Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-939-516/2009

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-11-05
Bylos Nr.: 2A-939-516/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė (pran.), Romualda Janavičienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: D. S.
Trečiasis asmuo: V. K., UADB „Ergo Lietuva“
Atsakovas: AB ,,Lietuvos draudimas“

Kategorijos

121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-939-516/2009Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,

kolegijos teisėjų Romualdos Janavičienės ir Henricho Jaglinskio

sekretoriaujant R.Kurganovaitei

dalyvaujant apeliantų ieškovo D. S. ir trečiojo asmens V. K. atstovui advokatui M.Balevičiui

atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ atstovei M. Š.

trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ atstovui advokatui D.Skebui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. ir trečiojo asmens V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Tretieji asmenys – V. K. , UADB „Ergo Lietuva“.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas D. S. 2006-01-14 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 10 541,02 Lt draudimo išmoką, 250,00 Lt už ekspertų paslaugas, 63,53 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad jis sudarė su atsakovu draudimo sutartį „Kasko eko“, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „Mitsubishi 3000 GT“, valst.Nr.(duomenys neskelbtini) Prieš sutarties sudarymą atsakovas automobilį apžiūrėjo, ieškovas sumokėjo draudimo įmoką. 2005-09-25 apie 21:10 val. (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu šalutiniu keliu važiuodamas ieškovas nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio „Mazda 6“, valst Nr.(duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Dėl autoįvykio kelių policija kaltu pripažinto ieškovą. Paaiškino, kad 2005-09-26 jis raštu informavo atsakovą apie įvykį. Kitą dieną atsakovas automobilį apžiūrėjo, surašė techninės apžiūros aktą. 2005-10-06 ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką, tačiau 2005-10-29 raštu atsakovas atsisakė išmokėti išmoką, motyvuodamas tuo, kad automobilis sugadintas kitomis, nei nurodo ieškovas, aplinkybėmis. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai įvykį pripažino nedraudiminiu. Ieškovas paaiškino, kad jis vykdė visas sutarties sąlygas, o atsakovas nenurodė kokie konkrečiai faktai ar duomenys nurodyti neteisingai ar suklastoti ir kokie įrodymai tai patvirtina. Be to, ieškovės pažymėjo, kad UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ nustatė, jog remontas tikslingas ir apskaičiavo, kad remonto išlaidos be PVM sudarys 10 541,02 Lt.

Tretysis asmuo V. K. 2008-11-11 kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 30 900,00 Lt žalos, bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo (2008-11-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008-11-27 nutartimi prie civilinės bylos Nr. 2-888-614/08 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo prijungė Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą pagal V. K. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovo D. S. ieškinį ir trečiojo asmens V. K. savarankišką reikalavimą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ištyrus byloje pateiktų įrodymų visumą, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas D. S. ir tretysis asmuo su savarankišku reikalavimu V. K. bandė suklaidinti draudikus klastodami faktus, pateikdami neteisingus duomenis.

Teismas pažymėjo, kad O. L. tyrimas buvo atliktas ne pagal teisėjo nutartį civilinėje byloje, todėl, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu - eksperto išvada - Civilinio proceso kodekso 212 – 218 str. prasme. Toks dokumentas vertinamas kaip vienas iš rašytinių įrodymų. Šį tyrimą teismas vertino kritiškai dėl to, kad O. L. išvados grindžiamos tikėtinais principais, o išvados argumentuojant tokia vairuotojų elgesio motyvacija, kurios jie patys nebuvo nurodę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šis tyrimas užsakytas jau po byloje atliktos teisminės ekspertizės ir pateiktas į bylą po teismo pirminio sprendimo priėmimo, užsakovui jau turint eksperto pirmosios ekspertizės išvadas.

Teismas konstatavo, kad ekspertizių išvados patvirtina aplinkybę, kad ieškovo D. S. ir trečiojo asmens V. K. valdomi automobiliai 2005 m. rugsėjo 25 d., apie 21.27 val., susidūrė ir buvo apgadinti (duomenys neskelbtini) ir kelio į (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Vilniuje, tačiau minėti įrodymai, taip pat kiti pateikti rašytiniai įrodymai bei ekspertų išvados, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad abu vairuotojai bandė klaidinti draudikus klastodami įvykio faktus ir pateikdami neteisingus duomenis apie autoįvykio aplinkybes.

