Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-04-02 · Civilinė byla Nr. e2-650-798/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-02
Bylos Nr.
e2-650-798/2020
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00284-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Antanas Rudzinskas
Suinteresuotas asmuo
M. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-650-798/2020Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00284-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 2 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens M. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties, kuria M. M. bankrutavusios individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl M. M. bankrutavusios individualios įmonės (toliau – BIĮ) bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi pripažino M. M. BIĮ bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

2.1. Nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė. Tai suinteresuotas asmuo patvirtino teismo posėdyje. Nors bankroto administratorius L. P. nurodo, kad pagal 2008 m. įmonės balansą M. M. BIĮ buvo nemoki jau tuo metu, tačiau neginčijamų duomenų, kad minėtu metu pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, teismui nepateikti. Iš 2014 m. gruodžio 31 d. neapmokėtų skolų suvestinės duomenų teismas nustatė, kad pradelstas įmonės įsiskolinimas minėtu metu sudarė 76 180,46 Eur, o įmonės ilgalaikio turto kartotekos duomenimis 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto, kurio vertė buvo 42 636,52 Eur. Be to, nors įmonė 5 metų laikotarpiui 2014 m. lapkričio 3 d. įmonės savininkui M. M. išdavė 63 716,40 Eur (220 000 Lt) paskolą, kuri laikytina įmonės turtu, teismas konstatavo, kad 2014 m. gruodžio 31 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tai, kad įmonės finansinė būklė tik blogėjo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. įmonės turimo turto vertė sumažėjo iki 3 774,10 Eur ir bendra turto vertė, įvertinus grąžintiną paskolą, kasoje buvusias lėšas, sudarė 82 128,20 Eur (3 774,10 + 63 716,70 + 14 637,40). Nors įmonė neginčijamai jau 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, įmonės savininkas ir vadovas M. M. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tuo tik didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams. Be to, pagal administratoriaus L. P. pateiktus duomenis įmonė nuo 2006 m. nevykdė teismo procesinių sprendimų dėl priteistų skolų apmokėjimo kreditoriams pagal išduotus vykdomuosius raštus (pvz., UAB „Datersa“, UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Gelvora“, UAB „Euler Hermes Services Lietuva“), nors įmonė faktiškai vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis su kitais ūkio subjektais bei atsiskaitinėjo su jais. Pagal teismui pateiktus duomenis 2009 m. rugpjūčio 6 d. – 2012 m. lapkričio 13 d. atsiradusi ir neapmokėta skola pagal vykdomuosius raštus tiek 2014 m. gruodžio 31 d., tiek ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis sudarė 30 345,65 Eur.

2.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ūkinei veiklai vykdyti įmonė įsigijo 2005 m. gamybos transporto priemonę, medvežę Timberjack 1010D, už kurią su UAB „Swedbank lizingas“ pilnai buvo atsiskaityta 2014 m. birželio 10 d. (pabaigos aktas). Įmonei pilnai atsiskaičius už transporto priemonę, 2014 m. birželio 20 d. medvežė buvo parduota D. S. už 1 000 Lt, kuri šią transporto priemonę išnuomojo įmonei. Pagal bylos duomenis medvežės vertė buvo 64 700 Eur, todėl už 1 000 Lt pardavus įmonės transporto priemonę, buvo ženkliai sumažintas įmonės turtas bei įmonės kreditorių galimybė nukreipti skolų išieškojimą į šį turtą. Iki 2015 m. rugpjūčio mėn. bendrovė tęsė ūkinę veiklą, taigi šiai veiklai vykdyti buvo reikalinga medvežė, o įmonė ją parduodama, patyrė nuostolius. Nors Panevėžio apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019, kurioje nurodytas sandoris yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, nėra įsiteisėjęs, tačiau nepaneigtas pats faktas dėl įmonės turto pardavimo. Be to, nustatyta, kad įmonė pardavė ir priekabą Rydwan, tačiau pardavimo duomenys administratoriui neperduoti, kokia verte transporto priemonė parduota, neaišku. Visų nurodytų veiksmų visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad D. S. 2014 m. birželio 20 d. perleidus ženklios vertės įmonės turtą, M. M. BIĮ įmonė tapo nemoki.

2.3. Į teismą dėl bankroto bylos M. M. BIĮ iškėlimo 2018 m. lapkričio 12 d. kreipėsi kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius), t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo to momento, kai tokia pareiga atsirado buvusiam įmonės vadovui. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad buvęs M. M. BIĮ vadovas ir savininkas M. M. sąmoningai, tyčiniais veiksmais blogino įmonės padėtį ir, žinodamas apie įmonės nemokumą, pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko toliau didėjo įmonės įsipareigojimai ir dar labiau pablogėjo nemokios įmonės turtinė padėtis. ????????

2.4. 2009-2014 m. laikotarpiu iš įmonės kasos M. M. paėmė ir išleido 357 845,66 Eur (1 235 569,49 Lt), iš kurių 20 059,84 Eur buvo išmokėta darbo užmokesčiui, 2010, 2011, 2014 m. M. M. grąžintas savininko įnašas, bendrai 42 433,78 Eur (146 515,34 Lt) sumai, o 2014 m. lapkričio 3 d. M. M. suteikta 63 716,40 Eur (220 000 Lt) beprocentinė paskola. Nors suinteresuotas asmuo M. M. teismo posėdyje teigė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartimi jam suteiktos paskolos negavo, tačiau pripažįsta, kad sutartyje yra jo parašai. Be to, paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl ji yra galiojanti, tačiau paskola, pasibaigus suteikimo terminui, įmonei nėra grąžinta. Įmonėje sudaromi nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai (medvežės, priekabos pardavimas, beprocentinės paskolos savininkui suteikimas, įnašų grąžinimas), leido daryti išvadą, jog jau nuo 2010 m. buvo sąmoningai siekiama sumažinti įmonės turto, iš kurio būtų galima išieškoti įsiskolinimą kreditoriams, todėl konstatuotina esant pagrindui M. M. BIĮ bankrotą pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais. Be to, vykdomas atsiskaitymas su kreditoriais, tačiau nevykdant ankstesnių skolų kreditoriams grąžinimo, kuriems skola priteista teismų procesiniais sprendimais (2008 m. - 2012 m.), leido teismui daryti išvadą, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės – skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, o išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Nors suinteresuotas asmuo M. M. nurodė, kad atsiskaitymas su vėlesniais kreditoriais vyko siekiant tęsti įmonės ūkinę veiklą, tačiau delsimas atsiskaityti su kreditoriai nuo 2008 m. rodo piktybinį kreditorių ignoravimą ir tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

2.5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad individualios įmonės vadovas ir savininkas M. M., gaudamas atsiskaitymą už įmonės suteiktas paslaugas, gautų lėšų neįnešdavo į įmonės kasą ir tuo neapskaitė ir pasisavino 32 738,53 Eur lėšas, ką patvirtina Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, kuriuo iš M. M. priteista minėta suma, 2012 m. kovo 2 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. laikotarpiu gauta iš debitorių UAB „Medbalt“, UAB „Valmera“ ir neapskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo ne tik neteisėtai pasisavino įmonės lėšas, tačiau ir apgaulingai tvarkė buhalteriją (nevykdė turto nurašymo, neapskaitė grąžintinų debitorinių sumų), kas apsunkino ne tik bankroto administratoriaus galimybes nustatyti įmonės turto apimtis, jo buvimo vietą (priekabos Rydwan pardavimas (praradimas), debitorinių įsiskolinimų išieškojimą, bet ir padarė žalą kreditoriams, sumažindamas jų galimybes išsiieškoti atsakovės įsiskolinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Suinteresuotas asmuo M. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjos prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, ginčo nutartyje nenurodė konkretaus įmonės tapimo nemokia momento. Nutartyje yra įvardijamos dvi datos – 2014 m. birželio 20 d., 2014 m. gruodžio 31 d. Taip pat ginčo nutartyje teismas nenustatė, kokio dydžio buvo M. M. BIĮ pradelsti įsipareigojimai ir turtas nemokumo momentu.

