Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 (dveji) metai 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. birželio 24 d. 14:22 val. iki 2017 m. birželio 26 d. 12:58 val., t. y. 2 paros.

Civilinės ieškovės K. M. L. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteista civilinės ieškovės K. M. L. naudai iš M. S. 41,42 Eur (keturiasdešimt vienas euras 42 ct) turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2017 m. birželio 24 d. apie 14.25 val. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje vaistinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), matant vaistinės darbuotojai K. M. L., iš prekių lentynų pasiėmė 1 buteliuką šampūno „Žiedė“ 200 ml, kurio vertė 7,99 Eur, 1 buteliuką balzamo „Žiedė“ 200 ml, kurio vertė 7,99 Eur, 1 pakuotę kremo „Žiedė“ 50 ml, kurios vertė 14,19 Eur, 1 pakuotę kremo rankoms „Žiedė“ 50 ml, kurios vertė 8,40 Eur, šias prekes laikydamas rankose ir matydamas paskui sekančią vaistininkę, pasišalino iš vaistinės, tarpduryje vaistinės darbuotoja jį bandė sulaikyti, griebdama jam už rankinės, bet jis panaudojo fizinį smurtą – ją patraukė, dėl to nukentėjusioji K. M. L. nugriuvo nuo laiptų, tokiais veiksmais nukentėjusiajai K. M. L. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio kulno srities minkštųjų audinių sumušimo, odos nubrozdinimų, minkštųjų audinių sumušimų bei kraujosruvos dešinėje rankoje, dešinio klubo, dešinio kelio srityse jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų, bei pasikėsino pagrobti svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, 38,57 Eur vertės, turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė, bet dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes tuoj pat buvo sulaikytas.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš M. S. apeliacinio skundo turinio, apeliantas neneigia pagrobęs svetimą turtą, tačiau tvirtina, kad jį pasisavino vagystės, o ne plėšimo būdu, todėl mano, kad jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, taip pat teigia, jog kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, nenurodyta prokuroro pozicija apie galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, prašo atitinkamai pakeisti bausmę ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, bei tinkamai išspręsti civilinį ieškinį.

Dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, daro išvadą, kad apelianto prašymas dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 1 dalies į 178 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą.

8. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015; 2K-272-648/2015; 2K-349-648/2017). Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau nesmurtinis (nevartojant nei fizinio, nei psichologinio smurto arba kitaip neatimant galimybės nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant, paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jei prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichologinio smurto požymius. Tačiau jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusysis yra fiziškai ar psichologiškai veikiamas, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jo imtis naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2007).

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal teismų praktiką vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, o vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia nusikalstamą veika kvalifikuojama kaip plėšimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2012). Nagrinėjamu atveju tokia situacija ir yra susiklosčiusi. Vagystė peraugo į plėšimą, nes asmuo, darydamas vagystę panaudojo smurtą, siekdamas išlaikyti grobiamą turtą, tuoj po paėmimo.

10. Vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kuriame apžiūrėtas UAB (duomenys neskelbtini) vaistinės, vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas vaizdas iš vaistinės galo, iš viršaus patvirtina, kad nuo kasos atbėga vaistininkė, tuo metu vyras bando prabėgti pro duris. Vaistininkė prie vaistinės durų griebia vyrui bandžiusiam pavogti prekes už rankinės, o vyras bėga toliau ir vaistininkė krenta nuo laiptų. Nukentėjusiosios K. M. L., paaiškinimai patvirtina, kad pribėgusi prie M. S. bandė sulaikyti, sugriebė už peties, kadangi jis sukosi, užčiuopė rankinės diržą. Jis sukosi, tai traktuoja, kaip stumtelėjimą ir ją dar tempė, tada rankena nutrūko ir, ji nukrito. Nors apeliantas nurodo, jog nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, nevertinti prieštaravimai tarp nukentėjusiosios parodymų ir policijos pareigūnų parodymų, tačiau sutikti su šiais argumentais nėra jokio pagrindo, nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė nuosekliai, detaliai, esminių prieštaravimų nenustatyta, nukentėjusios parodymus patvirtina tiek įvykio vaizdo įrašai iš įvairių vaistinės vietų, Specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės, tiek liudytojų A. J., R. M. parodymai, o policijos pareigūnai nagrinėjamojoje byloje nebuvo apklausiami. Liudytojas A. J. paaiškino, kad vaistininkė pašoko ir bėgo link durų, vijosi asmenį, griebė už jo rankinės, o asmuo pargriovė vaistininkę ir vilko ją laiptais. Liudytojas R. M. paaiškino, kad buvo lauke, kai pamatė įvykį, vaistininkė krito ir ją pradėjo tempti M. S. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad K. M. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nurodoma, jog sprendžiant pagal sužalojimų išsidėstymą nukentėjusioji susižalojo griūdama judesio metu – galimai nuo pastūmimo ar panašiai.