Tokias išvadas teismas darė vadovaudamasis įstatyme reglamentuotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Ekspertai vieningai konstatavo, kad automobilių sugadinimai vairuotojų nurodytomis autoįvykio aplinkybėmis negalėjo būti padaryti.

Teismas kritiškai vertino po ekspertizių atlikimo atsirandančius paaiškinimus, jog greitis gal būt buvo kitas, nes buvo įkalnė, ar kad gal norėta daryti posūkį. Pirminiai ir objektyviausi paaiškinimai rodė, jo abu vairuotojai ketino važiuoti tiesiai, jų greičiai buvo nurodyti konkrečiai. Daugumos ekspertų išvada – taip pat, kad transporto priemonės po susidūrimo sustojo taip, kaip nurodyta administracinio teisės pažeidimo byloje esančioje eismo įvykio vietos schemoje, ir jei iki atvykstant policijos pareigūnams nebuvo judinamos, prieštarauja technikos dėsniams. Teismas nurodė, jei automobiliai susidūrė šioje sankryžoje ir sustojo administracinio teisės pažeidimo byloje esančioje eismo įvykio vietos schemoje nurodytose padėtyse, ieškovo valdomas automobilis Mitsubishi 3000 GT turėjo judėti greičiu, artimu jo nurodytam – t.y., apie 50-55 km/h, o trečiojo asmens V. K. valdomas automobilis Mazda 6 turėjo praktiškai nejudėti arba judėti žingsnio greičiu – iki 6 km/h. Teismo neįtikino ir tai, kad ieškovas D. S. negalėjo suvokti, jog kitas automobilis sankryžoje nejuda. Teismo taip pat neįtikino V. K. paaiškinimai, jog jo vairuojamas automobilis „Mazda 6“ dėl minimalios įkalnės pagrindiniu keliu važiuojant galėjo taip sulėtėti nuo 40 – 50 km/h greičio iki 6 km/h ar kad visiškai sustotų. Teismo nuomone, jei V. K. iš anksto nepastebėjo šalutiniu keliu važiuojančio ir neketinančio jo praleisti D. S. , tai visai nelogiškas ir nepaaiškinamas pagrindiniu keliu važiuojančio vairuotojo sustojimas sankryžoje.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad paties autoįvykio niekas nematė. Visų aptartų įrodymų kontekste, remdamasis vidiniu savo įsitikinimu, teismas padarė išvadą, jog byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kaip labiau tikėtina, kad įvykis inscenizuotas, nei kad jis įvyko vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgdamas į bylos kategoriją, jos šalių prievoliniai teisiniai santykiai yra kilę iš draudiminio - fiduaciarinio (visiško pasitikėjimo) santykio, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. O būtent į tokias, kad abu vairuotojai turėjo prabangius, bet Lietuvos rinkoje nepopuliarius JAV skirtus automobilius, abu vairuotojai tiksliai negalėjo atpasakoti jų įsigijimo aplinkybių; abu vairuotojai teisme tvirtino, jog įsigijo automobilius neturėdami tikslo jų greitai parduoti, tačiau abu draudė trumpais terminais – po mėnesį, nors, kaip abu nurodė teismo posėdžio metu, abu turėjo nuolatinius darbo santykius ir pakankamas pajamas. Teismo manymu, nelogiškas paaiškinimas, kad taip drausti „buvo patogiau“. Teismas taip pat konstatavo, kad šios aplinkybės, ir tai, kad įvykis buvo nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, nėra įvykio liudytojų, leidžia teismui daryti būtent tokią išvadą. Teismui padarius išvadą, jog labiau tikėtina, kad įvykis savanaudiškais tikslais buvo inscenizuotas, konstatuoti D. S. kaltę bei priežastinį ryšį ir atitinkamai tenkinti ieškovo D. S. bei trečiojo asmens V. K. savarankišką reikalavimą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. S. ir tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus V. K. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Žemesnės instancijos teismas

patenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui 10 541,02 Lt dydžio draudimo išmoką, 250 Lt už UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ suteiktas paslaugas, 63,53 Lt palūkanų (iki ieškinio surašymo dienos), bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo ieškinio kainos už laikotarpį nuo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;patenkinti trečiojo asmens V. K. savarankišką reikalavimą ir priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ trečiajam asmeniui 30 900 Lt žalos atlyginimo, bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškovo D. S. ieškinio netenkinimo:

