- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-984-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04634-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- D. R.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – D. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 36.000,00 Lt draudimo išmoką bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2013 m. kovo 28 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo už sutartyje nustatytą 2.899,00 Lt draudimo įmoką, sumokėti ieškovui nustatytą išmoką, jeigu įvyksta draudiminis įvykis. Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis LEXUS RX (duomenys neskelbtini). Apdraustas automobilis 2013 m. rugpjūčio 17 d. sudegė. Ieškovas pranešė draudikui apie įvykusį draudiminį įvykį ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Gaisro dieną automobilio rinkos vertė buvo apie 40000,00 litų. Pranešus apie draudiminį įvykį, jo tirti buvo atvykęs atsakovo darbuotojas, kuris įvykio tyrimo metu ieškovui pasiūlė sumokėti 32.000,00 litų draudimo išmoką. Tačiau atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, remdamasis Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 ir 11.1.1 punktais. Atsakovas atsisakymas nemotyvuotas. Draudimo taisyklių 11.1 punkte yra tik nurodyta galimybė draudimo išmokai mažinti arba nemokėti. Atvejus, numatytus draudimo taisyklių 11.1 punkte atsakovas privalo įrodinėti, motyvuoti, o ne konstatuoti. Apie automobilio gaisrą iš karto sužinojo priešgaisrinė tarnyba, o iš jos policija. Šioje situacijoje tampa nebesvarbi aplinkybė, kad apie automobilio gaisrą pranešė ne automobilio valdytojas, o tretieji asmenys. Iš atsakovo veiksmų matosi jo nenuoseklumas, tiriant draudiminį įvykį ir priimant dėl jo sprendimus: pirma atsakovas siūlė 32000,00 litų išmoką, po to atsisakė išmoką išmokėti, nemotyvuodamas sprendimo, dar vėliau 2013 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 1390461 nurodė, kad automobilis sudegė ne šalikelėje, kaip nurodyta pranešime apie įvykį, o nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies į pakelės griovį. Atsakovas visais įmanomais būdais siekia išvengti draudimo išmokos išmokėjimo. Pareiga įrodyti atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus tenka draudikui.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad draudimo išmoką atsisakyta išmokėti pagrįstai. Pagal policijos pareigūnų ir draudiko surinktus duomenis buvo nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 1 val., ieškovas „baliavojo“, kai tuo metu pas jį atėjo D. R. ir paprašė paskolinti automobilį. 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 3 val., ieškovas pastebėjęs, kad dega jo automobilio raktelių „peidžeris“, tai yra automobilio durelės yra atidarytos. Todėl ieškovas paskambino į policiją ir pranešė apie automobilio vagystę. D. R. nurodė, kad važinėjosi po Plungę, ten sutiko iš matymo pažįstamą merginą su vyno (vermuto) buteliu, su kuria važiavo į Noriškių kaimą, ten sustojo kelkraštyje ir šnekučiavosi. Po kurio laiko užuodė dūmus ir išlipęs pastebėjo, kad automobilis užsidegė. D. R. paaiškino, kad automobilio jis negesino, tai yra nemėgino dūmų židinio malšinti gesintuvu ar kitomis priemonėmis. 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 3-4 val., pro šalį važiavęs asmuo pamatė degantį automobilį ir iškvietė gaisrininkus. D. R. nurodė, kad automobiliui pradėjus degti pabėgo. Mergina taip pat pabėgo. Tarnybų nekvietė, nes telefonas buvo išsikrovęs, o mergina apskritai neturėjo telefono. Paaiškino, kad matė atvykstant gaisrinę, bet prie mašinos negrįžo, nes buvo išsigandęs. Policijos pareigūnai informavo, kad rastas griovyje įvažiavęs sudegęs automobilis, nebuvo galima iškarto nustatyti nei jo markės, nei valstybinių numerių. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką. Be to, tai yra fiduciarinė, grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (uberrimae fidei), sutartis. Todėl draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudimo išmoką atsisakyta išmokėti dviem pagrindais: įvykis pripažintas nedraudžiamuoju ir nustatytas draudėjo pareigų pažeidimas. Draudikui pateikti klaidingi duomenys apie patį įvykį, nurodant, kad automobilis sudegė šalikelėje, kai kompetentingos institucijos užfiksavo, kad automobilis rastas sudegęs įvažiavęs į griovį. Pagal Taisyklių 8.1.17 punktą įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį. Draudikui buvo pateiktos klaidingos aplinkybės, todėl šie faktai liudija, kad tokie veiksmai pagrįstai pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu. Antra, draudėjas, pažeisdamas draudimo sutarties nuostatas, nekvietė kompetentingų institucijų į įvykio vietą. Aplinkybė, jog automobilis rastas sudegęs griovyje ir jo valdytojas nekvietė atsakingų tarnybų, o joms atvažiavus, negrįžo iki automobilio, pats jokių veiksmų, išvengti žalai nesiėmė (negesino automobilio), leidžia manyti, kad transporto priemonės valdytojas siekia nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes (galimai vairuotojas buvo išgėręs, šiuos įtarimus sustiprina kompetentingų institucijų duomenys apie sudegusiame automobilyje rastus butelius taip pat galimai automobilis užsidegė dėl autoįvykio, įvažiavus į griovį). Priemonių gaisro gesinimui nesiėmimas ir veiksmų, siekiant iškviesti avarines tarnybas nesiėmimas lėmė tai, kad automobilis buvo visiškai sudegęs, gaisrininkai negalėjo net identifikuoti automobilio. Draudikas, vykdydamas savo prievoles pagal draudimo sutartį, siekė ištirti gaisro priežastis perduodamas objektą specialistams, kurie šiuo atveju būtų galėję įvertinti įvykio priežastis naudodami mokslinius metodus ir galimai būtų pateikę daugiau informacijos, nei gaisrininkai. Tačiau, kreipusis į ieškovą dėl sudegusio automobilio pakartotinės apžiūros, gautas atsakymas, kad automobilis utilizuotas. Taigi draudikas neturėjo jokių realių galimybių tirti įvykį, o turėjo pasikliauti suinteresuotų asmenų pasakojimu, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
Trečiasis asmuo sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą
Teismas nustatė, kad apie eismo įvykį (griovyje rastą sudegusį automobilį) kompetentingos institucijos užfiksavo po pašalinio asmens pranešimo, tai yra apie eismo įvykį pranešė ne ieškovas ir ne trečiasis asmuo. Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.), nustatyta, kad nedraudžiamasis įvykis yra, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius (8.1.17.). Taip pat Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 11.1. punkte nustatyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama: 11.1.1. jeigu draudėjas ar su draudėju susiję asmenys nevykdė Draudimo sąlygų 13.2.11.1 ir 13.2.11.2 punktuose nurodytų reikalavimų. 13.2.11.2. punkte nustatyta, kad draudėjas (ar su draudėju susiję asmenys) apie draudžiamąjį įvykį nedelsdamas pranešti kompetentingoms institucijoms (apie vagystę – policijai, gaisrą – priešgaisrinės saugos tarnybai, komunikacijų avariją – avarinei tarnybai, sprogimą – policijai ir avarinei tarnybai, autoįvykį – policijai, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės. Tais atvejais, kai pagal Kelių eismo taisykles policijos kviesti nereikalaujama, autoįvykio dalyviai privalo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kurią draudėjas privalo pateikti draudikui pareikalavus. Taigi, visų pirma, apie įvykusį eismo įvykį kompetentingoms institucijoms nei draudėjas (ieškovas), nei su juo susiję asmenys (trečiasis asmuo, D. R.), nepranešė. Aplinkybė, jog automobilis rastas sudegęs griovyje ir jo valdytojas nekvietė atsakingų tarnybų, o joms atvažiavus, negrįžo iki automobilio, pats jokių veiksmų, išvengti žalai nesiėmė (negesino automobilio) leidžia daryti išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, kadangi transporto priemonės valdytojas siekė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Sutiktina ir su išvada, jog neigiamos pasekmės dėl to, kad įvykio tikrosios aplinkybės negali būti nustatytos, turi prisiimti draudimo sutarties įsipareigojimus pažeidęs asmuo, šiuo atveju – ieškovas, kuris privalėjo užtikrinti, kad transporto priemonės valdytojas laikysis Taisyklių sąlygų. Atsakovas (draudikas), vykdydamas savo prievoles pagal draudimo sutartį, siekė ištirti gaisro priežastis perduodamas objektą specialistams, kurie šiuo atveju būtų galėję įvertinti įvykio priežastis naudodami mokslinius metodus ir būtų pateikę daugiau informacijos, nei gaisrininkai, tačiau, kreipusis į ieškovą dėl sudegusio automobilio pakartotinės apžiūros, gautas atsakymas, kad automobilis utilizuotas. Šios aplinkybės lėmė, kad nebuvo galimybių objektyviai ištirti įvykį, o pagal byloje pateiktą medžiagą darytina išvada, kad atsakovas, įvertinęs turimus duomenis apie eismo įvykį, pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui.
Kadangi draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką ir yra grindžiama sutarties šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Ieškovas ir atsakovas, sudarydami draudimo sutartį tiek dėl draudžiamųjų – nedraudžiamųjų įvykių, tiek dėl konkrečių pareigų, kurių nevykdymas sąlygoja tam tikras pasekmes sutartinius įsipareigojimus pažeidusiai šaliai, susitarė draudimo polise ir Taisyklėse. Pažymėtina, kad draudimo išmoką atsisakyta išmokėti dviem pagrindais: įvykis pripažintas nedraudžiamuoju ir nustatytas draudėjo pareigų pažeidimas. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė draudimo išmokos dydžio (CPK 178 straipsnis). Draudimo išmokos dydžio apskaičiavimas taip pat reguliuojamas draudimo sutarties sąlygų, įskaitant Taisykles. Ieškovas, reikalauja priteisti 36000 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau nenurodo, kuo pagrįstas šis apskaičiavimas. Ieškinyje ieškovas nurodo, kad gaisro dieną automobilio rinkos vertė buvo apie 40000,00 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovas ir atsakovas paaiškino, kad į 36000 Lt sumą įskaičiuota ir automobilyje įrengtos dujų įrangos vertė. Tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog sudegusiame automobilyje buvo įrengta dujų įrangą, kokia įrangos vertė, jos įrengimo kaina teismui nepateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai būtų patenkinti visiškai.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas sprendimą grindžia aplinkybe, kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepranešė apie eismo įvykį kompetentingoms institucijoms. Tačiau teismas neįvertino, kad ieškovas pateikė pranešimą policijai dėl vagystės. Šis faktas yra užfiksuotas byloje ir turėjo būti pripažintas tinkamu pranešimu apie draudžiamąjį įvykį. Ieškovas tuo metu buvo įsitikinęs, kad jo automobilis pavogtas, ir elgėsi tuo metu taip, kaip suvokė įvykio aplinkybes. Teismas neteisingai įvertino ir trečiojo asmens elgesį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad gaisras kilo negyvenamojoje teritorijoje, kurioje artimiausias gyvenamas namas yra maždaug už dviejų kilometrų, o pastatai prie kurių teritorijos įvažiavimo kilo gaisras yra negyvenami (tai patvirtina ir įrengta užrakinta užkarda). Teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens fizinės sveikatos būklę, kuri patvirtina jo galimybės judėti ribotumą. Teismas turėjo įvertinti ir tai, jog visuotinai suprantama, kad automobilio gaisras vyksta labai staigiai ir žmogaus saugumo prioritetas reikalauja ne pulti gesinti galinčio sprogti automobilio, o pasitraukti nuo jo ir kviesti profesionalią pagalbą. Trečiasis asmuo dėjo pastangas ir bandė eiti kviesti pagalbos, bet jo galimybės buvo ribotos dėl sveikatos būklės, vietovės padėties, telefono ryšio neturėjimo. Apie automobilio gaisrą pranešė kiti asmenys. Aišku visiškai kitaip šios aplinkybės turėtų būti vertinamos, jei apie gaisrą absoliučiai niekas nebūtų pranešęs, gaisrininkai nebūtų atvykę, o automobilis būtų rastas po gaisro sudegęs.
