Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Via Lietuva“ (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19.5. Teismas pagrįstai byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste nenustatė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir ieškinį tuo pagrindu atmetė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

22. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

23. Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno eismo įvykio metu asmens turtui padarytos žalos atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

24. 2023 m. spalio 19 d. kelio Vilnius-Varėna-Gardinas 17,2 km įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo vairuojamas automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu (briedžiu). Eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovo automobilis. Eismo įvykį tyrę pareigūnai nenustatė ieškovo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų, todėl administracinio nusižengimo teisena dėl šio įvykio nebuvo pradėta.

25. Iš 2023 m. lapkričio 6 d. transporto priemonės vertinimo pažymos Nr. 23-103, parengtos vertintojo J. P., matyti, kad dėl nurodyto eismo įvykio ieškovas patyrė 4 509 Eur turtinę žalą. Ieškovas už nurodytos pažymos parengimą sumokėjo 150 Eur.

26. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2023 m. gruodžio 21 d. rašte dėl informacijos suteikimo nurodyta, kad, vadovaujantis Eismo įvykių informacinės sistemos duomenimis, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. magistralinio kelio Vilnius-Varėna-Gardinas 16-19 km registruoti 12 eismo įvykių, susijusių su užvažiavimu ant gyvūno. Iš pateikto rašto duomenų matyti, kad į bendrą eismo įvykių skaičių kaip du atskiri eismo įvykiai yra įtraukti ieškovo patirtas 2023 m. spalio 19 d. eismo įvykis ir tą pačią dieną (tuo pačiu metu) kito asmens patirtas eismo įvykis.

27. Iš AB Automobilių kelių direkcijos (dabartinis pavadinimas – AB „Via Lietuva“) parengto dokumento „Planavimo veiklos vadovas. Apsaugos sistemų nuo laukinių gyvūnų įrengimo valstybinės reikšmės keliuose prioritetinė eilė“, patvirtinto AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. VE-177 (toliau – Planavimo veiklos vadovas), matyti, kad 22 pozicijoje yra įrašytas kelio A4 ruožas nuo 15,564 km iki 43,13 km ir nurodyta, kad avaringumo koeficientas šiame kelio ruože siekia 0,23, bendras įvykių skaičius per metus – 88, o įskaitinių įvykių skaičius – 2.

28. Šiame kontekste ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo, prašydamas priteisti iš atsakovės 4 659 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Neteisėtus atsakovės veiksmus, lemiančius civilinę atsakomybę, ieškovas iš esmės siejo su tuo, jog ginčo kelio ruože nebuvo pastatytas įspėjamasis ženklas dėl laukinių žvėrių.

29. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, nenustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nesant atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo).

30. Apeliaciniu skundu ieškovas (apeliantas), prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, kelia klausimus dėl valstybės (jos institucijos) pareigos ginčo kelio ruože įrengti kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“ laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti (ne)buvimo ir valstybės pareigos atlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno (briedžio) eismo įvykio metu asmens (ieškovo) turtui (automobiliui) padarytą žalą.

Dėl valstybės pareigos atlyginti laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą

31. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl valstybės pareigos atlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno (briedžio) eismo įvykio metu asmens (ieškovo) turtui (automobiliui) padarytą žalą.

32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės (jos institucijos) pareigos ginčo kelio ruože įrengti kelio ženklą „Laukiniai gyvūnai“ laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti (ne)buvimo, nagrinėjamu atveju, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog žala jo turtui buvo padaryta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neteisėto neveikimo), todėl atsakovės civilinė atsakomybė yra negalima. Šią išvadą teismas argumentavo tuo, kad tik objektyvios pareigos pastatyti ginčo kelio ruože kelio ženklą Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ pažeidimas lemtų valstybės veiksmų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju valstybė, veikdama per savo atstovus, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti ginčo kelio ruožo avaringumą. Ginčo kelio ruožas nelaikytinas itin avaringu: 1) pateiktame Planavimo veiklos vadove yra nurodytas ne konkretus kelio ruožas, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, bet gana ilgas kelio A4 ruožas, kurio ilgis – 27,566 km (nuo15,564 km iki 43,13 km), kas reiškia, kad ne visi Planavimo veiklos vadove nurodyti eismo įvykiai yra aktualūs ginčo kelio ruožui; 2) iš ieškovo pateiktos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos duomenų matyti, kad ginčui aktualiame kelio ruože 5 metų laikotarpiu įvyko 10 eismo įvykių, kas, teismo vertinimu, nėra laikytina itin dideliu eismo įvykių skaičiumi; 3) Transporto kompetencijų agentūra, vadovaudamasi „Juodųjų dėmių nustatymo, tyrimo ir šalinimo reikalavimų tvarkos aprašu“, patvirtintu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-51, nenustatė, kad ginčo kelio ruožas yra įtrauktinas į sąrašą valstybinės reikšmės kelių, kuriuose nustatytos juodos dėmės. Byloje nėra duomenų, jog ginčo eismo įvykio vietoje iki įvykio briedžių (ar kitų laukinių gyvūnų) populiacija buvo išaugusi iki tokio lygio, kuris galėtų būti vertinamas kaip pagrindas valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, imtis kažkokių veiksmų jai mažinti ar kitokiu įstatymo leistinu būdu šią populiaciją reguliuoti. Teismas taip pat įvertino tai, kad ieškovui ginčo kelio ruožas buvo žinomas, ieškovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, žinojo / turėjo žinoti apie galinčias atsirasti eismo kliūtis, todėl įspėjamojo ženklo pastatymas jo veiksmams būtų galėjęs turėti tik minimalią įtaką.

34. Pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį, laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. LGĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą siejama su jos, kaip šių gyvūnų savininkės, statusu. CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013).

35. LGĮ 35 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuota, kad laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų, nuosavybės teise priklausančių valstybei, eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės atsakomybė už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą žalą yra civilinė atsakomybė, kylanti kaltės pagrindu, kurios atsiradimui būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: turi būti nustatyti neteisėti valstybės veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys ir valstybės kaltė. Ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus CPK nustatytas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi, pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir valstybės neteisėtus veiksmus, turi įrodyti nukentėjęs asmuo, kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, todėl jos nukentėjusiam asmeniui įrodinėti nereikia (CK 182 straipsnio 1 dalies 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013).

37. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t. y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-133/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad būtinybė statyti kelio ženklą ,,Laukiniai gyvūnai“ konstatuotina tada, kai nustatoma didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013).

39. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje, – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – SEAKĮ), kurio 11 straipsnyje nustatyta, kad saugias eismo sąlygas valstybinės reikšmės keliuose užtikrinančių eismo saugumo priemonių įgyvendinimą koordinuoja Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota VšĮ Transporto kompetencijų agentūra, organizuoja AB Lietuvos automobilių kelių direkcija. Pagal SEAKĮ 10 straipsnio 12 dalį, užtikrindama eismo saugumą, VšĮ Transporto kompetencijų agentūra (toliau – TKA): atlieka eismo įvykių tyrimus kelių infrastruktūros saugumo požiūriu, tvarko eismo įvykių duomenis, atlieka jų stebėseną ir statistinę analizę, nustato juodąsias dėmes valstybinės reikšmės keliuose ir atlieka jų tyrimą, taip pat vykdo kitas su eismo saugumu susijusias funkcijas. VšĮ Transporto kompetencijų agentūros direktoriaus 2021 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 2-42 „Dėl valstybinės reikšmės kelių reguliarių saugumo patikrinimų procedūrų patvirtinimo“ 18 punkte įtvirtinta: „Informacija apie užfiksuotus kelių saugumo trūkumus, kurių eismo įvykio tikimybė apibūdinta kaip didelė, o eismo įvykio pasekmė apibūdinta kaip sunki, ir kurie yra pažymėti kaip kelio neatitikimas norminių dokumentų reikalavimams, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po patikrinimo pateikiama kelių savininkams (valdytojams) su prašymu per 20 darbo dienų informuoti, kaip bus užtikrintas eismo saugumas. To paties įsakymo 19 punkte nustatyta, kad kasmet iki sausio mėnesio 31 dienos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai teikiama apibendrinta informacija apie per praėjusius kalendorinius metus pagal procedūros nuostatas atliktus reguliarius kelių saugumo patikrinimus.

40. Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 „Dėl Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių patvirtinimo“, 73 punkte nustatyta, kad kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ įrengiamas prieš kelio ruožą, kuriame yra didelė tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai gyvūnai. „Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėse“ nėra apibrėžta, kokios aplinkybės sąlygoja, kad laukinio gyvūno išėjimo į kelią tikimybė yra didelė. Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 73 punkte įtvirtinta norma parodo kelio ženklo Nr. 131 ,,Laukiniai žvėrys“ naudojimo paskirtį, tačiau nenustato jo būtinybės kriterijų ir negali būti vertinama kaip įpareigojanti statyti kelio ženklus ,,Laukiniai gyvūnai“ visuose be išimties keliuose, nes laukinių gyvūnų išėjimo į kelią atvejų gali pasitaikyti visur, net ir miestų gatvėse.

41. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai, visapusiškai įvertino bei išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog ieškovas neįrodė, kad žala jo turtui buvo padaryta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neteisėto neveikimo), nes bylos duomenys nepatvirtina išskirtinio ginčo kelio ruožo avaringumo susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, todėl nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys apie laukinių gyvūnų sukeltus eismo įvykius ginčo kelio atkarpoje nesudaro prielaidų teigti, kad ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio atkarpa turėjo būti atsakovės pagrįstai vertinta kaip padidintos rizikos zona, kad jau iki ginčo eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovei, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus ar kad įspėjamojo ženklo nepastatymas reiškia atsakovės pareigos, kylančios iš įstatymo ar kito teisės akto ar bendros pareigos elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai, pažeidimą.

42. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos sekė avaringumo ginčo kelyje situaciją ir tendencijas. Trečiasis asmuo AB „Via Lietuva“ nurodė, kad eismo keliais saugumo užtikrinimą vykdanti kompetentinga institucija – VšĮ Transporto kompetencijų agentūra – ginčo kelio ruožo neidentifikavo kaip pavojingo eismo saugumo požiūriu, ginčo kelio ruožas nėra pripažintas pavojingu dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į važiuojamąją kelio dalį, rekomendacijų šiame kelio ruože įgyvendinti eismo saugumą užtikrinančias priemones iš VšĮ Transporto kompetencijų agentūros 2022 metais negauta, dėl ko spręstina, kad magistralinio kelio Nr. A4 Vilnius-Varėna-Gardinas, 17,2 km kompetentingos institucijos nėra vertinamas kaip pavojingas eismo saugumui dėl galimo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Planavimo veiklos vadove ginčo kelio atkarpa įtraukta į prioritetinę eilę, įrašant šį kelio ruožą 22 eilės numeriu. VšĮ Transporto kompetencijų agentūra, vadovaudamasi „Juodųjų dėmių nustatymo, tyrimo ir šalinimo reikalavimų tvarkos aprašu“, patvirtintu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-51, nenustatė, kad ginčo kelio ruožas įtrauktinas į sąrašą valstybinės reikšmės kelių, kuriuose nustatytos juodos dėmės.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio ruožas nebuvo priskirtas itin avaringiems keliams susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu. Iš ieškovo pateiktos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos duomenų matyti, kad ginčui aktualiame kelio ruože 5 metų laikotarpiu įvyko 10 eismo įvykių, kas, kaip pagrįstai nurodė teismas, nėra laikytina itin dideliu eismo įvykių skaičiumi (2 eismo įvykiai per metus). Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo yra pasisakyta, kad vien dviejų susidūrimų su laukiniais gyvūnais faktas nepatvirtina išskirtinio ginčo kelio ruožo avaringumo susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013). Paminėtina, kad iš Planavimo veiklos vadove pateiktų duomenų matyti, jog magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpos nuo 15,564 km iki 43,13 km avaringumo koeficientas – 0,23, kas taip pat rodo, jog ginčo kelio ruožas patenka į ne itin avaringą kelio ruožą susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, o magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpos nuo 15,564 km iki 43,13 km avaringumo koeficientas susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, lyginat su bendra situacija valstybinės reikšmės kelių ruožuose, yra nedidelis (koeficientų reikšmės varijuoja nuo 0,01 iki 3,22). Kaip nurodė trečiasis asmuo AB „Via Lietuva“, eismo keliais saugumo užtikrinimą vykdanti kompetentinga institucija – VšĮ Transporto kompetencijų agentūra – ginčo kelio ruožo neidentifikavo kaip pavojingo eismo saugumo požiūriu, rekomendacijų šiame kelio ruože įgyvendinti eismo saugumą užtikrinančias priemones 2022 metais negauta. Minėta, laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2022 m. nenustatyta, jog valstybinės reikšmės magistralinio kelio Vilnius-Varėna-Gardinas (kelio Nr. A4) 17,2 km įtrauktinas į valstybinės reikšmės kelių ruožų, kuriuose nustatytos juodosios dėmės, sąrašą. Byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo eismo įvykio vietoje iki įvykio briedžių (ar kitų laukinių gyvūnų) populiacija buvo išaugusi iki tokio lygio, kuris galėtų būti vertinamas kaip pagrindas valstybei kaip laukinės gyvūnijos savininkei imtis kažkokių veiksmų jai mažinti ar kitokių įstatymo leistinų būdų šią populiacija reguliuoti.

44. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Planavimo veiklos vadovas, kuriuo 2023 m. magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpa nuo 15,564 iki 43,13 km įtraukta į Prioritetinės eilės 22 poziciją iš esamų 331 pozicijų, patvirtina, jog 2023 m. spalio 19 d. valstybinės reikšmės magistralinio kelio Vilnius-Varėna-Gardinas (kelio Nr. A4) 17,2 km buvo vieta, kurioje didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai gyvūnai. Prioritetinė eilė pati savaime negali būti laikoma įrodymu, kuris pagrįstų, kad bylos teisingam išnagrinėjimui aktualiame kelio ruože yra didelė tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai gyvūnai, dėl ko kiltų būtinybė įrengti įspėjamąjį ženklą.

45. Pirma, kaip matyti iš Planavimo veiklos vadovo 1.1 punkto turinio, Prioritetine eile nėra nustatomi kelio ruožai, kuriuose turi būti įrengiami kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“. Planavimo veiklos vadovo 1.1 punkte pažymima, kad Apsaugos sistemų nuo laukinių gyvūnų įrengimo valstybinės reikšmės keliuose prioritetinės eilės sudarymo metodika (toliau – Metodika) reglamentuoja apsaugos sistemų nuo laukinių gyvūnų valstybinės reikšmės kelių ruožuose parinkimo ir įrengimo prioritetinės eilės sudarymo tvarką, kriterijus ir bendruosius reikalavimus.

46. Antra, apsaugos sistemų prioritetinė eilė sudaroma atsižvelgiant ne vien tik į eismo įvykių su laukiniais gyvūnais kriterijų, bet ir į kitus eismo saugos požiūriu svarbius kriterijus ir įvertinus šių kriterijų reikšmių visumą atitinkamame kelio ruože (Planavimo veiklos vadovo 4.21 punktas), todėl negalima teigti, kad kelio ruožo pozicija prioritetinėje eilėje parodo, jog yra didelė tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai gyvūnai, nes kelio ruožo vertinimui taip pat didelę reikšmę, be kita ko, turi ir eismo kelio ruože intensyvumo kriterijus bei kiti kriterijai. Pagal Planavimo veiklos vadovo 4.22-4.27 punktus, apsaugos sistemų prioritetinė eilė sudaroma kelio ruožus vertinant pagal šiuos kriterijus: nagrinėjamo kelio ruožo eismo intensyvumo kriterijų, eismo įvykių su laikiniais gyvūnais kriterijų, įskaitinių eismo įvykių kriterijų, avaringumo koeficiento kriterijų, kelio ruožų vertinimas pagal nustatytus kriterijus sudaro reikšmių visumą balais. Planavimo veiklos vadovo 4.17 punkte pažymima, kad nagrinėjamo kelio ruožo vertinimas pagal avaringumo koeficientą atliekamas remiantis apskaičiuota avaringumo koeficiento reikšme. Planavimo veiklos vadovo 4.18 punkte nustatyta, kad pagal Apsaugos sistemų nuo laukinių gyvūnų įrengimo valstybinės reikšmės keliuose prioritetinės eilės sudarymo metodiką (toliau – Metodika) avaringumo koeficientas – tai visų eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičius, tenkantis 1 milijonui automobilių, pravažiuojančių 1 kilometro ilgio kelio ruožu per 4 metus. Planavimo veiklos vadovo 4.19 punkte pažymima, kad avaringumo koeficientas apskaičiuojamas atsižvelgiant į 4 paskutinių metų visų eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičių.

47. Taigi, nors magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpa nuo 15,564 iki 43,13 km (avaringumo koeficientas 0,23) įtraukta į Prioritetinės eilės 22 poziciją, tačiau pagal avaringumo koeficientą ši pozicija nusileidžia, pavyzdžiui Prioritetinės eilės 330 ar 331 pozicijoms (atitinkamai avaringumo koeficientai 3,11 ir 2,19) bei pagal šį aspektą patenka tik į Prioritetinės eilės trečiąjį šimtuką, kas paneigia ieškovo teiginį, kad tai, jog magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpa nuo 15,564 iki 43,13 km įtraukta į Prioritetinės eilės 22 poziciją, įrodo, kad vieta, kurioje jo automobilis susidūrė su briedžiu, priskirtina prie kelio ruožų, kuriuose yra didelė tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai gyvūnai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju magistralinio kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas atkarpos nuo 15,564 km iki 43,13 km patekimą į 22 poziciją ypatingai įtakojo kelio ruožo eismo intensyvumo kriterijus, kuris įvertintas 30 balų, kai bendras kelio ruožo vertinimas pagal pirmiau nurodytus kriterijus – 65 balai, o tuo tarpu minėto kelio ruožo avaringumo koeficiento įvertinimas – 5 balai (vertinimo skalėje nuo 5 iki 20 balų).

48. Trečia, Planavimo veiklos vadovo 22 pozicijoje nurodyti duomenys ne konkretaus kelio ruožo, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, bet gana ilgo kelio A4 ruožo, kurio ilgis – 27,566 km (nuo 15,564 km iki 43,13 km), todėl ne visi dokumente nurodyti eismo įvykiai yra aktualūs ginčo kelio ruožui.

49. Apibendrinant paminėtą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyta, kad ginčo eismo įvykio metu egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovei imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus ir / ar kad įspėjamojo ženklo nepastatymas reiškia atsakovės pareigos, kylančios iš įstatymo ar kito teisės akto ar bendros pareigos elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai, pažeidimą.

50. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas nėra avaringumo keliuose nustatymo specialistas ir tokia našta negali būti jam perkelta. Valstybė turi pareigą užtikrinti saugias eismo sąlygas valstybinės reikšmės keliuose bei įgyvendinti saugias eismo sąlygas užtikrinančias eismo saugumo priemones. Kita vertus, valstybės pareiga įrengti įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo ir proporcingumo standartų. Valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose keliuose įrengti priemonių, nukreiptų į laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją kelio dalį, ribojimą, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo ir gyvūnų migracijos duomenis, juolab šią pareigą aiškinti atsietai nuo vairuotojų pareigos kelyje būti budriems ir atsargiems. Ieškovui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, tenka bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad vairuotojas, važiuodamas tamsiuoju paros metu, rudens sezonu, kai yra padidėjusi laukinių gyvūnų migracija, turi būti ypatingai atidus, rūpestingas ir pasirinkti saugų (mažesnį nei leistina) greitį, t. y. įvertinti riziką, kad nepaisant to, jog kelio atkarpoje nėra įspėjamojo kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“, miškingoje vietovėje laukinių gyvūnų migracijos sezono metu yra tikimybė susidurti su į kelią išbėgusiu laukiniu gyvūnu.

51. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios galima būtų išvengti. Kelių eismo taisyklių 127 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kelių eismo taisyklių 128 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

52. Aptartų aplinkybių visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyti neteisėti atsakovės veiksmai, todėl nėra pagrindo jos civilinei atsakomybei kilti. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

53. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės pareigą atlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno eismo įvykio metu asmens turtui padarytą žalą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl, vertinant šiais aspektais, priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

54. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023). Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 157/1996/776/977), 59–60 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

56. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovės atstovams ir trečiajam asmeniui, dalyvavusiam atsakovės pusėje, iš apelianto galėtų būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, tačiau atsakovę atstovavusios institucijos ir trečiasis asmuo nepateikė teismui prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimo, ir tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovę atstovavusių institucijų ar trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

57. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-6216-1099/2024, palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.