- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-347-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00087-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- D. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 pagal ieškovės bankrutavusios M. M. individualios įmonės ieškinį atsakovei D. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi M. M. individuali įmonė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2014 m. birželio 20 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė atsakovei D. S. medvežę TIMBERJACK 1010D, ir 2014 m. birželio 21 d. transporto priemonės panaudos sutartį, sudarytą tarp šalių, kuria medvežė panaudos teise buvo perduota valdyti ir naudoti ieškovei, bei taikyti restituciją, medvežę grąžinant ieškovei, o jos nesant išsaugotos, priteisti iš atsakovės 64 349,56 Eur. Nurodė, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, jog 2005 m. lapkričio 2 d. ieškovė įsigijo 198 215,94 Eur vertės medvežę TIMBERJACK 1010D, už kurią iki 2014 m. birželio 10 d. buvo mokamos įmokos UAB „Swedbank lizingas“ (UAB „Hansa lizingas“ teisių perėmėjui). 2014 m. birželio 20 d. medvežė buvo parduota atsakovei už 1 210 Lt (su PVM), o kitą dieną perduota naudotis ieškovei. Ieškovės teigimu, pirkimo pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo skolinga kreditoriams, todėl sudarytas sandoris pažeidė jų teises, nes įmonė neteko vertingo turto bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nors ir toliau vykdė ūkinę veiklą bei didino įsiskolinimą kreditoriams. Medvežė buvo parduota už itin mažą kainą. Pripažinus sutartį neteisėta, turi būti panaikintas ir vėlesnis sandoris.
Atsiliepimas
2. Atsakovė D. S. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad iš ieškovės medvežės nepirko, jokių dokumentų nepasirašė, medvežės neturi, o dokumentai yra suklastoti. Kurį laiką bendravo su trečiuoju asmeniu M. M., todėl mano, jog jis, žinodamas jos asmens duomenis, suklastojo dokumentus. Dėl galimo sukčiavimo, dokumentų klastojimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
3. Trečiasis asmuo M. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad medvežės pardavimo metu įmonė turėjo tik einamųjų įsiskolinimų, be to, įmonė turėjo ne tik minėtą medvežę, bet ir kito turto, todėl sudarydama pardavimo sandorį kreditorių teisių nepažeidė. Transporto priemonę atsakovė buvo perdavusi naudotis įmonei, tačiau 2017 m. gegužės 30 d. gavus atsakovės pretenziją grąžinti medvežę, transporto priemonė grąžinta atsakovei, nurodant, kur ji yra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. birželio 20 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą pirkimo pardavimo sutartį ir taikė restituciją, įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei medvežę TIMBERJACK 1010D, o ieškovę – grąžinti atsakovei 350,44 Eur, atsakovei neišsaugojus transporto priemonės, nusprendė priteisti iš atsakovės 64 349,56 Eur; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. birželio 21 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą transporto priemonės TIMBERJACK 1010D panaudos sutartį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Remdamasis ieškovo pateiktais dokumentais teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 20 d., sudarant medvežės pirkimo pardavimo sandorį, įmonė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai jau buvo suėję. Duomenys, kad bankrutavusi įmonė ar jos savininkas M. M. turėtų kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nebuvo pateikti. Esant šiems duomenims, teismas kritiškai vertino trečiojo asmens M. M. teiginius, kad sandorio sudarymo metu įmonės skolą kreditoriams sudarė tik einamieji mokėjimai. Teismas padarė išvadą, kad, ieškovei 2014 m. birželio 10 d. įgijus nuosavybę į medvežę TIMBERJACK 1010D, transporto priemonė buvo parduota atsakovei siekiant paslėpti turtą, išvengti įsiskolinimų išieškojimo iš įmonei priklausančio vertingo turto, ir tuo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nes, sudarius sandorį, įmonė ir įmonės savininkas M. M. neteko turėto turto ir išieškojimai kreditorių naudai tapo negalimi. Taigi teismas konstatavo, kad byloje nustatyta viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, kurios buvimą patvirtina bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, atsiradę iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos.
6. Be to, teismo vertinimu, sudarytu ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ne tik kreditorių, bet ir pačios ieškovės teisės, nes atsakovei buvo perleista suremontuota, įmonei reikalinga transporto priemonė ir parduota už itin mažą kainą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovė privalėjo sudaryti 2014 m. birželio 20 d. sandorį, nes įmonė ir toliau vykdė ūkinę veiklą, medvežė buvo jai reikalinga, ką patvirtina 2014 m. birželio 21 d. sudaryta transporto priemonės panaudos sutartis. Už medvežę atsakovė sumokėjo tik 1 210 Lt (su PVM, 350,44 Eur). Įvertinęs tai, kad, pagal ieškovės pateiktą J. A. atliktą transporto priemonės įvertinimą, sandorio sudarymo metu medvežės TIMBERJACK 1010D vidutinė rinkos vertė buvo 64 700 Eur, teismas konstatavo, kad tiek įmonės savininkas M. M., parduodamas transporto priemonę ir tuo pažeisdamas kreditorių interesus, siekdamas išvengti išieškojimo nukreipimo į medvežę, tiek ir atsakovė, įsigydama medvežę už itin mažą kainą, buvo nesąžiningi, nes sudarydama sandorį atsakovė turėjo domėtis transporto priemonę parduodančios šalies turtine padėtimi, kokiu tikslu yra perleidžiama transporto priemonė, ir akivaizdu, kad suprato, jog medvežės vertė yra ženkliai didesnė nei 1 210 Lt (350,44 Eur). Be to, atsakovė žinojo, kad minėta transporto priemonė įmonei yra reikalinga vykdyti ūkinę veiklą, nes kitą dieną po įsigijimo sudarė su ieškove medvežės panaudos sutartį. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad M. M. ir atsakovė minėtu metu gyveno kartu, todėl, anot teismo, neatmestina, jog atsakovei buvo žinoma M. M. individualios įmonės finansinė būklė bei tai, kad įmonė turi kreditorių, o parduodama savo turtą įmonė, jos savininkas siekia išvengti skolų išieškojimo nukreipimo į transporto priemonę. Įgijusi nuosavybę į medvežę, atsakovė kitą dieną su ieškove sudarė transporto priemonės panaudos sutartį, galiojančią iki 2019 m. gruodžio 31 d., kas, teismo vertinimu, rodo, jog atsakovei transporto priemonė nebuvo reikalinga. Remdamasis paminėtais duomenimis teismas padarė išvadą, kad 2014 m. birželio 20 d. sudarytu sandoriu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, be to, sandoris prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei ir buvo sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5, 1.80–1.81, 1.86 straipsniai).
7. Be to, dėl to, kas paminėta, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą: 1) sandorius ginčija bankrutavusios įmonės bankroto administratorius, veikiantis įmonės kreditorių, kurie turi reikalavimo į ieškovę teises, interesais; 2) ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, nes po sandorio sudarymo neliko įmonės turto įsipareigojimų įvykdymui; 3) ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių: 4) ieškovė ir atsakovė buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad sudaromi sandoriai pažeis įmonės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją (CK 6.222 straipsnis).
8. Teismas konstatavo, kad ieškinio padavimo teismui dieną (2019 m. balandžio 2 d.) nebuvo praleistas actio Pauliana senaties terminas, nes apie įmonės sudarytus sandorius bankroto administratorius sužinojo tik įsiteisėjus 2018 m. gruodžio 14 d. nutarčiai iškelti ieškovei bankroto bylą ir perėmęs įmonės dokumentus.
9. Teismas sprendė, kad, pripažinus 2014 m. birželio 20 d. transporto priemonės pardavimo sandorį negaliojančiu, tai lemia ir panaudos sutarties negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.
10. Teismas kritiškai vertino atsakovės teiginius, kad ji nėra sudariusi jokių medvežės pirkimo sandorių ir M. M. yra pasinaudojęs turimais jos asmens duomenimis. Teismas nurodė, kad iš Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus teismui pateiktų dokumentų matyti, kad 2014 m. birželio 20 d. atsakovė minėtam skyriui pateikė prašymą dėl registro duomenų pakeitimo ir medvežės įregistravimo jos vardu, be to, teismui pateikta atsakovei atstovavusios advokatės 2017 m. gegužės 30 d. M. M. adresuota pretenzija, kuria reikalaujama iki 2017 m. birželio 12 d. grąžinti be teisinio pagrindo pasisavintą ir naudojamą medvežę, o 2019 m. balandžio 11 d. paaiškinime antstolei atsakovė nurodė, kad transporto priemonę maždaug 2014–2015 metais pasiėmė ir negrąžino M. M., todėl saugoti jos ji negalinti. Minėti duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, priešingai nei teigia atsiliepime į ieškinį, sudarė ginčijamus sandorius ir medvežę laiko savo nuosavybe.
11. Teismas konstatavo, kad išimtinais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), tačiau byloje minėtos aplinkybės nenustatytos. Pripažinus negaliojančiais 2014 m. birželio 20 d. pardavimo sandorį bei 2014 m. birželio 21 d. sudarytą panaudos sutartį, restitucija taikoma įpareigojant atsakovę grąžinti įmonei medvežę TIMBERJACK 1010D Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovę – grąžinti atsakovei sumokėtą kainą, o nesant minėtos transporto priemonės, iš atsakovės priteistina medvežės vidutinė rinkos vertė, buvusi sandorio sudarymo metu, minusavus atsakovės sumokėtą kainą už medvežę (64 700 - 350,44 = 64 349,56 Eur). Nors atsakovė teigė, kad transporto priemonės M. M. jai nėra grąžinęs, teismas nurodė neturintis pagrindo įpareigoti M. M. grąžinti įmonei transporto priemonę, nes medvežę iš įmonės nesąžiningai yra įsigijusi atsakovė, kurios nuosavybe ši transporto priemonė yra įregistruota.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė D. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Visi ieškinyje nurodyti faktai neatitinka tikrovės, nes jokios medvežės apeliantė iš ieškovės nepirko, jokių dokumentų nepasirašinėjo ir jokių pinigų už pastarąjį daiktą nemokėjo, medvežės net nėra mačiusi ar juo labiau ja disponavusi. Su ieškiniu pateikti dokumentai yra nepasirašyti arba suklastoti, apmokėjimų už daiktą nėra ir negali būti, nes apeliantė nieko nepirko. Tarp pateiktų dokumentų taip pat nėra nei jokios sutarties, nei daikto priėmimo perdavimo akto. Taigi iš neteisės negali kilti teisė. Apeliantė, įvertinusi ieškinio reikalavimus bei pateiktus dokumentus, dar 2019 m. balandžio 21 d. pateikė Generalinei prokuratūrai pareiškimą dėl galimai įvykdyto nusikaltimo, t. y. dokumentų klastojimo ir sukčiavimo. M. M., žinodamas apeliantės duomenis ir turėdamas nežinia kokių tikslų, tyčia viską taip padarė.
12.2. Bankroto administratorius viršijo savo kompetenciją, pradėdamas ginčyti sandorius, kurie sudaryti net prieš penkerius metus, tuo pažeisdamas tiek teisės aktų nuostatas, teisėtų lūkesčių principą, tiek susiklosčiusią teismų praktiką, kurioje nurodomas, kad suteikiant teisę bankroto administratoriui ginčyti sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, neribojant laikotarpio, neigiamai veikiamas kontrahentų suinteresuotumas sudarinėti sandorius su finansinius sunkumus patiriančia įmone dėl sukuriamo teisinio neapibrėžtumo. Todėl administratoriui įstatymu imperatyviai suteikiama teisė ginčyti sandorius tik už trejus metus, o tyčinio bankroto atveju – už penkerius metus. Pagal CK 1.125 straipsnį, padarytai žalai atlyginti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taip pat praleistas. Teismas to nevertino, į tai neatsižvelgė, be jokios išsamesnės argumentacijos tenkino ieškinį, nesigilindamas nei į viešą interesą, nei į peržengtas bankroto administratoriaus įgaliojimų ribas, imperatyvių teisės aktų nesilaikymą, sukurdamas teisinį neapibrėžtumą. Ieškinys turėjo būti atmestas vien dėl senaties terminų, dėl fakto, kad administratorius apskritai negalėjo ir neturėjo teisės pareikšti šio ieškinio, nes taip nustatyta imperatyviose teisės aktų nuostatose.
12.3. Apeliantė pareikšto ieškinio atžvilgiu turėjo būti ne atsakovė, o trečiasis asmuo, kadangi tikrasis atsakovas turėjo būti / yra individuali įmonė ir jos vadovas, M. M.. Teismas pasirūpino, kad apeliantė net nebūtų tinkamai išklausyta, nors teismui buvo nusiųsti prašymai, vaiko ligą, jos kraujavimą patvirtinantys dokumentai; dirbtinai sukurta situacija, kad net apeliantės sąskaitos būtų areštuotos, nors jose yra tik vaikų pinigai. Posėdžiai skiriami vos su kelių dienų tarpais, kai negalima suspėti sureaguoti, atmetami visi apeliantės pateikti dokumentai, įrodymai, įrašai, liudininkų parodymai, net nesustabdytas procesas, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo ir sukčiavimo. Visa tai rodo, kad apeliantė buvo sąžininga, ir jai atsakomybė netaikytina, net jei ir sandoris pripažintas negaliojančiu.
12.4. Apeliantė kėlė klausimą dėl dokumentų klastojimo, kad kai kurie dokumentai nepasirašyti. Netgi neaišku, koks sandoris vertinamas, nes tam, kad atitinkamus veiksmus būtų galima pripažinti sandoriais, jie turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Tačiau iš bylos matyti, kad dokumentai apskritai neatitinka net minimalių jiems keliamų reikalavimų – nėra nei apeliantės pasirašytos sutarties, nei priėmimo perdavimo akto, net teismo nagrinėta panaudos sutartis nėra pasirašyta. Analizuojama tik sąskaita faktūra ir kvitukas, kuriuose abejotinas parašų tikrumas. Ir nors apeliantė ne kartą apie tai rašė, prašė sustabdyti bylą, tačiau teismas to sprendime net nevertino.
12.5. Nors apeliantei nebuvo suteikta teisė tinkamai įgyvendinti rungimosi principo, nebuvo galimybės sudalyvauti teismo posėdyje, net negavo šaukimo į posėdį, kuriame byla bus nagrinėjama iš esmės, trečiojo asmens pozicijos, procesinių dokumentų, tačiau iš to, kas rašoma sprendime, matyti, kad trečiasis asmuo sako, jog sudaręs sandorį dar turėjo turto ir galėjo užtikrinti kreditorių interesus. Apeliantei nėra žinoma, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos, tačiau akivaizdu, kad teismas net ir trečiojo asmens pozicijos nevertino, kaip ir nesilaikė kitų procesinių reikalavimų.
Atsiliepimas
13. Ieškovė bankrutavusi M. M. individuali įmonė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
13.1. Ginčijamus sandorius patvirtina ne tik apeliantės 2014 m. birželio 20 d. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriui pateiktas prašymas dėl registro duomenų pakeitimo, medvežės įregistravimo apeliantės vardu, bet ir 2017 m. gegužės 30 d. apeliantės advokatės pretenzija M. M., taip pat apeliantės 2019 m. balandžio 11 d. paaiškinimai antstolei. Todėl galima teigti, kad medvežės pirkimo pardavimo sandoris ir panaudos sutarties sudarymas yra įvykę sandoriai.
13.2. Apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įgalina bankroto administratorių ginčyti sandorius, sudarytus per trejus metus iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies (o ne 3 dalies) 8 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme <...> dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Dalį įmonės dokumentų M. M. perdavė 2019 m. kovo 14 d., UAB „Audito nauda“ dalį dokumentų perdavė 2019 m. sausio 14 d., ieškinys paduotas 2019 m. balandžio 2 d., tad apeliantės reikalavimas dėl teismo sprendimo panaikinimo dėl senaties yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), CK normas teisė pasirinkti atsakovą priklauso ieškovui. Šią teisę pirmosios instancijos teismas pripažino teisinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį.
16. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, kad bankroto administratorius, ginčydamas prieš penkerius metus sudarytus sandorius, viršijo savo kompetenciją, todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu.
17. Bankroto administratoriaus kompetencija apibrėžta ĮBĮ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 11 straipsnio 5 dalyje. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat, padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.
18. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas įtvirtina minimalų 36 mėnesių terminą, per kurį sudarytus sandorius turi patikrinti administratorius, tačiau nenustato maksimalaus sudarytų sandorių tikrinimo termino. Todėl administratorius turi teisę ginčyti ir per ilgesnį laiko tarpą nei 36 mėnesiai bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 5- 611/2019, 44 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog ieškinys nagrinėjamu atveju pareikštas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Minėta, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė tikslios dokumentų perdavimo bankroto administratoriui datos, tačiau nustatė, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta 2018 m. gruodžio 14 d., tad, ieškovei ieškinį pareiškus 2019 m. balandžio 2 d., vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, juo labiau nebuvo praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas ginčyti sandorius kitais ieškinyje nurodytais teisiniais pagrindais. Apeliaciniame skunde apeliantė nepagrįstai cituoja ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams atlyginti žalą, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad visi ieškinyje nurodyti faktai neatitinka tikrovės, nes jokios medvežės apeliantė iš ieškovės nepirko.
21. Byloje yra pateikta 2014 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 4828101 dėl ginčo medvežės pardavimo, kurioje, be kita ko, apeliantės parašu patvirtintas prekės priėmimo faktas (b. l. 32), taip pat apeliantės pasirašytas tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitas Nr. 6834701, kuriuo patvirtinama, kad apeliantė už medvežę sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 111). Nors apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad jokių dokumentų nepasirašinėjo ir pinigų už medvežę nemokėjo, pastarosios nėra mačiusi ir ja disponavusi, įrodymų, patvirtinančių, kad pateikti dokumentai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, yra suklastoti, nepateikė, taip pat nepateikė jokių duomenų, kokia yra jos pareiškimo, paduoto Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, nagrinėjimo eiga. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad be minėtų dokumentų, kuriuos apeliantė tvirtina esant suklastotus, byloje taip pat pateikti 2014 m. birželio 20 d. apeliantės prašymas Švenčionių r. savivaldybės administracijai dėl medvežės registro duomenų pakeitimo, su kuriuo, be kita ko, pateikta minėta 2014 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 4828101 (b. l. 122); apeliantės 2019 m. balandžio 11 d. paaiškinimai antstolei, kad 2014 – 2015 metais ginčo medvežę pasiėmė trečiasis asmuo ir jos negrąžino, o apeliantė 2015 metais rašė pareiškimą policijai dėl to, kad negrąžina (b. l. 95); 2017 m. gegužės 30 d. apeliantei atstovavusios advokatės surašyta pretenzija trečiajam asmeniui dėl be teisinio pagrindo pasisavintos ir naudojamos medvežės grąžinimo (b. l. 107). Pastarieji dokumentai paneigia apeliaciniame skunde apeliantės dėstomą poziciją, kad su ginčo medveže ji neturi nieko bendro, o jos procesinis statusas byloje yra netinkamas. Vien tas faktas, kad nebuvo pateikta rašytinė medvežės pirkimo pardavimo sutartis, byloje nustatytų aplinkybių kontekste savaime nepaneigia, kad toks sandoris buvo sudarytas, atitinkamai reiškiant ieškinį dėl jo pripažinimo negaliojančiu apeliantė, kaip šio sandorio šalis, yra tinkama atsakovė.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neužtikrino rungimosi principo įgyvendinimo bei nevertino trečiojo asmens pozicijos.
23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė buvo informuota apie civilinės bylos iškėlimą, pateikė atsiliepimą į ieškinį, buvo tinkamai informuota apie abu byloje vykusius posėdžius, asmeniškai įteikiant šaukimus į 2019 m. gegužės 20 ir 31 d. teismo posėdžius (b. l. 82, 150), 2019 m. gegužės 20 d. apeliantei išsiųsti susipažinti ieškovės ir trečiojo asmens pateikti papildomi dokumentai (b. l. 119), abu apeliantės prašymai dėl bylos sustabdymo išnagrinėti teismo nutartimis, o apeliantės neatvykimo į teismo posėdį priežastys pripažintos nesvarbiomis. Pažymėtina, kad pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo (ir jo atstovo) ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes.
24. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nedetalizuoja, kokius apeliantės pateiktus įrodymus teismas atmetė ir kokia jų įrodomoji reikšmė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais kontekste pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamame sprendime teismas pateikė trečiojo asmens argumentų vertinimą.
25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra teisinio pagrindo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai pripažinęs sandorius negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą.
26. Kaip pažymima teismų praktikoje, restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).
27. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Pripažinęs sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikydamas restituciją, teismas turi išsiaiškinti, ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima į jį nukreipti išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 341/2013).
28. Nors pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga, teismų praktikoje taip pat pažymima, kad civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana, teismas savo iniciatyva renka įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nevisiškai įvykdo savo pareigas įrodinėjimo procese, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnis). Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015).
29. Skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visų restitucijos (ne)taikymui (jos būdui) teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepakankamai kontroliavo įrodinėjimo procesą ir šiame procese nebuvo reikiamai aktyvus.
30. Pirmiausia, kaip minėta, nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turėjo nustatyti konkretų restitucijos būdą, t. y. taikyti restituciją natūra ar restituciją pinigais (CK 6.146 straipsnis). Tam teismas turėjo išsiaiškinti, ar ginčo medvežė yra išlikusi, ar ją valdo apeliantė. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, šių aplinkybių teismas netyrė (nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu apeliantė medvežės bus neišsaugojusi, iš jos ieškovei priteisiama medvežės vidutinė rinkos vertė) ir tuo pažeidė restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas.
31. Antra, nustatęs, kad medvežė yra neišlikusi ir byloje taikytina restitucija pinigais, teismas turėjo apskaičiuoti atitinkamą medvežės piniginį ekvivalentą (CK 6.147 straipsnis), taigi tirti aplinkybes, susijusias su medvežės verte. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad, nesant medvežės, iš apeliantės priteistina medvežės vidutinė rinkos vertė, buvusi sandorio sudarymo metu (minusavus apeliantės sumokėtą kainą), tačiau įrodymų, kuriais remdamasis nustatė medvežės vertę, vertinimo nepateikė. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės pateiktoje konsultacinėje pažymoje, kurioje nurodyta, kad medvežės vidutinė rinkos vertė yra 64 700 Eur, pažymėta, kad nustatant medvežės vidutinę rinkos vertę medvežė nebuvo apžiūrėta, jos būklė nenustatyta, o surašyta pažyma yra tik informacinio pobūdžio ir neatitinka turto vertinimo ataskaitoms keliamų įstatymo reikalavimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo medvežė pagaminta 2005 metais ir tais pačiais metais perduota naudotis ieškovei pagal su lizingo bendrove sudarytą lizingo sutartį; lizingo sutartis, visiškai ją įvykdžius, baigta 2014 m. birželio 6 d. Aplinkybė, kad visą šį laiką medvežė buvo naudojama ieškovės veikloje, byloje nebuvo ginčijama, be to, byloje nustatyta, kad ir po 2014 m. birželio 20 d. medvežės pirkimo pardavimo sandorio sudarymo medvežė ir toliau buvo naudojama ieškovės (sudarius dėl to panaudos sutartį). Šių aplinkybių įtakos realiai medvežės vertei pirmosios instancijos teismas netyrė, nors turto vertė, taikant restituciją pinigais, yra viena reikšmingiausių byloje įrodinėtinų aplinkybių.
32. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-484-823/2017).
33. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visų esminių restitucijos taikymui aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad restitucijos taikymo klausimas apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjamas iš esmės visa apimtimi, vertinant aplinkybes ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacinio proceso paskirties bei apribotų šalių teisę į apeliaciją, todėl teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo panaikinama ir restitucijos taikymo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
34. Iš naujo nagrinėdamas restitucijos taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėtų nustatyti, koks konkretus restitucijos būdas (natūra ar pinigais) taikytinas byloje, o vėliau ištirti, be kita ko, vadovaudamasis šios nutarties 27 punkte nurodytais išaiškinimais dėl teismo vaidmens įrodinėjimo procese, visas konkrečiam restitucijos būdui reikšmingas aplinkybes.
35. Kadangi restitucijos taikymo rezultatas gali turėti įtakos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat panaikinama ir visų byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.