- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-04
- Bylos Nr.
- AN2-63-519/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00117-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus (pirm.)
- Pažeidėjas
- K. T.
- Institucija
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija
- Advokatai
- Dalius Vaičiulis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. T. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nutarimo, kuriuo K. T. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalį, nubausta 500 Eur (penkių šimtų eurų) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. K. T. nubausta už tai, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), vadove – atsakingu asmeniu, karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-11-04 Nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ su vėlesniais pakeitimais ir galiojančia redakcija, laikotarpiu, 2021 m. sausio 5 d., apie 17.48 val., būdama prekybos vietoje (t. y. parduotuvėje (duomenys neskelbtini)), pažeidimo įvykdymo metu (pažeidimas fiksuotas vaizdo įraše), neužtikrino, kad įmonės darbuotojas N. V. darbo vietoje tinkamai dėvėtų nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę – kaukę; nesilaikė įpareigojimų, reikalavimų, todėl pažeidė 2020-11-04 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ su vėlesniais pakeitimai ir galiojančia redakcija 2.2.1 ir 2.2.2(1) punktų reikalavimus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų: 2020-06-16 Nr. V-1471 „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių darbo vietoms būtinų sąlygų“ su visais pakeitimais ir galiojančia redakcija 1.4.3.2 ir 1.4.3.3 punktų reikalavimus, ir 2020-12-17 Nr. V-2930 „Dėl būtinų sąlygų prekybos vietoms“ su visais pakeitimais ir galiojančia redakcija 1.1 ir 1.6 punktų reikalavimus. Tokiais savo veiksmais ji sukėlė pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. T. atstovas advokatas Dalius Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną K. T. atžvilgiu nutraukti. Netenkinus šio prašymo, gynėjas prašo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taikant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 34 straipsnio 5 dalį K. T. administracinės nuobaudos netaikyti arba atleisti nuo atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
2.1. Skunde atstovas pažymi, kad K. T. inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu galiojusi nutarimo (2020-04-01 redakcija Nr. 314) 3.2.7 punktas numatė, kad draudžiama parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus, kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių pardavimas, veikla, taip pat turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų, išskyrus maisto, veikla. Nedraudžiama teikti finansines paslaugas, kai jos teikiamos maisto prekių parduotuvėse, prekybos ir (arba) pramogų centruose, taip pat draudimas netaikomas internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose, laikantis higienos reikalavimų. Šiame papunktyje nurodytose prekybos ir paslaugų vietose, kuriose veikla nedraudžiama, privaloma tiek darbuotojams, tiek klientams užtikrinti saugias sanitarines, higienos sąlygas bei aprūpinimą būtinomis apsaugos priemonėmis, atsižvelgiant į valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo draudžiama prekybinė veikla, ją vykdant laikantis higienos reikalavimų. Teigia, kad remiantis surinktų įrodymų visuma, įmonės darbuotojas buvo vienas, jis dėvėjo apsauginę kaukę, tik netinkamai (nebuvo uždengta nosis), su kitais asmenimis tuo metu nebendravo, o priėjus kitam asmeniui, kaukė jau buvo dėvima tinkamai, todėl iš esmės išskyrus pačios kaukės netinkamo dėvėjimo fakto, tikrinimo metu jokio kontakto darbuotojo su kitais asmenimis ir kolegomis nebuvo nustatyta. Gynėjo teigimu, pagrindo teigti, kad asmuo besąlygiškai nesilaikė higienos reikalavimų dėl COVID 19 ligos plitimo (Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų dėl apsauginių kaukių dėvėjimo, socialinio atstumo, rankų higienos taisyklių, patalpų dezinfekcijos) nėra. Nors teismas nepripažįsta, kad juridinis asmuo lokaliais, aktais negali pakeisti įstatyminio reglamentavimo, tačiau negalėjo būti neįvertinta, nuo kada objektyviai galima juridinio asmens vadovo atsakomybė, ar ji taikoma besąlygiškai visais atvejais, kuomet įmonės darbuotojas pažeidžia saugumo kriterijus, ar tik tuomet, kuomet nesiima būtinų veiksmų, užtikrinant, kad darbuotojai laikytųsi Valstybės teisės aktais nustatytų reikalavimų. Atstovas tvirtina, kad byloje buvo pateikti duomenis, jog K. T., kiek tai buvo įmanoma nuo jos galimybių ir valios, ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad įmonės darbuotojai paisytų teisės aktų reikalavimų, be kita ko apibrėžiant papildomas jų pareigas ir lokaliais teisės aktais, tiek ir primenant, tiek ir įpareigojant tinkamai ir nustatyta tvarka naudoti apsaugines priemones – veido kaukę.
