Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-269-744/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-21
Bylos Nr.: 1A-269-744/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40359-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Kaltinamasis: V. A.
Nukentėjusysis: O. A.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-744/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40359-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.8; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Olgai Alibajevai (nuotoliniu būdu),išteisintajai V. A. ir jos gynėjai advokatei Z. K. (nuotoliniu būdu),išteisintajam V. A. ir jo gynėjui advokatui A. R. (nuotoliniu būdu),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. ir V. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo atstovės advokatės L. M. pateiktas civilinis ieškinys dėl 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo jos atstovaujamam mažamečiui nukentėjusiajam O. A. paliktas nenagrinėtas; civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 20,01 Eur už nukentėjusiajam O. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas paliktas nenagrinėtas; nukentėjusiajam O. A. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš kaltinamųjų nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. A. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iki 2021 m. lapkričio 16 d. 7 val. 30 min., veikdamas kartu su V. A., būdamas atsakingas už savo mažamečio sūnaus O. A., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad O. A. būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaikų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis tyčia sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo sūnų O. A.: rengė netinkamai – ne pagal oro sąlygas, neatitinkančius jo dydžio rūbais ir avalyne, nesilaikė higienos namuose – laikė nešvarią, neapvilktą patalynę, neužtikrino vaiko higienos – jo neprausdavo, nekarpydavo nagų, nepalaikydavo kitos vaiko kūno higienos, rengdavo nešvariais rūbais, neformavo savarankiškumo įgūdžių, neužtikrino vaiko intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo – jo neugdė, nebendravo, nesidomėjo ugdymu, nesilaikė sveikatos priežiūros specialisto rekomendacijų neužtikrindami jo dalyvavimo sanatoriniame gydyme, neužtikrino emocinių poreikių, demonstruojant emocinį šaltumą, paliekant jį vieną patį savo kambaryje ir juo nesirūpinant, ilgai laikydamas pasodintą ant puodo, neužtikrino vaiko tinkamos mitybos – duodavo valgyti nepakankamą kiekį maisto, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje nenustatytu būdu smurtavo prieš savo mažametį sūnų O. A., tuo bendrais veiksmais jam padarydami galvos plaukuotosios dalies, veido dešinės pusės ir kairiojo kelio nubrozdinimus, kairiojo peties ir kairiojo žasto poodines kraujosruvas, kaktos odos nubrozdinimą, kaklo, abiejų delnų odos nubrozdinimus, taip nežymiai sužalojo savo šeimos narį – mažametį sūnų O. A., jį fiziškai ir psichiškai gniuždė.

2. V. A. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iki 2021 m. lapkričio 16 d. 7 val. 30 min., veikdama kartu su V. A., būdama atsakinga už savo mažamečio sūnaus O. A., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad O. A. būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaikų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis tyčia sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo sūnų O. A.: rengdavo netinkamai – ne pagal oro sąlygas, neatitinkančius jo dydžio rūbais ir avalyne, nesilaikė higienos namuose – laikė nešvarią, neapvilktą patalynę, neužtikrino vaiko higienos – jo neprausdavo, nekarpydavo nagų, nepalaikydavo kitos vaiko kūno higienos, rengdavo nešvariais rūbais, neformavo savarankiškumo įgūdžių, neužtikrino vaiko intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo – jo neugdė, nebendravo, nesidomėjo ugdymu, nesilaikė sveikatos priežiūros specialisto rekomendacijų neužtikrindami jo dalyvavimo sanatoriniame gydyme, neužtikrino emocinių poreikių, demonstruojant emocinį šaltumą, paliekant jį vieną patį savo kambaryje ir juo nesirūpinant, ilgai laikydama pasodintą ant puodo, neužtikrino vaiko tinkamos mitybos – duodavo valgyti nepakankamą kiekį maisto, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu būdu smurtavo prieš savo mažametį sūnų O. A., tuo bendrais veiksmais jam padarydami galvos plaukuotosios dalies, veido dešinės pusės ir kairiojo kelio nubrozdinimus, kairiojo peties ir kairiojo žasto poodines kraujosruvas, kaktos odos nubrozdinimą, kaklo, abiejų delnų odos nubrozdinimus, taip nežymiai sužalojo savo šeimos narį – mažametį sūnų O. A., jį fiziškai ir psichiškai jį gniuždė.

3. Pirmosios instancijos teismas V. A. ir V. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnio 1 dalį išteisino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), konstatavęs, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių spręsti, jog kaltinamieji atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina, jog V. A. ir V. A. piktnaudžiavo tėvų teisėmis ar pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydami vaiką, palikdami jį ilgą laiką be priežiūros, smurtavo prieš jį, kas sukėlė O. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl byloje nagrinėjamų įvykių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė J. A. prašo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendį, kuriuo V. A. ir V. A. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: V. A. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, ir skirti devynis mėnesius laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose; V. A. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, ir skirti devynis mėnesius laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose; pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikinti V. A. ir V. A. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti; nukentėjusiojo O. A. įstatyminės atstovės civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš kaltinamųjų V. ir V. A.; išlaidas valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam (už advokatės teisinę pagalbą), susidariusias dėl gynybos teisme, priteisti iš kaltinamųjų V. ir V. A..

4.1. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. ir V. A. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Prokurorės teigimu, pagal įrodymų vertinimo taisykles teismas turėjo vertinti ne tik kaltinamųjų V. A. ir V. A. parodymus dėl kaltės nepripažinimo ir atskirų bylos įrodymų įrodomąją reikšmę, bet visus byloje surinktus įrodymus susieti į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas ir tikslias išvadas dėl kaltinamiesiems pareikšto kaltinimo pagrįstumo, tačiau teismas to nepadarė, nes ne visi bylos įrodymai yra įvertinti kaip visuma ir sugretinti tarpusavyje. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, atskiriems įrodymams nepagrįstai suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamųjų V. ir V. A. išteisinimo.

4.2. Prokurorės teigimu, teismas netinkamai vertino liudytojos I. B., kuri yra A. vaikų gydytoja, parodymus, liudytojos L. P., kuri yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, parodymus, taip pat liudytojos I. S., kuri yra (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja, parodymus. Be to, išteisinamajame nuosprendyje teismas nurodo, kad darželyje dirbančių liudytojų parodymus vertina kaip subjektyvią jų nuomonę, todėl juos visiškai atmeta. Tačiau liudytoja I. R. parodė, kad kitu savo vaiku P. A. šeima rūpinosi tikrai gerai, visiškai skirtingai nei O. Su mama ir tėvu buvo daug kalbėta dėl higienos, nes vaikas, pradėjus lankyti darželį, buvo labai apleistas, nesutvarkyti plaukai, nagučiai nekarpyti, rūbeliai su specifiniu kvapu, prišlapintomis kelnėmis, nors tuo tarpu su P. viskas buvo gerai. Jautėsi, kad tas vaikas (O. A.) išskirtas iš tos šeimos, nes kai mergaitė pradėjo lankyti darželį, ja rūpinamasi buvo gerai, kaip ir P. Kad O. A. išskirtinai buvo nesirūpinama, prokurorės įsitikinimu, patvirtino ir liudytojos S. J., A. V., R. S., V. U., I. R..

4.3. Prokurorės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas daro niekuo neparemtą išvadą, kad, nors specialisto išvadose konstatuojama, jog įtariamiesiems V. A. ir V. A. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo, nes nustatytas lengvas protinis atsilikimas netrukdo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti elementariose socialinėse ir buitinėse situacijose, tačiau kaltinti tėvus tyčia neformavus O. savarankiškumo įgūdžių, neužtikrinus vaiko intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo - jo neugdžius, nebendravus, nesidomėjus ugdymu, neužtikrinus emocinių poreikių, demonstruojant emocinį šaltumą, nėra pagrindo, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, jie patys neturi šių įgūdžių. Taip pat teismas akcentuoja tai, kad surinkti duomenys neleidžia neginčijamai teigti, jog O. A. kaltinamieji nesirūpino tyčia, itin išskirdami jį iš kitų vaikų. Suprantama, kad rūpintis neturinčiais negalios vaikais tėvams yra žymiai lengviau, sūnui O., kuriam nustatyta sunki negalia, buvo būtinas išskirtinis dėmesys, tačiau, teismo įsitikinimu, dėl kaltinamųjų lengvo protinio atsilikimo, socialinių įgūdžių stokos jie nepasirūpino O. tiek, kiek buvo būtina. Prokurorės nuomone, tokiais argumentais teismas tarsi pateisina netinkamą kaltinamųjų elgesį su mažamečiu savo vaiku. Tačiau tiek V. A., tiek V. A. pilnai suvokė savo netinkamą elgesio su mažamečiu pobūdį, bet dėl nepaaiškinamų motyvų kitais vaikais sugebėjo pasirūpinti bei rūpinosi, o nesirūpino išskirtinai tik O. A.. Tą apklausiama nurodė ir V. A., kad visus vaikus vienodai mylėjo, nė vienas nebuvo išskirtinis, visi vaikai prižiūrėti, vienodai visi viską gauna, ji žino, kaip vaikus prižiūrėti.

4.4. Prokurorė nurodo, kad teismas apsiribojo nuosprendyje tik pateikdamas dalį kaltinamojo V. A. parodymų, tačiau visiškai ignoravo parodymus teismo posėdžio metu, kai jis parodė, kad O. buvo paskirti raminamieji vaistai, jog jis namuose ramiau elgtųsi, „nesidraskytų“, daiktų nemėtytų, vandenį atsukdavo, buvo kaimynus aplieję. Tie vaistai nepadėjo vaikui užmigti, todėl jam nebedavė tų vaistų, nes ir jam tokius pat vaistus daktarai išrašydavo, juos gėrė ir žino kas per vaistai, koks jų poveikis, todėl vaikui jų nedavė. Taip pat V. A. nurodė, kad gydytoja I. B. pamelavo, jog jis neleido vaikų į sanatoriją. Iš kur atsirado sužalojimai ant O. kūno, nebepamena. Teismas taip pat tinkamai neanalizavo ir kaltinamosios V. A. parodymų, kai teismo posėdžio metu ji parodė, kad dėl nubrozdinimų, tai vaikas būdavo dažnai apvirsdavo, jis sunkai vaikščiojo, jos (VTAS darbuotojos) griebė vaiką iš jos, todėl vaikui galėjo likti žymės, galėjo auklėtojos pastebėti pageltonavusias mėlynes, taip pat ji nežinojo, kad vaikui vaistai yra prirašyti, bet ir neklausė, vaistų jam nedavė. Šeimos gydytoja skyrė sanatorinį gydymą, bet gal ji negalėjo, nežino, kodėl nevažiavo.

4.5. Prokurorės įsitikinimu, teismas visiškai nepagrįstai nevertino to, kad specialisto išvadoje teigiama, jog O. A. apžiūros metu nustatyti sužalojimai: galvos plaukuotosios dalies, veido dešinės pusės ir kairiojo kelio odos nubrozdinimai, kairiojo peties ir kairiojo žasto poodinės kraujosruvos, abiejų plaštakų nykščių odos defektai (galimai liekamieji reiškiniai po odos nudegimų). Pateiktuose medicininiuose dokumentuose papildomai aprašyti sužalojimai: kaktos odos nubrozdinimas, kaklo, abiejų delnų odos nubrozdinimai, nugaros, dešiniojo žasto, dešinės pėdos ir sėdmenų sumušimo žymės. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant. Nustatyti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Šios aplinkybės paneigia kaltinamųjų parodymus, kad O. pats save žalojo. Be to, pirminę nukentėjusiojo apžiūrą atlikusio gydytojo A. K. Ch. parodymai paneigia kaltinamųjų parodymus, kad O. skriaudė kiti jų šeimos vaikai. Prokurorė taip pat teigia, kad teismas, vertindamas byloje atliktą mažamečio O. A. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, neįvertino to, kad ekspertizės akte pažymėta, jog nors O. A. raida sutrikusi nuo gimimo, jo gyvenamoji aplinka (V. ir V. A. šeima), kurioje galimai vyravo smurtas, nepriežiūra, emocinis šaltumas jo atžvilgiu, ne tik neugdė tiriamojo kompetencijų, bet ir slopinančiai veikė jo raidą.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdžio metu prokurorė Olga Alibajeva prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. A. ir V. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 163 straipsnio 1 dalį. Išteisintasis V. A. ir jo gynėjas advokatas A. R., išteisintoji V. A. ir jos gynėja advokatė Z. K. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

8. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintųjų V. A. ir V. A. nekaltumo padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir V. A. bei V. A. išteisino nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys ir apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai patvirtina V. A. ir V. A. kaltę piktnaudžiavus tėvo ir motinos teisėmis ir pareigomis, tyčia fiziškai ir psichiškai gniuždžius savo sūnų O. A., todėl prašo pripažinti juos kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo bei V. A. ir V. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje

9. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

Žemesnės instancijos teismas

11. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

12. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas − vaikas ir šeima. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, tai yra jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, tai yra kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-7-196-303/2022).