ginčijamame sprendime teismas nenurodė jokio įrodymo, leidžiančio teismui konstatuoti, jog ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausę automobiliai būtų buvę prabangūs. Teigia, kad nei ieškovo automobilis Mitsubichi, nei trečiojo asmens automobilis Mazda, nėra tokių prabangių transporto priemonių gamintojų, kaip Mercedez Benz, BMW ir t.t. gaminiai. Abi transporto priemonės nebuvo naujos. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas net nemotyvavo, kuom automobilio prabanga yra susijusi su tariamu eismo įvykio inscenizavimu;pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio įrodymo, leidžiančio teismui konstatuoti automobilių Mazda ir Mitsubichi nepopuliarumą, ryšium su jų atgabenimui iš JAV į Lietuvos Respubliką. Nurodo, kad byloje nėra jokios prekybos transporto priemonėmis analizės, apibendrinimo, kuriuos įvertinęs teismas galėtų konstatuoti, jog automobiliai Mazda ir Mitsubishi yra nepopuliarūs Lietuvos Respublikoje. Be to, teismas nemotyvavo, kokiu būdu tariamas automobilių nepopuliarumas įrodo tariamą eismo įvykio inscenizavimo tikėtinumą;dėl tariamo negalėjimo tiksliai nupasakoti automobilių įsigijimo aplinkybių apeliantai pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu nė viena šalis, ar kitas byloje dalyvavęs asmuo neginčijo ieškovo bei trečiojo asmens nuosavybės teisės į transporto priemones faktą. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiu būdu tariamas negalėjimas nupasakoti automobilių įsigijimo aplinkybių patvirtina eismo įvykio tariamą inscenizavimą;teismas ginčijamame sprendime nemotyvavo, kodėl ieškovo ir trečiojo asmens transporto priemonių draudimas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu po mėnesį yra eismo įvykio tariamo inscenizavimo įrodymas. Teigia, kad teismas nenurodė jokio įstatymo ar kito teisės akto, kuris būtų draudės ieškovui ir trečiajam asmeniui sudaryti draudimo sutartis po mėnesį. Be to, atsakovai niekada neginčijo draudimo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo bei atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, bei trečiojo asmens ir atsakovo UADB „Ergo Lietuva“. Nurodo, kad draudimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas reikalauja priteisti draudimo išmoką iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaryta 2005-07-23, draudimo apsauga įsigaliojo nuo 2005-07-24 ir galiojo iki 2006-07-23, t.y. metus laiko. Apeliantų nuomone, teismo argumentas, jog ieškovas ir tretysis asmuo dirbo, todėl turėjo pajamų ir privalėjo drausti ne mėnesiui, o ilgesniam terminui, yra nepagrįstas, kadangi darbo užmokestis nėra skirtas vien tik draudimo įmokoms mokėti;teismas ginčijamame sprendime nemotyvavo, kokie byloje esantys įrodymai leidžia teigti, jog eismo įvykio vieta yra nuošali, t.y. kokias kriterijais remdamasis teismas nustatė faktinę aplinkybę – eismo įvykio nuošalumą. Teigia, kad jei teismas būtų tenkinęs ieškovo prašymą nuvykti į eismo įvykio vietą ir ją apžiūrėti, tai įsitikintų, jog prie pat sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, stovi pastatai, kuriuose visą parą budi apsauga;teismas sprendime nemotyvavo, kokiu būdu tamsus paros metas patvirtina eismo įvykio tariamą inscenizavimą;teismas nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo eismo įvykio liudytojų. Apeliantai pažymi, kad teisme buvo apklaustas liudytoju sargas D. A. , kuris paliudijo eismo įvykio faktą. Byloje taip pat buvo apklaustas policijos pareigūnas fiksavęs eismo įvykio vietoje buvusias transporto priemones, pildęs kitus dokumentus;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovo D. S. paaiškinimai prieštarauja eksperto V. M. bei Lietuvos ekspertizės centro ekspertų išvadoms. Teigia, kad ieškovas dar 2005-10-07 atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ pateiktame paaiškinime nurodė, jog važiavo 50 km/h greičiu. Taigi akivaizdu, jog ieškovo nuosekliai nurodomas važiavimo greitis neprieštarauja teismo minėtų ekspertų išvadoms. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2007-03-13 nutartyje, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, yra konstatavęs, jog ieškovo parodymai yra nuoseklūs, o eksperto V. M. nustatytas greitis artimas ieškovo nurodytam greičiui;ekspertizę atlikę teismo ekspertai nepriėjo vieningos išvados dėl to, kokiu greičiu judėjo „Mazda“ automobilis, galėjo ar negalėjo po eismo įvykio sustoti automobiliai taip, kaip buvo užfiksuoti policijos schemoje. Teigia, kad viso ekspertų išvados yra tikėtino pobūdžio, t.y. nekategoriškos, skiriasi nurodomi greičiai, susidūrimo kampai ir pan. Apeliantų nuomone, vadovautis nekategoriškomis išvadomis nėra pagrindo, o tai reiškia, jog draudimo įmonės neįrodė aplinkybių, atleidžiančių nuo pareigos išmokėti draudimo išmokas;pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė AB „Lietuvos draudimas“ Kasko Eko draudimo taisyklių 7.12.5 punkto nuostatas, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teigia, kad taisyklės nenumato pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką vien todėl, kad draudėjas nori gauti draudimo išmoką. Apeliantų nuomone, trečiojo asmens noras, jog būtų atlyginta turtinė žala, kuri kilo dėl D. S. kaltės, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Taisyklės nenumato teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad ieškovas bei tretysis asmuo nori, kad kiekvieno patirti nuostoliai būtų atlyginti. Apeliantai pažymi, kad atlikus taisyklių 7.12.5 punkto analizę, pastebėtinas, kad nė vienas minėtame punkte subjektų (draudėjas, su draudėju susiję asmenys, apdraustasis, naudos gavėjas) nepažeidė 7.12.5 punkto reikalavimų, t.y. nedarė nuostolio tyčia, nebandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, nepateikė neteisingų duomenų, bei nedidino nuostolio sumos. Tai, jog byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusio V. K. paaiškinimai, dėl greičio bei nestabdymo, teismo yra prieštaringi, nesuteikia teismui teisės plečiamai interpretuoti taisyklių 7.12.5 punkto nuostatų, nes jose nėra sąlygos leidžiančios atsiakyti mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad kitas eismo įvykio dalyvis netiksliai nurodė savo veiksmų avarijos metu. Apeliantų teigimu, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos draudėjo naudai. Be to, teismas negalėjo plečiamai aiškinti draudimo sutarties esminės sąlygos – nedraudiminių įvykių baigtinio sąrašo;2007-03-13 nutartimi Vilniaus apygardos teismas jau buvo patenkinęs ieškovo apeliacinį skundą, bei panaikinęs 2006-11-21 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą pagal ieškovo D. S. ieškinį. Teigia, kad aukštesnės instancijos teismas vieną kartą jau panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, pripažindamas, jog įvykis yra draudiminis, tačiau negalėjo pats paskaičiuoti draudimo išmokos, todėl bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliantai pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pirmoje instancijoje, net nepasisakė, kodėl nesirėmė apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria konstatuotas neteisėto atsisakymo mokėti draudimo išmoką faktas; ginčijamame sprendime nurodytas ieškovo ir trečiojo asmens tariamas eismo įvykio inscenizavimo motyvas – negalėjimas parduoti prabangių ir nepakalusių transporto priemonių, jų tyčinis sudaužymas tam, kad gauti draudimo išmoką, yra nelogiškas. Teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo neginčijamai nustatyta, jog iki eismo įvykio tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens transporto priemonės buvo nesudaužytos, techniškai tvarkingos. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėti asmenys būtų bandę parduoti jiems priklausančias transporto priemones iki eismo įvykio, byloje nėra;dėl draudimo išmokos dydžio ieškovui D. S. apeliantai nurodo, jog UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ paskaičiavo ieškovo transporto priemonės rinkos vertę ir nustatė, jog ši suma sudaro 17 500 Lt. Ekspertai taip pat nustatė, kad remontas yra tikslingas. Remonto išlaidos sudarys 12 438 Lt. Atėmus 18 procentų PVM, gaunama 10 541,02 Lt. Taigi būtent 10 541,02 Lt dydžio draudimo išmoka turi būti išmokėta ieškovui.