2.2. Atstovo teigimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai negali reikalauti absoliučios kontrolės iš asmens, užtikrinant visų darbuotojų nepaliaujamą ir nepertraukiamą stebėseną ir operatyvų reagavimą į jų veiksmus, padarant nusižengimą. Akcentuoja, kiek teisinga ir logiška taikyti atsakomybę už darbuotojo veiksmus, kuomet jis turėjo kaukę ir tik tam tikrą laikotarpį ją dėvėjo neteisingai. Teigia, kad nebuvo analizuotos išsamios priežastys. Pažymi, kad iš esmės nusižengimo fiksavimo metu N. V. turėjo ant veido kaukę, tik ji nedengė nosies, kas įrodo, kad nors ir netinkamai dėvima, tačiau apsauginę kaukę darbuotojas turėjo. Byloje nepaneigta atsitiktinio ir laikino kaukės nusmukimo versija, dėl ko K. T. net ir vykdant nuolatinę stebėseną nebūtų galėjusi greitai ir nedelsiant į tai sureaguoti ir pateikti reikalavimą pasitaisyti kaukę. Teigia, kad ir aplinka, kurioje padarytas nusižengimas, uždara, joje darbuotojas buvo vienas, nebuvo nei vieno pašalinio asmens, todėl grėsmės, rizikos prasme net paties darbuotojo veikimas nebuvo tiek pavojingas, jog galėtų lemti jo atsakomybę. Įvertinus, kad pats darbuotojas galėjo realiu laiku pats rūpintis tinkamu kaukės dėvėjimu, jo patraukimas atsakomybėn, net ir už formalų nusižengimą, logiškas ir pagrįstas institucijos veikimas, tačiau sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens atsakomybės, analogiški kriterijai negali būti taikomi, nenustačius paties juridinio asmens privalomų atsakomybės sąlygų.
2.3. K. T. atstovo teigimu, įmonė ėmėsi visų protingai įmanomų veiksmų ir priemonių, kuriais galima užtikrinti tinkamą teisės aktų reikalavimų vykdymą ir jeigu kuris nors darbuotojas, savo piktybiškais ar neatsargiais veiksmais pažeidžia šiuos reikalavimus ir tai nepriklauso nuo juridinio asmens ar jo vadovo valios, atsakomybės taikymas pastariesiems asmenims, taip pat negali būti pateisinamas ir teisingas. Teigia, kad bylai aktualioje teismų praktikoje pažymima, jog individualizuodami skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-51-489/2017). Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. eAN2-117-211/2018).
2.4. Teigia, kad K. T. atsakomybė būtų galima už tyčinius ar akivaizdžiai neatsargius/nerūpestingus veiksmus, netaikant jokios kontrolės įmonės darbuotojams, nekeliant jiems reikalavimų, nesupažindinant tiek su teisės aktų reikalavimais, tiek lokaliais aktais, ignoruojant prekybos vietos įrengimo sąlygas ir taisykles, asmenų patekimo į jas sąlygas. Tačiau byloje tokių aplinkybių nustatyta nebuvo, o tai lemia, kad K. T. atžvilgiu administracinė atsakomybė taikyta nepagrįstai, o net ir esant formalaus nusižengimo požymių, jos veika turėjo būti vertinama kaip mažareikšmė arba vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nuobauda turėjo būti neskiriama, apsiribojant pačiu procesu ir tuo pačiu atkreipiant didesnį dėmesį K. T. būti aktyvesne darbuotojų atžvilgiu.
2.5. Pažymi, kad apeliantė nėra buvusi bausta už šio pobūdžio nusižengimus, jos asmenybė neliudija, kad ji būtų linkusi pažeisti teisės aktus ir jų reikalavimus, todėl ir jos patraukimas administracinėn atsakomybėn negali būti laikomas, kaip teisingumo principus atitinkantis veikimas. Tvirtina, kad nebuvo tinkamai atskleista K. T. nusižengimo sudėties nei objektyvioji, nei subjektyvioji pusė, todėl keltinas klausimas ar jos veiksmuose yra jai inkriminuoto administracinio teisės nusižengimo sudėtis. Be to byloje net neišskirta, kokių konkrečiai protingai galimų veiksmų K. T. neatliko, kad užkirstų kelią nustatytam nusižengimui. Priešingu atveju yra formuojama praktika, kad juridinio asmens vadovas, besąlygiškai atsakys visais atvejais, kuomet nusižengimą padarys jo darbuotojas, nepriklausomai nuo nusižengimo padarymo aplinkybių ir pobūdžio, net nevertinant ar objektyviai tam kelią juridinio asmens galėjo užkirsti ar ne.
3. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. T. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Edvardas Poderskis prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
3.1. Atstovas atsiliepimu nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir nurodo, kad aktualiu teisiniu reglamentavimu yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas šiuo metu veikla užsiimančių įmonių darbuotojams dėvėti burną ir nosį dengiančias kaukes, o kaukės dėvėjimas netinkamai praranda prasmę ją dėvėti iš viso. Pažymi, jog žinia, reikalavimas dėvėti kaukę dengiančią burną ir nosį yra įtvirtintas dėl to, kad yra rizika virusui plisti tiek iš asmens burnos, tiek ir iš asmens nosies, o argumentas, kad priėjus kitam asmeniui kaukė jau buvo dėvima tinkamai yra vertintinas kaip bandymas išvengti atsakomybės. Pažymi ir tai, kad pareiškėja negali objektyviai nustatyti ar teigti kiek laiko patalpoje galimai paplitęs virusas gali išgyventi. Todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad įmonės darbuotojas, priėjus kitam asmeniui, kaukę pradėjo dėvėti tinkamai, nepaneigia to fakto, jog iki tol dėvint kaukę netinkamai, buvo sukelta rizika virusui plisti, ko būtent ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu nustačius reikalavimą dėvėti burną ir nosį dengiančias kaukes, yra siekiama išvengti. Pabrėžia, kad reikalavimas yra ne tik su savimi turėti kaukę, bet ją dėvėti ir dėvėti ją tinkamai.
3.2. Nurodo, kad pareiškėja teigia, jog teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, negali reikalauti absoliučios kontrolės iš asmens, užtikrinant visų darbuotojų nepaliaujamą ir nepertraukiamą stebėseną ir operatyvų reagavimą į jų veiksmus, padarant nusižengimą. Iš esmės pareiškėja teigia, kad atsakomybė jos atžvilgiu taikyta buvo nepagrįstai, nes ji neturėjo ir negalėjo užtikrinti, kad įmonės darbuotojai laikytųsi reikalavimo tinkamai dėvėti veido kaukę. Su šiais argumentais Institucijos atstovas nesutinka ir mano, kad skunde dėstoma pareiškėjos pozicija iš esmės parodo, kaip nerimtai pareiškėja žiūri į esamą situaciją. Šiuo metu, kai visa valstybė yra karantine ir tik labai nedidelė dalis juridinių asmenų turi teisę toliau verstis ūkine-komercine veikla, įmonės teisė vykdyti veiklą karantino metu yra vertintina, kaip privilegija kitų juridinių asmenų atžvilgiu, su sąlyga, kad įmonė vykdydama veiklą laikysis visų nustatytų saugos bei higienos reikalavimų. Esamos situacijos rimtumas iš esmės būtent ir reikalauja iš juridinio asmens vadovo (ar asmens atsakingo už saugos bei higienos reikalavimų laikymąsi įmonėje) užtikrinti visų darbuotojų kontrolę, užtikrinant saugos bei higienos reikalavimų laikymąsi, o pareiškėjos priešingi argumentai vertintini, kaip siekis išvengti atsakomybės. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog jeigu pareiškėja vertina, kad neturi galimybės kontroliuoti įmonės darbuotojus, užtikrinti, jog šie laikytųsi saugos bei higienos reikalavimų, galbūt darytina išvada ne ta, kad pareiškėjai atsakomybė buvo taikyta nepagrįstai, o galbūt ta, kad įmonei karantino metu nederėtų vykdyti veiklos. Tokias išvadas, pasak Institucijos atstovo, galima daryti iš pareiškėjos skunde dėstomos pozicijos, kad ji iš esmės neturi galimybės kontroliuoti įmonės darbuotojus, užtikrinant visų darbuotojų nepaliaujamą ir nepertraukiamą stebėseną ir operatyvų reagavimą į jų veiksmus, padarant nusižengimą, o aktualūs teisės aktai to iš jos taip pat negali reikalauti. Institucijos atstovo nuomone, toks pareiškėjos požiūris yra ydingas ir galimai padaryto pažeidimo priežastinis ryšys.
3.3. Pažymi, kad šiuo atveju padaryto nusižengimo sudėtis yra aiški ir neginčijama. Iš byloje nustatytų aplinkybių žinoma, kad įmonės darbuotojas padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, taip pat byloje nustatyta, jog pareiškėja yra asmuo atsakingas už saugos ir higienos reikalavimų laikymąsi įmonėje. Taip pat pareiškėja neginčija to fakto, kad neužtikrino, jog įmonės darbuotojai tinkamai laikytųsi saugos bei higienos reikalavimų vykdydami veiklą. Institucijos atstovo vertinimu, pareiškėja veltui bando įrodinėti ar ji galėjo/negalėjo pažeidimo padarymo metu kontroliuoti įmonės darbuotojus, nes ginčui aktualių teisės aktų prasme ji privalėjo tai padaryti, o to nepadarius ANK 45 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę.
3.4. Nurodo, kad administracinės nuobaudos paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų (ANK 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo atveju mano, kad pareiškėjai taikyta administracinė nuobauda įgyvendina būtent šį įstatyme įtvirtintą tikslą. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinis nusižengimas įvyko, kad pareiškėja yra įmonės atsakingas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad tokių nusižengimų nebūtų, tačiau to nepadarė, todėl atsakomybė pareiškėjai buvo taikyti teisingai ir teisėtai, o pareiškėjos priešingi argumentai vertintini, kaip bandymas išvengti atsakomybės, dėl ko yra atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad K. T. atstovas advokatas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neigia, kad K. T. padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą. Taigi skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.
5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo advokato skundu, atsiliepimu į skundą, patikrinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad K. T. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, neginčijamai įrodyta teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.
5.1. ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmenims ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, kai tokios veikos, sukėlusios pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl, sprendžiant klausimą, ar asmeniui kyla atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, privalu nustatyti, kokio teisės akto ir kokius reikalavimus asmuo pažeidė.
5.2. Šioje byloje nustatyta, kad K. T. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), vadove, kuri karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-11-04 Nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ laikotarpiu paskirta parduotuvėje atsakingu asmeniu, neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020-06-16 sprendimo Nr. V-1471 „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių darbo vietoms būtinų sąlygų“ 1.4.3.2. ir 1.4.3.3. punktuose numatytų reikalavimų ir 2020-12-17 sprendimo Nr. V-2930 „Dėl būtinų sąlygų prekybos vietoms“ 1.1. ir 1.6. punktuose numatytų reikalavimų. Patikrinimo metu, kuris užfiksuotas vaizdo įrašu, nustatyta, jog 2021 m. sausio 5 d. apie 17 val. 48 min., parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), prekybos salėje, įmonės darbuotojas N. V. darbo vietoje, esant parduotuvėje kitiems UAB „(duomenys neskelbtini) darbuotojams, netinkamai dėvėjo nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę kaukę, t. y. kaukė nedengė nosies. Taigi esant tokiai situacijai, kai įmonės darbuotojas darbo vietoje, kaip matyti iš vaizdo įrašo esant ir kitiems asmenims, netinkamai dėvi nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, K. T. kaip juridinio asmens įgaliota atstovė, būdama atsakinga už tinkamą minėtų teisės normose nustatytų reikalavimų laikymąsi, turėjo užtikrinti, kad darbuotojas darbo vietoje tinkamai dėvėtų apsauginę nosį ir burną dengiančią kaukę, kuri turi priglusti prie veido ir visiškai dengti nosį ir burną. Taigi K. T. yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, specialusis subjektas – juridinio asmens įgaliotas atstovas.
5.3. Tam, kad asmens veika būtų kvalifikuota pagal ANK 45 straipsnį, turi būti nustatytas ne tik visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimo faktas ir specialusis subjektas, bet ir jo kaltė, t. y., kad šią tvarką asmuo pažeidė tyčia arba dėl neatsargumo. Iš skundo turinio ir pačios K. T. teisme duotų paaiškinimų matyti, kad karantino metu jos vadovaujamoje įmonėje buvo laikomasi visų saugumo reikalavimų, jog visi darbuotojai buvo supažindinti su nustatyta tvarka, taip pat ir tuo, kad jie darbo vietoje privalo tinkamai dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Tačiau patikrinimo metu, kas užfiksuota ir vaizdo įraše, įmonės darbuotojas savo darbo vietoje, kai netoliese buvo ir kitų asmenų, kaukę dėvėjo netinkamai, t. y. kaukė nedengė nosies. Taigi aplinkybė, kad darbuotojas darbo vietoje turėjo kaukę ir tik tam tikrą laikotarpį ją dėvėjo neteisingai, kaip skunde akcentuoja atstovas, K. T. atsakomybės nešalina ir nepaneigia jos, kaip juridinio asmens įgaliotos atstovės pareigos, imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų tinkamai laikomasi nustatytų reikalavimų, t. y. kad darbo vietoje darbuotojai tinkamai laikytųsi visų imperatyvių karantino metu nustatytų reikalavimų, tarp jų ir 2020-12-17 sprendimo Nr. V-2930 „Dėl būtinų sąlygų prekybos vietoms“ 1.1. ir 1.6. punktuose įtvirtintų reikalavimų numatančių, jog įmonės darbuotojai darbo vietoje tinkamai dėvėtų apsaugines nosį ir burną dengiančias kaukes. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad K. T. nebuvo pakankamai dėmesinga ir rūpestinga, neskyrė pakankamai dėmesio savo pareigoms, nors tokią galimybę turėjo. Taigi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, apygardos teismo vertinimu, K. T. padarė dėl neatsargumo, o būtent veikdama nerūpestingai.
5.4. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir K. T. atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad aplinka, kurioje padarytas nusižengimas, uždara, joje darbuotojas buvo vienas, nebuvo nei vieno pašalinio asmens, todėl grėsmės, rizikos prasme net paties darbuotojo veikimas nebuvo tiek pavojingas, jog galėtų lemti jo atsakomybę. Atsakant į šiuos skundo argumentus vis tik pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo kvalifikavimui pakanka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir kad juridinio asmens atstovas, būdamas atsakingu asmeniu už karantino metu nustatytų reikalavimų įgyvendinimą ir kontrolę, neužtikrino tinkamos kontrolės, kad darbo vietoje būtų laikomasi anksčiau minėtų imperatyvių karantino metu nustatytų reikalavimų, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims, ar ne. Neabejotina, kad šiuo metu COVID-19 kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai. Tačiau, dėl kai kurių asmenų lengvabūdiško elgesio, yra pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės, kas sukuria realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, yra itin pavojingas visos visuomenės sveikatai, ypatingai tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje yra paskelbta ekstremali situacija ir karantinas, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių yra sutelktos siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą.
6. Skunde akcentuojamas mažas K. T. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumas. Pastebėtina, kad ANK 12 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas veikų, kurios gali būti pripažintos mažai pavojingomis administracinio nusižengimo požymių turinčiomis veikomis. Jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir šio kodekso 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn, teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Į šį sąrašą administracinis nusižengimas, numatytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje, nepatenka, todėl nėra net formalaus pagrindo nusižengimą vertinti kaip mažai pavojingą.
7. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su K. T. paskirta nuobauda. Apygardos teismas pabrėžia, jog apylinkės teismas, skirdamas K. T. nuobaudą, atsižvelgė padaryto nusižengimo pobūdį, t. y. į tai, kad nusižengimas sunkių pasekmių nesukėlė, padarytas nepiktybiškai, o dėl jai pavaldžių darbuotojų veiksmų nepakankamos kontrolės, įvertino K. T. charakterizuojančius duomenis, jog už tokios pat rūšies nusižengimų padarymą bausta nebuvo, į tai, kad nenustatyta atsakomybę dėl nusižengimo padarymo lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgė ir į skirtinos baudos dydį. Pirmosios instancijos įvertinęs minėtas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai yra, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti paskyrus K. T. mažesnę baudą nei ANK 45 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Apygardos teismo vertinimu, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima dar labiau švelninti K. T. paskirtą baudą arba administracinės nuobaudos neskirti, skundžiamu nutarimu paskirta bauda laikytina proporcinga ir teisinga.
8. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. T. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.