Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 33 612,82 Lt draudimo išmoką ir 4 008,32 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog ginčo eismo įvykis yra nedraudiminis, nes ieškovas slepia įvykio aplinkybes, niekuo nepagrįsti. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, jog ieškovas eismo įvykį patyrė jo nurodomomis aplinkybėmis ir laiku, o tą patvirtina paties ieškovo parodymai, policijos pareigūnų fiksuota eismo įvykio medžiaga, specialisto P. Ž. parodymai, teismo ekspertizės aktas. Anot teismo, ieškovas negali būti atsakingas dėl to, kad eismo įvykio medžiaga nebuvo kokybiška ir dėl tos priežasties ekspertas negalėjo atsakyti į klausimą, ar šio eismo įvykio metu ieškovo automobilis patyrė visus apgadinimus. Kadangi policijos pareigūnai eismo įvykio vietą apžiūrėjo vėlyvą naktį apie 24 val., teismas darė prielaidą, kad eksperto nurodytos siauros vertikalios kliūties, dėl kurios automobilis prieš atsitrenkiant į medį, turėjo patirti sugadinimus, galėjo nepastebėti.

Aplinkybes, kad atsakovo specialistai nebuvo atidūs apžiūrint eismo įvykio vietą, patvirtina atsakovo specialisto P. Ž., apklausto liudytoju, parodymai, jog tik antrą kartą nuvažiavus į eismo įvykio vietą kartu su ieškovu, buvo rastas medis, į kurį atsitrenkė ieškovo automobilis. Iš atsakovo pateiktos eismo įvykio žalos administravimo bylos, jo fotografuotų eismo įvykio vietos fotonuotraukų, matyti, kad atsakovas didesnį dėmesį koncentravo į automobiliui padarytus sugadinimus bei sužalotą medį. Anot teismo, eismo įvykio vietos aplinkos fotonuotraukos yra neinformatyvios, atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl fotografavo žolėje gulintį medį ar šaką, neatsakė, ar ši kliūtis susijusi su eismo įvykio vieta, todėl, remiantis teismo ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad ieškovo automobilis šio eismo įvykio metu patyrė pagrindinius sugadinimus, darytina prielaida, kad antrasis smūgis, dėl kurio atsirado mažesni automobilio priekinėje dalyje lokaliniai sugadinimai, taip pat įvyko šio eismo įvykio metu.

Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė Draudimo taisyklių 4.1.5 papunktyje numatytų sąlygų, kurių pagrindu jis galėtų atsisakyti mokėti draudimo išmoką ieškovui (Draudimo įstatymo 82 str. 6 d.). Nustatęs, kad ieškovo automobilis buvo sugadintas dėl autoavarijos, teismas įvykį pripažino draudiminiu ir konstatavo, kad šalių pasirašytos sausumos transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu atsakovas privalo ieškovui sumokėti draudiminę išmoką. Kadangi šalys draudimo sutartimi buvo susitarusios dėl 300 Lt išskaitos avarijos atveju, teismas prašomą priteisti sumą sumažino iki 33 610,82 Lt.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 m. spalio 27 d. sudarė savanorišką automobilio Mercedes Benz C 180 draudimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. automobilis buvo apdraustas nuo avarijų, trečiųjų asmenų neteisėtų veikų ir stichinių nelaimių. Sutartyje be kita ko nustatyta, kad draudimo suma – 74 000 Lt, yra taikoma 300 Lt išskaita, o draudimo būdas – su nusidėvėjimu, nemažėjančia draudimo suma (b. l. 27). Iš Vilniaus apskr. VPK Vilniaus rajono policijos komisariato 2009 m. vasario 2 d. pažymos matyti, kad 2009 m. vasario 1 d. atsakovo minėta draudimo sutartimi draustas automobilis pateko į eismo įvykį (b. l. 28). Ieškovui kreipusis į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar automobilio apgadinimai iš tiesų atsirado 2009 m. vasario 1 d. įvykusio eismo įvykio metu.

Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 82 str. 6 d. buvo nustatyta, kad būtent draudikui yra perkeliama našta pagrįsti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Analogiška nuostata perkelta ir į nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Draudimo įstatymo redakcijos 96 str. 6 d. Šiuo atveju atsakovas, kaip draudikas, įrodinėja, kad 2009 m. vasario 1 d. įvykęs eismo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, nes automobilio apgadinimai atsirado kitom aplinkybėm nei nurodomom ieškovo ir ne minėto eismo įvykio metu.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, t.y. ekspertizės akto ir specialistų išvadų, vertinimu, ir mano, jog, priešingai nei konstatavo teismas, minėti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. vasario 1 d. įvykęs eismo įvykis atsakovo pagrįstai buvo pripažintas nedraudiminiu.

