- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-01
- Bylos Nr.
- e2A-171-910/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05366-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ 898,98 Eur draudimo išmoką ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 22 d. Plungės rajone, kelyje Plateliai-Plungė įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo A. Ž. vairuojama transporto priemonė VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su V. Š. vairuojama transporto priemone Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu sužalotų asmenų nebuvo, todėl abiejų transporto priemonių vairuotojai užpildė deklaraciją, kurios 14 grafoje transporto priemonės Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. Š. patvirtino, jog yra atsakingas už transporto priemonių susidūrimą.
3. Apie šį įvykį abiejų transporto priemonių vairuotojai pranešė draudimo bendrovei, kuri buvo apdraudusi vairuotojo V. Š. transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, be to, į eismo įvykio vietą buvo kviesta policija. Po pranešimo draudimo bendrovei apžiūrėti apgadintų transporto priemonių atvyko atsakovės atstovas, kuris transporto priemones apžiūrėjo, apklausė abu vairuotojus bei surinko visą reikiamą medžiagą draudimo išmokai išmokėti. Draudimo bendrovės atstovas ieškovui paaiškino, kad pagal draudimo bendrovės skaičiavimus jam priklauso 898,98 Eur suma už jo transporto priemonės apgadinimą.
4. Tačiau atsakovė 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. 1231356 nurodė, kad įvykis įvyko ne vairuotojų nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, dėl to automobilio Volvo S80 valdytojui V. Š. civilinė atsakomybė nekyla. Atsižvelgiant į tai, draudimo išmokos už apgadintą automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė negali išmokėti. Dėl šios priežasties Plungės rajono apylinkės teisme vyko civilinės bylos nagrinėjimas, kurio metu 2011 m. gruodžio 22 d. įvykęs eismo įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, ir Plungės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 priteisė transporto priemonės Volvo S80 valdytojui V. Š. iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 7281 Lt žalos atlyginimą. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo panaikinimo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė, taigi sprendimas civilinėje byloje įsiteisėjo 2015 m. sausio 26 d.
Šalies argumentai
5. Ieškovo teigimu, civilinę bylą išnagrinėjusių teismų sprendimais, kurie šioje byloje turi prejudicinę galią, buvo paneigtos aplinkybės, nurodytos atsakovės 2012 m. sausio 18 d. rašte Nr. 1231356, įvykis yra pripažintas draudžiamuoju, apie įvykį ieškovas buvo pranešęs tinkamai, atsakovės atstovai transporto priemones apžiūrėjo, surinko visą medžiagą, būtiną išmokai išmokėti. Ieškovo įsitikinimu, atsakovei nuo 2015 m. sausio 26 d. atsirado pareiga įvykdyti įsipareigojimus, kurie kyla iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ). Pretenzija draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo buvo pateikta nedelsiant po įvykio, draudiko atstovas buvo atvykęs į įvykio vietą, užvedė draudžiamojo įvykio bylą, kurioje iš pradžių buvo priimtas sprendimas išmokėti ieškovui draudimo išmoką, tačiau vėliau draudikas pakeitė savo nuomonę ir atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, įsiteisėjus pirmiau nurodytam Plungės rajono apylinkės teismo sprendimui, draudikas jau be atskiro kreipimosi turėjo išmokėti išmoką už apgadintą transporto priemonę ieškovui (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis), tačiau tokių veiksmų neatliko, dėl to ieškovas priverstas kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, be to, pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.
7. Pasak atsakovės, 2011 m. gruodžio 23 d. AB „Lietuvos draudimas” buvo pranešta, kad 2011 m. gruodžio 22 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadintas ieškovui priklausantis automobilis VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Draudikas, remdamasis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, atliko žalos administravimo veiksmus. Jų metu apžiūrėti eismo įvykyje dalyvavę automobiliai, defektai užfiksuoti nuotraukose, surašyti apžiūros aktai, gauti vairuotojų išsamūs paaiškinimai. Eismo įvykio aplinkybės žalą administravusiam ekspertui sukėlė įtarimų, dėl to įvykio tyrimas buvo perduotas Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus Žalų tyrimo ekspertui M. S., kuris turi specialių trasologinių žinių bei eismo įvykių aplinkybių ekspertinių tyrimų kvalifikaciją. Ekspertas, ištyręs eismo įvykio aplinkybes, pateikė ekspertinę pažymą, kurioje nurodė, kad atlikto tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog automobiliai VW Passat ir Volvo S80 buvo sugadinti ne vairuotojų nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis. Draudiko nustatytos aplinkybės esmingai skiriasi nuo eismo įvykio dalyvių nurodytų. Prie šios bylos prijungtoje Plungės rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-33-3-00928-2012-5) buvo atlikta teismo ekspertizė bei įvykio modeliavimas, kurių išvados, atsakovės nuomone, patvirtina draudiko poziciją bei M. S. padarytas išvadas. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia mokėti draudimo išmoką, jei nenustatyta, kad įvykis yra draudžiamasis.
