Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo IĮ „Orchidė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IĮ „Orchidė“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui V. P., dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl atsakovo pareigos įrodyti aplinkybes, atleidžiantį jį nuo draudimo išmokos mokėjimo

CK 6.987 str. nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų - draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti numatyta draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai. Nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tokiu atveju tenka pačiam draudikui (LAT 2009-02-09 nutartis civilinėje byla Nr. 3K-3-32/2009). Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 11 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko (atsakovo) prievolės draudėjui (ieškovui) išmokėti draudimo išmoką, atlyginančią žalą draudėjui dėl jam priklausančios transporto priemonės apgadinimo, atsakovui įvykį pripažinus nedraudiminiu.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2012-04-19, o atsakovas 2012-05-04 raštu Nr. 1261004 informavo ieškovą, jog baigtas įvykio, užregistruoto 2012-04-19, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausančio automobilio Mercedes Benz Viano Fun, aplinkybių tyrimas bei nurodė motyvus, dėl kurių buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką bei tokio atsisakymo teisinį pagrindą, t. y. draudikas nustatė, jog automobilio sugadinimai padaryti kitomis aplinkybėmis nei teigia ieškovas (Taisyklių Nr. 021 8.1.17 punktas). Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, nustačiusių draudimo sąlygas, 8.1.17 punktas numato, jog nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jeigu draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti draudimo išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Tų pačių taisyklių 11.1.4. punktas numato, jog jeigu draudėjas arba su draudėju susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, neteisėtai padidino nuostolių sumą, draudimo išmoka gali būti mažinama arba neišmokama.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos mokėjimo pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalį.

Su šiuo apelianto skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, laikydama jį nepagrįstu ir paneigtu teismo paskirtos bei atliktos ekspertizės išvada. Teismo ekspertai V. M. ir M. M. atlikę teismo ekspertizę 2013-04-15 ekspertizės akte nurodė, kad automobilio „Mercedes – Benz Viano“ priekinio bamperio kairys kampas ir šoninis paviršius, priekinio kairiojo sparno rato arkos viršutinė briauna, užpakalinio bamperio kairys šoninis paviršius bei priekinis kairys ratas buvo sugadinti atsitrenkus į betoninę sieną. Kontakto su siena metu taip pat galėjo būti nulaužtas kairys išorinis veidrodis. Šie išvardinti automobilio „Mercedes – Benz Viano“ sugadinimai galėjo būti padaryti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Likusieji automobilio „Mercedes – Benz Viano“ sugadinimai, t.y. įbrėžimai ant variklio dangčio, priekinio kairiojo sparno viršutinės dalies, kairės pusės durelių, kairiojo šono, visų kairės pusės statramsčių, o taip pat priekinio ir kairės pusės šoninių stiklų plastikinės apdailos, esančios prie priekinio stiklo apatinės dalies, užpakalinio kairiojo žibinto sugadinimai buvo padaryti ne kontakto su tvora metu, o kitomis aplinkybėmis. Kadangi automobilio sugadinimai buvo padaryti ne kontakto su tvora metu, o dėl daugkartinio tęstinio sąmoningo poveikio ir kitomis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas buvo nesąžiningas, o atsakovas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nustačius, kad asmuo piktnaudžiavo savo subjektine teise, t.y. ją įgyvendino nesilaikydamas įstatymų, protingumo ir teisingumo principų, veikdamas nesąžiningai, pažeisdamas viešąją tvarką, varžydamas kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ir taip darydamas jiems žalą, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad esant nesąžiningam ieškovo elgesiui nuo pat pradžių, nuslepiant tam tikrus įvykius, kurių metu atsirado kiti automobilio apgadinimai, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką net už tą apgadinimų dalį, kurie atsirado 2012-04-19 įvykusio eismo įvykio metu, kai trečiojo asmens vairuojamas automobilis atsitrenkė į betoninę sieną. Atsakovui pagrįstai kilo abejonė, kad tai galėjo būti inscenizuotas eismo įvykis, siekiant gauti draudimo išmoką. Tai patvirtina ir byloje esantis 2013-04-15 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės aktas. Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė (grindžiama šalių tarpusavio pasitikėjimu), todėl abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją ir būti sąžiningos. Šios sąlygos nesilaikymas leidžia buvusį eismo įvykį laikyti nedraudiminiu taisyklių 8.1.17 punkto pagrindu ir atleidžia atsakovą nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes, atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas privalėjo priteisti bent sumažintą draudimo išmoką, kadangi net teismo paskirta ekspertizė pripažino, jog dalis transporto priemonės sugadinimų įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju buvo nustatytas nedraudiminio įvykio egzistavimo faktas - žinomai neteisingų duomenų apie įvykį ir jo padarinius pateikimas, kas sąlygojo teisinį pagrindą nurodytą įvykį pripažinti nedraudiminiu, nes draudėjas pažeidė savo pareigą suteikti visą teisingą informaciją apie esmines įvykio aplinkybes.

Dėl žalos sąmatos suderinimo

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis numato, jog draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. To paties straipsnio 8 dalis numato, jog atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Nagrinėjamu atveju, sprendimą neišmokėti draudimo išmoką, draudikas priėmė nepažeisdamas įstatyme numatyto 30 dienų termino bei tinkamai atliko įstatyme numatytą pareigą ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms nustatyti (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, jog minėtas sprendimas priimtas vėliau nei buvo surašytas transporto priemonės apžiūros aktas bei sudaryta žalos sąmata, nėra laikoma pažeidžianti draudimo išmokos tvarką. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 21 9.15 punkte nurodyta, kad draudimo išmoka išmokama per 15 darbo dienų, kai draudikas gauna visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio fakto, aplinkybių ir pasekmių bei draudimo išmokos išmokėjimui. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog atsakovas nepraleido nei įstatyme, nei Transporto priemonių draudimo taisyklėse nurodytų terminų dėl draudimo išmokos išmokėjimo arba atsisakymo ją išmokėti. Tai, kad atsakovo ekspertai sudarė žalos sąmatą anksčiau nei buvo priimtas sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą sumokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į išdėstytą, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog draudimo taisyklėse nėra aiškiai nurodyti terminai, per kuriuos draudikas turi išmokėti draudimo išmoką arba atsisakyti ją išmokėti, kadangi kaip buvo nurodyta aukščiau, Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 21 9.15 punkte nurodyta, kad draudimo išmoka išmokama per 15 darbo dienų, kai draudikas gauna visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio fakto, aplinkybių ir pasekmių bei draudimo išmokos išmokėjimą. Aplinkybė, kad ieškovas su atsakovu suderinęs žalos atlyginimo sąmatą, atliko automobilio remontą, nepašalina atsakovo teisės tirti su draudiminiu įvykiu susijusias detales. O paaiškėjus, kad pagal draudimo sutartyje nustatytas sąlygas draudimo išmoka neturėjo būti mokama arba turėjo būti mažinama, draudikas raštišku pareikalavimu, per 30 dienų turi grąžinti draudikui draudimo išmoką arba permokėtą sumą, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus (Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 21 punktas 13.2.12).

Dėl teismo šališkumo

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas ginčą buvo šališkas ir nevertino aplinkybės, jog viena iš sutarties šalių yra vartotojas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog tarp šalių sudaryta draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog draudimo sutartys ne visais atvejais yra vartojimo sutartys (LAT 2007-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2007; 2008-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Pagal CK 6.193 str. 2 dalį sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Ginčo šalių sudaryta sutartis yra dėl transporto priemonės (KASKO) draudimo, sudaryta prisijungimo būdu. Į tai atsižvelgiant turi būti aiškinamas šios sutarties sąlygų turinys. Siekiant nustatyti, ar ginčo atveju draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, reikia palyginti, ar draudimo sutarties požymiai atitinka vartojimo sutarties požymius. Vartojimo sutarties sampratą pateikia CK 1.39 str. 1 dalis. Pagal šią normą vartojimo sutarčiai yra būdingi du požymiai. Pirma, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Šie du požymiai reikalauja, kad teisiškai vertinant sutartį, svarbu nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą. Be to, atsižvelgtina ir į vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos institucijų direktyvas, kurios sako, jog sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu šalis yra vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija (taip nustato daugelis ES direktyvų, tame tarpe 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnis, LAT 2003-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Ieškovas yra individuali įmonė, o tai yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog individuali įmonė būdama juridinis asmuo negali būti laikoma vartotoju, o individualios įmonės sudaryta prekių ar paslaugų vartojimo sutartis nėra vartojimo sutartis, todėl ir ieškovas šioje byloje negali būti laikomas silpnesne bylos šalimi.

Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą buvo šališkas ir visą laiką palaikė atsakovą, darė jam nuolaidas dėl terminų reikalingiems dokumentams pateikti. Byloje yra surinkta visa reikiama informacija, siekiant tinkamai ir objektyviai išnagrinėti civilinę bylą. Ieškovo prašymas išreikalauti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ vidaus darbo tvarkos taisykles pagrįstai netenkintas, kaip neturintys ryšio su byla. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu teismas siūlė abiems šalims ginčą spręsti taikiai, tačiau šalims nepavyko pasiekti susitarimo dėl taikos sutarties sąlygų (t. II, b.l. 14, 16, 23, 51, 65). Atmestinas ir ieškovo argumentas, kad pirmos instancijos teismas ekspertizę paskyrė atlikti atsakovo pasiūlytam ekspertui, neatsižvelgdamas į ieškovo pasiūlytus ekspertus. Teismas įvertino abiejų šalių siūlomus kandidatus ir savo nuožiūra paskyrė ekspertus, galinčius pateikti objektyvią ekspertinę išvadą. Pažymėtina, kad teismo ekspertai yra įspėjami dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už melagingos ekspertizės pateikimą (CPK 215 str., BK 235 str.), todėl net ir faktas, jog atsakovo ekspertas ir teismo ekspertizę atlikęs ekspertas yra kolegos dar neįrodo aplinkybės, jog eksperto išvada yra šališka ir neteisinga. Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą nagrinėjęs teisėjas būtų susijęs su atsakovu kokiais nors ryšiais (teisiniais santykiais), nurodytais CPK 65 straipsnyje, taip pat nepateikta svarių argumentų bei įrodymų dėl galimo šališkumo kitais pagrindais (CPK 66 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjas buvo šališkas, todėl, nepasitvirtinus ieškovo nurodytiems argumentams, jie atmestini kaip nepagrįsti.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą turėtų vadovautis Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. 2A-1133-115/2012 dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, draudimo išmokos priteisimo. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pažymėtina, kad apelianto nurodyta byla savo faktinėmis aplinkybėmis nėra identiška nagrinėjamai bylai, todėl neturi res judicata bei prejudicinių galių šioje byloje. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių (CPK 176 – 185 straipsniai) bei ištyręs įrodymų visetą pagrįstai sprendė, kad bylos įrodymais nepatvirtintas draudiminio įvykio buvimas, todėl teisingai atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 26 str. 1.d. 1p.).

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo IĮ „Orchidė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.