13. Nagrinėjamoje byloje V. A. ir V. A. buvo kaltinami tuo, kad jie savo mažametį sūnų O. A. rengė netinkamai – ne pagal oro sąlygas, neatitinkančius jo dydžio rūbais ir avalyne, nesilaikė higienos namuose – laikė nešvarią, neapvilktą patalynę, neužtikrino vaiko higienos – jo neprausdavo, nekarpydavo nagų, nepalaikydavo kitos vaiko kūno higienos, rengdavo nešvariais rūbais, neformavo savarankiškumo įgūdžių, neužtikrino vaiko intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo – jo neugdė, nebendravo, nesidomėjo ugdymu, nesilaikė sveikatos priežiūros specialisto rekomendacijų neužtikrindami jo dalyvavimo sanatoriniame gydyme, neužtikrino emocinių poreikių, demonstruojant emocinį šaltumą, paliekant jį vieną patį savo kambaryje ir juo nesirūpinant, ilgai laikydami pasodintą ant puodo, neužtikrino vaiko tinkamos mitybos – duodavo valgyti nepakankamą kiekį maisto, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje nenustatytu būdu smurtavo prieš savo mažametį sūnų O. A., tuo bendrais veiksmais jam padarydami galvos plaukuotosios dalies, veido dešinės pusės ir kairiojo kelio nubrozdinimus, kairiojo peties ir kairiojo žasto poodines kraujosruvas, kaktos odos nubrozdinimą, kaklo, abiejų delnų odos nubrozdinimus, taip nežymiai sužalojo savo šeimos narį – mažametį sūnų O. A., jį fiziškai ir psichiškai gniuždė. Kaip jau buvo minėta, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje.

14. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. A. ir V. A. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (pačių išteisintųjų (tuo metu – kaltinamųjų) V. A. ir V. A. parodymais, nukentėjusiojo O. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų I. B., A. K. Ch., L. P., S. J., D. B., R. S., I. S., R. S., V. U., A. V., I. R., L. Z., Z. Š., L. Š., D. Ž., R. K., S. R., R. K., R. P. parodymais, ekspertės S. S., ekspertės T. G.-N. paaiškinimais, įstatyminės nukentėjusiojo O. A. atstovės I. D. parodymais, specialisto išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu bei kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek V. A. ir V. A. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamieji dėl jų pačių turimos negalios, neišugdytų jų pačių socialinių įgūdžių, neskyrė pakankamai dėmesio sunkią negalią turinčiam sūnui O. A., tačiau pripažinti, kad tai kaltinamieji darė tyčia, piktnaudžiaudami savo kaip tėvų teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydami, nėra jokio pagrindo.

15. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. A. ir V. A. savo kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, nepripažino ir parodė, kad jų visi vaikai prižiūrėti ir jais visais rūpestingai ir atsakingai rūpinamasi, vaikus vienodai myli, nė vienas nėra išskirtinis, vienodai visi viską gauna. Iš kur atsirado sužalojimai ant O. kūno, nebepamena, tačiau jie vaiko nėra skriaudę ar mušę. Jis dažnai pats virsdavo, užsigaudavo, naktimis vaikščiojo, užkliūdavo, todėl nuolat gydė mėlynes (3 t., b. l. 172-173, 179, 185, 195-197, 4 t., b. l. 33-35, 40, 50-51, 5 t., b. l. 95-96, 6 t., b. l. 74-76, 76-78).

16. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad V. A. ir V. A. savo mažametį sūnų O. A. rengė netinkamai, nesilaikė higienos namuose, neužtikrino vaiko higienos, neformavo savarankiškumo įgūdžių, neužtikrino vaiko intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo, nesilaikė sveikatos priežiūros specialisto rekomendacijų, neužtikrino emocinių poreikių, tinkamos mitybos, smurtavo prieš savo mažametį sūnų O. A., taip nežymiai sužalojo savo šeimos narį – mažametį sūnų O. A., iš esmės buvo įrodinėjamos liudytojų I. B., kuri yra V. A. ir V. A. vaikų gydytoja, parodymais, kad buvo paruošusi dokumentus M. ir O. A. dėl sanatorinio gydymo, bet tėvai vaikų nenuvežė (5 t., 96-97), A. K. Ch., kuris yra VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dirbantis gydytojas, parodymais, kad jis apžiūrėjo į ligoninės Priėmimo skyrių atvežtą O. A. ir matė ant jo kūno sužalojimus ir smurto žymes (5 t., b. l. 97-98), L. P., kuri yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, parodymais, kad šeimai buvo teikiamos socialinės paslaugos nuo 2012-2013 metų, buvo mokoma prižiūrėti vaikus, buvo teikiama atvejo vadyba (5 t., b. l. 98-100), S. J., kuri yra judesio korekcijos specialistė dirbanti vaikų darželyje, parodymais, kad ji taip pat matė sužalojimus ant O. A. kūno, pastebėjo vaiko asmens higienos trūkumą (5 t., b. l. 100-102), R. S., kuri dirba vaikų darželyje ir yra O. A. logopedė, parodymais, kad ji taip pat matė sužalojimus ant O. A. kūno, vaikui trūko asmens higienos, ne visada buvo rengiamas švariais tvarkingais rūbais (6 t., b. l. 16-17), I. S., kuri yra socialinė darbuotoja ir lanko A. šeimą, parodymais, kad ji teikia pagalbą šeimai, lanko beveik kiekvieną dieną, tėvams reikalinga pagalba rūpinantis vaikais, matė sužalojimų ant O. A. veido, vaikui trūko meilės (6 t., b. l. 17-19), V. U., kuri yra socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė, parodymais, kad matė sužalojimų ant vaiko, matė O. vieną būnantį savo kambaryje, be emocijų (6 t., b. l. 20-21), A. V., kuri yra vaikų darželio mokytojos padėjėja, parodymais, kad pastebėjo, jog O. apranga būdavo netinkama, vaikas būdavo išalkęs, trūko higienos (6 t., b. l. 21-22), I. R., kuri yra vaikų darželio socialinė pedagogė, parodymais, kad O. trūko higienos, apranga būdavo netinkama, matė sužalojimus ant vaiko (6 t., b. l. 27-29), L. Š., kuri yra darželio ikimokyklinio ugdymo mokytoja, parodymais, kad O. buvo neprižiūrėtas, rengiamas netinkamai (6 t., b. l. 30-31), D. Ž., kuri yra darželio auklėtoja, dirbanti su specialiųjų poreikių vaikais, parodymais, kad O. į darželį dažnai ateidavo su įvairiais sužalojimais (6 t., b. l. 31-32), specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) O. A. nustatytais sužalojimais (3 t., b. l. 54-55); gydytojo išraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kad ant O. A. kūno matomos įvairios sumušimo žymės (2 t., b. l. 77), 2022 m. balandžio 8-29 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis apie O. A. nustatytus įvairius raidos sutrikimus (3 t., b. l. 82- 93).

17. Pirmosios instancijos, ištyręs ir įvertinęs, byloje esančius duomenis, skundžiamame nuosprendyje pripažindamas, kad V. A. ir V. A. nepakankamai rūpinosi sunkią negalią turinčiu sūnumi O. A., nepakankamai rūpinosi jo sveikata, higiena, emocine būsena, ugdymu, lavinimu, padarė išvadą, kad pripažinti, jog tai kaltinamieji darė tyčia, nėra jokio pagrindo, nes tokius jų veiksmus lėmė jų pačių turimos negalios, neišugdyti jų socialiniai įgūdžiai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors iš bylos duomenų matyti, kad O. A. priežiūrai tėvai nedėjo pakankami pastangų, vaikui trūko asmeninės higienos, tačiau, atsižvelgus į tai, kad patiems V. A. ir V. A. yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas (3 t., b. l. 48, 49), darytina išvada, kad patiems tėvams trūko socialinių įgūdžių ir žinių, kaip tinkamai rūpintis sunkiai sergančiu ir daug dėmesio reikalaujančiu vaiku. Iš 2022 m. balandžio 8-29 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad O. A. šiuo metu konstatuojami mišrūs specifiniai raidos sutrikimai (F83); šio sutrikimo išsivystymo tiesioginiu priežastiniu ryšiu sieti tik su byloje tiriamais įtariamųjų veiksmais negalima, kadangi šio sutrikimo formavimąsi lemia genetiniai, neurologiniai bei aplinkos faktoriai. Šiame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad jau 2017 m. liepos 28 d. O. A. buvo diagnozuotas normalios fiziologinės raidos sutrikimas (R62.8), o nuo 2020 m. vasario 18 d. iki 2022 m. vasario 17 d. nustatytas vidutinis neįgalumo lygis su pirmojo lygio specialiuoju nuolatinės priežiūros poreikiu (3 t., b. l. 82- 93). Atsižvelgus į O. A. nustatytus raidos sutrikimus, teisėjų kolegijos vertinimu, V. ir V. A., patiems stokojantiems socialinių įgūdžių ir turintiems psichinės sveikatos sutrikimų, tikrai galėjo būti sunku tinkamai pasirūpinti ypatingai didelės priežiūros dėl savo sveikatos sutrikimų reikalaujančiu sūnumi O. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos I. S. parodymai. Liudytoja (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji su A. šeima dirba nuo 2018 m. sausio 5 d., šeimą lanko beveik kiekvieną dieną, tėvai turi gebėjimų rūpintis vaikais, tačiau be socialinių darbuotojų jiems būtų sudėtinga, šeimai trūksta socialinių įgūdžių (6 t., b. l. 17-19). Tai, kad V. ir V. A. myli ir stengiasi pagal išgales rūpintis savo vaikais patvirtina liudytojos L. P. parodymai. Liudytoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad šeimoje nuo pat pradžių dėl socialinių įgūdžių stokos kildavo daug problemų, buvo alkoholio problema, tačiau ilgainiui ši problema išnyko. Socialinės rizikos šeimų apskaitoje šeima atsidūrė, kai dar V. buvo viena su dviem vaikais. O. gimė (duomenys neskelbtini) ir tais pačiai metais buvo paimtas iš šeimos, jam buvo nustatyta laikinoji globa, ir kiti vaikai buvo paimti iš šeimos dėl smurto, bet tėvai dėjo pastangas susigrąžinti vaikus į šeimą, stengėsi keisti gyvenimo būdą, nuo tada visiškai baigėsi alkoholio vartojimo problemos ir vaikai buvo grąžinti į šeimą (5 t., b. l. 98). Taigi V. ir V. stengėsi išsaugoti šeimą, dėl vaikų gerovės keitė savo gyvenimo būdą. Jei jie tyčia būtų nesirūpinę savo vaikais, tai būtų pastebėję nuolat jų šeimą stebintys socialiniai darbuotojai. Tai, kad ant O. A. kūno dažnai buvo pastebimos įvairūs sužalojimai, taip pat neįrodo, kad tėvai V. ir V. A. naudojo fizinį smurtą šio sūnaus atžvilgiu. 2021 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, O. A. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant. Taigi O. A. sužalojimus galėjo patirti ir pats nugriūdamas ir taip užsigaudamas.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kaip matyti iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), išnagrinėjus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovams V. A. ir V. A. dėl neterminuoto motinos ir tėvo valdžios apribojimo, išlaikymo vaikui priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki teismo sprendimo dėl vaiko globos nustatymo įsiteisėjimo, šis ieškinys buvo tenkintas ir neterminuota apribota motinos ir tėvo valdžia V. A. ir V. A. sūnaus O. A. atžvilgiu. Taigi tėvų valdžia O. A. atžvilgiu šiuo metu yra apribota, todėl išnyko bet kokia grėsmė, kad V. ir V. A. ateityje galėtų kaip nors pakenkti O. A..

19. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog V. A. ir V. A. piktnaudžiavo tėvų teisėmis ar pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydami vaiką, palikdami jį ilgą laiką be priežiūros, smurtaudami prieš jį, kas sukėlė O. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jie padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai (laikydamasis BPK 20 straipsnyje nurodytų taisyklių) įvertino byloje surinktus įrodymus, bei, išnaudojęs visas įstatyme numatytas priemones abejonėms pašalinti, padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepavirtina, jog V. A. ir V. A. įvykdė jiems inkriminuotą nusikaltimą, ir, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), pagrįstai V. A. ir V. A. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, tai yra jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

21. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 6 d. nutartimi išteisintajai V. A. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Z. K., o išteisintajam V. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas A. R.. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. spalio 17 d. gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3, 11 punktais, prašoma iš V. A. valstybės naudai priteisti 175 Eur už išteisintajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. spalio 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3, 11 punktais, prašoma iš V. A. valstybės naudai priteisti 100 Eur už išteisintajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos tik iš kaltu pripažinto asmens, ir į tai, kad nagrinėjamu atveju V. A. ir V. A. pagal BK 163 straipsnį yra išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra negalimas, todėl jos šiuo atveju valstybės naudai nepriteistinos. Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą V. A. ir V. A. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏‏‎

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. A. ir V. A. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai neišieškoti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas