Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Tintrade Limited atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, civilinėje byloje Nr. 2-1231-605/2012 pagal pareiškėjo Tintrade Limited skundą atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vakuolė“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Ūkio bankas“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Turtą, nurodytą 3.1.1.- 3.1.5. pardavinėti komplekse kaip vieną turtinį vienetą;

3.2. Nepardavus turto, nurodyto 3.1. punkte, per 30 dienų nuo pardavimo paskelbimo spaudoje dienos turto pardavimo kainą mažinti 25 % nuo nustatytos paskutinės pardavimo kainos. Nepardavus turto, nurodyto 3.1. punkte, sumažinta kaina per 30 dienų nuo pardavimo paskelbimo spaudoje dienos, turto pardavimo kainą mažinti 25 % nuo nustatytos paskutinės pardavimo kainos. Nepardavus turto sumažinta kaina per 30 dienų nuo pardavimo paskelbimo spaudoje dienos, įpareigoti administratorių per 10 dienų nuo paskutinio pardavimo termino pabaigos šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto, nurodyto 3.1. punkte, pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas pateikė pasiūlymą dėl BUAB „Vakuolė“ turto pardavimo atsižvelgus į tai, kad bankroto administratorius nebuvo pasitelkęs jokių aktyvių pardavimo priemonių, kurios padėtų parduoti turtą už kuo geresnę kainą. Todėl kreditoriai nebuvo išnaudoję visų galimybių parduoti turtą už kiek įmanomai didesnę kainą. Apelianto nuomone, kreditorių susirinkime iš esmės vieno stambaus kreditoriaus – AB „Ūkio bankas“ balsais priimtas nutarimas pardavinėti turtą laisvu pardavimu, apie turto pardavimą be varžytynių skelbiant vietinėje ir respublikinėje spaudoje yra ydingas, neužtikrinantis visų likusiųjų kreditorių teisėtų interesų ir lūkesčių apsaugos. Šis turto pardavimo būdas yra pasyvus, nes parduodant nekilnojamąjį turtą būtina išnaudoti visus įmanomus informacijos apie jį sklaidos kanalus. Hipotekinis kreditorius AB „Ūkio bankas“ paiso tik savo, o ne visų kreditorių interesų, nes būdamas privilegijuotu kreditoriumi, kurio turtinio reikalavimo įvykdymas yra užtikrintas BUAB „Vakuolė“ turto hipoteka, ne tik atsisako perimti varžytynėse neparduotą turtą už jų siūlomą vertę, bet ir siekia, kad šis turtas būtų realizuotas už ženkliai mažesnę kainą. Apelianto teigimu, tokiu būdu yra pažeidžiami kreditorių interesai, kurių reikalavimai, tenkinus hipotekinio kreditoriaus reikalavimus taip ir liktų nepatenkinti. Pagal priimtą skundžiamą nutarimą atsiranda galimybė sumažinti turto kainą 50 % per 60 dienų. Toks turto kainos mažinimas yra nepagrįstas, nepamatuotas ir neatitinkantis visų kreditorių interesų. Teismas nutartyje dėl šios skundžiamos kreditorių susirinkimo nutarimo dalies nepasisakė, nevertino jos atitikimo įmonių bankrotą reguliuojančioms teisės normoms ir teismų praktikai. Apelianto teigimu, per 30 dienų laikotarpį potencialūs pirkėjai spaudoje gali net nepastebėti informacijos apie parduodamą turtą. Kainos mažinimo intervalas 25% yra neproporcingai didelis – mažinant turto kainą kreditorių nutarime nustatytais intervalais ir terminais turto kaina vos per 60 dienų bus sumažinta perpus. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai nebuvo išnaudoję visų galimybių parduoti turtą už kiek įmanomai didesnę kainą, turto pradinė pardavimo kaina turėjo būti nustatyta tokia pati, kaip ir 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkime, t.y. iš viso bendra nekilnojamojo turto kaina 18 471 000 Lt. Apeliantas nurodo, kad kai kurių turtinių vienetų (pvz., saugykla su žemės nuomos teise) kaina yra 4,25 karto mažesnė nei patvirtinta pardavimo kaina 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkime (pradinė kaina sumažinta nuo 2 555 000 Lt iki 600 000 Lt). Kreditorius AB „Ūkio bankas“, pateikęs ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų projektą, nepateikė argumentų, kodėl šio turtinio vieneto kaina buvo pasiūlyta sumažinti net 4,25 karto. Apelianto įsitikinimu, jei buvo nuspręsta mažinti viso turto kainą 25%, tokiu dydžiu turėjo būti mažinamos visų turtinių vienetų kainos. Ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti pažeidžiant nustatytą tvarką. VSDFV Kauno skyrius, balsavęs už susirinkimo nutarimus iš anksto raštu pagal administratoriaus pasiūlytus nutarimo projektus, neturėjo galimybės balsuoti ar kitaip išreikšti savo nuomonės dėl kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ pasiūlyto nutarimų projekto. Taigi, priimdamas nutarimą, su kurio projektu neturėjo galimybės susipažinti susirinkime nedalyvavę ir iš anksto raštu balsavę kreditoriai, kreditorių susirinkimas pažeidė nustatytą kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką.