Atsiliepimas
2) Atsakovas ieškovo teiginį, kad automobilis sudegė šalikelėje, kai gaisrininkai buvo nurodę, kad griovyje, vertino kaip ieškovo siekimą nuslėpti tikrąsias aplinkybes. Tačiau tai neturi esminės įtakos, atsižvelgiant į draudžiamojo įvykio pobūdį – gaisrą. Draudimo apsauga nuo gaisro galioja tiek kelyje, tiek šalikelėje, tiek pievoje, tiek garaže ir t.t. Automobilio padėtis erdvėje šiuo atveju nenulėmė draudžiamojo įvykio. Pagal byloje esančius dokumentus gaisro priežastis – transporto priemonių elektros instaliacijos gedimai. Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektoriaus M. K. 2013 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad vykdant gesinimo darbus naudotas laužtuvas, ir taip galėjo būti pažeistos automobilio dalys.
3) Teismas atsakovo naudai vertino ir aplinkybę dėl automobilio utilizavimo, visiškai neatsižvelgdamas į faktines aplinkybes. Atsakovui kaip savo srities profesionalui keliami visai kiti reikalavimai negu ieškovui kaip draudimo paslaugos pirkėjui. Atsakovas, norėdamas papildomai tirti įvykį, privalėjo imtis priemonių automobilio išsaugojimui, nurodyti ieškovui, kiek laiko jis privalo transporto priemonę saugoti. Atsakovas šito nepadarė, o teismas į tai neatsižvelgė. Automobilis buvo saugomas nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki rugsėjo 5 d. Už automobilio saugojimą reikėjo mokėti. Teismas neobjektyviai ir vienpusiškai pareigas pripažįsta tik ieškovui, nevertindamas atsakovo kaip profesionalo elgesio. Byloje nustatyta, kad atsakovo specialistas buvo atvykęs ir apžiūrėjo automobilį. Niekas atsakovui netrukdė po įvykio pasiimti automobilį, daryti ekspertizes, nurodyti ieškovui jį saugoti ar pan. Tačiau atsakovas elgėsi neatsakingai ir aplaidžiai. Teismas, turėjo tokias aplinkybes vertinti ieškovo naudai. Teismas privalėjo vadovautis byloje esančia Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateikta pažyma, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – transporto priemonių elektros instaliacijos gedimai.
4) Transporto priemonių draudimo liudijime Nr.237304195 nurodyta draudimo suma: TP rinkos vertė įvykio dieną. Byloje atsakovas pateikė išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės vardinė vertė 2013 m. rugpjūčio 29 d. buvo 33.000,0 Lt. Šios išvados ieškovas neginčija. Ši suma atitinka sumą, kurią atsakovas įvykio tyrimo pradžioje siūlėsi geranoriškai sumokėti ieškovui. Ieškovas prašė priteisti didesnę išmoką dėl sumontuotos dujų įrangos, kurios egzistavimo neneigė ir atsakovas. Dujų įrangos vertę patvirtinančio dokumento ieškovas negalėjo pateikti, nes neišsaugojau. Bet tai negali būti pagrindas ieškinio atmetimui. Nesant įrodymų dėl dujų įrangos sumontavimo ir jos vertės, teismas turėjo vertinti automobilį be dujos įrangos, atitinkamai mažindamas reikalaujamą priteisti išmoką, bet ne visiškai atmesdamas ieškinį. Teismas privalėjo vadovautis išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodyta suma.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog faktinis transporto priemonės valdytojas D. R., pradėjus degti automobiliui, pabėgo iš įvykio vietos. Transporto priemonės valdytojas nebandė lokalizuoti gaisro židinio pats, išvengti didesnės žalos, nekvietė specialiųjų tarnybų. Ieškovas klysta, nurodydamas, kad transporto priemonės valdytojas tinkamai elgėsi, nepuldamas gesinti gaisro savarankiškai. Akivaizdu, kad pagal bonus pater familia standartą jis privalėjo imtis priemonių transporto priemonės gesinimui, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal D. R. paaiškinimus, jam šnekučiuojantis su mergina automobilis pradėjo ne stipriai degti, o tik ėmė rūkti variklio skyrius. Kelių eismo taisyklių 243 punktas reikalauja, kad kiekvienoje transporto priemonėje, dalyvaujančioje eisme, būtų gesintuvas, kuris esant grėsmei turi būti panaudotas. Akivaizdu, kad D. R. elgesys turi būti įvertintas, atsižvelgiant į tai, ar jis buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas transporto priemonės valdytojas, kiek atitinkamomis sąlygomis būtų buvęs kitas protingas žmogus. Nors transporto priemonės valdytojas D. R. teigia, jog nekvietė tarnybų, nes jo telefonas buvo išsikrovęs, o mergina apskritai neturėjo telefono – šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kritiškai, kaip