11. Nagrinėjamu atveju aptartų duomenų pagrindu nustatyta, kad nuteistasis M. S. buvo nukentėjusiosios pastebėtas vagystės darymo vietoje – vaistinėje ir dar neužvaldęs turto vagystės būdu, pamatęs jog nukentėjusioji bėga link jo, bandomas pavogti prekes laikydamas rankoje, pasirinko ne palikti jas, tačiau bėgo nuo atbėgančios nukentėjusiosios siekdamas šias prekes, t. y. pagrobtą turtą išlaikyti, t. y. realiai užvaldyti pagrobtą svetimą turtą (valdyti, naudotis ir disponuoti šiuo turtu pagal savo valią), ir tam panaudojo smurtą, kuris pasireiškė rankinės patraukimu. O būtent, kaip teisingai ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad nukentėjusiajai bandant sulaikyti ir sugriebus M. S. už rankinės diržo, jis bėgdamas nukentėjusiąją patraukė, dėl ko ji nugriuvo, tokiu būdu padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. M. S. veiksmai iš vagystės transformavosi į pasikėsinimą padaryti plėšimą, kurio jis nebaigė, nes buvo sulaikytas. Šių duomenų kontekste atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nenustatytas M. S. subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia, akivaizdu, jog M. S. suvokė, kad turtas yra svetimas ir norėjo jį pagrobti (užvaldyti), siekė išlaikyti paimtą turtą neteisėtomis priemonėmis, panaudojant fizinį smurtą. Todėl nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmai, nurodyti šios nutarties 1 punkte, teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas įvykdyti plėšimą, jis nusikaltimo nebaigė, dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas.

12. Atsakant į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nukentėjusiosios atliktų veiksmų prieš ją vertinimo, pažymima, kad nukentėjusioji nurodė įvykio aplinkybes aiškiai, ji suprato, jog asmuo kėsinasi neteisėtai pasisavinti prekes, jį vijosi, bandė sulaikyti, sugriebė už rankinės diržo asmuo sukdamasis ją stumtelėjo, ji krito. Nukentėjęs asmuo neprivalo teisiniu aspektu tiksliai apibūdinti atliktų veiksmų ir konkrečiai įvardinti jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, ją kvalifikuoti.

Dėl įrodymų tyrimo tvarkos nagrinėjant baudžiamąją bylą

13. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantas nurodo, jog kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, tačiau šie teiginiai, kaip galima suprasti iš skundo turinio, grindžiami tuo, jog kaltinamajame akte nenurodyta prokuroro pozicija apie galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. O teismas esant BPK 273 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, galėjo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimu ir remiantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinti paskirtą bausmę.

14. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Pabrėžtina, kad BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Įrodymų tyrimo galimybės sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka numatymas kaltinamajame akte nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-693/2015; 2K-140-511/2018).

15. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, nurodoma galimybė teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tačiau sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams: 2018 m. vasario 12 d. teisiamojo posėdžio metu M. S. nurodė, jog kaltu neprisipažįsta, nepripažįsta, kad padarė plėšimą. Po šio M. S. pareiškimo buvo sprendžiamas klausimas dėl įrodymų tyrimo teisme tvarkos. Nustačius, jog M. S. nepripažįsta fizinio smurto panaudojimo, nuspręsta įrodymus tirti įprastine tvarka. Pažymima, jog tokiai tvarkai M. S. neprieštaravo, nurodė spręsti teismo nuožiūra. Pagal BPK 273 straipsnį sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti, tik tuo atveju, jeigu yra šio straipsnio 1 dalyje numatytos visos sąlygos, kurių viena yra ta, jog po kaltinamojo akto paskelbimo kaltinamasis prisipažįsta esąs kaltas. Būtent ši sąlyga, kaltinamam po kaltinamojo akto paskelbimo neprisipažinus dėl plėšimo, neleido teismui atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo. Taigi, byla teisingai ir pagrįstai buvo išnagrinėta ne taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, bet įprastine įrodymų tyrimo tvarka. Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad jokių esminių kaltinamojo akto pažeidimų, nenustatyta, kaltinamojo teisės į gynybą nepažeistos, nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažintą paskirtą bausmę nėra galimybių.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio

16. Apeliaciniame skunde prašoma tinkamai išspręsti civilinį ieškinį, tačiau jokių konkrečių argumentų, dėl civilinio ieškinio netinkamo išsprendimo nepateikiama. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios K. M. L. pareikštas civilinis ieškinys išspręstas tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

16.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos (netiesioginė žala), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (tiesioginė žala). Tiesioginę žalą, kurią pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką gali sudaryti gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, bei kitos, su sveikatos grąžinimu susijusios, būtinos išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai dėl nusikalstamos veikos padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusioji paaiškino, jog gydėsi, jai reikėjo tvarsliavos, vaistų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji patyrė turtinę žalą 41,42 Eur, todėl teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkino visiškai.

16.2. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymima, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Tačiau vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui.

16.2.2. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais M. S. veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (kairio kulno srities minkštųjų audinių sumušimas, odos nubrozdinimas, minkštųjų audinių sumušimas bei kraujosruvos dešinėje rankoje, dešinio klubo, dešinio kelio srityse), dėl to nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų. Nukentėjusioji nurodė, jog kojos skausmas truko ilgai, vaikščioti trukdė du mėnesius, šlubavo, nukentėjusioji patyrė šoką, sutriko nervų sistema, prastai miegojo, pabusdavo naktimis, sapnavo košmarus, dėl to nepailsėdavo, skaudėdavo galvą, įtariai žiūri į klientus. Todėl teismo išvada, jog nukentėjusioji patyrė fizinius skausmus, stresą, emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios darbinei veiklai, normaliam gyvenimo ritmui, teisingos. Pažymima ir tai, kad teismas įvertino, jog nebuvo pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl patirtų dvasinių sukrėtimų, išgyvenimų K. M. L. jaučiama padidėjusi įtampa, bloga savijauta, psichinė būsena tęsėsi ilgą laiką, kad fizinė sveikata ar psichinė būklė gali blogėti ir ateityje, o įvykio metu patirti išgyvenimai, fizinio pobūdžio negalavimai turės įtakos tolimesniam nukentėjusiosios pilnaverčiui gyvenimui, todėl atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus sumažino nukentėjusiosios civilinį ieškinį šioje dalyje ir priteisė 500 Eur (vietoje prašytų 2500 Eur) neturtinės žalos atlyginimui. Mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, Tokia suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktiką, kai nukentėjusiesiems padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Analizuojant aktualią teismų praktiką matyti, jog atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos didesnės, t. y. 1000–1200 Eur, pinigų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-895/2017; Nr. 2K-24-895/2017).

Dėl bausmės

17. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Už BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

18. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismo išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos išsamiu bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. S., padarė vieną apysunkį nebaigtą nusikaltimą. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog prisipažino visiškai ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, padėjo nustatyti faktines bylos aplinkybes bei objektyvią tiesą, tačiau su šiais teiginiai negalima sutikti. Pažymima, jog nuteistasis nepripažino, naudojęs smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis nuteistojo pripažinimas tam tikrų aplinkybių ir gailėjimasis buvo įvertintas skiriant jam bausmės dydį.

19. Apeliantas savo skunde teigia, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimą teismas motyvavo tik ankstesniais teistumais, nors ankstesni nusikaltimai nepriskiriami sunkiems ir teistumai nėra kliūtis skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu teismas vertindamas nuteistojo asmenybę, ankstesnį nusikalstamą elgesį ir parinkdamas bausmės rūšį vertinimo klaidos nepadarė. Vertinant apelianto asmenybę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. S. teisiama jau ne pirmą kartą, jo daromi nusikaltimai susiję su nusikaltimais nuosavybei. Naują tyčinį nusikaltimą įvykdė 2017 m. birželio 24 d., nors 2017 m. kovo 13 d. jo atžvilgiu buvo priimtas Teismo baudžiamasis įsakymas, ir vos po 22 dienų po bausmės (arešto) pagal šį baudžiamąjį įsakymą atlikimo (2017 m. birželio 2 d. paleistas atlikus bausmę), nusikaltimo metu buvo neblaivus (kas taip pat galėjo turėti įtakos jo neigiamam elgesiui). Be to, jis sistemingai daro administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje (smulkios vagystės). Šie duomenys leido teismui spręsti, kad aptariama nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, o yra nulemta susiformavusių neigiamų nuteistojo vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Visos šios aplinkybės rodo, kad M. S. savo elgesio nesistengia keisti ir išvadų nedaro, nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Paskirta bausmė (2 metai 6 mėnesiai) yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Pažymėtina, jog ši bausmė, atsižvelgiant aptartas aplinkybes, įvertinus apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, nėra pagrindo, kadangi neatitinka šio straipsnio taikymo sąlygų (baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baigta teismo baudžiamuoju įsakymu).

20. Teisėjų kolegija sprendžia, jog paskirtoji bausmė teisingai subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, parinktas palankesnis nuteistajam bausmių subendrinimo būdas, t. y. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Taip pat teisingai įskaitė laikinajame sulaikyme išbūtą laiką ir bausmės dalį atliktą pagal 2018 m. vasario 7 d. nuosprendį.

21. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, tinkamai išsprendė civilinį ieškinį ir paskyrė teisingą bausmę, kurią tinkamai bei subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Dėl išdėstytų priežasčių M. S. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.