog su draudimo taisyklėmis ieškovas buvo supažindintas tinkamai.

CK 6.992 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja draudiką sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, o prieš sudarant draudimo sutartį – įteikti jų kopiją draudėjui. CK 6.185 straipsnio 2 dalis teigia, sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai (kitai šaliai) buvo sudaryta tinkama galimybė su jomis susipažinti. Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuojant kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 apžvalga Nr. 30 „Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga“, Teismų praktika. 2009, 30; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006).

Atsakovas teigia, jog ieškovas su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas tinkamai, draudimo taisyklių kopija buvo įteikta ieškovui prieš sudarant draudimo polisą, be to, draudimo taisyklės yra paskelbtos viešai internete, ieškovas visą laiką turėjo galimybę su draudimo taisyklėmis susipažinti internete. Draudimo taisyklių kopijos įteikimo faktą atsakovas taip pat įrodinėjo liudytojos, atsakovo darbuotojos D. J. parodymais (T. 1, b. l. 35-36). Liudytoja D. J. paaiškino, jog parengus draudimo polisą su visais priedais (tame tarpe ir draudimo taisyklėmis) nuvežė į banko padalinį bei perdavė vadybininkei S. V., kuri visus dokumentus turėjo perduoti ieškovui. Taip pat paliudijo, jog su ieškovu dėl draudimo sąlygų buvo derėtasi net 20 dienų. Draudimo polise yra nurodyta „draudimo liudijimo išdavimo data 2012-10-03 11:06“ reiškia, kad 2012-10-03 buvo į draudiko kompiuterinę sistemą suvesti duomenys apie klientą (ieškovą), o draudimo sutartis su ieškovu buvo sudaryta tik 2012-10-23 (T. 1, b. l. 7-8). Toks ilgas laikotarpis (nuo kliento įvedimo į sistemą iki draudimo sutarties sudarymo), t. y. 20 buvo todėl, kad ieškovas derėjosi dėl draudimo sąlygų, teikė klausimus, o derybų metu išsiderėjo nuolaidą. Taigi teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, jog vien tai, kad atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, jog ieškovas su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas asmeniškai, nepaneigia aplinkybės, kad ieškovas neturėjo galimybės su draudimo taisyklėmis susipažinti ir su jomis nesusipažino. Teismo vertinimu, draudimo taisyklių neįteikimas asmeniškai ieškovui neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui. Ieškovas turi įstatyminę pareigą bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas taip pat turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. Be kita ko, teismas, vertindamas ieškovo elgesį po įvykusios avarijos, atsižvelgia ir į tai, jog ieškovas jau kitą dieną po eismo įvykio (2012-12-20) atsakovui pateikė ant atsakovo parengto šablono ranka užpildytą prašymą išmokėti draudimo išmoką (T. 1, b. l. 48), 2012-12-20 užpildė transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kuriame ieškovas asmeniškai pasirašė (T. 1, b. l. 50). Ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog į atsakovą būtų kreipęsis dėl draudimo taisyklių kopijos išdavimo, ar reiškęs kokias nors pretenzijas, kad ieškovui yra nežinomos ar neaiškios draudimo taisyklių sąlygos, nėra aišku kokius veiksmus atlikti įvykus autoįvykiui. Be to, ginčo byloje, jog atsakovas draudimo taisyklių nebuvo paskelbęs viešai (internete) – nėra. Taigi sutiktina su atsakovo argumentu, jog ieškovui buvo sudarytos tinkamos sąlygos susipažinti su draudimo taisyklėmis bet kuriuo metu (tiek pasirašius draudimo sutartį, tiek po eismo įvykio), o iš paties ieškovo teismui pateiktų dokumentų turinio – draudimo poliso (T. 1, b. l. 7-8) – matyti, kad ieškovas sumokėjęs pirmąją draudimo įmoką patvirtina, kad su draudimo sutarties sąlygomis yra supažindintas. Sutiktina ir su atsakovo argumentu, jog ieškovas neginčija pačios draudimo sutarties sudarymo fakto, ar kokios nors konkrečios draudimo sutarties, ar konkrečios draudimo taisyklių sąlygos, todėl vien ieškovo teiginys, kad draudimo taisyklės ieškovui nebuvo įteiktos asmeniškai, nekeičia byloje nustatytų aplinkybių vertinimo.

Ieškovas taip pat teigė, jog atsakovas po eismo įvykio pats nebendradarbiavo su ieškovu, tinkamai nesirūpino žalos administravimu, tinkamai neinformavo ieškovo apie žalos administravimo eigą. Tačiau teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog draudikas (atsakovas) į atsakovą kreipėsi tiek žodžiu (skambino telefonu), tiek raštu (išsiuntė pranešimus ieškovo draudimo sutartyje nurodytais kontaktais). Be to, teismas pažymi, jog ieškovas pats į bylą pateikė atsakovo ieškovui siųstus dokumentus ieškovo draudimo sutartyje nurodytu adresu (T. 1, b. l. 10). Taigi ieškovas nepateikė į bylą objektyvių duomenų, jog atsakovas savo, kaip draudiko, pareigas po eismo įvykio momento (2012-12-19) vykdė netinkamai.

Kiti ieškovo nurodyti argumentai (dėl priteistinos žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydžio), atmetus ieškovo ieškinį, teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Teismui išėjus į sprendimo priėmimo kambarį, atsakovas el. paštu papildomai persiuntė fotonuotrauka (T. 2, b. l. 101-102). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas šią fotonuotrauką pateikė jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės, teismas šio papildomai pateikto įrodymo nevertina (CPK 253 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, tačiau atlygintinos atsakovo bylos nagrinėjimo metu patirtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovas patyrė iš viso 382,58 € dydžio išlaidų, ekspertizei apmokėti (T. 2, b. l. 102). Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Likusi 196,66 € dydžio nepanaudota dalis depozito (iš viso atsakovas buvo įmokėjęs 579,24 € dydžio užstatą), grąžintina atsakovui (579,24 € - 382,58 € = 196,66 €).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 17,28 € dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškinį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 93, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, naudai 382,58 € dydžio bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 17,28 € dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Gražinti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 196,66 € dydžio nepanaudotą užstatą ekspertizei atlikti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.