Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-282-562/2014

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio Proceso Nr. 1-10-1-00327-2010-8

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. I., Š. Š. gynėjo adv. Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. nuteistas pagal: - Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 24 str. 5 d., 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams; - BK 24 str. 5 d., 300 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams; Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2010-03-03 iki 2010-07-02. Tuo pačiu nuosprendžiu Š. Š. nuteistas pagal: - BK 24 str. 5 d., 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams; - BK 24 str. 5 d., 300 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2010-03-31 iki 2010-04-30.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. Sa., V. K., J. S., H. Č. ir I. G., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu M. I. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, panaudojo suklastotą dokumentą: veikdamas tiesiogine tyčia, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, veikdami kartu su V. K., J. Sa., J. S., I. G., po to, kai J. S. pasiūlė V. K. apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, 2010-03-03, tiksliai nenustatytu laiku, kartu su V. K., J. Sa., I. G., automobiliu VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo J. Sa., atvyko adresu Gariūnų g.49, Vilniuje, kur J. Sa. perdavė V. K. A. A. vardu išduotą suklastotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. A. vardu išduotą suklastotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), 950 Lt grynų pinigų, skirtų automobilio nuomos mokesčiui sumokėti, M. I., J. Sa., I. G. ir Š. Š. naudojo psichologinę prievartą siekiant įbauginti V. K.. V. K. nurodytu laiku ir nurodytu adresu R. C. prisistatė A. A. vardu, pateikė minėtus suklastotus dokumentus, ketindamas išnuomoti ir negrąžinti automobilį Citroen Jumper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 40000 Lt vertės, priklausantį UAB SEB Lizingas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyti, tokiu būdu pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą, ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas, pripažinęs nuteistuosius M. I. ir Š. Š., įvykdžiusius kvalifikuotą sukčiavimą bendrininkų grupėje, ne tik nemotyvavo ir nepagrindė nuteistųjų bendrininkavimo vienas su kitu bei su kitais nuteistaisiais, bet ir neargumentavo, kodėl apskritai jie turėjo būti teisiami už pasikėsinimą sukčiauti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai M. I. ir R. Š. kartu su I. G. bei J. Sa., kuris vairavo automobilį „VW Multivan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010 m. kovo 3 d. tiksliai nenustatytu laiku, atvyko iš Panevėžio į Vilnių, kur susitiko su V. K. ir visi kartu nuvyko išsinuomoti automobilio „Citroen Jumper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). adresu Gariūnų g. 49, Vilnius. Pažymėtina, kad šių bylos faktinių aplinkybių neginčija ir apeliantai, tik nurodo, kad nei M. I., nei Š. Š. nerealizavo jokių objektyviųjų ar subjektyviųjų sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių, nes iš bylos aišku, kad kiti nuteistieji jau buvo iš anksto sugalvoję nusikaltimo scenarijų ir jokios įtakos M. I. ir Š. Š. jo realizavimui neturėjo. Be to, nuteistųjų M. I. ir Š. Š. versija, kad jie atsitiktinai atsidūrė automobilyje „VW Multivan“, nebuvo nepaneigta.

Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors darant nusikalstamą veiką aktyvesni buvo J. Sa. bei J. S., tačiau ir M. I., ir Š. Š. savo veiksmais taip pat įgyvendino dalį BK 182 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių, nes abu nuteistieji davė V. K. nurodymus ką geriau yra sakyti, siekiant suklaidinti automobilio „Citroen Jumper“ teisėta valdytoją.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-04 apklausiant įtariamuoju, V. K. parodė, kad jį „konsultavo“ visi busiuke esantys vaikinai, visi paeiliui sakydavo, ką geriau reikia sakyti. Tas pats vaikinas, kaip ir nuomojant automobilį Opel Vivaro, perdavė jam klastotas asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, taip pat 950 Lt, kuriuos turėjo sumokėti už automobilio nuomą. Nuomojant paskutinį automobilį, jis pasakė vaikinams, kad neims kito automobilio, kol jam nesumokės pinigų už Opel Vivaro. Vienas iš vaikinų, stambus, su barzda, grubiai, keikiantis pasakė, kad jis, V. K. darys viską, ką jie lieps, kitaip jį „užkąs“. Jis patikėjo jo kalbų rimtumu, kadangi vaikinai jam pasirodė panašūs į nusikaltėlius, su juo kalbėjo labai grubiai. Dėl padaryto jis gailisi (t.2, b.l. 109-112). Papildomos apklausos 2010-03-09 metu V. K. parodė, kad grįžus iš taboro į stotį, jis pradėjo kalbėti apie pinigus, kuriuos jam skolingi vaikinai iš Panevėžio, tačiau jie grubiai jam atsakė, kad jis darys tai, ką jie lieps (2 t. b. l. 113,114). 2010-07-12 apklaustas įtariamuoju nurodė, kad J. Sa. perdavė jam suklastotus dokumentus, tačiau su įmonės darbuotojais telefonu tarėsi ne jis, o kaip jam atrodo, I. G., tačiau tiksliai pasakyti negali. I. G.. Š. Š., M. I., J. Sa. grubiai su juo kalbėjo, sakė, kad jis darys taip, kaip jie lieps, ir tai jį išgąsdino, jis bijojo jiems pasipriešinti (2 t. b. l. 142). 2010-03-15 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad panevėžiečiams pradėjus šnekėti apie nuomą, kad jam reikės išnuomoti automobilį, jis pasakė, kad nenuomos, nes jie jam ir taip yra skolingi. Jie visi pradėjo „sakyti, kad nuomosiu“. Pasakė, kad paleis prie kolonėlės ir jis nueis ir išnuomos. Į teisėjos klausimą ar jam grasino, nurodė, kad naudojo tik spaudimą. Į teisėjos klausimą ar jie visi keturi veikė vienu susitarimu, atsakė, kad visi žinojo, kas čia vyksta. I. G. tarėsi su šeimininku, kiti trys davė jam instrukcijas. Į gynėjo klausimą kaip vertina raginimą, kai liepė eiti nuomoti antro automobilio, atsakė, kad suprato kaip grasinimą. Jei būtų nesutikęs, negautų pinigų ir galbūt jam būtų kas nors atsitikę. Jis taip suprato, nes sakė griežtu balsu, kad jis eis „nuomoti ir niekur nesidės“ (2 t. b. l. 130-133). Taigi iš nuteistojo V. K. parodymų matyti, kad visi automobilyje VW Multivan buvę asmenys jį konsultavo, paeiliui nurodant, ką reikia sakyti, siekiant apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Pažymėtina, kad V. K., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakankamai išsamiai nurodė aplinkybes, susijusias su pasikėsinimu neteisėtai įgyti automobilį Citroen Jumper. Iš šių parodymų matyti, kad panevėžiečiams pradėjus šnekėti apie automobilio nuomą, jis (V. K.) pasakė, kad nenuomos, nes jie jam ir taip yra skolingi. Jie visi pradėjo „sakyti, kad nuomosi“. „Pasakė, kad paleis prie kolonėlės ir jis nueis ir išnuomos“. Į prokuroro klausimą ką veikė kiti du asmenys, be vairuotojo ir I. G., atsakė, kad vienas iš jų sėdėjo šalia jo, o kitas - priešais. Vienas buvo su šunimi, šviesus, panašaus į jo sudėjimą, už jį vyresnis, o kitas – stambokas, su barzda, apie 30 metų. Jie abu sakė, kad jis (V. K.) eitų nuomotis. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad M. I. ir R. Š. buvo tik pasyvūs stebėtojai, nesuvokiantys, kad daroma nusikalstama veika. Pažymėtina, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali turėti įrodomosios reikšmės kaip ir tokių asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kuriais teismas gali grįsti savo išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-502/2013).

Gynėjo teigimu, kiek giliau įvertinus nuteistojo V. K. parodymus su kitomis teismo neginčytinai nustatytomis aplinkybėmis, matyti, kad nei M. I., nei Š. Š. nerealizavo jokių objektyviųjų ar subjektyviųjų sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių, nes iš bylos aišku, kad kiti nuteistieji jau buvo iš anksto sugalvoję nusikaltimo scenarijų ir jokios įtakos M. I. ir Š. Š. jo realizavimui neturėjo.