8. Atsakovės teigimu, ieškovas netinkamai suvokia TPVCAPDĮ nuostatų prasmę. Ieškovo nurodoma žala užregistruota 2011 m. gruodžio 23 d., o sprendimas priimtas 2012 m. sausio 18 d., t. y. nepažeidžiant TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl minimalių terminų. Žalos administravimas vyko tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų. Ieškovo nurodoma išimtis (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis), kai 3 mėnesių terminas nėra skaičiuojamas, jeigu žalos atlyginimas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, šiuo atveju netaikytina ir nereikšminga. Ši išimtis yra taikoma draudikui, kai jis, laukdamas sprendimo teisminio proceso metu, gali pateisinti sprendimo dėl draudžiamojo įvykio nepriėmimą. Jeigu teisminė byla pradedama iki draudiko sprendimo priėmimo, draudikas turi teisę stabdyti žalos administravimą ir laukti sprendimo civilinėje byloje. Tačiau ieškovo atveju žalos administravimas nebuvo stabdomas, draudikas neatidėjo žalos administravimo ir sprendimo priėmimo iki teismo proceso pabaigos. Draudikas sprendimą priėmė dar iki ieškovo nurodomos teismo bylos iškėlimo, o administravimas nebuvo stabdomas (atidedamas). Žalos administravimas tokiu atveju net negalėjo būti stabdomas, nes civilinė byla vyko iš kitų teisinių santykių. Kitoje byloje buvo sprendžiama, ar pagrįstai pritaikytas savanoriškojo draudimo sutartyje sulygtas nedraudžiamasis įvykis. Šis sprendimas dėl eismo įvykio kaltininko ir jo draudimo bendrovės tarpusavio santykių neturi įtakos civilinės atsakomybės, kaip draudžiamojo įvykio, nustatymui ir sprendimo priėmimui. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo nutartis neturi jokios prejudicinės galios šios civilinės bylos išnagrinėjimui, nes nurodytos dvi bylos, nors ir dėl to paties eismo įvykio, tačiau skiriasi situacijos teisinis kvalifikavimas, taikytini teisės aktai, ginčo šalys. Atsakovė pripažįsta, kad, prijungus minėtos bylos medžiagą, galima remtis toje byloje esančiais liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis, tačiau Klaipėdos apygardos teismo nutartis juridine prasme neturi prejudicinės galios.
9. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovė prašo ją taikyti bei ieškinį atmesti ir tuo pagrindu. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis iš draudimo santykių kylantiems reikalavimams yra vieneri metai. Tai reiškia, kad ieškovas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, turėjo per vienerius metus kreiptis teisminės gynybos. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kai ji buvo pažeista. Draudimo santykiuose teisės pažeidimo diena yra laikoma diena, kai asmens atžvilgiu yra priimamas sprendimas, kuris jo netenkina, pvz., įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, nors klientas mano, kad žala turi būti atlyginta, o įvykis laikomas draudžiamuoju. Ieškovo atžvilgiu sprendimas priimtas 2012 m. sausio 18 d., būtent nuo to momento jis sužinojo apie jo galimai pažeistą teisę ir įgijo teisę reikšti ieškinį dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo. Nesutikdamas su sprendimu, ieškovas turėjo kreiptis teisminės gynybos, tačiau to nedarė. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nuomone, yra visi pagrindai taikyti ieškinio senatį, kuri praleista itin ženkliai, t. y. net penkerius metus. Šiuo atveju ieškovui nebuvo trukdžių kreiptis į teismą, jeigu jis manė, kad jo teisės yra pažeistos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatė, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ dar 2012 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui – draudėjui A. Ž., ir apie šį sprendimą informavo ieškovą tos pačios dienos pranešimu Nr. 1231356, nurodęs tokio sprendimo teisinį pagrindą. Aplinkybę, kad ieškovas šį pranešimą gavo ir apie priimtą sprendimą nemokėti draudimo išmokos žinojo, patvirtina jo atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. vasario 2 d. pateiktas skundas, kuriame jis prašo atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, kitaip jis bus priverstas kreiptis į teismą.
12. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas, siekdamas, kad nuo jo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovas negalėtų gintis ieškinio senatimi (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), turi pareikšti ieškinį teismui per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
13. Atsižvelgdamas į nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, taip pat šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovas, 2017 m. vasario 7 d. pateikęs Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, praleido tokiam ieškiniui įstatymo nustatytą senaties terminą. Ieškovo atstovo nurodytas aplinkybes, kad ieškinio senatis nėra praleista, teismas atmetė kaip nepagrįstas ir prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams (CPK 185 straipsnis).