suinteresuoto asmens paaiškinimai. Apeliaciniame skunde teigiama, jog D. R. bėgo ieškoti pagalbos, tačiau pamatęs, kad jau atvyksta ugniagesiai, negrįžo prie degančio automobilio. Šis trečiojo asmens elgesys turėtų būti vertinamas itin atidžiai. Tai, kad trečiasis asmuo, pamatęs atvykstančias tarnybas nebegrįžo į įvykio vietą, leidžia teigti, jog D. R. bėgo ieškoti ne pagalbos, tačiau, dėl neaiškių priežasčių (pvz. kaltė dėl automobilio sudegimo, vairavimas neblaiviam), bandė pabėgti iš įvykio vietos, galbūt siekdamas išvengti atsakomybės. Būtent dėl šių priežasčių, atsakovas, įvertinęs situaciją konstatavo, kad draudėjas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal draudimo sutartį, tokiu būdu ją pažeisdamas, o šios pareigos nevykdymas suponuoja tai, kad draudikas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsakovas tirdamas šį įvykį, nustatė, kad jam buvo pateikti žinomai klaidingi duomenys apie patį įvykį, nurodant, kad automobilis sudegė šalikėlėje, kai kompetentingos institucijos užfiksavo, kad automobilis rastas sudegęs įvažiavęs į griovį. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, jog šios aplinkybės nėra svarbios, nes nenulėmė draudžiamojo įvykio. Pažymėtina, kad šios aplinkybės draudikui, tiriančiam galimai draudžiamąjį įvykį yra ypač svarbios. Šiuo atveju visiškai nėra svarbu ar jos nulėmė patį draudžiamąjį įvykį, ar ne. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad nebuvo kviestos specialiosios tarnybos, atsakovui susidaro įspūdis, kad automobilio užsidegimas galėjo įvykti ir dėl kitų priežasčių, pvz. būtent įvažiavimas į griovį (padaryta avarija) sąlygojo trumpąjį elektros jungimą, dėl kurio automobilis galėjo užsidegti. Draudikas laikydamasis įstatymų reikalavimų įrodė, kad draudimo išmoka ieškovui negali būti mokama net pagal du pagrindus. Pirma, ieškovas pažeidė draudimo taisykles, nesilaikydamas savo pareigų (nekvietė specialiųjų tarnybų); antra, draudikas taip pat įrodė, kad įvykis laikytinas nedraudžiamuoju (draudikui pateikta žinomai klaidinga informacija apie draudžiamąjį įvykį), todėl draudimo išmoka nebuvo mokėta pagrįstai. Antruoju atveju draudikas neprivalo įrodinėti ieškovo kaltės, motyvų, tikslų ar kitų aplinkybių. Draudikui užtenka įrodyti, kad įvykis yra nedraudžiamasis. Atsakovas įrodinėjo aplinkybes pagal teisės aktų reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus duomenis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką bei jo teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką, dėl netinkamo draudėjo sutartinių pareigų vykdymo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2013 m. kovo 28 d. su atsakovu sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 sąlygas dėl ieškovui priklausančios transporto priemonės LEXUS RX (duomenys neskelbtini) draudimo. 2013 m. rugpjūčio 17 d. automobilis sudegė. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17. ir 11.1.1. punktus, tai yra dėl to, kad draudėjas suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius bei nepranešė apie draudžiamąjį įvykį kompetentingoms institucijoms. Byloje esantys dokumentai bei ikiteisminio tyrimo Nr. 78-1-00435-13 medžiaga patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 1:00 val., ieškovas paskolino trečiajam asmeniui automobilį. Tačiau tos pačios dienos 3:00 val. pastebėjęs, kad jam priklausančio automobilio kieme nėra, ieškovas pranešė policijos pareigūnams apie automobilio vagystę. Tuo tarpu trečiasis asmuo 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 3:00-4:00 val., ieškovo automobiliu važinėjosi po Plungę, kur sutiko iš matymo pažįstamą merginą su vyno (vermuto) buteliu. Su minėta mergina trečiasis asmuo nuvažiavo į Noriškių kaimą, sustojo kelkraštyje ir šnekučiavosi. Po kurio laiko užuodė dūmus ir išlipęs pastebėjo, kad automobilis užsidegė. Trečiasis asmuo automobilio negesino, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nekvietė, iš įvykio vietos pasišalino. 2013 m. rugpjūčio 17 d., apie 3:00-4:00 val., P. P. pranešė policijos pareigūnams, kad prie vandenvietės, (duomenys neskelbtini) ūkyje dega automobilis (Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 78-1-00435-13, lapas 4). Policijos pareigūnai rado į griovį įvažiavusį sudegusį nenustatytos markės be valstybinių numerių automobilį.
Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Šalių sudarytos Transporto priemonių draudimo sutarties priede Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 buvo numatyta, kokie įvykiai yra pripažįstami draudžiamaisiais, kurie – nedraudžiamaisiais, taip pat apibrėžti atvejai, kada draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama. Minėtų Taisyklių 8.1.17 punkte numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Pagal Taisyklių 11.1.1 punktą draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, jeigu draudėjas ar su draudėju susiję asmenys nevykdė draudimo sąlygų 13.2.11.2 punkte nurodyto reikalavimo apie draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešti kompetentingoms institucijoms (apie vagystę – policijai, gaisrą – priešgaisrinės saugos tarnybai, komunikacijų avariją – avarinei tarnybai, sprogimą – policijai ir avarinei tarnybai, autoįvykį – policijai, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės. Tais atvejais, kai pagal Kelių eismo taisykles policijos kviesti nereikalaujama, autoįvykio dalyviai privalo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kurią draudėjas privalo pateikti draudikui pareikalavus).
Byloje nustatyta, kad automobilio praradimo, tai yra jo visiško sugadinimo, priežastis buvo gaisras. Tuo tarpu ieškovas 2013 m. rugpjūčio 17 d. policijai pranešė apie automobilio vagystę, nors pats buvo davęs leidimą trečiajam asmeniui pasinaudoti apdraustu automobiliu. Pažymėtina, kad Taisyklių 11.1.1 ir 13.2.11.2 punktuose pareiga pranešti apie draudžiamąjį įvykį kompetentingoms institucijoms numatyta ne tik draudėjui, bet ir su juo susijusiems asmenims, nagrinėjamu atveju – trečiajam asmeniui. Taigi ieškovui šiuo atveju tenka atsakomybė už trečiojo asmens veiksmus, tai yra neveikimą. Todėl ieškovas, kaip rūpestingas ir atidus transporto priemonės savininkas, turėjo pasirūpinti, kad asmeniui, kuriam jis patiki valdyti savo transporto priemonę, būtų žinomi pagrindiniai Transporto priemonių draudimo taisyklių reikalavimai. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo pranešęs policijai apie automobilio vagystę.
Trečiasis asmuo atsakovui raštu nurodė, jog automobilį buvo pastatęs prie užkardos, besikalbėdamas su mergina pajuto smarvę. Išlipęs iš automobilio, pamatė iš po variklio dangčio rūkstančius dūmus ir liepė merginai lipti iš automobilio. Automobiliui pradėjus degti atvira liepsna, išsigando, gesintuvo nebeieškojo. Telefonas buvo išsikrovęs, todėl pagalbos išsikvieti negalėjo. Todėl bėgo iki miesto ieškoti pagalbos. Pamatęs prie automobilio atvažiuojančią priešgaisrinę apsaugą, prie automobilio negrįžo. Taigi trečiojo asmens pasakojimas ir jo veiksmai, užsidegus automobiliui, patvirtina, kad trečiasis asmuo nevykdė Taisyklių 13.2.11.2 punkte nustatytos pareigos ir nepranešė apie automobilyje kilusį gaisrą priešgaisrinės saugos tarnybai, taip pat nebandė sumažinti galimų kilusio gaisro pasekmių ar kitais būdais ieškotis pagalbos bei iškviesti priešgaisrinę apsaugą. Trečiasis asmuo nurodė, kad iš pradžių jis pajuto tik smarvę automobilyje, vėliau pamatė dūmus. Taigi automobilis atvira liepsna pradėjo degti ne iš karto. Todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad trečiasis asmuo, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus transporto priemonės valdytojas, privalėjo pasinaudoti automobilyje buvusiu gesintuvu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad trečiajam asmeniui yra nustatytas 50 % darbingumo lygis, tačiau jie neatskleidžia jo neįgalumo pobūdžio. Be to, aukščiau cituotame paaiškinime trečiasis asmuo pats nurodė, jog bėgo iki miesto pagalbos, bei nei karto neužsiminė, kad jo turima fizinė negalia kaip nors būtų trukdžiusi pasinaudoti gesintuvu ar pranešti kompetentingoms institucijoms apie gaisrą. Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 78-1-004535-13 duomenys patvirtina, kad šalia vietos, kurioje užsidegė automobilis, yra gyvenamųjų pastatų (Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 78-1-00435-13, lapas 47), pats automobilis užsidegė (duomenys neskelbtini) ūkyje, šalia vandenvietės (Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 78-1-00435-13, lapas 4). Todėl nesutiktina su ieškovo argumentu, kad trečiasis asmuo neturėjo galimybės kreiptis pagalbos. Aukščiau nurodyti trečiojo asmens veiksmai patvirtina, kad jis nesielgė pakankamai rūpestingai ir apdairiai, nevykdė Taisyklių 13.2.11.2 punkte nustatytos pareigos, todėl draudikas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašyme išmokėti draudimo išmoką atsakovui nurodė, jog automobilis stovėjo kelkraštyje. Tačiau tiek 2013 m. rugpjūčio 17 d. Plungės policijos komisariato, tiek 2013 m. rugpjūčio 20 d. Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad automobilis buvo rastas įvažiavęs į griovį. Pirminiai duomenys apie gaisro aplinkybes Plungės policijos komisariate buvo nustatyti iki ieškovui pildant prašymą dėl draudimo išmokos mokėjimo, todėl ieškovas privalėjo žinoti, kur buvo rastas jo automobilis. Taigi, pripažintina, kad ieškovas draudikui nurodė žinomai neteisingus duomenis apie įvykio aplinkybes, todėl atsakovas pagrįstai pagal Taisyklių 8.1.17 punktą pripažino įvykį nedraudžiamuoju. Nesutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog automobilio padėtis erdvėje nenulėmė draudžiamojo įvykio. Pažymėtina, kad sudegusios transporto priemonės buvimo vieta yra svarbi, norinti nustatyti tikrąsias gaisro kilimo priežastis. Pažymėtina, kad Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba tiek 2013 m. rugpjūčio 20 d. akte dėl kilusio gaisro, tiek 2013 m. spalio 10 d. pažymoje nurodo, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastis – transporto priemonių elektros instaliacijos gedimai. Taigi tiksli gaisro priežastis nebuvo nustatyta. Ieškovas taip pat užkirto kelią draudikui pačiam išsiaiškinti galimas gaisro priežastis, kadangi labai greitai, nepraėjus nei vienam mėnesiui po įvykio, atidavė automobilį utilizuoti. Ieškovas pateikė duomenis, kad automobilio nutempimas ir saugojimas jam kainavo 400,00 Lt. Tačiau tokios saugojimo kainos reikalavo specializuotas paslaugų teikėjas UAB „Palska“. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis negalėjo saugoti automobilio garaže, mažiau kainuojančioje automobilių saugojimo aikštelėje ar perduoti saugoti automobilį pačiam draudikui. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę įvertino atsakovo naudai.
Kadangi buvo pripažinta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, ieškovas pažeidė Transporto priemonių draudimo taisykles, todėl nepasisakytina dėl ieškovo įrodinėjamo draudimo išmokos dydžio.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.