Pažymėtina, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, jog būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Nagrinėjamu atveju taip pat reikšminga pažymėti, kad bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad visi nuteistieji M. I., R. Š., I. G., J. Sa. bei V. K. važiavo kartu automobiliu „VW Multivan“ adresu Gariūnų g. 49, Vilnius, išsinuomoti automobilio „Citroen Jumper“. Taigi visi nuteistieji M. I., R. Š., I. G., J. Sa. bei V. K. buvo kartu automobilyje „VW Multivan“, kai J. Sa. perdavė V. K. A. A. vardu išduotą suklastotą asmens tapatybės kortelę bei vairuotojo pažymėjimą, pinigus. Be to, visi nuteistieji, taip pat ir M. I., ir R. Š., konsultavo V. K.. Taigi šių aplinkybių visuma patvirtina, kad M. I. ir R. Š. ne tik turėjo galimybę suprasti kitų nuteistųjų neteisėtų, nukreiptų apgaulės būdų įgyti svetimą turtą, veiksmų reikšmę, bet ir patys buvo aktyvūs, duodami nurodymus V. K. dėl planuojamo apgaulės būdu išsinuomoti automobilio. Tai reiškia, kad vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutiko, jiems neprieštaravo, taip išreikšdami savo tikrąją valią – apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų M. I. ir Š. Š. versija, kad jie atsitiktinai atsidūrė automobilyje „VW Multivan“, nepaneigia šių teismo išvadų, nes bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal byloje nustatytus duomenis, susitarimas buvo rengimosi daryti BK 182 straipsnyje numatytą veiką stadijoje. Baudžiamoji teisė nekelia susitarimui didelių reikalavimų. Susitarimas gali būti ir gana išsamus, ir visiškai primityvus. Todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-36/2013 ir kt.). Taigi apeliantų nurodyta aplinkybė, kad kiti nuteistieji jau buvo iš anksto sugalvoję nusikaltimo scenarijų ir jokios įtakos M. I. ir Š. Š. jo realizavimui neturėjo, nepaneigia bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais, nes įstatymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikaltimo bendrininkas įgyvendintų visus objektyviuosius inkriminuojamo nusikaltimo požymius. Kelių asmenų dalyvavimo bendrumas pasireiškia tuo, kad kiekvieno asmens veika yra indėlis į nusikalstamą veiką.

Vertinant apelianto argumentus, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad M. I. ir Š. Š. būtų turėję tikslą padaryti sukčiavimą, iš šios veikos pasipelnyti ir pan., pažymėtina, kad asmenys, dalyvaujantys darant nusikaltimą, gali vadovautis skirtingais motyvais ir paskatomis. Tačiau skirtingi motyvai, kuriais vadovaujasi bendrininkai, nedaro įtakos jų padarytas veikas vertinant kaip bendrininkavimą. Nagrinėjamu atveju M. I. ir Š. Š. inkriminuojamas pasikėsinimas sukčiauti, o sukčiavimo esmė - tai neteisėtas, panaudojant apgaulę, turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas (BK 182 str.). Taigi iš BK 182 straipsnyje nurodytų veikos požymių matyti, kad sukčiavimas yra ir tais atvejais, kai kaltininkas įgyja svetimą turtą kitų naudai, o tai, kaip jis (ar kitas asmuo, kurio naudai turtas įgyjamas) panaudos neteisėtai įgytą turtą, baudžiamajai atsakomybei pagal šį BK straipsnį reikšmės neturi.

Taigi nagrinėjamu atveju nuteistieji M. I. ir Š. Š. kartu su kitais nuteistaisiais V. K., J. Sa., J. S., I. G. veikė kaip vykdytojai, pasikėsinant apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t.y., 40 000 Lt vertės automobilį Citroen Jumper, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB S (duomenys pakeisti), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (buvo sulaikyti policijos pareigūnų). M. I. ir Š. Š. veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, kad apgaule, panaudojant suklastotus dokumentus, tuo esmingai siekiant suklaidinti turto savininką, neatlygintinai savo ar kitų naudai įgys svetimą turtą, ir to nori bei siekia.

Nagrinėjamu atveju M. I. ir Š. Š. yra inkriminuotas kurstymas, kaip papildoma bendrininkavimo forma, kaltinimo aplinkybėse nenurodant, kurie veiksmai priskirtini kurstymui. Analizuojant kaltinimo turinį, matyti, kad kurstymas pasireiškė tuo, kad nuteistieji M. I. ir Š. Š. naudojo psichologinę prievartą, siekdami V. K. įbauginti.

Remiantis BK 24 straipsnio 5 dalimi kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikaltimą. Kurstytojo veika yra sukėlimas kitam asmeniui – būsima vykdytojui - noro ir padėjimas apsispręsti daryti nusikaltimą. daryti nusikaltimą. Kurstyti galima tik veikiant. Pažymėtina, kad kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai ir pagrįstas nuosprendyje, nurodant, kokiais konkrečiai veiksmais bendrininkavimas pasireiškė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jokių išvadų apie nustatytus M. I. ir Š. Š. veiksmus, kuriais būtų skatinamas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, nepateikė.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-04 apklausiant įtariamuoju, V. K. parodė, kad nuomojant paskutinį automobilį, jis pasakė vaikinams, kad neims kito automobilio, kol jam nesumokės pinigų už Opel Vivaro. Vienas iš vaikinų, stambus, su barzda, grubiai, keikiantis pasakė, kad jis, V. K. darys viską, ką jie lieps, kitaip jį „užkąs“. Jis patikėjo jo kalbų rimtumu, kadangi vaikinai jam pasirodė panašūs į nusikaltėlius, su juo kalbėjo labai grubiai. Dėl padaryto jis gailisi (t.2, b.l. 109-112). Papildomos apklausos metu V. K. parodė, kad jam pradėjus kalbėti apie pinigus, kuriuos jam skolingi vaikinai iš Panevėžio, jie grubiai jam atsakė, kad jis darys tai, ką jie lieps (2 t. b. l. 113,114). 2010-07-12 apklaustas įtariamuoju nurodė, kad I. G., Š. Š., M. I., J. Sa. grubiai su juo kalbėjo, sakė, kad jis darys taip, kaip jie lieps, ir tai jį išgąsdino, jis bijojo jiems pasipriešinti (2 t. b. l. 142). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad panevėžiečiams pradėjus šnekėti apie nuomą, kad jam reikės išnuomoti automobilį, jis pasakė, kad nenuomos, nes jie jam ir taip yra skolingi. Jie visi pradėjo „sakyti, kad nuomosiu“. Į gynėjo klausimą kaip vertina raginimą, kai liepė eiti nuomoti antro automobilio, atsakė, kad suprato kaip grasinimą. Jei būtų nesutikęs, negautų pinigų ir galbūt jam būtų kas nors atsitikę. Jis taip suprato, nes sakė griežtu balsu, kad jis eis „nuomoti ir niekur nesidės“ (2 t. b. l. 130-133).

Teisėjų kolegijos vertinimu šių nuteistojo V. K. parodymų pagrindu negalima daryti kategoriškos išvados, kad Š. Š. ir M. I. veiksmai buvo lemiami V. K. apsisprendžiant daryti nusikaltimą. Minėta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme V. K., atsakant į advokato klausimą, nurodė, kad nusikaltimus darė, nes jam reikėjo pinigų narkotikams, dėl šio tikslo (12 t. b. l. 46). Daugiau duomenų, patvirtinančių panaudotos psichologinės prievartos turinį bei jos reikšmę V. K. apsisprendžiant daryti jam inkriminuojamą veiką, byloje nėra. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad M. I. ir Š. Š. naudojo psichologinę prievartą, siekiant įbauginti V. K., pašalinama iš M. I. ir Š. Š. nuosprendžio aprašomosios dalies. Už šią veiką M. I. ir Š. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė švelnintina sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribose. Taip pat pašalinama iš M. I. ir Š. Š. nuosprendžio rezoliucinės dalies nuoroda į BK 24 straipsnio 5 dalį.

Apeliantams M. I. ir Š. Š. pateiktas kaltinimas, kad darydami sukčiavimą, panaudojo suklastotus dokumentus, tokias jų veikas kvalifikuojant ne tik pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., bet ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. Tokia nuteistųjų kvalifikacija pagal BK 300 str. 2 d. yra perteklinė, nes suklastoto dokumento panaudojimas yra apgaulės būdas, kurį apima sukčiavimo sudėtis, ir papildoma veikos kvalifikacija nėra reikalinga. Atsižvelgiant į tai, panaikinama Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis, kuria Š. Š. M. I. pripažinti kaltais pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 2 d. ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis – M. I. ir Š. Š. išteisinami nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ( BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apibendrinant išdėstytus motyvus, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis dalyje pakeičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, taip pat panaikinamas dalyje dėl M. I. ir Š. Š. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 2 d. ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis - M. I. ir Š. Š. išteisinant, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudami Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 d. 1p., 329 str. 1 d. 1 p.,

nusprendė:

Nuteistųjų M. I. Š. Š. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. dalį, kuria Š. Š. M. I. pripažinti kaltais pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – M. I. ir Š. Š. išteisinti išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti M. I. ir Š. Š. nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu bausmių subendrinimo.

Pašalinti iš M. I. ir Š. Š. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą nuskalstamos veikos aplinkybę, kad M. I. ir Š. Š. naudojo psichologinę prievartą, siekiant įbauginti V. K..

Pašalinti iš M. I. ir Š. Š. nuosprendžio rezoliucinės dalies nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį ir paskirti M. I. ir Š. Š. pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. bausmę laisvės atėmimą 1( vieneriems) metams 4 ( keturiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.