- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-150-616/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47051-2022-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- N. D.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu ir N. D. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 65–66 straipsniais, į N. D. paskirtą bausmę įskaityta laikiname sulaikyme (nuo 2022 m. gruodžio 15 d. 19.50 val. iki 2022 m. gruodžio 16 d. 10.46 val.) išbūta viena para ir suėmime išbūtas laikas (imtinai) nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
N. D. kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta ją panaikinti ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti. Kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nuspręsta nebetaikyti pasibaigus kardomosios priemonės galiojimo laikui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. N. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2022 m. gruodžio 15 d. apie 18.40 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (3,95 prom.), tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į nugarą, kairės pusės mentę savo motinai A. D. ir tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai A. D. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. D. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 20 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nepakankamai įvertintos aplinkybės, jog jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, su nukentėjusiąja A. D. susitaikė, jos atsiprašė. Apelianto teigimu, būdamas suimtas, viską apgalvojo ir nusprendė po bausmės atlikimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, dirbti. Mano, kad arešto bausmės maksimaliam 90 parų terminui skyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir tokia bausmė bei jos dydis būtų pakankami už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2.2. Akcentuoja, kad nukentėjusioji A. D. yra silpnos sveikatos, gyvena viena, todėl jai reikalinga apelianto pagalba buityje, kadangi jis yra vienintelis jos sūnus, kuris jai gali padėti. Todėl mano, kad nepakeitus paskirtos laisvės atėmimo bausmės į areštą 90 parų, nukentėjusioji ilgesnį laiką liks be vyriškos pagalbos buityje ir ūkyje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo N. D. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Arminas Elijošius prašė nuteistojo N. D. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Nuteistojo N. D. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis N. D. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamą veiką paskirta galutine laisvės atėmimo bausmė ir prašo skirti švelnesnę bausmę.
Dėl paskirtos bausmės
3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
4. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
5. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo N. D. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas nuteistajam N. D. galutinę bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
6. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
7. Iš bylos medžiagos matyti, kad N. D. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis). N. D. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas šešiolika kartų (vienas teistumas išnykęs), nuo 2014 m. dominuoja nusikalstamos veikos (smurtas, grasinimai) tos pačios nukentėjusiosios – motinos A. D. atžvilgiu, t. y. iš viso devyni teistumai už dvylika nusikalstamų veikų jos atžvilgiu, nusikalstamos veikos padarytos esant neblaiviam, taip pat už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, teistas ir dėl smurto panaudojimo tėvo, sugyventinių atžvilgiu (1 t., b. l. 105–123, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Be to, naują nusikalstamą veiką N. D. padarė tik praėjus kiek daugiau nei vieniems metams po paleidimo iš pataisos įstaigos (paleistas 2021 m. liepos 13 d.). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad dėl jo netinkamo elgesio su motina 2020–2022 m. gauta eilė Bendrojo pagalbos centro iškvietimų (1 t., b. l. 100-102), ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nesilaikė šioje byloje paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios sąlygų, todėl jam paskirta griežtesnė kardomoji priemonė – suėmimas (1 t., b. l. 83–85, 96–97). Visi šie duomenys patvirtina, kad N. D. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. N. D. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (1 t., b. l. 125), buvo nedirbantis (1 t., b. l. 127). Kadangi N. D. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir tai liko neįvertinta skiriant jam bausmę. Tačiau nesant proceso dalyvių skundų dėl netinkamai nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas sunkinti nuteistojo teisinės padėties, savo iniciatyva šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ištaisyti negali ir šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nevertina.
8. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo N. D., pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytą aplinkybę, taigi dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę ir šiuo pagrindu švelninti N. D. paskirtą bausmę, nėra pagrindo. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė, nemenkina N. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija abejoja, ar jo atsiprašymas gali būti laikomas nuoširdžiu, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis sistemingai daro nusikalstamas veikas savo motinos atžvilgiu. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais N. D. buvo skirtos ne tik laisvės atėmimo bausmės, bet ir baudos, viešųjų darbų, arešto, laisvės apribojimo bausmės, taip pat buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, tarp jų ir smurtines. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus N. D. švelnesnę nei terminuotą laisvės atėmimo bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Atsižvelgiama ir tai, kad už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą jam net šešis kartus buvo paskirta apeliaciniame skunde prašoma bausmė – areštas, tačiau, kaip matyti, teigiamo poveikio šios bausmės skyrimas nuteistajam nepadarė. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be griežčiausios sankcijose numatytos bausmės atlikimo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo N. D. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Todėl siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.
9. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam N. D. pagrįstai paskyręs laisvės atėmimo bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, jos dydį nustatė mažesnį nei minėto straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Atsižvelgus į tai, kad N. D., teisiamas jau septynioliktą kartą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis nėra laikomas per dideliu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu, taip pat įskaitė laikino sulaikymo ir suėmimo laiką.
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. D. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
11. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, jog pagrindo taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą N. D. atžvilgiu nėra, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka.
12. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
13. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).
14. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu N. D. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (4 mėnesiai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad N. D. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš ankstesnių nuteistojo N. D. teistumų matyti, kad jam jau ne kartą buvo taikytas šis teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teigiamo poveikio jie nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus, o paskutiniu nuosprendžiu pritaikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas jam nesilaikant probacijos sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus N. D. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
15. Apibendrinant visą tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliacinio skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. APD-2023-07334, kurioje prašoma priteisti valstybei iš N. D. 93,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjo advokato Edmundo Jankaičio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 17).
17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
19. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 20 d. nuosprendį apskundė nuteistasis N. D.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis N. D. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 3 nutartimi nuteistajam N. D. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Edmundas Jankaitis.
20. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo N. D. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą N. D. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo N. D. 93,33 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo N. D. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo N. D. valstybės naudai išieškoti 93,33 Eur (devyniasdešimt tris eurus 33 euro centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.