Dėl trečiojo asmens V. K. savarankiško reikalavimo netenkinimo:

2005-11-08 UADB „Ergo Lietuva“ rašte „Dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką“ nėra nurodytas LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo straipsnius, dalis, kurių pagrindu UADB „Ergo Lietuva“ būtų turėjęs teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Teigia, kad nė vieno iš įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių UADB „Ergo Lietuva“ neįrodė, todėl sutinkamai su Įstatymo 19 str. 1 d. draudimo ieškomą UADB „Ergo Lietuva“ privalėjo išmokėti per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius;Dėl draudimo išmokos dydžio trečiajam asmeniui, apeliantai teigia, kad draudimo išmoka turi būti skaičiuojama pagal šią formulę: sunaikinto turto rinkos vertė iki sunaikinimo – (minus) likutinė vertė po eismo įvykio = draudimo išmoka, t.y. 42 200 Lt – 11 300 Lt = 30 900 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo dėl ieškovo D. S. reikalavimų ir atsakovas dėl V. K. reikalavimų UADB „Ergo Lietuva“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų D. S. ir V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai nurodė, kad 2005-09-25 eismo įvykis kilo dėl savanaudiškų apeliantų tikslų inscenizuoti eismo įvykį. Konstatuoti apelianto D. S. kaltę bei priežastinį ryšį ir atitinkamai tenkinti apeliantų reikalavimus nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nurodo, kad apeliantai nurodė melagingas įvykio aplinkybes, nuslėpė ar iškraipė bylai svarbius parametrus, todėl nei LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato draudimo bendrovės pareigos išmokėti draudimo išmoką eismo įvykio inscenizavimo atveju. Teigia, kad apeliantai akivaizdžiai neketino naudotis automobiliais ir siekė jais atsikratyti. V. K. automobilis „Mazda“ buvo draudžiamas tik minimaliems laikotarpiams (mėnesiui), po to draudimo sutartys buvo tęsiamos. Iki eismo įvykio buvo mėnesių, kuomet automobilis iš viso nebuvo draudžiamas. UADB „Ergo Lietuva“ nuomone, tai rodo, kad automobilis nebuvo intensyviai naudojamas. Apeliantas D. S. taip pat drausdavo savo automobilį itin trumpiems laikotarpiams. Pažymi, kad teismas padarė tinkamas išvadas apie tai, kad apeliantams priklausantys automobiliai yra skirti JAV rinkai, abu šie modeliai Lietuvoje yra reti, nepopuliarūs ir sunkiai parduodami, įvykis įvyko nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, automobiliai buvo sugadinti taip, kad juos būtų patogu parduoti dalimis. Šių argumentų apeliantai nenuginčijo. Teigia, kad byloje tyrimus atlikę specialistai ir ekspertai yra vieningos nuomonės apie tai, kad apelianto V. K. vairuojamas automobilis važiavo gerokai mažesniu greičiu, nei jis nurodė draudikui. UADB „Ergo Lietuva“ nuomone, labiau tikėtina, kad eismo įvykis buvo padarytas bei automobiliai buvo sugadinti tyčia. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens atsirado savotiški rangos santykiai – tyčia gadinti automobilius. Esant tokiems santykiams neatsiranda civilinė atsakomybė, būdinga deliktinių santykių institutui, dėl to tenkinti apeliantų reikalavimų nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų D. S. ir V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad pagal AB „Lietuvos draudimas“ Kasko Eko draudimo taisyklių II dalies 3.1 punktą, transporto priemonės buvo draudžiamos nuo sugadinimo ar sunaikinimo dėl eismo įvykio, kuriame buvo sugadinta dar bent viena transporto priemonė, su sąlyga, kad dėl to įvykio apdraustajam kilo civilinė atsakomybė. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo ekspertų nustatytos aplinkybės visiškai nesutampa su ieškovo, bei trečiojo asmens teiginiais ir juos paneigia. Teigia, kad abiejų ekspertinių įstaigų specialistai vieningai konstatavo faktą, jog po susidūrimo automobilis Mitsubischi turėjo būti stabdomas ir valdomas, o ne nublokštas, kaip nurodė ieškovas. Atsakovo nuomone, akivaizdu, jog automobiliai buvo sugadinti ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad tarp nurodomų 2005-09-25 eismo įvykio aplinkybių ir atsiradusių automobilio Mazda sugadinimų nėra priežastinio ryšio, o ieškovo D. S. civilinė atsakomybė neįrodyta. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs ir nelogiški, įvertino abiejų įvykio dalyvių automobilių įsigijimo ir draudimo sutarčių sudarymo aplinkybes, įvykio vietą ir paros metą, kada nurodomas įvykis atsitiko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą gali būti civilinio proceso normų pažeidimas (Civilinio proceso kodekso 329 str.) arba materialinės teisės normų pažeidimas netinkamai jas pritaikius arba išaiškinus (Civilinio proceso kodekso 330 str.). Šiuo atveju apeliacinis skundas grindžiamas netinkamu materialinės teisės normų (Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 82 str.) normos taikymu bei netinkamu įrodymu vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kaip pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas savo išvadą dėl tariamo eismo įvykio inscenizavimo grindė ne įrodymais, o prielaidomis ir samprotavimais apie automobilių nepopuliarumą Lietuvos rinkoje, apeliantų negalėjimą realizuoti turimų automobilių ir pan.. Tokia pozicija yra nepagrįsta: tiek argumentais dėl automobilių nepaklausumo rinkoje, tiek kitais panašaus pobūdžio argumentais (jų prabangumas, nuošali eismo įvykio vieta, vėlyvas metas ir kt.) teismas rėmėsi ne kaip pagrindiniais motyvais, atmetant ieškinį, o kaip papildomais, teismo išvadas tam tikru aspektu pastiprinančiais motyvais, kurie byloje esančių įrodymų kontekste suponavo teismo išvadas dėl pareikštų reikalavimų nepagrįstumo.

Tuo tarpu esminis teismo argumentas, kuriuo remdamasi jis atmetė D. S. ieškinį bei trečiojo asmens V. K. savarankišką reikalavimą buvo tas, kad pagal byloje sutrinktų įrodymų visumos analizę, eismo įvykis negalėjo įvykti jo dalyvių nurodomomis aplinkybėmis, t.y. eismo įvykis nors realiai ir egzistavo, jis buvo inscenizuotas, suorganizuotas dirbtinai. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl to, kad ekspertų išvadomis dėl eismo įvykio mechanizmo negalima vadovautis, nes jos yra prieštaringos, nevienareikšmės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ne tik ėmėsi visų procesinių priemonių, siekdamas nustatyti visas su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes, t.y. apklausė įvykio dalyvius, liudytojus, paskyrė komisinę eismo įvykio ekspertizę, bet ir visiems ekspertizės aktuose esantiems neaiškumams, prieštaravimams bei neatitikimams išsiaiškinti papildomai teisme apklausė visus asmenis, atlikusius eismo įvykio tyrimus (liudytoja apklausė O. L. , taip pat ekspertus V. M. , kuris atliko ekspertizę nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertus V. M. ir I. G. bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto ekspertą E. S. , kurių nuomonės, atliekant teismo paskirtą komisinę ekspertizę, dėl galimo eismo įvykio mechanizmo tam tikrais aspektais išsiskyrė).

Nagrinėjamoje byloje eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės apie įvykio mechanizmą reikšmingos tuo aspektu, kad remiantis jų nurodytais duomenimis, pats eismo įvykio mechanizmas buvo modeliuojamas kompiuterinių programų pagalba, ir pagal tai buvo sprendžiama, ar įvykio aplinkybės galėjo būti tokios, kokias nurodė dviejų susidūrusių automobilių vairuotojai, ar toks aplinkybės apskritai negalėjo būti tokios kaip buvo nurodyta ir ar yra tam tikra tikimybė, jog susidūrimo mechanizmas galėjo toks būti. Šios kategorijos bylose ekspertų išvados yra svarbus įrodymas, nes įvykio mechanizmui nustatyti reikalingos ne teisinės, bet techninės žinios, kurios leidžia modeliuoti automobilių susidūrimo pobūdį bei jo pasekmes, esant tam tikriems techniniams duomenims (automobilių sugadinimams po įvykio, jų greičiams iki susidūrimo, vairuotojų reakcijos laikui ir pan.). Teisėjų kolegija pažymi, kad visuose ekspertizės aktuose (t.y. tuose įrodymuose, kurie atitinka Civilinio proceso kodekso 216 str. reikalavimus), atliktų skaičiavimų bei įvykio modeliavimų pasėkoje pateiktos išvados, kad automobiliams važiuojant jų vairuotojų nurodomais greičiais, susidūrimo pasekmės būtų visiškai kitokios, negu jos buvo po ieškovo ir trečiojo asmens vairuotų automobilių susidūrimo. Tiek eksperto V. M. atliktame tyrime bei išvadoje (1 t., b.l. 178-199), tiek ekspertų V.M. ir I. G. atliktame tyrime ir išvadose nurodoma, kad pagal automobilių sužalojimų pobūdį galimo kontakto metu automobilis Mazda (vairuotas trečiojo asmens V. K. ) praktiškai nejudėjo arba judėjo greičiu ne didesniu negu 6 km./h. automobilio Mitsubishi (vairuoto ieškovo D. S. ) atžvilgiu, nes abiems automobiliams judant jų nurodytais greičiais (apie 50 km./h) turėtų būti antrinis kontaktas ir jo pėdsakai turėtų būti atitinkamai ant automobilio Mitsubishi dešiniojo šono ir automobilio Mazda kairiojo šono, vyraujanti įbrėžimų kryptis tokiu atveju būtų iš priekio link užpakalinės dalies ir iš dešinės į kairę- automobilio Mitsubishi bei nuo priekio link užpakalinės dalies ir iš kairės į dešinę- automobilio Mazda (tuo tarpu užfiksuota, kad automobilio Mitsubishi įbrėžimai išsidėstę nuo priekio link užpakalinės dalies kiek iš kairės į dešinę, o automobilio Mazda- iš kairės į dešinę ir kiek link priekio (t.y. priešingai, negu turėtų būti, jeigu susidūrimas įvyktų automobiliams prieš susidūrimą judant panašiais greičiais), o sustojusių automobilių padėtys būtų visiškai kitokios, nei užfiksuotos eismo įvykio schemoje. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir eksperto E. S. pateiktoje išvadoje (4 t., b.l. 88-99) nurodomas galimas įvykio mechanizmas taip pat esmingai skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų eismo įvykio dalyvių: šio eksperto vertinimu, susidūrimo mechanizmas pagal esamus automobilių sugadinimus galėtų būti toks, kad susidūrė apie 56 km./h. greičiu važiavęs automobilis Mitsubishi su apie 23 km./h. greičiu važiavusiu automobiliu Mazda. Taigi, ir šio eksperto paskaičiavimais, automobilio Mazda greitis, lyginant su nurodytu jo vairuotojo V. K. , turėjęs būti žymiai mažesnis (23 km./h. vietoje jo minėtų 50 km./h), o automobilio Mitsubishi vairuotojo greitis didesnis apie 56 km./h, negu jis pats buvo nurodęs (apie 40-50 km./h.). Tokioje situacijoje, vertinant vairuotojų paaiškinimus dėl jų automobilių greičio betarpiškai prieš eismo įvykį, tampa itin aktualu, kurie iš byloje fiksuotų paaiškinimų yra tiksliausi bei teisingausi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvuotai nurodė, kodėl laiko patikimesniais ir tikslesniais tuos vairuotojo V. K. paaiškinimus, kurie buvo duoti pradinėje eismo įvykio tyrimo stadijoje, o ne tada, kai tam tikrų tyrimų pasėkoje jau buvo gauti duomenys, kad jam važiuojant jo nurodomu greičiu įvykio mechanizmas būtų iš esmės kitoks (atsirado interpretacijų dėl greičio sumažėjimo dėl įkalnės jo važiavimo kryptimi faktoriaus, dėl greičio sumažėjimo ketinant sukti į dešinę ar mėginant stabdyti siekiant išvengti susidūrimo, nors pradiniuose paaiškinimuose aiškiai nurodoma, jog automobilis nebuvo stabdomas). Nagrinėjamoje situacijoje aktualu ir tai, kad abiejų vairuotojų pradiniuose paaiškinimuose nurodomas greitis (50 km./h.) yra tas greitis, kuris įprastai yra vyraujantis važiuojant mieste, todėl šiuo greičiu važiuojantis vairuotojas turintis eismo įvykio dalyvių vairavimo stažą, tokį greitį paprastai jaučia (nustato) instinktyviai, todėl automobilio greičio sumažėjimas iki menamų 23 km./h. dėl įkalnės faktoriaus būtų akivaizdžiai juntamas, jau nekalbant apie greičio sumažėjimą iki praktiškai nulinio (0-10 km./h.), kai automobilis vos rieda. Taigi, byloje esantys įrodymai- ekspertų išvados, o ne prielaidos ar samprotavimai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad automobilis Mitsubishi, vairuojamas ieškovo, atsitrenkė į trečiojo asmens V. K. automobilį Mazda, kuris sankryžoje arba stovėjo, arba judėjo tokiu minimaliu greičiu, kad tokie veiksmai negalėtų būti vertinami kitaip, kaip tik siekis sukurti dirbtinę eismo įvykio situaciją.

Apeliaciniame skunde daug reikšmės suteikiama ieškovo, kaip draudiko statuso bei jo veiksmų vertinimui AB ,,Lietuvos draudimas“ Kasko Eko draudimo taisyklių 7.12.5 punkto nuostatų aspektu. Apeliantai pažymi, kad nėra įrodyta, jog taisyklių 7.12.5 punkte minimi asmenys (draudėjas, su draudėju susiję asmenys, apdraustasis, naudos gavėjas) padarė nuostolį tyčia, bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikė neteisingus duomenis, didino nuostolio sumą. Šis argumentas nėra pagrįstas. Ta aplinkybė, kad ieškovas nurodė galimai teisingus duomenis apie savo automobilio greitį ir tik trečiojo asmens V. K. neteisingai nurodyti duomenys sudarė pagrindą teismui konstatuoti eismo įvykio inscenizavimo faktą, nepaneigia ieškovo, kaip draudėjo kaltės šiame veiksme, nes eismo įvykio inscenizavimas (kurį, minėta, teismas pripažino nustatytu byloje surinktų įrodymų pagrindu), yra vertintinas kaip nuostolio padarymas tyčia bei faktų klastojimas, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas plečiamai interpretavo taisyklių 7.12.5 punkto nuostatas bei draudimo sutarties esminę sąlygą – nedraudiminių įvykių baigtinį sąrašą.

Apeliantai taip pat akcentuoja tai, kad Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, anksčiau nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, panaikino 2006-11-21 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, pripažindama, jog įvykis yra draudiminis ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo tik dėl to, kad būtų nustatytas mokėtinos D. S. išmokos dydis, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pirmoje instancijoje, net nepasisakė, kodėl nesirėmė apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Dėl šio apeliantų argumento teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-03-13 nutartimi (1 t., b.l. 268- 271) bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui pilna apimtimi, t.y. teismo nutarties rezoliucinėje dalyje eismo įvykis nebuvo pripažintas draudiminiu ir tik dalyje dėl žalos dydžio byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, jog nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėjo vertinti visas tiek ieškinio pagrindą, tiek atsikirtimų į jį pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, jas nustatyti betarpiškai tirdamas tiek jau byloje buvusius, tiek naujai surinktus įrodymus, o ne vien nagrinėti draudimo išmokos dydžio klausimą, kaip kad nurodo apeliantai.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog vertindamas byloje surinktų įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį, patikimumą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Civilinio proceso kodekso 176, 185 str. nustatytų taisyklių bei suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų pakankamumo reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o tai, jog teismo sprendime kaip papildomi argumentai paminėtos ir kitos, tiesiogiai neįrodančios eismo įvykio inscenizavimo fakto, bet ieškovo ir trečiojo asmens veiksmų teisėtumu bei logiškumu leidžiančios abejoti aplinkybės, teismo sprendimo nedaro neteisėtu ar nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog eismo įvykis buvo inscenizuotas (dirbtinai sukurtas), atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas“ neatsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką ieškovui ir atitinkamai nekyla jo civilinę atsakomybę apdraudusios bendrovės ,,Ergo Lietuva‘ pareiga vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui V. K. , todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės (Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., Civilinio kodekso 6.987, 6.1014 str.) normas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti skundžiamą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų D. S. ir V. K. po 9,18 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėHenrichas Jaglinskis