Ginčijamais kreditorių susirinkimo nutarimais buvo nustatyta pirmosiose ir antrosiose varžytynėse neparduoto turto (18 471 000 Lt) komplekso maksimali kaina – 13 689 500 Lt, o taip pat ir turto pardavimo kainos mažinimo intervalas. Taigi, nustatyta turto pardavimo kaina sumažinta 25 %, tačiau palikta ženkliai – kelis kartus – aukštesnė, negu turto vertintojo nustatyta turto vertė (4 958 000 Lt). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 2011 m. lapkričio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimais nustatyta turto pardavimo kaina yra aiškiai per žema ir pažeidžianti kreditorių interesus, o nustatyta turto pardavimo tvarka yra prieštaraujanti įstatymui ir kreditorių interesams. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo tarpininkai galėtų parduoti turtą už rinkoje nepatrauklias kainas. Apeliantas turėjo galimybę netrukdomai kreiptis į jo paties pageidaujamus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo tarpininkus ir surinkti iš tarpininkų pasiūlymus apie galimą tokio pardavimo kainą, tačiau apeliantas to nepadarė. Atsakovas nurodo, kad nustatyta turto pardavimo kaina yra pagrįsta esančia situacija rinkoje, o turto pardavimo kaina, už kurią turtą siūlo pardavinėti apeliantas, yra per aukšta ir mažintina protingais intervalais, t.y. 25% nuo paskutinės nustatytos turto pardavimo kainos. Pirmoms ir antroms varžytynėms nustatyta turto pardavimo kaina buvo ženkliai – 7 542 044 Lt, mažesnė negu hipoteka užtikrintas kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ reikalavimas. Todėl apelianto argumentas, kad ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai priimti hipotekiniam kreditoriui AB „Ūkio bankas“, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintas jo finansinis reikalavimas 26 013 044,44 Lt sumai, yra nepagrįstas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas nei procesiniuose dokumentuose, nei žodinio bylos nagrinėjimo metu savo reikalavimų negrindė aplinkybes, kad ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai neva tai buvo priimti pažeidžiant nustatytą kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką. Todėl šioje dalyje atskirasis skundas paliktinas nenagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Nustatyta, kad atsakovo kreditorių susirinkime 2011 m. lapkričio 30 d. buvo priimtas nutarimas pardavinėti atsakovui priklausantį turtą laisvu pardavimu be varžytynių pagal šiuo nutarimu patvirtintas turto pardavimo kainas apie turto pardavimą skelbiant vietinėje ir respublikinėje spaudoje. Taip pat nutarta, nepardavus turto per 30 dienų nuo paskelbimo spaudoje, mažinti turto kainą 25 proc., o nepardavus ir šiuo atveju – mažinti turto kainą dar 25 proc. Apeliantas – vienas iš kreditorių iš esmės ginčija nustatytas, jo nuomone – pernelyg mažas, turto pardavimo kainas bei pardavimo terminus, kurie, jo manymu, yra pernelyg trumpi. Taigi, spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas turtas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau-Aprašas) 4 punkte nurodyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių pranešus apie tai įkaito turėtojui ar hipotekos kreditoriui. Aprašo 7 punkte nurodyta, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Aprašo 34 punktas numato, kad kreditorių susirinkimas gali nutarti įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių šio Aprašo nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo patvirtintomis kainomis; įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; kitaip disponuoti turtu. ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas nustato, kad kreditoriai turi teisę spręsti klausimus, susijusius su bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos tvirtinimu.

Kreditorių susirinkimas, kurio paskirtis yra kreditorių interesų gynimas, priima nutarimus balsų dauguma, susirinkimo nariai, balsuodami jo kompetencijai pavestais klausimais, tokiu būdu išreiškia kreditorių valią. Nei administratorius, nei teismas negali paneigti šios valios. Vienok ši kreditorių susirinkimo teisė nėra absoliuti ir negali būti suprantama kaip teisė priimti balsų dauguma sprendimus prieštaraujančius teisės aktams, t. y. neteisėtus pagal savo esmę ar procedūrine prasme arba akivaizdžiai prieštaraujančius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Iš aukščiau minėto teisinio reglamentavimo matyti, jog bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimai iš esmės yra kreditorių susirinkimo kompetencijoje. Teismas bendrąja prasme nėra įgaliotas spręsti už kreditorius turto pardavimo ekonomiškumo klausimus. Tačiau akivaizdu, kad sprendžiant bet kokius klausimus inter alia priimant sprendimus dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos, nutarimai turi būti priimamai teisės aktų nustatyta tvarka bei vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais Kartu pažymėtina, kad tikrinant kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumą ir nustačius tam tikrus teisės aktų ar minėtų principų pažeidimus, nutarimai galėtų būti pripažinti neteisėtais ne dėl formalių mažareikšmių pažeidimų, o tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti tokio lygmens pažeidimus, kurie turi/gali turėti pakankamai reikšmingą įtaką bankroto procedūrų teisėtumui, skaidrumui, kreditorių interesams ir pan.

Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad skundžiamu nutarimu nustatyta pardavimo tvarka pažeidžia kreditorių interesus, turto pardavimo kaina yra nepagrįsta. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde kelia klausimus ir dėl susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų, nes surinkime nedalyvavę ir iš anksto nebalsavę kreditoriai neturėjo galimybės išreikšti savo nuomonės dėl AB Ūkio bankas pasiūlyto nutarimo, kuris ir buvo priimtas susirinkime, projekto. Tačiau teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus šiuo klausimu, nes, pirma, skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo grindžiamas nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimais, todėl atskirajame skunde toks klausimas negali būti keliamas (CPK 306 str. 2 d.), antra, skundžiamas nutarimas buvo priimtas beveik 80 proc. balsų, todėl bet kuriuo atveju esminės reikšmės kitų kreditorių balsai nebūtų turėję.

Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su apeliantu, kad nustatyta pardavimo tvarka pažeidžia kreditorių interesus, o turto pardavimo kaina yra nepagrįsta.

Visų pirma, pažymėtina, kad nė viena iš apelianto nurodytų aplinkybių kitų kreditorių interesų šioje byloje faktiškai nepažeidžia. Turtas, kurį nutarta parduoti skundžiamu nutarimu nustatyta tvarka ir kaina, yra įkeistas AB Ūkio bankas. Šio kreditoriaus finansinis reikalavimas viršija 26 mln. litų. Turtas dar iki skundžiamo nutarimo priėmimo buvo pardavinėjamas dviejose varžytynėse už 18,5 mln. litų. Dėl to pagrįstai galima manyti, jog net tuo atveju, jei jis būtų parduotas už varžytynėms nustatytą ar šiek tiek didesnę kainą, gauta suma būtų nepadengusi minėto kreditoriaus finansinio reikalavimo. Juo labiau tai pasakytina apie skundžiamu nutarimu nustatytą 13,6 mln. litų plius PVM turto pardavimo kainą. Antra, skundžiamu nutarimu nustatyta turto pardavimo kaina yra didesnė už turto vertintojo UAB „Lituka ir ko“ nustatytą turto vertę (beveik 5 mln. litų). Taigi, bet kuriuo atveju – net ir mažinant skundžiamu nutarimu nustatytą turto pardavimo kainą dar 50 proc. (2 x 25 proc.) turto pardavimo atveju gauta kaina viršytų turto vertintojo nustatytą kainą. Todėl sutikti su apelianto argumentais dėl nepagrįstai ar neprotingai sumažintos kainos teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juo labiau, kad pats apeliantas ne tik nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei, žinodamas šio teismo argumentus bei išvadas, apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų, kurie leistų manyti apie galimą didesnę turto vertę, bet net ir nenurodo, kokia, jo manymu, yra reali turto pardavimo kaina. Tuo tarpu įvertinant tai, kad dvejose varžytynėse parduoti turtą už anksčiau kreditorių susirinkime nustatytą kainą nepavyko, jo pardavimas už tą pačią varžytynėms nustatytą kainą mažiau tikėtinas. Apelianto teiginiai atskirajame skunde apie tai, kad kai kurių objektų kainos yra sumažintos neproporcingai ir tai galimai suponuoja galimybę įsigyti konkretų turtą suinteresuotiems asmenims, taip pat nėra pagrindžiami jokiais įrodymais. Juo labiau, kad tokie teiginiai prieštarauja skundžiamo nutarimo 3.1.5 punkto antrajai daliai, kuri nustato, jog turtas bus pardavinėjamas kaip vienas turtinis vienetas.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo išvadai, kad skundžiamu nutarimu nustatyta turto pardavimo kaina nėra per maža, neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kreditorių interesų pusiausvyros.

Nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamu nutarimu nustatytas nuo paskelbimo spaudoje 30 dienų terminas, kuriam praėjus kaina gali būti mažinama, yra neprotingas. Vertinant pagal analogiją su Aprašo nuostatomis (Aprašo 29.1 p.) dėl intervalo tarp pirmųjų ir antrųjų varžytynių matyti, kad šis intervalas taip pat yra 30 dienų. Todėl konstatuoti, kad 30 dienų intervalas yra akivaizdžiai neprotingas ar, juo labiau, prieštarautų teisės aktams, nėra pagrindo.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes bei tokio vertinimo pagrindu padarė tinkamas išvadas. Todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas pateikė dokumentus apie jo turėtas išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme – 4 023.25 Lt, prašo jas priteisti (t. 1 b.l. 165-168 Lt).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan. Iš šių rekomendacijų nuostatų matyti, kad šiuo atveju atsakovo patirtų išlaidų už advokato pagalbą dydis akivaizdžiai viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius. Be to, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijoje, atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą didele dalimi kartoja argumentus, dėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija mažina priteistinų išlaidų už advokatų pagalbą dydį iki 900 Lt (CPK 3 str. 7 d., 98 str. 2 d., CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Tintrade Limited atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vakuolė“ 900 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.