Iš 2009 m. vasario 5 d. Vilniaus apskr. VPK Vilniaus r. PK nutarimo nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (b. l. 157), 2009 m. vasario 1 d. eismo įvykio schemos (b. l. 158), 2009 m. vasario 2 d. patrulio tarnybinio pranešimo (b. l. 159) aišku, kad ieškovas, vairuodamas ginčo automobilį, 2009 m. vasario 1 d. apie 23 val. 50 min. kelyje Bukiškės – Maišiagala siekdamas išvengti susidūrimo su staiga į kelio dalį išbėgusia stirna, pasuko vairą dešiniau ir nuvažiavo nuo kelio bei atsitrenkė į medį.

Į bylą atsakovas pateikė 2009 m. balandžio 23 d. specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad automobilis Mercedes Benz C 180 esminius sugadinimus patyrė prieš kontaktą su medžiu metu, ir yra tikėtina, jog automobilis galėjo kontaktuoti su nurodomu medžiu, tačiau ne ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, 2009 m. vasario 1 d. įvykio metu, bet kitomis aplinkybėmis (b. l. 50-55). Iš atsakovo atstovo P. Ž. parodymų aišku, kad eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta tik praėjus kuriam laikui nuo paties įvykio atsitikimo (b. l. 163), o medį, į kurį atsitrenkė ieškovo vairuotas automobilis, atsakovo atstovas aptiko tik pakartotinės eismo įvykio vietos apžiūros metu. 2009 m. balandžio 23 d. išvadą pateikęs specialistas teismo posėdžio metu patvirtino, kad išvadą parengė remdamasis atsakovo pateiktomis nuotraukomis, o pačioje eismo įvykio vietoje nebuvo (b. l. 164). Teismo paskirtos 2011 m. sausio 17 d. ekspertizės akte konstatuota, kad automobilio Mercedes Benz C 180 sugadinimai priekinės dalies dešinėje, priekinio dešiniojo žibinto pločio zonoje, įvyko būtent 2009 m. vasario 1 d. eismo įvykio metu – automobiliui atsitrenkus į medį (b. l. 196). Tačiau akte taipogi nurodyta, kad dalis automobilio sugadinimų buvo padaryti kitu poveikiu ir tie sugadinimai negalėjo atsirasti dėl vienintelio atsitrenkimo į ginčo medį. Tokie sugadinimai tai automobilio priekinėje dalyje, zonoje tarp priekinio dešiniojo žibinto ir radiatoriaus grotelių dešiniojo krašto. Teismo posėdžio metu teismo ekspertas patvirtino, kad nuotraukų, remiantis kuriomis buvo atlikta ekspertizė, kokybė yra bloga, nebuvo padarytos medžio nuotraukos iš arti (b. l. 240). Šie duomenys leidžia teigti, jog yra labiau tikėtina nei netikėtina, kad esminiai ginčo automobilio sugadinimai atsirado 2009 m. vasario 1 d. eismo įvykio metu, ieškovo nurodytomis bei policijos pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis (CPK 185 str.).

Pagal Draudimo įstatymo 82 str. 2 d. (redakcija iki 2012 m. sausio 1 d.), 96 str. 2 d. (redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.) būtent draudikui nustatyta pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas teisus nurodęs, jog atsakovo darbuotojai, rinkdami duomenis apie 2009 m. vasario 1 d. eismo įvykį, nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nes jų surinkta medžiaga nėra pakankamai informatyvi, dalis jos nesusiję su eismo įvykio eiga. Nors jos ir pakako specialisto išvadai bei ekspertizės aktui parengti, tačiau nepaneigtina, kad duomenų trūkumai galėjo sąlygoti atitinkamus išvadų netikslumus ieškovo nenaudai. Tačiau bet kuriuo atveju iš ekspertizės akto neabejotinai aišku, kad dalis atsakovo apdrausto automobilio sugadinimų atsirado 2009 m. vasario 1 d. eismo įvykio metu kaip susidūrimo su medžiu pasekmė, todėl atsakovui bet kuriuo atveju kilo pareiga apmokėti tokių sugadinimų remonto išlaidas. Kadangi ieškovas į bylą pateikė UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ parengtą ataskaitą dėl ginčo transporto priemonės atkuriamosios (remonto) vertės (b. l. 5-26), atsakovas neginčijo šioje ataskaitoje pateikto remonto išlaidų dydžio paskaičiavimo, savo paskaičiavimų nepateikė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti ieškovo reikalavimo pagrįsto bent jau iš dalies.

Išdėstytų argumentų bei nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai nesuponuoja išvados esą apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ar padarė materialinės bei procesinės teisės normų taikymo pažeidimų. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).