Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (kreditorių) UAB „RKJ Grupė“, A. P. G. ir J. G. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1092-154/2013 pagal pareiškėjų UAB „RKJ Grupė“, A. P. G. ir J. G. skundus dėl atsakovo bankrutavusios žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Raupaičių ūkis“ 2013 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, 2013 m. rugsėjo 12 d. įvykusių varžytinių protokolo pripažinimo negaliojančiu, naujo kreditorių susirinkimo sušaukimo (tretieji asmenys VSDFV Šiaulių skyrius, VĮ Turto bankas, VMI prie LR Finansų ministerijos, J. G., S. J. M., UAB „Kustodija“, AB SEB bankas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas BŽŪKB „Raupaičių ūkis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ pateikė atsiliepimus į pareiškėjų UAB „RKJ Grupė“ A. P. G. ir J. G. skundus, kuriais prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad parduodamo turto kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į nepriklausomą turto vertinimą. Nurodė, kad pareiškėja J. G. dalyvavo 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusiose atsakovo turto varžytynėse kaip stebėtoja, o pareiškėjas UAB „RKJ Grupė“ kaip varžytinių dalyvis, be to pareiškėjai UAB „RKJ Grupė“, J. G. bei A. P. G. (atstovavo advokatas) dalyvavo 2013 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkime. Pareiškėjai turėjo teisę įstatymo nustatytu terminu pareikšti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas pateikė atsiliepimus į pareiškėjų UAB „RKJ Grupė“ A. P. G. ir J. G. skundus, prašė skundus atmesti. Pažymėjo, kad tiek žemės sklypas, tiek ir ant jo stovintys statiniai buvo pardavinėjami atliekant priverstinius vykdymo veiksmus bei įgyvendinant bankroto procedūras. Turtas perleistas, įgyvendinant priverstinio išieškojimo veiksmus, o ne sudarant pirkimo - pardavimo sutartį, dėl to atmestini pareiškėjų teiginiai dėl turto perleidimui taikytinos pirkimo - pardavimo sutarties formos. Pažymėjo, kad pareiškėjai A. P. G. ir J. G. dalyvavo 2013 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkime (J. G. dalyvavo asmeniškai, A. P. Gelžinį atstovavo advokatas Mindaugas Kukaitis), todėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimai jiems buvo žinomi nuo nutarimų priėmimo dienos. Be to, pareiškėjai, balsuodami „už“, pritarė turto pardavimo kainai ir pardavimo tvarkai. Įgyvendinant bankroto procedūras, buvo atliktas bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto vertinimas, todėl ir turto pardavimo kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į atliktą vertinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ 2013 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkimo pirmu darbotvarkės klausimu priimtų nutarimų, t. y. dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo bei patvirtinimo su pastaba dėl žiūrovų mokesčio ir varžytinių datos. Taigi, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria minėti kreditorių susirinkimo nutarimai palikti nepanaikinti, o apeliantams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtos baudos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).

ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip antai, administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Rezoliucinė dalis

Iš byloje esančio 2013 m. liepos 30 d. BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad susirinkime buvo spręstas klausimas dėl BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ turto realizavimo tvarkos bei kainos, ir nutarta:

l-ose varžytynėse: 1. Nustatyti turto parduodamo kartu pagal 1 priedą 2 125 000 Lt + PVM kainą; patvirtinti kainos didinimo intervalą - 5000,00 Lt; patvirtinti žiūrovo mokestį - 1000,00 Lt. 2. Nustatyti ir patvirtinti turto parduodamo atskirai pagal 2 priedą 126 200,00 Lt + PVM kainą; patvirtinti kainos didinimo intervalą – 1 proc.; patvirtinti žiūrovo mokestį- 1000,00 Lt.

II-ose varžytynėse: 1. Nustatyti turto parduodamo kartu pagal 1 priedą sumažintą 20 proc. kainą, kuri sudaro 1 700 000 Lt + PVM kainą; patvirtinti kainos didinimo intervalą -5000,00 Lt; patvirtinti žiūrovo mokestį - 1000,00 Lt. 2. Nustatyti ir patvirtinti turto parduodamo atskirai pagal 2 priedą sumažintą 20 proc. kainą, kuri sudaro 100 960,00 Lt + PVM kainą; patvirtinti kainos didinimo intervalą – 1 proc.; patvirtinti žiūrovo mokestį- 1000,00 Lt.

Pirmąsias varžytynes šaukti 2013 m. rugsėjo 12 d., antrąsias - po 10 dienų, t. y. 2013 m. rugsėjo 23 d. (1 b. t., 68-70 l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad kreditorių susirinkime dalyvavo pareiškėjai UAB „RKJ Grupė“ ir J. G., o A. P. G. interesus atstovavo advokatas Mindaugas Kukaitis, visi trys pareiškėjai ir/ar jų atstovas balsavo „už“ kreditorių susirinkime priimtą skundžiamą nutarimą (1 b. t., 68-70 l.).

Kaip minėta, turto pardavimo kainą ir tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str.), o ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimą, svarbu nustatyti, ar ginčijamu nutarimu nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka yra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus (ĮBĮ 3 str., 34 str.). Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, todėl kreditoriai, spręsdami bankrutavusios įmonės turto pardavimo klausimus, privalo nustatyti tokią parduodamo turto kainą ir tvarką, kuri geriausiai atitiks visų įmonės kreditorių interesus ir sudarys galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2495/2011, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1424/2012).

Iš byloje esančio 2013 m. rugsėjo 12 d. varžytinių protokolo Nr. 13/09-12-01 matyti, kad varžytinėse dalyvavo trys juridiniai asmenys, kurių tarpe ir apeliantas UAB „RKJ Grupė“. Varžytinių dalyviai buvo informuoti, kad varžytinių objektu esantis nekilnojamasis turtas yra UAB „RKJ Grupė“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose, servitutai nenustatyti. Varžytinių dalyviai taip pat buvo informuoti, kad UAB „RKJ Grupė“ yra pareiškusi skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kurio pagrindu yra vykdomos varžytinės, pripažinimo negaliojančiu. Varžytinių dalyvis UAB „RKJ Grupė“, pasiūlęs didžiausią parduodamo turto kainą, pripažintas varžytinių laimėtoju (2 b. t., 7 - 9 l.). Nors apeliantai teigia, kad turtas parduotas už dvigubai didesnę kainą, nei kreditorių susirinkimo nustatyta pirminė turto pardavimo kaina, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „RKJ Grupė“ neįsigijo varžytinėse parduodamo BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ turto, nes nesumokėjo likusios kainos dalies (2 b. t., 75 l.), o tai, kad varžytinėse dalyvavo net trys dalyviai, rodo, kad parduodamas turtas yra patrauklus nekilnojamojo turto rinkos dalyviams, todėl visada egzistuoja reali tikimybė, kad varžytinių dalyviams konkuruojant dėl perkamo turto, varžytinėse siūloma perkamo turto kaina kils. Teismo nuomone aplinkybė, kad varžytinių dalyvis (apeliantas) UAB „RKJ Grupė“ varžytinėse buvo pasiūlęs didesnę nei 5 500 000 Lt kainą už perkamą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindas pripažinti, kad kreditorių susirinkimas nustatė nepagrįstai mažą parduodamo turto kainą ir tuo pažeidė mažesnių kreditorių (apeliantų) interesus. Parduodamo turto pardavimo kaina turėtų būti protinga, už kurią būtų realu parduoti bankrutavusios įmonės turimą turtą esamomis ekonominėmis sąlygomis ir ji turi atitikti kreditorių interesus patenkinti finansinius reikalavimus, tuo pačiu užtikrinti operatyvų bankroto procesą. Teismas atkreipia apeliantų dėmesį, jog turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo didesne kaina turi bankroto administratorius. Tačiau teisės aktai nedraudžia kreditoriams, bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamą objektą ir informuoti potencialius pirkėjus, tuo pačiu stengiantis įmonės turtą parduoti už kuo didesnę kainą.

Bankrutuojančios įmonės turtas pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnyje nustatyta tvarka viešose varžytynėse. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatai (patvirtinti 1997 m. spalio 1 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1074) išsamiai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką. Minėtų nuostatų 20 ir 25 punktuose nustatyta, kad realizuojant bankrutuojančios įmonės turtą yra rašomas varžytynių protokolas ir turto pardavimo viešose varžytynėse aktas, o ne pirkimo-pardavimo sutartis, o 27 punkte nurodyta, kad turto pardavimo viešose varžytynėse aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas nustatytąja tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2005). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmos instancijos teismo motyvu, kad CK 6.394 str. 3 d. nuostatos dėl žemės sklypo savininko sutikimo, parduodant ant jo žemės sklypo esančius, tačiau bankrutuojančiai įmonei priklausančius statinius, šiuo atveju netaikomos, o nekilnojamų daiktų pardavimas viešose varžytynėse be žemės sklypo savininko sutikimo neprieštarauja įstatymui ir žemės sklypo savininko sutikimo nereikalaujama.

Apelianto UAB „RKJ Grupė“ teiginį, kad jis nežinojo, kad varžytinių objektu esantys pastatai stovi ant trečiam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o ne ant atsakovui BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, taip pat paneigia teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys iš kurių matyti, kad Šiaulių apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-531-154/2013 teikdami skundus dėl atsakovo BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ 2012 m. lapkričio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pareiškėjai UAB „RKJ Grupė“, A. P. G. ir J. G. savo skunduose jau buvo nurodę, kad atsakovui BŽŪKB „Raupaičių ūkis“ priklausantys statiniai, kuriuos nutarta pardavinėti varžytinėse, stovi ant trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo. Kritiškai vertintinas ir apelianto UAB „RKJ Grupė“ teiginys, kad apeliantas nežinojo, jog BŽKŪB „Raupaičių ūkis“ nuosavybės teise priklausantys ir varžytinėse parduodami pastatai stovi ant trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nes, kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusių varžytynių laimėtoju buvo pripažintas apeliantas UAB „RKJ Grupė“, kuris yra ir žemės sklypo, ant kurio pastatyti varžytynėse pardavinėjami statiniai, savininkas, ir informacija, kad prieš varžytines visi jų dalyviai varžytynių vykdytojos buvo informuoti, kad žemės sklypas po parduodamais pastatais nuosavybės teise priklauso apeliantui UAB „RKJ Grupė“ (1 b. t., 14-19, 117-119 l.).

Atskiruoju skundu apeliantai skundžia ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis siekiant vilkinti bankroto procedūras teismas apeliantams skyrė baudas.

CPK 334 straipsnio 1 dalis reglamentuoja atvejus, kada pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta paduodant atskirąjį skundą: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Teismo paskirtos baudos asmeniui apskundimo tvarka nustatyta CPK 107 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta asmens, kuriam paskirta bauda, teisė per 14 dienų nuo nutarties priėmimo prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Pagal CPK 107 straipsnio 2 dalį atskirasis skundas gali būti duodamas dėl teismo nutarties, kuria atmestas pareiškimas panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą. Taigi apeliacija galima tik dėl teismo nutarties, kuria atmestas pareiškimas panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą, bet ne dėl nutarties, kuria bauda skirta. Tokio proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo nutarčių, susijusių su teismo baudomis, apskundimą apeliacine tvarka, aiškinimo ir taikymo laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200/2013, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-809/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-623/2013). Taigi CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį (jos dalį), kuria paskirta bauda. Tokia teismo nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.), todėl yra neskundžiama.

Jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, teismas turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 3 p.) Tokiam trūkumui paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Kadangi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis dėl baudos skyrimo nėra apeliacinio apskundimo objektas (CPK 301 str. 1 d.) apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).

Kiti apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, apeliacinį procesą dalyje dėl baudos panaikinimo nutraukti.