Žemesnės instancijos teismas

3.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. pradelstas įmonės įsiskolinimas sudarė 76 180,46 Eur, o įmonės turimas turtas sudarė 42 636,52 Eur. Suinteresuotas asmuo su tokiomis išvadomis nesutinka, atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos oficiali valiuta buvo litas.

3.3. Anot apelianto, net ir konstatavus, kad teismo nurodytu laiku bendrovei tapus nemokia jos vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankroto tyčiniu. Bankroto administratorius tokiu atveju gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

3.4. Pirmosios instancijos teismas pripažino bankrotą tyčiniu ir dėl to, kad buvo sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pripažino 2014 m. birželio 20 d. M. M. BIĮ ir D. S. pirkimo–pardavimo sandorį dėl medvežės Timberjack 1010D pardavimo D. S. negaliojančiu. Be to, Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu iš suinteresuoto asmens M. M. priteista individualiai bendrovei 32 738,53 Eur žalos atlyginimo. Taigi, darytina išvada, kad bankroto administratorius tiek įmonės, tiek ir kreditorių interesus sėkmingai apgynė kitais, įstatymų numatytais, būdais. Pabrėžė, kad teismas turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp vadovo veiksmų ir tyčinio bankroto.

3.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad bendrovės savininkas pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Apeliantas iš esmės šios aplinkybės neginčijo, tačiau nurodė, kad su vėlesniais kreditoriais siekė atsiskaityti tam, kad įmonės veikla nenutrūktų. Mano, kad bankroto administratorius taip pat gali apginti kreditorių interesus, kitais, įstatymuose numatytais būdais, pavyzdžiui, kreiptis į teismą prašydamas pripažinti atsiskaitymą su vienu iš kreditorių negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Tačiau vien tas faktas, kad atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas buvo pažeistas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad apeliantas siekė tyčinio bankroto ir vien šis pažeidimas lėmė įmonės nemokumą arbą esminį įmonės turtinės padėties pablogėjimą.

3.6. Pirmosios instancijos teismas bankrotą pripažino tyčiniu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, konstatuodamas, kad iš debitorių gautos sumos buvo neapskaitytos buhalterinėje apskaitoje bei M. M. neapskaitė bendrovės gautas lėšas už suteiktas paslaugas, jas pasisavino. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju M. M. BIĮ trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai nelėmė bendrovės nemokumo, kadangi bendrovės turtą, veiklą ir t.t. galima vertinti pagal kitus duomenis – pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bei netiesioginius įrodymus. Bankroto administratorius niekada nesikreipė į apeliantą dėl trūkstamų duomenų pateikimo.

3.7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino ĮBĮ nuostatas dėl įmonės tyčinio bankroto, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę ir tinkamai nepagrindė savo išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

Atsiliepimas

4. Pareiškėja M. M. BIĮ, atstovaujama bankroto administratoriaus L. P., pateikė atsiliepimą į apelianto M. M. atskirąjį skundą, kuriuo prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Bankrotas M. M. BIĮ buvo iškeltas VSDFV Panevėžio skyriaus iniciatyva. VSDFV biudžetui bendrovė nemokėjo įmokų nuo 2002 metų. Paskutinės įmokos buvo gautos 2015 m. spalio 6 d. debeto mokėjimo nurodymu nurašant šias lėšas iš įmonės sąskaitos. Vėliau sąskaitoje pinigų nebuvo, o pats draudėjas įmokų nemokėjo. Taigi, darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais sąmoningai siekė išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams.

4.2. Bendrovė nuo 2015 metų veiklos nevykdo. Bendra pradelstų įsipareigojimų suma 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 52 519,87 Eur, kurie iš esmės susidarė dar nuo 2007 metų. O nurodytai datai bendrovė turėjo turto, kurio vertė 12 348,39 Eur. Bendrovei net ir išdavus beprocentinę paskolą vadovui jos pradelstų įsipareigojimų suma sudarė daugiau nei pusę įmonės turimo turto. Ir nuo tada bendrovės vadovas tik didino turimus įsipareigojimus bei nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

4.3. Nuo 2008 metų M. M. BIĮ skoliniai įsipareigojimai viršijo įmonės turimą turtą. Įmonės savininkas šią padėtį žinojo, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Vadovas pasisavino įmonės turtą ir jo negrąžino, o pinigines operacijas vykdydavo per kasą, kad antstoliai iš sąskaitos negalėtų nurašyti lėšų kreditoriniams įsipareigojimams dengti. M. M. ne tik buvo nesąžiningas savo turimos bendrovės kreditorių atžvilgiu, tačiau ir neteikia išlaikymo savo vaikams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

6. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra paduotas iki JANĮ įsigaliojimo, jo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu taikomos ĮBĮ, galiojusio iki JANĮ įsigaliojimo, nuostatos.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

7. Kartu su atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo M. M. pateikė ir prašė prijungti prie bylos naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-347-881/2020 dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo.

8. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja M. M. BIĮ, atstovaujama bankroto administratoriaus L. P., pateikė naują įrodymą – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) išvadą dėl M. M. BIĮ ūkinės finansinės veiklos.

9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau šis draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.

10. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

11. Pirmiausia pažymėtina, kad teismo procesinis dokumentas (nagrinėjamu atveju teismo nutartis) nėra rašytinis įrodymas CPK 197 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai nėra dokumentas ar raštas, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, reikšmingas bylai. Antra, teismas, nagrinėdamas bylą gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas kartu su atskiruoju skundu pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį atsisako priimti.

12. Atsižvelgiant į tai, kad FNTT išvados dėl M. M. BIĮ ūkinės finansinės veiklos nebuvo galimybės pateikti klausimą dėl tyčinio bankroto sprendžiant pirmosios instancijos teisme, tačiau šie duomenys gali būti svarbūs nagrinėjant šį klausimą apeliacinės instancijos teisme ir jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, pareiškėjos M. M. BIĮ, atstovaujamos bankroto administratoriaus L. P., pateikta FNTT išvada priimtina ir vertintina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

13. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria M. M. BIĮ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo klausimas.

Byloje nustatytos aplinkybės

14. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyrius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą prašydamas M. M. BIĮ iškelti bankroto bylą. 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas L. P.. 2019 m. kovo 14 d. nutartimi M. M. BIĮ taikytas supaprastintas bankroto procesas. 2019 m. kovo 19 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. 2019 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas M. M. BIĮ ir M. M. kreditorinių reikalavimų sąrašas (patikslintas 2019 m. kovo 19 d., 2019 m. balandžio 8 d. nutartimis), kurių bendra reikalavimo suma yra 80 919,76 Eur įmonei ir 18 292,40 Eur bendrovės savininkui.

Žemesnės instancijos teismas

15. 2019 m. balandžio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi atmestas bankroto administratoriaus L. P. prašymas dėl baudos skyrimo M. M. už teismo įpareigojimo, perduoti bankroto administratoriui visą individualios įmonės turtą bei dokumentus, nevykdymo. Teismas, įvertinęs M. M. paaiškinimus, padarė išvadą, kad bankroto administratoriui buvo perduoti visi galimi įmonės dokumentai ir turtas.

16. 2019 m. liepos 5 d. nutartimi buvo atmestas bankroto administratoriaus prašymas apriboti M. M. teisę penkeriems metams eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas nurodė, kad bankroto administratoriaus prašymas buvo argumentuojamas vien tik nutarties dėl bankrutavusios bendrovės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui. Neskyrus bendrovės vadovui baudos už dokumentų ir turto neperdavimo, nėra pagrindo tenkinti ir bankroto administratoriaus prašymo apriboti M. M. teisę penkeriems metams eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Žemesnės instancijos teismas

17. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5895-1000/2019 iš M. M. buvo priteista M. M. BIĮ 32 738,53 Eur žalos atlyginimo. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. spalio 15 d.

18. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. birželio 20 d. M. M. BIĮ ir D. S. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis ir taikyta restitucija, t. y. teismas įpareigojo D. S. grąžinti bankrutavusiai bendrovei medvežę Timberjack 1010 D, bendrovę D. S. grąžinti sumokėtą 350,44 Eur už ją sumokėtą mokestį, D. S. neišsaugojus transporto priemonės nusprendė priteisti iš jos bankrutavusiai bendrovei 64 349,56 Eur bei pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. birželio 21 d. medvežės Timberjack 1010 D panaudos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-347-881/2020, išnagrinėjęs D. S. apeliacinį skundą dėl aukščiau nurodyto Panevėžio apygardos teismo sprendimo, panaikino sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, tačiau paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. birželio 20 d. M. M. BIĮ ir D. S. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.

Žemesnės instancijos teismas

19. 2020 m. kovo 5 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas M. M. BIĮ bankroto byloje patenkino bankroto administratoriaus L. P. prašymą leisti likviduojamos dėl bankroto įmonės administratoriui nukreipti išieškojimą į likviduojamos dėl bankroto M. M. BIĮ savininkui M. M. priklausantį turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, bei imtis būtinų veiksmų, siekiant įgyvendinti išieškojimą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

20. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, vykdant įmonės bankroto procedūras.

21. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

22. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

23. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Žemesnės instancijos teismas

24. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl M. M. BIĮ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

26. Pirmosios instancijos teismas M. M. BIĮ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

27. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos motyvus: bankroto administratorius gali ginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus kitais, įstatymų numatytais būdais, t. y. reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui ir / arba actio Pauliana ieškinį; bankroto administratorius jau yra pareiškęs ieškinį dėl įmonės sudarytos pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teismo sprendimas šioje dalyje paliktas nepakeistas; pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino įmonės vadovo veiksmus ir nustatė, kad jis sąmoningai siekė sukelti tyčinį bankrotą bei tinkamai nemotyvavo esant priežastinį ryšį tarp įmonės vadovo veiksmų ir tyčinio bankroto.

28. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles: pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010); antra, vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015); trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).

29. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo tik deklaratyviai nurodo aplinkybes, kurios jo manymu, patvirtina, jog individualios įmonės savininkas savo veiksmais nesiekė tyčinio bendrovės bankroto, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Dėl vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir netinkamai vykdomų pareigų

30. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi VSDV Panevėžio skyrius, o ne bendrovės vadovas, kuris nuo 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo M. M. BIĮ.

32. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo argumentais ir byloje esančia medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą.

33. Viena vertus, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus visus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Kita vertus, svarbi aplinkybė yra tai, ar nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai dar esmingai pabloginta.

34. Pastebėtina, kad neapmokėtų skolų suvestinės duomenimis 2015 m. rugpjūčio 31 d. skolos kreditoriams buvo susidariusios nuo 2006 metų. 2015 m. rugpjūčio 31 d. įmonė turėjo turto, kurio vertė 10 773,20 Eur, o buhalterija apskaitė pradelstų skolų bendrai 22 390,58 Eur sumai. Taigi, bankroto administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą argumentas, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, pagrįsta.

35. Pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą ginčo nutartyje nurodė, kad bendrovė nuo 2008 metų neatsiskaitinėjo su kreditoriais, pavyzdžiui, įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuo 2007 m. nuo 1 882,53 Eur padidėjo iki 12 659,80 Eur. Be to, pagal administratoriaus L. P. pateiktus duomenis įmonė nuo 2006 m. nevykdė teismo procesinių sprendimų, kuriais priteistos skolos kreditoriams UAB „Datersa“, UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Gelvora“, UAB „Euler Hermes Services Lietuva“. Teismas nustatė, kad bendrovė veiklą vykdė iki 2015 metų, todėl atsiskaitinėdama su vėliau atsiradusiais kreditoriais pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą.

36. Pagal į bylą pateiktą 2008 metų individualios įmonės balansą nustatyta, kad 2008 metais bendrovės turimas turtas sumažėjo beveik dvigubai (nuo 551 325 Lt iki 296 038 Lt). Atkreiptinas dėmesys, kad 2007 metais individuali įmonė iš viso turėjo 464 812 Lt įsipareigojimų, tačiau šiais metais jos turimi įsipareigojimai neviršijo viso turto masės (551 325 Lt) nors ir viršijo daugiau nei pusę viso įmonės turimo turto. Tačiau 2008 metais, sumažėjus bendrovės turtui beveik per pusę, jos kreditoriniai įsipareigojimai (364 797 Lt) gerokai viršijo bendrovės turimą turtą (296 038 Lt). Tiek 2007 metais, tiek ir 2008 metais didžiausią dalį įsipareigojimų sudarė ilgalaikės skolos (atitinkamai 340 094 Lt ir 223 285 Lt). Ir nors bendrai paėmus ilgalaikius įsipareigojimus bendrovė 2008 metais sumažino, tačiau šie duomenys, vertinant juos ir teismų procesinių sprendimų dėl skolų iš įmonės priteisimo nevykdymo kontekste, parodo, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais nuo 2007 metų. Ir labiau yra tikėtina (ką patvirtina iškelta bendrovei bankroto byla) šie sunkumai nebuvo laikino pobūdžio. Be to, tiek 2007 metais, tiek 2008 metais bendrovė patyrė nuostolius (atitinkamai 96 528 Lt ir 132 424 Lt). Taigi bendrovė galimai buvo nemoki nuo 2008 m. gruodžio 31 d.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

39. Išanalizavus į bylą pateiktus duomenis bei formuojamą nagrinėjamam klausimui aktualią teismų praktiką sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje esantys duomenys yra pakankami išvadai, kad buvęs įmonės vadovas ir savininkas M. M. atliko sąmoningus bei kryptingus veiksmus įmonės finansinės padėties pabloginimui, sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius, užkirsdamas galimybę kreditoriams nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir jų finansinių reikalavimų patenkinimą bei netinkamai ir aplaidžiai vesdamas buhalterinę apskaitą. Ir būtent šie veiksmai, o ne verslo nesėkmė, lėmė įmonės bankrotą, be to, kasacinio teismo praktikoje akcentuota kreditorių interesų reikšmė, kai įmonės finansinė būklė pablogėja. Net ir tuo atveju jei galima būtų abejoti, kad buvusio įmonės vadovo blogas įmonės valdymas privedė ją prie bankroto, byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia, kad yra ryšys tarp blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio bloginimo.

40. Apeliantas nurodo, kad vien tik ta aplinkybė, kad jis, atsiskaitydamas su vėliau atsiradusiais kreditoriais, pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, arba viena ta aplinkybė, kad jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, netinkamai buvo vedama buhalterinė apskaita ir sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai, negali būti lemiamomis įmonės nemokumui atsirasti. Bankroto administratorius gali bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus ginti kitomis, įstatymuose numatytomis priemonėmis, ką iš esmės jau yra padaręs. Su tokiais argumentais sutikti negalima.

41. Pirmiausia pažymėtina, kad įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ne dėl vienos ar kitos aplinkybės ir / arba buvusio vadovo veiksmo. Buvusio vadovo atliktų veiksmų ir byloje esančių įrodymų visuma, leidžia daryti išvadas dėl tyčinio bankroto sąlygų egzistavimo.

42. Antra, apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad bankroto pripažinimas tyčiniu, esant civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, yra juridinis faktas, sukuriantis pagrindą bankrutavusios dėl tyčinio bankroto įmonės kreditoriams reikšti kaltiems dėl tyčinio bankroto asmenims tiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro šių kreditorių nepatenkintų reikalavimų dalis. Tokiais ieškiniais gali būti prašoma skirtingos kilmės žalos atlyginimo bei skirtingas ieškinių faktinis pagrindas.

43. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrotą pripažinus tyčiniu taip pat sukuriama priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingo asmens neteisėtų veiksmų (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žalos (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo sumos, neišieškotos bankroto procese) teisinė prezumpcija, kurią dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

44. Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra prielaida spręsti dėl įmonės per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės, tačiau, sprendžiant patį įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nurodyti klausimai (įmonės sudarytų sandorių teisėtumas ir galiojimas, atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės klausimai) nėra nagrinėjami, o tik patikrinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį.

Dėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą apribojimo ir eiliškumo pažeidimo, nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

45. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

46. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. To paties straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės, svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

47. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-2014 metų laikotarpiu iš įmonės kasos M. M. paėmė ir išleido 357 845,66 Eur (1 235 569,49 Lt), iš kurių 20 059,84 Eur buvo išmokėta darbo užmokesčiui, 2010, 2011, 2014 m. M. M. grąžintas savininko įnašas, bendrai 42 433,78 Eur (146 515,34 Lt) sumai, o 2014 m. lapkričio 3 d. M. M. suteikta 63 716,40 Eur (220 000 Lt) beprocentinė paskola. Nors suinteresuotas asmuo M. M. teismo posėdyje teigė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartimi jam suteiktos paskolos negavo, tačiau pripažįsta, kad sutartyje yra jo parašai. Be to, minėta paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl ji yra galiojanti, tačiau paskola, pasibaigus suteikimo terminui, įmonei nėra grąžinta. Kokiems tikslams buvo panaudota paskola, susigrąžintas įnašas, panaudotos kitos įmonės lėšos, suinteresuotas asmuo M. M. teismui nenurodė.

49. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. birželio 20 d. M. M. BIĮ ir D. S. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis dėl Timberjack 1010 D įsigijimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-347-881/2020, išnagrinėjęs D. S. apeliacinį skundą dėl aukščiau nurodyto Panevėžio apygardos teismo sprendimo, panaikino sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, tačiau paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. birželio 20 d. M. M. BIĮ ir D. S. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Taigi šioje byloje nurodyti procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią.

50. Iš Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad M. M. BIĮ 2005 m. lapkričio 2 d. su UAB „Hansa lizingas“ (teisių ir pareigų perėmėjas UAB „Swedbank lizingas“) sudarė pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią įmonė už 198 215,94 Eur išsimokėtinai įsigijo medvežę TIMBERJACK 1010D, identifikavimo Nr. WJ1010D003826, kuri 2014 m. birželio 10 d. pabaigos aktu perleista M. M. BIĮ nuosavybėn. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. birželio 20 d. minėta transporto priemonė už 1 210 Lt (350,44 Eur) buvo parduota D. S., kuri Švenčionių rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriui 2014 m. birželio 20 d. pateikė prašymą dėl registro duomenų pakeitimo ir medvežės įregistravimo jos vardu. Iš Transporto priemonės panaudos sutarties, sudarytos 2014 m. birželio 21 d. matyti, kad sutvarkytą, suremontuotą ir tinkamą dirbti medvežę atsakovė D. S. perdavė M. M. BIĮ panaudos teise valdyti ir naudotis iki 2019 m. gruodžio 31 d.

51. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendime nurodė, kad 2014 m. birželio 20 d., sudarant medvežės pirkimo-pardavimo sandorį, įmonė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, kurių reikalavimų mokėjimo terminai jau buvo suėję. Tai, kad minėtu metu įmonė buvo skolinga kreditoriams patvirtina apyvartos žiniaraščio už 2014 m. gegužės 1 d. – 2014 m. gegužės 31 d. laikotarpį duomenys, iš kurio matyti, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu turėjo 82 432,94 Lt (23 847,22 Eur) įsipareigojimų kreditoriams.

52. Taigi išanalizavus galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, aktualią nagrinėjama klausimui, darytina išvada, kad M. M., sudarydamas pirkimo pardavimo sutartį bei pasisavindamas įmonės lėšas, ne vien tik sudarė įmonei nuostolingą ir ekonomiškai nenaudingą sandorį, tačiau ir apribojo bendrovės kreditorių galimybes vykdyti skolų išieškojimą iš bendrovei priklausančios medvežės ir lėšų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir šiuo pagrindu M. M. BIĮ bankrotas pripažintinas tyčiniu.

Dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo

53. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

54. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

55. Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje nustatė, kad individualios įmonės vadovas ir savininkas M. M., gaudamas atsiskaitymą už įmonės suteiktas paslaugas, gautų lėšų neįnešdavo į įmonės kasą ir tuo neapskaitė ir pasisavino 32 738,53 Eur lėšas, ką patvirtina Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, kuriuo iš M. M. bankrutavusiai individualiai bendrovei priteista aukščiau nurodyta suma, 2012 m. kovo 2 d. – 2015 m. rugsėjo 16 d. laikotarpiu gauta iš debitorių UAB „Medbalt“, UAB „Valmera“ ir neapskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad apeliantas ne tik neteisėtai pasisavino įmonės lėšas, tačiau ir apgaulingai tvarkė buhalteriją (nevykdė turto nurašymo, neapskaitė grąžintinų debitorinių sumų), kas apsunkino ne tik bankroto administratoriaus galimybes nustatyti įmonės turto apimtis, jo buvimo vietą (priekabos Rydwan pardavimas (praradimas), debitorinių įsiskolinimų išieškojimą, bet ir padarė žalą kreditoriams, sumažindamas jų galimybes išsiieškoti bendrovės įsiskolinimą.

56. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5895-1000/2019 iš M. M. buvo priteista M. M. BIĮ 32 738,53 Eur žalos atlyginimo. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. spalio 15 d. Sprendime konstatuota, kad UAB „Medbalt“ M. M. BIĮ už paslaugas iš viso sumokėjo 76 078,50 Lt. Iš byloje esančio kasos pajamų orderio Serija MAS Nr. 001311 matyti, jog 2012 m. kovo 2 d. M. M. BIĮ kasoje apskaityta iš UAB „Medbalt“ priimta 4 400 Lt suma. Visos kitos gautos sumos iš UAB „Medbalt“ nėra apskaitytos bendrovės kasoje. UAB „Valmera“ M. M. BIĮ už paslaugas iš viso sumokėjo 11 979 Eur. Šios sumos M. M. kasoje neapskaitė.

57. Į bylą taip pat yra pateikta FNTT išvada dėl M. M. BIĮ ūkinės finansinės veiklos. Tyrimas atliekamas už 2012 – 2015 metus. Išvadoje yra nustatyta, kad M. M. BIĮ neapskaitė iš UAB „Valmera“ gautų 24 487,61 Eur pajamų už miško ruošos paslaugas ir grynaisiais pinigais gautų 17 654,02 Eur, iš UAB „Medbalt“ – 20 759,53 Eur gautų grynųjų pinigų, iš UAB „Miško šaknys“ – už medienos ištraukimo paslaugas gautų 22 550,83 Eur pajamų bei 18 636,61 Eur gautų grynųjų pinigų. FNTT pažymėjo, kad dėl M. M. BIĮ veikloje nustatytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų (neapskaitytos pajamos ir grynųjų pinigų įplaukos, neišsaugoti dokumentai, netvarkyta apskaita), pagal pateiktus įmonės dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti M. M. BIĮ 2012, 2013, 2015, 2016 ir 2017 metų veiklos rezultatų, jos turto ir įsipareigojimų dydžio.

58. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų apie priekabos Rywan perleidimo aplinkybes. Nors šis turtas buvo apskaitytas bendrovėje, tačiau jos perleidimo aplinkybių suinteresuotas asmuo paaiškinti negalėjo. Be to, dėl aukščiau nurodytų buhalterinės apskaitos reikalavimų nesilaikymo M. M. BIĮ nesumokėjo į valstybės biudžetą pelno ir pridėtinės vertės mokesčių.

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad šių veiksmų atlikimo momentu M. M. BIĮ jau turėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų bei jau buvo nemoki, tikėtina, kad už paslaugas gautų pajamų bei grynųjų pinigų neapskaitymu buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, kurie jau buvo kreipęsi į antstolius dėl priverstinio išieškojimo. Tokiu būdu konstatuotina, kad dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo ne tik nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir / ar struktūros, tačiau šie veiksmai padarė žalos įmonės kreditoriams, kurie dėl pajamų ir lėšų neapskaitymo negalėjo nukreipti išieškojimo nei į perleistą įmonei priklausantį kilnojamąjį turtą, nei į įmonės gaunamas pajamas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. M. BIĮ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas