Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. B. skundą dėl antstolės Daivos Milevičienės veiksmų, suinteresuoti asmenys J. L., antstolė Daiva Milevičienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas R. D. B. pateikė 2024 m. liepos 8 d. skundą dėl antstolės veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolės Daivos Milevičienės 2024 m. birželio 21 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą – 2024 m. birželio 17 d. teismo vykdomąjį raštą Nr. e2VP-8541-466/2024 vykdymui (vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289). Patikslinęs skundą, prašė panaikinti antstolės Daivos Milevičienės 2024 m. birželio 21 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą – 2024 m. birželio 17 d. teismo vykdomąjį raštą Nr. e2VP-8541-466/2024, vykdymui, kuriuo yra nurodomas išlaikymo įsiskolinimas, sudarantis 19 396 Eur sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

26. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų nustatant susidariusio išlaikymo vaikui įsiskolinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų įrodymų ir papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)prijungimo prie bylos

27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

28. Išieškotoja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė jai priklausančios banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teikiamo įrodymo pobūdį (išrašo laikotarpį), juo siekiamas įrodyti aplinkybes (išieškotojos finansinę būklę), sprendžia, kad naujai pateiktas banko sąskaitos išrašas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, vėlesnis jo pateikimas nekeičia iš esmės nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl jis neprijungiamas prie nagrinėjamos bylos.(CPK 314 straipsnis).

29. Apeliantas po suinteresuoto asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą ir bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui 2025 m. gegužės 23 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl išieškotojos atsiliepimo į atskirąjį skundą.

30. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teisė teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta taisykle, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

31. Atsižvelgus į apelianto pateiktų papildomų rašytinių įrodymų turinį matyti, kad jis nenurodė jokių naujų, pasikeitusių esminių aplinkybių, turinčių reikšmę tinkamam bylos išnagrinėjimui. Tai iš esmės atitinka apelianto procesinės pozicijos papildymą, kuris pasibaigus atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį padavimo terminui nėra leidžiamas. Dėl to apelianto papildomus rašytinius paaiškinimus taip pat atsisakytina priimti.

Dėl atskirojo skundo esmės

32. Pagal CPK 651 straipsnį, dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti, ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti esamų kliūčių ar priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, kuriam priimti yra kliūtys, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma, arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009). CPK 651 straipsnio 2 dalis numato, kokias aplinkybes vykdomojo dokumento priėmimo metu turi patikrinti antstolis, šis aplinkybių sąrašas nėra baigtinis.

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išieškojimo interesą turinčio subjekto vykdomojo dokumento pateikimas vykdyti taip pat nereiškia, kad šis dokumentas besąlygiškai turi būti vykdomas. Antstolis neturi teisės spręsti vykdomojo rašto teisėtumo klausimo, tačiau, pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį, prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą – patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir jam vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 23 punktas). Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009).

35. Apeliantas laikosi pozicijos, kad jis be antstolės ir išieškotojos patvirtintos 4 900 Eur sumos, papildomai yra suteikęs išlaikymą vaikui 5 381,07 Eur (3 600 Eur + 1 301,07 Eur + 480 Eur). Dėl kiekvienos iš sumų pasisakoma atskirai.

Dėl 3 600 Eur sumos

36. Nustatyta, kad 3 600 Eur suma į išieškotojos banko sąskaita buvo pervesta trimis bankiniais pavedimais: 1) 2017 m. kovo 8 d. (1 500 Eur) (paskirtis: VIV_sąskaitos papildymas); 2) 2017 m. gegužės 2 d. (1 100 Eur) (paskirtis: VIV_sąskaitos papildymas) ir 2018 m. sausio 18 d. (1 000 Eur) (paskirtis: VIV_sąskaitos papildymas). Išieškotoja neginčija nurodytų sumų pervedimo į jos banko sąskaitą, tačiau jų netraktuoja kaip išlaikymo vaikui, pervesto Taikos sutarties 2.1 punkto pagrindu.

37. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto tarpusavyje vienas kitam prieštaraujančius tiek pirmosios instancijos teisme nurodytus, tiek ir atskirojo skundo argumentus. Apeliantas vienu atveju nurodo, kad 3 600 Eur sumos sumokėjimas buvo finansinė parama išieškotojai dėl jos tuometinės sunkios finansinės situacijos. Paaiškino, kad vienu metu jis pats vienas apsiėmė išlaikymo vaikui teikimą, pavyzdžiui, patikslinto skundo dėl antstolio veiksmų 11-tame punkte apeliantas nurodė, jog visas dukters išlaikymo išlaidas prisiėmė vaiko tėvas, o motina nepatyrė jokių vaiko išlaikymo išlaidų. Kitu atveju apeliantas 3 600 Eur sumą prilygina vienu metu sumokėtam 15 mėn. išlaikymo įmokų skaičiui. Vis dėlto, abi nurodytos pozicijos viena kitai prieštarauja. Jei apeliantas prisiėmė pareigą kurį laiką padengti visą išlaikymo sumą, skirtą vaikui, jo pozicija dėl 15 mėn. išlaikymo neturi loginės reikšmės, kadangi vadovaujantis antrąja versija, paneigiami finansiniai išieškotojos sunkumai ir pareiškėjo pareigos prisiėmimas teikti išlaikymą vaikui už abu tėvus. Jei apeliantas išties buvo įsipareigojęs perimti visą išlaikymą vaikui dėl išieškotojos finansinių sunkumų konkrečiu laikotarpiu, tai nereiškia, jog jis turi teisę subjektyviai ir individualiai keisti ar interpretuoti Taikos sutartimi nustatytą išlaikymo teikimo tvarką. Vertindamas aplinkybę, kad jeigu jis kurį laiką išties vykdė ir išieškotojai tenkančią pareigą, jis gali jos atžvilgiu reikšti finansinio pobūdžio reikalavimą dėl lėšų grąžinimo. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad išieškotoja teikė prašymą pareiškėjui dėl finansinės pagalbos. Tuo pačiu pažymėtina, kad išieškotojos pajamų deklaravimo ar teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių nurodytų lėšų pervedimo laikotarpiu apeliantas įsiskolinimų dėl išlaikymo neturėjo.

38. Apeliantas itin akcentuoja jo išieškotojai siųsta 2019 m. kovo 9 d. pranešimą, kuriuo jis pateikė santrumpos VIV interpretaciją, kaip išlaikymą vaikui, tačiau taip pat svarbu pažymėti, kad iki pastarojo rašto išsiuntimo išieškotojai, ji 2019 m. vasario 5 d. el. laišku kreipėsi į apeliantą konstatuodama, jog jis pervedė jai 3 600 Eur sumą, kurią ji laikė vidinių įsipareigojimų vykdymu. Pažymėjo, kad jų sutarta suma buvo 4 800 Eur ir pasiteiravo dėl likusios sumos pervedimo. Laiške nėra jokių žodinių užuominų dėl išlaikymo vaikui. Pareiškėjas, atsakydamas į pastarąjį el. laišką, tą pačią dieną el. paštu pateikė atsakymą išieškotojai, nurodydamas, jog visus savo įsipareigojimus vykdo su kaupu. Jokių prieštaravimų dėl išieškotojai perleistų 3 600 Eur sumos laikymo kaip vidinių įsipareigojimų vykdymo, jis laiške nepareiškė. Šis šalių susirašinėjimas į bylą pateiktas kartu su antstolės 2024 m. rugpjūčio 9 d. atsiliepimu į patikslintą pareiškėjo skundą, todėl laikytina, jog pareiškėjas turėjo pakankamai laiko paneigti laiško turinį ar pateikti tam prieštaraujančius rašytinius įrodymus. Pareiškėjo 2019 m. kovo 9 d. pranešimas, kuriame jis pateikia kitokią santrumpos VIV interpretaciją (vaiko išlaikymo vykdymui) nagrinėjamu atveju, lygiagrečiai jį vertinant su aukščiau minėtu šalių susirašinėjimu, neturi esminės įrodomosios reikšmės, kadangi jo 2019 m. kovo 9 d. pranešimo teiginius paneigia jo paties 2019 m. vasario 5 d. siųstas el. laiškas. Kita vertus. subjektyvi santrumpos interpretacija nėra imperatyvi teismui, nes ji vertintina visų byloje esančių įrodymų kontekste.

39. Atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas pateikia kelias skirtingas versijas dėl 3 600 Eur sumos, abejonių jo argumentais kelia ir aplinkybė, jog šalia kasmėnesinių pervedimų su paskirtimi „Dukrytes islaikymui“ (po 240 Eur), apeliantas atliko ir aukščiau nurodytus tris ginčo pavedimus, t. y. nurodytų ginčo lėšų laikotarpiu jis vis tiek teikė periodinį išlaikymą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išties buvo susiformavusi praktika periodinio išlaikymo paskirtyje nurodyti „Dukrytes islaikymui“. Pažymėtina, kad pavyzdžiui 2018 m. rugpjūčio 17 d. yra nurodyta „Dukrytes islaikymui 7,8 plius akiniai“, todėl akivaizdu, jog tuomet, kai yra papildomos išlaidos šalia periodiškai teikiamo išlaikymo, apeliantas nurodydavo papildomus žodžių junginius paskirtyje. Bendrame kontekste svarbu paminėti, jog pervedant kito pobūdžio išlaidas, susijusias su vaiku, apeliantas ir kitur vartoja teiginius „dukrytei“, pavyzdžiui, pirkiniai dukrytei, išvyka su dukryte, dviratis dukrytei, todėl „VIV“ santrumpos vartojimas neva pervedant lėšas, susijusias su dukters išlaikymu, taip pat kelia abejonių dėl realios paskirties, kurią nurodo apeliantas.

40. Šalia to pasisakytina ir dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kadangi apeliantas akcentuoja išieškotojos pareigą paneigti jo teiginį, kad „VIV“ santrumpa turi kitą reikšmę nei apeliantas nurodo. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Tai reiškia, kad būtent apeliantui kilo pareiga įrodyti, kad 3 600 Eur lėšos buvo skirtos būtent vaiko išlaikymui. Vis dėlto, nustatytų aplinkybių kontekste spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog 3 600 Eur lėšų suma buvo skirta vaiko išlaikymui ir tuo pagrindu antstolė privalėjo mažinti nustatytą įsiskolinimo sumą.

Dėl 1 301,07 Eur ir 480 Eur sumų

41. Apeliantas (pareiškėjas) nurodo, kad be tiesioginių vaiko poreikių patenkinimo, buvo atlikti pavedimai į išieškotojos sąskaitą, skirti vaiko poreikių patenkinimui, kurie sudarė bendrą 1 301,07 Eur, neįskaitant patirtų išlaidų apmokant už vaiko lankytą ikimokyklinę ugdymo įstaigą, papildomojo ugdymo būrelius. Taip pat nurodė, kad į vaiko vardu atidarytą banko sąskaitą pervedė 480 Eur sumą. Abi šias sumas priskiria vaiko išlaikymui pagal Taikos sutarties 2.1 punktą.

42. Pirmosios instancijos teismas šioje pareiškėjo reikalavimų dalyje vadovavosi kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo taisykle, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Toks sumažinimas viršija antstoliui suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), todėl vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).

43. Apeliantas laikosi pozicijos, kad pastaroji teisės išaiškinimo taisyklė ginčui neaktuali dėl skirtingų faktinių aplinkybių abiejose bylose ir šiuo atveju turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo išaiškinimo 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010, kurioje nurodyta, jog nedidelės vertės nuolat teikiamos lėšos, kurios skirtos vaiko būtiniems poreikiams užtikrinti ir kuriomis savarankiškai disponuoja pats vaikas (kišenpinigiai), sudaro dalį vaikui teikiamo išlaikymo, o jeigu jis neteikiamas, tai gali sudaryti išlaikymo įsiskolinimo dalį. Jeigu yra įrodytas kišenpinigių teikimas, tai atsiranda pagrindas sumažinti dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolintą sumą.

44. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas minėtoje 2016 m. birželio 29 d. nutartyje pažymėjo, kad būtinybė iš dalies pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, neatitinkančią nuoseklios kasacinio teismo praktikos, konstatuojant, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad 480 Eur sumą apeliantas motyvuoja būtent kasacinio teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010, kurios suformuota teisės aiškinimo taisyklė buvo iš dalies pakeista atsižvelgiant į aplinkybę, kuomet susitarime dėl lėšų pervedimo nėra numatyta, kad lėšos bus pervedamos į vaiko banko sąskaitą.

45. Taigi visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, tai yra vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustatytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika, o subjektyvus kitos šalies nurodytų teisės aiškinimo taisyklių įvertinimas ar nesutikimas su jų taikymu, nėra privalomas bylą nagrinėjančiam teismui.

46. Nustatyta, kad 480 Eur suma buvo pervesta į vaiko vardu atidarytą banko sąskaitą ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Apeliantas, kaip minėta, laikosi pozicijos, jog nurodyta suma turi būti sumažinama išlaikymo įsiskolinimo suma. Šiuo aspektu primintina, kad teismas nagrinėja ginčą ne tarp vaiko tėvų, o vertina antstolio veiksmų teisėtumą. Taikos sutartimi buvo aiškiai sutarta, kad išlaikymas vaikui teikiamas į vaiko motinos banko sąskaitą (Taikos sutarties 2.1 punktas). Svarbu atkreipti dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo pagrįstumo, kurioje konstatuota, jog šalys nesikreipė į teismą dėl teismo patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygų pakeitimo <…> teismas vertino, jog apeliantas (pareiškėjas) vienašališkai negalėjo pakeisti taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykdyti tokiu būdu, kaip numatyta taikos sutartyje, t. y. teikti išlaikymą dukrai po 240 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į mamos nurodytą sąskaitą nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos iki kol dukra sulauks 18 metų (Nutarties 24 punktas). Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų dėl Taikos sutarties sąlygų pakeitimo. Taigi darytina išvada, kad teikdamas išlaikymą vaikui apeliantas turėjo vadovautis Taikos sutarties 2.1-2.2 punktais. Apeliantas nepaaiškino, kodėl nurodytas lėšas pervedė ne į vaiko motinos banko sąskaitą, o būtent į vaikui priklausančią banko sąskaitą, nepaisydamas Taikos sutartimi sutartos tvarkos. Be to, lėšos pervestos 2024 m. kovo – balandžio mėn., vaikas lėšų pervedimo momentu buvo sukakęs dvylika metų, o priklausomai nuo finansinės įstaigos, vaikams (su tam tikrais apribojimais) yra sudarytos galimybės naudotis banko kortele, todėl nėra galimybės atmesti ir aplinkybės, kad nurodytos lėšos galėjo būti skirtos vaikui gera tėvo valia. Taigi nesant sutarimo, kad išlaikymas vaikui teikiamas tiesiai į jo banko sąskaitą, antstolė neturėjo pagrindo spręsti dėl išlaikymo įsiskolinimo sumažinimo.

47. Apeliantas dėl 1 301,70 Eur dydžio išlaidų pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. jis vaiko motinai pervedė 1 307,70 Eur ir šios sumos dydžiu taip pat turėjo būti mažinamas įsiskolinimas. Akcentavo, kad lėšos pervestos vaiko motinos nurodymu bei aplinkybę, kad, pavyzdžiui, išlaidos už sveikatos priežiūros paslaugas, negali būti priskiriamos Taikos sutarties 2.2 punktui. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024 konstatuota, jog mokėjimai už būrelius, sveikatos priežiūrą, apima taikos sutarties 2.2 punktą, todėl pirmos instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovas nevykdo taikos sutarties sąlygų, t. y. neperveda ieškovei nustatyto išlaikymo dydžio į jos sąskaitą <…> visi suinteresuoto asmens argumentai ir paaiškinimai apie jo mokėjimus, susiję su taikos sutarties 2.2 punkto vykdymu. Taip pat pažymėta, kad patys pareiškėjai teismui pateikė tokią taikos sutartį, kurioje susitarė, jog atsakovas teiks vaikui išlaikymą, pervesdamas po 240 Eur į ieškovės banko sąskaitą, o ne teiks išlaikymą kita forma (Nutarties 20 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės netiesiogiai siekia pakartotinio nurodytų lėšų teisinio vertinimo, kuris jau atliktas aukščiau minėtame teisminiame procese. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados, kad 1 301,70 Eur išlaidos, kurios pervestos ne pagal Taikos sutarties 2.1 punktą, turi būti prilyginamos periodiniam išlaikymui.

48. Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotą taisyklę, Taikos sutarties sąlygas, teiktino išlaikymo pobūdį ir formą, taip pat faktą, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas ne tarp vaiko tėvų, o tikrinamas antstolės veiksmų teisėtumas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas tiek dėl 480 Eur, tiek dėl 1 301,70 Eur lėšų nepriskyrimo vaiko išlaikymui pagal Taikos sutartį.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

49. Atmestinas apelianto argumentas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2VP-8541-466/2024 vaiko motina buvo nurodžiusi, kad pagal Taikos sutarties 2.1 punktą apeliantas jai buvo pervedęs 9 764,07 Eur (5 140 Eur + 4 624,07 Eur). Atsižvelgiant į nurodytoje byloje 2024 m. balandžio 23 d. pateiktus vaiko motinos rašytinius paaiškinimus, kad tokia jos nurodyta nuostata buvo sąlyginė esant apelianto sutikimo dėl kitų lėšų priskyrimo vaiko išlaikymui. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šios aplinkybės nevertino, todėl nagrinėjamu atveju kitoje civilinėje byloje nurodyta sąlyginė vaiko motinos procesinė pozicija neturi jokios esminės reikšmės.

50. Apelianto nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-148-619/2016 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi nurodytoje byloje ginčas kilo dėl pervestų lėšų, nenurodant jų paskirties kaip indeksavimo, laikymo išlaikymo indeksavimu, o apeliacinės instancijos teismas pastarąją nutartimi vertino kelionės išlaidų priskyrimą vaiko išlaikymui, kaip viršijančių būtinybės ribas. Nagrinėjamu atveju teismas nesprendė nei dėl kelionių išlaidų, nei papildomo išlaikymo priskyrimo indeksavimui.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

51. Kaip jau nurodyta, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Antstolė, gavusi vykdomąjį raštą ir jį patikrinusi, nenustatė akivaizdžių kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti ir pradėjo vykdymo veiksmus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, Taikos sutartimi sutartas teikiamo išlaikymo formas, antstolė neturėjo teisės atlikti procesinių veiksmų, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį. Išlaikymo įsiskolinimo dydį nagrinėjamu atveju pakeisti ar sumažinti teisę turėjo tik teismas, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog antstolės apskaičiuotas išlaikymo įsiskolinimas yra neteisingas. Be to, negalima neatsižvelgti į tai, kad ginčo ribas apibrėžia antstolio veiksmų teisėtumas.

52. Apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apelianto atskirojo skundo motyvais, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečios situacijos specifiką, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti antstolio veiksmų neteisėtumo.

53. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

54. Apeliantas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau atmetus jo skundą, bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

55. Išieškotoja pateikė prašymą priteisti jos patirtas 907,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Įvertinus tai, kad apelianto atskirasis skundas atmestas, taip pat atsižvelgiant į bylos specifiką ir jos sudėtingumą, į tai, jog prašomos priteisti bylinėjimo išlaidos beveik siekia advokato pagalbai apmokėti maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą maksimalų dydį (934,36 Eur), nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), prašomos išieškotojos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos ir jos naudai iš apelianto priteistinos 800 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš pareiškėjo (apelianto) R. D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) išieškotojos J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.