14. Teismas taip pat atmetė ieškovo atstovo argumentą, kad Plungės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui A. Ž. dėl žalos atlyginimo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšme šioje civilinėje byloje.
15. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Dėl to teismas nepasisakė dėl kitų ieškovo ir atsakovės argumentų ir aplinkybių, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
16. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas (CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, CK 6.249 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis, 263 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
17. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendime apskritai nenurodė jokių motyvų, kodėl Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 nustatyti faktai šioje byloje nelaikytini prejudiciniais.
17.2. Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 buvo atliktos dvi ekspertizės, kurių tikslas – paneigti AB „Lietuvos draudimas“ eksperto M. S. tiriant eismo įvykį padarytą išvadą. Bylos nagrinėjimo metu atliktos teismo ekspertizės eksperto išvadą paneigė visiškai, dėl to V. Š. iš atsakovo buvo priteista draudimo išmoka. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, dėl to pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis).
17.3. Ieškinio senaties terminas dėl šio draudiminio įvykio buvo nutrauktas V. Š. pateikus ieškinį įstatymų nustatyta tvarka Plungės rajono apylinkės teismui, ir ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Būtų neteisinga laikyti, kad ieškinio senatis pasibaigė 2013 m. sausio 18 d., kai teismo sprendimas civilinėje byloje įsiteisėjo tik 2015 m. sausio 26 d.
17.4. Įsiteisėjus Plungės rajono apylinkės teismo sprendimui, atsakovė jau be atskiro kreipimosi turėjo išmokėti išmoką už apgadintą transporto priemonę ieškovui (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimas
18. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Ieškovo atžvilgiu senaties terminas prasidėjo 2012 m. sausio 18 d., kai jis sužinojo apie priimtą sprendimą, ir tęsėsi iki 2013 m. sausio 18 d. Ieškovas ieškinį pateikė tik 2017 m. vasario 7 d., taigi itin žymiai praleidęs ieškinio senaties terminą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį ir atmetė ieškinį šiuo pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu kelis kartus bandė išsiaiškinti ieškinio senaties praleidimo aplinkybes, užduodamas klausimus ieškovo atstovui. Ieškovo atstovas niekada nepripažino praleidęs ieškinio senatį ir neprašė atnaujinti praleisto termino.
18.2. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senatis turėjo sustoti pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį – pateikus ieškinį teismui. Tačiau pabrėžtina, kad Plungės rajono apylinkės teisme iškeltoje byloje ieškovas buvo V. Š., kuriam ieškinio senatis pateikus ieškinį ir sustojo. Tuo pagrindu, kad ieškinio senatis sustojo vienam ieškovui, negali būti pateisinamas kito ieškovo pasyvus elgesys. Ieškinio senatis pagal savo prigimtį skirta tam, jog kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, imtųsi aktyvių ir tinkamų veiksmų savo teisėms ginti. Ieškovas penkerius metus nesirūpino savo teisių tinkamu gynimu, šį klausimą prisiminė tik sužinojęs, kad kito ieškovo atžvilgiu buvo priimtas palankus sprendimas.
18.3. Atsakovė laikosi nuoseklios pozicijos, kad Plungės rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 neturi prejudicinės galios šiai bylai išspręsti. Nurodytoje byloje ieškovas buvo kitas asmuo – V. Š.. A. Ž. nedalyvavo byloje kaip ieškovas, buvo trečiasis asmuo. Aptariamoje byloje reikalavimas AB „Lietuvos draudimas“ buvo keliamas visiškai kitokiu teisiniu pagrindu – savanoriškos sutarties pagrindu. Taigi toje byloje ieškovą ir atsakovą siejo sudaryta draudimo sutartis, o ginčas vyko dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, pateikus klaidingą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes.
18.4. Tačiau sutiktina su ieškovu, kad tam tikros nustatytos faktinės aplinkybės toje byloje gali būti vertinamos. Būtent dėl to pirmosios instancijos teismas prijungė nurodytos civilinės bylos medžiagą. Šioje medžiagoje yra apklaustų liudytojų parodymai, eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, taip pat atliktos Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertizės. Nurodyti duomenys gali būti vertinami sprendžiant nagrinėjamos bylos ginčą, neatliekant pakartotinai įvardytų proceso veiksmų (liudytojų, eismo įvykio dalyvių apklausų). Tačiau šie duomenys byloje vertinami kitų aplinkybių įrodinėjimo kontekste – nustatant civilinės atsakomybės sąlygas.
18.5. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pateikė savo ekspertizės aktų vertinimą. Atsakovės nuomone, teismo ekspertizės patvirtino tai, kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodė eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis. Taigi teismo ekspertai ne paneigė draudiko darbuotojo M. S. išvadą, o ją patvirtino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
21. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 22 d. Plungės rajone, kelyje Plateliai-Plungė įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo A. Ž. vairuojama transporto priemonė VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su V. Š. vairuojama transporto priemone Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
22. Apie eismo įvykį ieškovas pranešė atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. gruodžio 23 d. Atsakovė atliko žalos administravimo veiksmus, tačiau 2012 m. sausio 18 d. pranešimu Nr. 1231356 informavo ieškovą, kad priimtas sprendimas nemokėti jam draudimo išmokos, nes, draudikui atlikus eismo įvykio tyrimą, nustatyta, jog eismo įvykis įvyko ne eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų nurodytomis aplinkybėmis.
23. Ieškovas A. Ž. Plungės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5-747/2014 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo buvo įtrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, tačiau savarankiškų reikalavimų atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ nurodytoje civilinėje byloje nepareiškė.
24. Ieškovo A. Ž. ieškinys atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas 2017 m. vasario 2 d.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių pareikšti, ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, motyvuodamas tuo, kad ieškinio senaties terminas dėl ginčo draudžiamojo įvykio buvo nutrauktas V. Š. pateikus ieškinį įstatymų nustatyta tvarka Plungės rajono apylinkės teismui.
26. Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.
27. Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).
28. Aptariamu atveju ieškovas A. Ž. su reikalavimu atlyginti žalą 2011 m. gruodžio 23 d. pranešimu kreipėsi į draudiką AB „Lietuvos draudimas“, taigi tarp jo ir draudiko susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.
29. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovas, siekdamas, kad nuo jo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovas negalėtų gintis ieškinio senatimi (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), turi pareikšti ieškinį teismui per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
30. Tais atvejais, kai ginčo šalis byloje reikalauja taikyti ieškinio senatį, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
31. Ieškovui A. Ž. 2011 m. gruodžio 23 d. pranešus apie įvykusį eismo įvykį atsakingo už žalą asmens draudikui, šis turėjo 30 dienų terminą nuspręsti, ar pretenzija yra pagrįsta, ir priimti atitinkamą sprendimą (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalis) arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju tai atlikti per 3 mėnesius.
32. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės taikymo taisyklę: kai atsakingas draudikas pažeidžia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – 3 mėnesių terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
33. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškovą A. Ž. apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką informavo 2012 m. sausio 18 d. pranešimu Nr. 1231356. Ieškovas neginčija, kad apie priimtą pranešimą sužinojo tą pačią dieną. Taigi darytina išvada, jog ieškovo atžvilgiu senaties terminas prasidėjo būtent 2012 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 2013 m. sausio 18 d. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas į teismą kreipėsi žymiai praleidęs ieškinio senatį, t. y. tik 2017 m. vasario 7 d.
34. Ieškovo argumentai, kad ieškinio senaties terminas dėl ginčo draudžiamojo įvykio buvo nutrauktas V. Š. pateikus ieškinį įstatymų nustatyta tvarka Plungės rajono apylinkės teismui, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė teisingai nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teisme iškeltoje byloje ieškovas buvo kitas asmuo – V. Š.. Būtent jam ieškinio senaties terminas ir buvo nutrauktas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad tuo pagrindu, jog ieškinio senatis sustojo vienam ieškovui, negali būti pateisinamas kito ieškovo pasyvus elgesys. Ieškinio senatis pagal savo prigimtį yra skirta tam, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, imtųsi aktyvių ir tinkamų veiksmų savo teisėms ginti. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.
35. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
36. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šiam terminui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
37. Nagrinėjamu atveju ieškovui, kuris dalyvavo Plungės rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu, dar vykusio 2013 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu buvo išaiškinta galimybė teikti ieškinį. Ieškovas nurodė ketinantis ieškinį pareikšti, tačiau to nepadarė net iki 2017 m. vasario mėnesio. Pažymėtina, kad Plungės rajono apylinkės teisme vykusio proceso metu A. Ž. atstovavo tas pats advokatas, kuris atstovavo ir ieškinį pateikusiam V. Š.. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nenurodė jokių svarbių delsimo kreiptis į teismą net penkerius metus priežasčių. Jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenustatyta ir iš byloje esančių duomenų (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas praleistas iš esmės dėl paties ieškovo pasyvaus elgesio, ir pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.
38. Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; kt.).
39. Išanalizavus nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškinys paduotas žymiai praleidus vienerių ieškinio senaties terminą, kuriam atnaujinti svarbių priežasčių nėra, pagrįstai nenagrinėjo ginčo iš esmės ir ieškinį atmetė, remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi.
40. Konstatavus, kad ieškinys pagrįstai atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai tampa teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
41. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsniu 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutaria:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą.