Šiaulių apygardos teismo nutartis, AN2-93-354/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-09
Bylos Nr.: AN2-93-354/2021
Teisminio proceso Nr.: 4-23-3-00023-2021-2
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)

Teisėjas: Nijolė Matuzevičienė (pirm.)
Pažeidėjas: T. K.
Institucija: Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. AN2-93-354/2021Teisminio proceso Nr. 4-23-3-00023-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.5.1; 1.5.3; 2.1; 21.11.10; 21.11.11.(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria buvo atmestas T. K. skundas dėl 2021 m. sausio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. K. 2021 m. sausio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) nutarimu buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 4 dalį 800 Eur bauda už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 31 d. 15.36 val. nesilaikė paskelbtų karantino sąlygų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), t. y., nesant būtinybei, buvo išvykęs iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, t. y. buvo išsinuomojęs kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) esančios adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenamąją patalpą ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų išplisti ligai COVID-19, taip nesilaikydamas Nutarimo 2.1.8.3 punkto reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

2. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi T. K. skundas dėl 2021 m. sausio 26 d. Institucijos nutarimo buvo atmestas. Teismas sprendė, jog T. K. buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, nes nesugebėjo nurodyti, kada konkrečiai atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, kada šalyje įvestas karantinas, be to, Nutarime nėra padaryta išimčių dėl savivaldybių ribų kirtimo asmenims, naudojantiems turtą panaudos sutarties pagrindu, aplinkybė, jog T. K. ir jo draugė domisi ekologiškomis D. K. gaminamomis priemonės, trąšomis, kad ketino jas išbandyti, ateityje jas taikyti savo naujai sukurtame versle, nepateisina Vyriausybės draudimo karantino metu išvykti iš savo gyvenamosios vietos. Apylinkės teismo vertinimu, objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas, T. K. nenurodė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu T. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepasisakė dėl skundo argumento apie pareigūnų veiksmus iš patalpų iškeldinant administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis. Byloje gali būti vadovaujamasi tik teisėtai gautais įrodymais, todėl pareigūnų veiksmų teisėtumas yra svarbus, vertinant įrodymų pagrįstumą bei pareigūnų objektyvumą. Teismas taip pat neatsakė į skundo argumentą dėl pareigūnų supainiotų panaudos ir nuomos sąvokų, atmetė panaudos sutartį, nes ji nebuvo paviešinta, nors, apelianto teigimu, 2020 m. vasario 3 d. panaudos sutartis tarp A. P., jo (T. K.) bei D. K. buvo sudaryta 1 metams, jos registravimas nekilnojamojo turto registre nebuvo privalomas.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys iš pat pradžių, dar bendraujant su pareigūnais, nurodė, kad iš ankstesnio laikotarpio turi panaudos sutartį ir yra persikėlę gyventi į (duomenys neskelbtini) kaimą. Pareigūnams nesiklausant ir vykdant iškeldinimą, administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys nurodė, kad paaiškinimus pateiks teismui, ką vėliau ir padarė. Šiuo aspektu esminė aplinkybė yra ta, kad administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, sustojus įprastinei veiklai (duomenys neskelbtini), persikėlė gyventi ir atlikti tam tikrus verslo kūrimo uždavinius į (duomenys neskelbtini) kaimą. Pažymima, kad Vyriausybės Nutarimas neriboja teisės kilnotis ir keisti gyvenamąją vietą, taip pat judėti verslo reikalais. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas numato, kad asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, o 4 straipsnio 14 punktas numato, kad asmenys, privalantys deklaruoti gyvenamąją vietą, ją deklaruoja per vieną mėnesį nuo pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą atsiradimo, todėl akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, turėdami deklaruotas gyvenamąsias vietas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neprivalėjo deklaruoti papildomos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) kaime, o netgi, jei būtų privalėję, nuo laikotarpio iki judėjimo apribojimų, kuomet ten persikėlė, minėtoje vietoje neprabuvo vieno mėnesio.

3.3. Be to, apeliantas pažymi, kad jis ir A. P. kuria kosmetikos verslą. Pagal verslo užmanymą tuo tikslu reikia atlikti eilę veiksmų: įrengti parduotuvę, įsigyti žemės sklypus, pasiekti preliminarius susitarimus su būsimais verslo partneriais, užsitikrinti prekių tiekimą, ištirti rinką, įsigyti arba naujai užregistruoti įmones, kurių pagrindu bus vykdoma veikla ir t. t. Visa tai yra su darbu ir verslu susijusi veikla, judėjimas, kilnojimasis ir panašiai. Tokia veikla negali būti interpretuojama siaura samdomo darbo samprata. Dalykiniai santykiai tarp administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų ir ūkininko D. K., kaip potencialaus verslo partnerio, yra užsimezgę gerokai iki judėjimo ribojimų įvedimo. Administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys papildomai prideda nuotraukas su metaduomenimis, iš kurių matyti, kad jau 2020 metų pradžioje naudojosi panaudos sutartimi, savo pasų nuotraukas, pagal kurias bei pareigūnų filmuotą medžiagą galima nustatyti, jog pareigūnų filmuoti asmenys bei vietovė atitinka administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis bei tariamo administracinio nusižengimo vietą, 2020 m. liepos 1 d. tarpusavio bendradarbiavimo sutartį, parduotuvės, kurioje ruošiamasi įkurti kosmetikos parduotuvę, nuosavybę patvirtinančią registrų centro pažymą. Atkreipiamas dėmesys, kad būstas, iš kurio buvo iškeldinti administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, yra atskiras statinys, jam galioja konstitucinė būsto neliečiamybės apsauga, gyvenimas jame nekėlė grėsmės visuomenės saugumui, nepažeidė Vyriausybės Nutarimo. Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad administracinėn atsakomybės traukiami asmenys įsigijo parduotuvę, naudodamiesi panaudos sutartimi lankėsi (duomenys neskelbtini) kaime, vedė derybas ir atliko kitus veiksmus verslo kūrimo tikslais.

3.4. Apeliantas teigia ir tai, jog skundžiamoje nutartyje minimi argumentai dėl panaudos sutarties registravimo [viešinimo] ar gyvenamosios vietos deklaravimo yra neteisėti ir pertekliniai, nes administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys neprivalėjo registruoti panaudos sutarties bei deklaruoti papildomos gyvenamosios vietos, prasidėjus judėjimo ribojimams, neprivalėjo persikelti į kitą gyvenamąją vietą, Vyriausybės Nutarimas neturi atbulinės galios ir nenaikina iki apribojimų įvedimo sudarytų sandorių, Vyriausybės Nutarime nenumatyta prievolė išsikeldinti iš teisėtai užimamų patalpų.

3.5. Akcentuojama, kad apylinkės teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtus skundo motyvus, susijusius su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) bei tarptautinių teisės aktų pažeidimais, nepaaiškino, kodėl, esant prieštaravimams tarp Vyriausybės Nutarimo, Konstitucijos, Lietuvoje galiojančių tarptautinių teisės normų, prioritetą turi Vyriausybės nutarimas. Be to, teismas nepasisakė dėl skundo argumento, kad administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys negali būti baudžiami dar ir dėl to, jog visi vieni kitiems prieštaraujantys teisės aktai skelbiami viešai, tame tarpe ir oficialiame Lietuvos Respublikos Seimo tinklapyje www.lrs.lt., teismas turėjo ištirti teisės aktų hierarchiją, išaiškinti, ar prieštaravimai neklaidina, ir tik tuomet motyvuotai spręsti dėl nuobaudos pagrįstumo.

3.6. Skunde nurodoma, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 straipsnis), negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnis), pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (Konstitucijos 32 straipsnis), negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugot valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (Konstitucijos 36 straipsnis), Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnis), kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnis), Seimas leidžia įstatymus (Konstitucijos 67 straipsnis), Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (Konstitucijos 70 straipsnis), Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucijos 94 straipsnis), valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, valdžios galias riboja Konstitucija. Pagal Konstituciją yra neįmanoma Seimo ir Prezidento galias deleguoti Vyriausybei (Konstitucijos 5 straipsnis).

3.7. Apeliantas akcentuoja, kad piliečių judėjimo, kilnojimosi, susirinkimų ribojimai galimi tik įstatymu, kuriuos leidžia Seimas, juos pasirašo Prezidentas. Vyriausybės Nutarimas, kuriuo remiantis buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, yra nutarimas, o ne įstatymas. Viešojoje erdvėje išsakyti paaiškinimai, kad Vyriausybė sau peradresavo įstatymų leidybos institucijos funkcijas, vadovaudamasi Civilinės saugos įstatymu bei Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, yra klaidinantys ir prieštarauja Konstitucijai. Priimdama Nutarimą Vyriausybė neteisėtai ėmėsi įstatymų leidybos, išvengė parlamentinių svarstymų, Prezidento įstatymo pasirašymo, Prezidento įstatymo paskelbimo, pažeidė Lietuvos ratifikuotus ir turinčius viršenybę tarptautinius teisės aktus.

3.8. Apelianto įsitikinimu, Vyriausybės Nutarimas neturi įstatymo galios, prieštarauja Konstitucijai, todėl yra niekinis, o jo taikymas administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų atžvilgiu yra neteisėtas. Be to, Konstitucijos 46 bei 48 straipsniai numato darbo ir verslo laisvą pasirinkimą bei šių vertybių apsaugą, Konstitucija nenumato šių vertybių ribojimo. Taigi, net Nutarime, kuris pats savaime prieštarauja Konstitucijai, yra paliktos išimtys nekliudyti judėti darbo bei verslo reikalais.

3.9. Nurodoma ir tai, kad administracinio nusižengimo protokolas prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai (toliau – ir VŽTD): kiekvienas turi teisę laisvai judėti ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienos valstybės teritorijoje (VŽTD 13 straipsnis); kiekvienas turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo (VŽTD 23 straipsnis); jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui suteikianti kokią nors teisę vykdyti veiklą arba atlikti veiksmus, kuriais siekiama panaikinti šioje Deklaracijoje paskelbtas teises ir laisves (VŽTD 30 straipsnis).

3.10. Teigiama, kad administracinio nusižengimo protokolas prieštarauja Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui (toliau – ir TPPTP): nuo TPPTP gali būti nukrypstamas tik susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė tautos išlikimui ir apie kurią yra oficialiai paskelbta, valstybės, šio Pakto Šalys, gali imtis priemonių, kuriomis nuo jų įsipareigojimų pagal šį Paktą nukrypstama tik tiek, kiek tai reikalinga dėl padėties kritiškumo, jeigu tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės teisės nustatytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar socialinės kilmės (TPPTP 4 straipsnis); kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kurios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą (TPPTP 12 straipsnis). Lietuvos Respublika yra TPPTP Šalis, ji yra priėmusi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvų protokolą. TPPTP yra privalomas Lietuvos Respublikoje, turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus.

3.11. Akcentuojama, kad administracinio nusižengimo protokolo surašymo momentui Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbta nepaprastoji padėtis, apie nepaprastosios padėties įvedimą Lietuvoje nebuvo informuotas Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius (Valstybės, šio Pakto Šalys, kurios pasinaudoja teise nukrypti nuo nustatytų įsipareigojimų, per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių nedelsdamos praneša kitoms valstybėms, šio Pakto Šalims, apie nuostatas, nuo kurių jos nukrypo, ir apie priežastis, paskatinusias tokį sprendimą. Per tą patį tarpininką papildomai pranešama data, nuo kurios toks nukrypimas nebetaikomas – TPPTP 4 straipsnis). Pažymima, kad Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra Jungtinių Tautų instrumentas. Skundus dėl TPPTP pažeidimų nagrinėja Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas. Kiekvienas, kurio teisės buvo pažeistos, per nesudėtingą procedūrą gali kreiptis į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą. Minėto komiteto komisarė Michelle BACHELET, be kita ko, yra pažymėjusi, kad kai kurios vyriausybės, prisidengdamos covid-19 pandemija, gali mėginti riboti pagrindines žmogaus teises. Yra pagrindo manyti, jog tai yra oficiali Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto pozicija ir nepagrįstas pagrindinių žmogaus teisių ribojimas bus netoleruojamas Jungtinių Tautų lygmenyje.

3.12. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ANK yra išskirta ir pažymėta tarptautinių žmogaus teisių institucijų svarba bei jų prioritetas: administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus, arba Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn yra priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu šie pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus bylą (ANK 658 straipsnio l dalies 6 punktas).

3.13. Apeliantas daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys elgėsi tinkamai, vadovavosi Konstitucija, galiojančiais Lietuvos nacionalinės teisės aktais, Lietuvoje ratifikuotais tarptautinės teisės aktais. Sutinkamai su ANK 7 straipsniu, asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Vadovavimasis galiojančiais teisės aktais negali būti vertinamas kaip tyčia arba neatsargumas, o teisės aktų tarpusavio prieštaravimai aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pat, sutinkamai su ANK 21 straipsniu, privaloma vadovautis įstatymo ir teisės analogija, kuomet pagal ANK neatsako asmuo, kuris šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija, t. y. egzistuojant visai eilei teisės aktų, kurių vieni nurodo, kad asmens judėjimo ribojimas yra negalimas, o kiti jį riboja, asmuo negali būti baudžiamas, kad vadovavosi viešai paskelbtu teisės aktu, ypač tuo atveju, kai, pagal viešai paskelbtą informaciją, tas teisės aktas turi prioritetinę galią. Konkrečiu atveju įstatymo ir teisės analogija taikytina viešai (ir net teisės aktų forma) skelbiamos informacijos aspektu.

3.14. Pastebima, kad apylinkės teismas skundžiamą nutartį, be kita ko, motyvuoja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu, kuris akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 5, 67, 70, 94 straipsniams, t. y. peradresuoja įstatymų leidėjo galias Vyriausybei ir iš įstatymų leidybos proceso pašalina Prezidentą. Laikytina, kad šiuo aspektu yra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar nurodytas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsniui, 70 straipsniui, 94 straipsniui.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto T. K. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, jog T. K. pažeidė Nutarimo reikalavimus ir nesant būtinybės buvo išvykęs iš savivaldybės, kurioje registruotas ir gyvena. Be to, pažymima, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teismo rūmuose metu T. K. pripažino, kad jokio verslo nevykdo, nurodė, kad jis ir jo draugė domisi ekologiškomis D. K. gaminamomis priemonėmis, kurias ketino išbandyti ir ateityje jas taikyti naujai sukurtame savo versle, tačiau tai nepateisina vyriausybės draudimo karantino metu išvykti iš savo gyvenamosios vietos nesilaikymo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad T. K. mano, jog buvo nepagrįstai nubaustas dėl karantino taisyklių pažeidimo, teigia, jog kitoje savivaldybėje buvo dėl ketinamo kurti verslo ir tai, apelianto vertinimu, leido jam karantino laikotarpiu būti kitos savivaldybės teritorijoje nei gyvena ir yra registruotas, be to, apeliantas mano, jog Vyriausybės Nutarimas, Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kiek tai susiję su asmenų Lietuvos Respublikoje judėjimo apribojimais. Taigi, skundžiama nutartis patikrinama apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

7. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, įvertinęs pažeidimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl karantino metu paskelbtų judėjimo ribojimų tarp šalies savivaldybių, neturi jokio pagrindo abejoti dėl Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Vyriausybės Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra.

7.1. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio nuostatas pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, ir šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. To paties Įstatymo straipsnio 1¹ dalies 2 punkto b papunktyje nustatyta, kad karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti šie ūkinės veiklos apribojimai: visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu – riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pažymėtina, kad T. K. inkriminuojamo nusižengimo metu Vyriausybė, įgyvendindama Įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalies nuostatas ir atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, nutarė (priėmė Nutarimą Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (TAR, 2020-11-05, Nr. 2020-23062; 2021-05-28, Nr. 2021-11862) paskelbus karantiną Lietuvos Respublikoje uždrausti Lietuvoje esantiems asmenims palikti gyvenamąją vietą, išskyrus tame pačiame Vyriausybės Nutarime numatytas išimtis.

7.2. Kaip matyti iš nurodytos teisės aktų analizės, Vyriausybė, nuspręsdama įvesti judėjimo apribojimus Lietuvos Respublikoje, T. K. inkriminuojamo nusižengimo laikotarpiu laikėsi teisės aktų hierarchijos, judėjimo apribojimus šalyje įvedė griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog asmenų judėjimas šalyje gali būti apribojamas tik įstatymu (tai šiuo atveju numatė minėtos Įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalies nuostatos) ir tik dėl to, jog tai buvo būtina žmonių sveikatai apsaugoti. Taigi, esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti skunde nurodomų teisės aktų konstitucingumu ir dėl to kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo įvykdymo

8. Apeliantas skunde neginčija, jog 2020 m. gruodžio 31 d. buvo išvykęs iš savo gyvenamosios vietos, tačiau yra įsitikinęs, jog tai darė teisėtai, kadangi savo gyvenamąją vietą buvo palikęs dėl ketinamo kurti verslą. Apygardos teismo vertinimu, apelianto nurodoma gyvenamosios vietos palikimo priežastis, atsižvelgiant į Vyriausybės Nutarimo nuostatas, nesudaro pagrindo nutraukti administracinę nusižengimo teiseną.

8.1. Pažymėtina, jog T. K. inkriminuojamo pažeidimo laikotarpiu galiojusio Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. punkte buvo numatyta, jog karantino laikotarpiu Lietuvos Respublikoje esantiems asmenims yra draudžiama palikti gyvenamą vietą, numatant šio draudimo išimtis – kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų.

8.2. Akcentuotina, kad minėtame Vyriausybės nutarimo punkte yra konkrečiai nurodoma vykimo iš savo gyvenamosios vietos draudimo išimtis – kai vykstama į darbą arba darbo reikalais. Nagrinėjamu atveju T. K. nurodė ir pateikė patvirtinančius dokumentus, jog jis iš savo gyvenamosios vietos buvo išvykęs į kitą savivaldybę dėl naujo verslo kūrimo. Taigi, T. K. nusižengimo padarymo metu dar jokio verslo nevykdė, tai tik buvo planai. Pažymėtina, jog Vyriausybės Nutarime nebuvo numatyta judėjimo ribojimo išimtis – ketinimas pradėti kurti verslą, todėl apelianto nurodoma gyvenamosios vietos palikimo priežastis nepatenka į Nutarime nurodytų išimčių sąrašą ir nešalina pastarojo atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Kartu teismas pastebi, jog apeliantas nenurodė nė vieno argumento, kodėl jis būtinai karantino laikotarpiu turėjo dėl ketinamo kurti verslą palikti savo gyvenamąją vietą, tai vėlgi rodo apelianto skundo argumentų nepagrįstumą ir deklaratyvumą. Kartu atmestini skundo argumentai, neva apeliantas galėjo būti kitoje, nei jo gyvenamoji vieta, vietoje pagal turimą panaudos sutartį. Akcentuotina, kad pagal Nutarimo nuostatas vykti iš savo gyvenamosios vietos į kitą vietą buvo galima tik tuo atveju, jei vykstama į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, o panaudos sutartiniai santykiai nesukuria nuosavybės teisės panaudos gavėjui, todėl šiuo atveju T. K., remdamasis turima panaudos sutartimi, taip pat negalėjo palikti savo gyvenamosios vietos.

8.3. Apelianto manymu, Nutarimas riboja asmenų teisę keisti gyvenamąją vietą, todėl administracinė teisena turėtų būti nutraukta, tačiau teismas pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų apskritai ketinęs keisti savo gyvenamąją vietą. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini) esančiuose nameliuose (jurtose) asmenys atvyksta poilsio, turistiniais tikslais, o ne turėdami tikslą pakeisti savo gyvenamąją vietą. Be kita ko, paties apelianto pateikti duomenys rodo, kad jis ir jo draugė ketino vystyti verslą (duomenys neskelbtini) (nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) yra būsimos patalpos parduotuvei) (b. l. 45), iš pateiktos bendradarbiavimo sutarties matyti, kad apelianto gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 46–48), todėl teismui nekyla abejonių, jog apeliantas sodyboje (duomenys neskelbtini) buvo ne dėl to, jog pakeitė savo gyvenamąją vietą, tai sudarytų prielaidas pateisinti pastarojo išvykimą iš gyvenamosios vietos esamų draudimų karantino metu laikotarpiu. Be to, neturi reikšmės apelianto atsakomybei netgi tai, kokiu pagrindu pastarasis buvo sodyboje (duomenys neskelbtini), t. y. nuomos ar panaudos, kadangi, kaip minėta, apeliantas minėtos sodybos namelyje (jurtoje) buvo dėl Nutarime nepateisinamų priežasčių.

8.4. Kartu apygardos teismas pažymi, jog klausimai, susiję su Vyriausybės Nutarimo ir jame nurodytų konkrečių punktų, papunkčių teisėtumu, gali būti sprendžiami tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu. Kadangi šiuo metu nei Vyriausybės nutarimas, nei atskiri jo punktai, papunkčiai nėra pripažinti neteisėtais įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apygardos teismas minėtu nutarimu nustatytos tvarkos, kiek tai susiję su teise keisti gyvenamąją vietą, nekvestionuoja ir plačiau dėl šių skundo argumentų, ANK 45 straipsnio 4 dalies kontekste, nepasisakys.

9. Skunde yra keliamas apelianto iškeldinimo iš sodyboje (duomenys neskelbtini) buvusio namelio klausimas, tačiau apygardos teismas pastebi, jog tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas tik apelianto buvimo teisėtumo kitoje, nei jo gyvenamoji, vietoje klausimas pagal Nutarimo reikalavimus. Apeliantas, manydamas, jog buvo pažeistos pastarojo teisės dėl pareigūnų veiksmų, jas gali ginti administracinių bylų teisenos įstatymo numatyta tvarka arba civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundo argumentai dėl apelianto iškeldinimo teisėtumo paliekami nenagrinėti.

10. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nėra jokio pagrindo spręsti, kad nustatytas karantino ribojimas palikti savo gyvenamąją vietą pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktų nuostatas, kiek tai susiję su nagrinėjama byla. Pažymėtina, jog minėtais tarptautiniais teisės aktais yra garantuojamos įvairios žmogaus teisės, taip pat ir teisė laisvai judėti, pasirinkti norimą darbą, profesiją, tačiau kartu minėtuose teisės aktuose yra garantuojama ir visų asmenų teisė į gyvybę, asmens apsaugą, kas karantino laikotarpiu iš esmės pateisina laikinus kai kuriuos asmens teisių suvaržymus, apribojimus. Akcentuotina, jog būtų visiškai neadekvatu visuotinės pandemijos metu asmens teisę judėti ir dirbti, tuo labiau, tik planuoti dirbti (planuoti kurti verslą) iškelti aukščiau už visų asmenų teisę į gyvybę ir asmens apsaugą. Taigi, teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl nurodytų tarptautinių teisės aktų pažeidimų laikytini visiškai nepagrįstais.

11. Remiantis išdėstytais argumentais, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog T. K. padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą, todėl pagrindo nutraukti administracinę teiseną nėra.

Dėl T. K. įvykdyto administracinio nusižengimo pobūdžio ir pavojingumo

12. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, jog T. K. veiksmuose yra visi ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, T. K. buvo paskirta akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga administracinė nuobauda – bauda.

12.1. Kaip matyti iš bylos duomenų, byloje nebuvo nustatyta nei T. K. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Vis dėlto, teismas atsižvelgia į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad T. K. inkriminuojamą karantino taisyklių pažeidimą būtų įvykdęs piktybiškai, kadangi iš pastarojo paaiškinimų ir skundų argumentų matyti, jog T. K. iš esmės pripažįsta pažeidimo padarymo aplinkybes, tačiau nesutinka su teisiniu Vyriausybės Nutarime nurodytų judėjimo apribojimo išimčių vertinimu ir taikymu, kas jokiu būdu negali sudaryti pagrindo skirti asmeniui griežtesnės nuobaudos, nei paprastai yra skiriama bylose dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimų (paprastai už įvairius karantino ribojimo pažeidimus skiriama apie 500 Eur – Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-147-557/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-139-360/2021, Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-67-337/2021, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-63-519/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-127-255/2021, Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-62-658/2021, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-124-879/2020 ir kt.). Be to, T. K. anksčiau apskritai nebuvo baustas administracine tvarka (administracinio nusižengimo medžiaga, b. l. 37–38), duomenų, jog būtų teistas, taip pat nėra. Įvertintina ir tai, jog T. K. nurodė ir pateikė patvirtinančius duomenis, jog sodyboje (duomenys neskelbtini) buvo ketindamas kurti naują verslą, kurio vienas iš dalyvių būtų buvęs ir minėtos sodybos savininkas D. K.. Ši T. K. versija taip ir nebuvo paneigta, tai nagrinėjamu atveju itin mažina T. K. padaryto pažeidimo pavojingumą. Kartu atsižvelgtina į tai, jog T. K. pažeidimo padarymo metu buvo tik su savo sugyventine A. P., kitų asmenų aplinkui nebuvo, sodyboje esančiame namelyje kiti asmenys negyveno, jurtos yra nutolusios viena nuo kitos nuo 30 m iki 1 km (administracinio nusižengimo medžiaga, b. l. 11–12; administracinė byla, b. l. 27).

12.2. Pažymėtina, kad už ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymą yra numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo 500 Eur iki 1500 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas pažeidėjo asmenybę ir padaryto pažeidimo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, šiuo atveju netgi minimalios nuobaudos, numatytos ANK 45 straipsnio 4 dalyje, paskyrimas T. K. aiškiai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nepadėtų pasiekti visų administracinės nuobaudos tikslų, numatytų ANK 22 straipsnyje, pasiekiant tik vienintelį tikslą – nubausti pažeidėją. Esant nurodytoms aplinkybėms, apygardos teismas sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, T. K. už ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo įvykdymą skirti daug mažesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, administracinę nuobaudą, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis keistina (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nutartį pakeisti:

2021 m. sausio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato nutarimu T. K. paskirtą administracinę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 45 straipsnio 4 dalį pakeisti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, T. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 45 straipsnio 4 dalį paskirtą nuobaudą sumažinti iki 100 (vieno šimto) Eur.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė